ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Kalbiniai apsėdimai

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robert Arneson. Spausdinimo mašinėlė. 1966

Kiekvienam ne kartą gyvenime tenka atsidurti ant naujos kalbos slenksčio, tačiau retą kurį kalba įsileidžia ir priglaudžia. Kuo daugiau kalbų moki, tuo stipresnis suvokimas, kad žmogaus ryšio su kalba neįmanoma apibrėžti vien įgimtais refleksais, savybėmis ar automatiniais įpročiais. Kalba kaip Dievas – skiria, matuoja, laimina, smerkia... Kalba, kaip ir žmogus, turi ego ir kūną. Santykis tarp kalbos-Dievo ir kalbos-žmogaus vadinamas drama, nesvarbu, kad kalbos filosofai tai įvardija kaip "hermeneutinį ratą" ar skirtingus "suvokimo lygmenis". Didžiausia iliuzija manyti, jog su kalba "galiu daryti, ką noriu". Anaiptol: tik tiek, kiek ji leidžia; kalba gyvesnė už žmogų, todėl žmogus geriausiu atveju gali būti jos įrankis. Nors tai – banalios tiesos, per daugelį metų negausios, bet nuoseklios literatūrinio vertimo praktikos sutikau tik vieną nuoširdų rašytoją, su kuriuo dirbti pradėjome nuo aiškios "tezės": kalba gyvesnė už mane, todėl prieš ją jaučiuosi truputį miręs.

Tais laikais, kai griuvo Berlyno siena, aš, užsidariusi nedideliame, drėgno salos oro prisotintame bute Nikozijoje, intensyviai mokiausi graikų kalbos. Siekiau sugriauti kalbos sienas. Kad ir kaip būtų keista, tai atrodė svarbiau už epochos pokyčius ir politines euforijas. Mano "revoliucinis procesas" vyko grumiantis su egzotiškomis raidėmis, žodžių etimologija, fonetika; ištisas valandas priešais veidrodį stebėdavau naują veido mimiką ir guosdavau save, jog pergalėsiu baimę pasirodyti gatvėje "bekalbė". Kalba buvo reikalinga kaip drabužis, kaip kaukė, o svarbiausia – kaip gynybos priemonė nuo stulbinančio aplinkos kitoniškumo. Ignoruoti ir atmesti jį viešnios stiliumi – "fu, čia neįmanoma gyventi, juk viskas kitaip" – negalėjau ir nenorėjau. Susikūriau romantišką koncepciją, kad tikrosios sienos yra ne betoninės ir politinės, o kultūrinės ir kalbinės. Todėl jų neįveikusi aš ne tik nepateisinsiu asmeninės laisvės mitų, bet ir paprasčiausio žmogiško pasirinkimo. (Grįžti į gimtosios kalbos terpę? Tai reikia daryti iškart arba – po daugel metų. Pasisukinėję keletą metų užsienyje važiuoti atgal drįsta turbūt tik nevykėliai arba milijonieriai.)

Apmaudu, tačiau aplink aidintis "Homero laikų" Kipro salos dialektas lėtino revoliucinį graikų kalbos mokymosi tempą, t. y. nepadėjo. Vietos televizijos kanalų tuomet buvo du, bet ir jie, užuot tapę šiokia tokia atrama, įvarydavo sunkią kultūrinę depresiją: kur aš atsidūriau?! Šiek tiek prakutusio skonio žmogui nemalonu matyti ekrane popieriaus lapą užgulusius ir pirštu nelyginant pirmokėliai vedžiojančius kraupios išvaizdos diktorius – bekaklius žemakakčius liliputus su "perukinėmis" šukuosenomis. Nieko nelaukdama užsirašiau į valstybinius graikų kalbos kursus užsieniečiams. Gimnazija, kurioje vykdavo pamokos, atrodė kaip didžiulė vėjo perkošiama daržinė, su sukrypusiais stalais ir suolais bei neužsiveriančiomis metalinėmis durimis. Žiemą sėdėdavome su pirštinėmis ir kepurėmis, nes nuo kandžios drėgmės stingdavo ne tik pirštai, bet ir smegenys. Neatsistebėdavau, kaip tokiomis sąlygomis galima apskritai ko nors išmokti. Ne man – gimnazistams. Pasirodo, iš tikrųjų prie visko žmogus pripranti. Ypač kai kas nors tau nurodo – kaip. Mūsų puikusis mokytojas įeidavo į klasę nešinas kolonijine britų laikų krosnele su karštomis anglimis, tučtuojau užkaisdavo virdulį su baisiai dvokiančių kalnų žolių arbata, išdalydavo kartoninius puodukus ir pridurdavo: "Tuoj, po kelių naujų graikiškų žodžių, įšils jūsų smegenys, o nuo karštos arbatos atsileis pirštai ir širdys". Jo mokymo "metodai" buvo itin keisti. Pradžioje, kad apšiltume, atmintinai padeklamuodavo gabalą "Odisėjos". Kažkodėl įtardavau, kad prikuria, bet ne tai svarbiausia: jo balso tembrui, artistiškumui ir temperamentui nebuvo lygių! Vėliau greita ranka ant lentos surašydavo, jo nuožiūra, pačius vertingiausius žodžius iš "Odisėjos" dviem variantais – senąja ir šiuolaikine graikų kalba – ir imdavo aiškinti jų kilmę. Gramatiką, sakydavo su humoru (o gal ir šventu įsitikinimu), išmoksite vėliausiai, dabar svarbu, kad jūsų, "barbarų", galvose suskambėtų graikų kalbos melodija. Be to, žodžių rašybą siūlau įsiminti, pabrėždavo, rašybos taisyklės gali ir nepadėti. Tai manęs nė kiek nenustebino: graikams ir gyvenime nepadeda jokios taisyklės!

Mūsų barbarų tuntas, desperatiškai siekiantis graikų kalbos aukštumų, buvo ne toks jau ir "barbarų". Iš dviejų dešimčių studentų turbūt nebuvo nė vieno be aukštojo išsilavinimo. Negana to, grupės geografija atrodė nelyginant margutis – nuo rėkiančios Lotynų Amerikos iki oriai tylinčios Skandinavijos ir visomis sąlygomis prigyjančių slavų. Sunkiausiai graikų kalba sekėsi anglakalbiams. Manau, jiems, globalistams ir "software protagonistams", bet kuri kalba, netgi gimtoji, sekasi sunkiai. Retas anglų filologas paskaitys atmintinai Šekspyrą, kaip antai graikas savo literatūrą. Ir šito nedarys dėl dviejų priežasčių – siauros, kryptingos profesinės specializacijos arba pagarbos klasikai, kuri kokiai nors barbarų auditorijai nemėtoma. Vidutiniški ir švedų bei norvegų laimėjimai mokantis graikų kalbos. Jų šiaurietiški kalbos padargai užsikerta ties pietietišku garsu, paleisdami į eterį mįslingą prunkštavimą – panašu, kad, užuot kalbėjęs, švedas graikų kalbą išmąsto. Apie Lotynų Ameriką sunku ką nors pasakyti, nes jie visas kalbas išverčia į ispanų: žodžiai graikiški, bet mokytojo apdainuotos graikiškos melodijos ir galūnių – nė menkiausio atgarsio. Užtat bulgarai, rusai ir aš po mėnesio suokėme iš lapo neužsikirsdami. Grupės "Vakarų blokas" į "Rytų bloką" žiūrėjo nepatikliai, bandydamas atkasti Rytų Europos ir Graikijos susikalbėjimo šaknis. Vėliau sutartinai nutarė, kad Graikija - irgi Rytų Europa, todėl mums vieniems kitus išgirsti ir suprasti paprasčiau, filologinio lavinimo metodai pas mus panašūs, t. y. "kažkokie asociatyviniai", ir šitaip apsibrėžę savo pozicijas apsiramino. Ne visi. Kai kurie neišsivertė be dramatiškų išgyvenimų ir isteriškų scenų. Štai buvusio Kipro prezidento žmona anglė (tai patvirtina, kad esu nebejauna ir saloje gyvenu ketvirtą "kadenciją") vidury kurso staiga pašoko ir, bejėgiškai surikusi: "I will never learn this language, and why should I, why!!!", daugiau pamokose nebepasirodė. Mokytojas nusiminė, bet po geros pauzės riebiai turkiškai nusikeikė ir incidentą ignoravo. Graikų kalbos lobynuose – vien brangakmeniai, o visokie teršalai, šiukšlės, keiksmažodžiai suversti į graikišką skrynią nepraustaburnių kaimynų. Norėdamas būti išraiškingas ir "pasiųsti" arogantišką britę ar britą kuo toliau, graikas, ypač kiprietis, keikiasi turkiškai. Visi kadaise pavergtieji ar okupuotieji žiūri į savo buvusius kolonizatorius panašiai, t. y. keikia jiems negirdint. Remdamiesi liaudiškais burnojimais, teoretikai kuria naujas, pokolonijines teorijas, prie kurių, beje, prisideda ir lietuviškoji diaspora.

Šiame kontekste negaliu neprisiminti simpatiškos savo bičiulės rusės iš kursų. Ji priklausė tiems daugeliui imigrantų, kurie paliko salą iškart. Rusė išvyko toli, tik, žinoma, ne į savo žlugusią imperiją. Jos "graikiška" drama mane juokindavo: "Kol nemokėjau kalbos ir nesuprasdavau, apie ką jie kalba, labai mėgau graikus, įžvelgdavau juose ypatingą aurą... Nu a seičas ja ich daže vo snie vidiet’ nie mogu!!! Protivno..." Guosdavau ją, pasakodama apie savo pojūčius ir įsitikinimus, jog su nauja kalba atsiveria naujas pasaulis, vietos dvasia, spalvos ir kvapai, teatras ir literatūra ("kuo čia dėti tie gatvės graikai?"), bet... kaip minėjau – ne kiekvieną kalba įsileidžia. Gabioji rusė atrėždavo: "Vot ty, dietka, i prodolžai učitsia, a ja už kak-nibud’ svoju odisseju sotvoriu..."

Žinoma, savo graikų kalbos "odisėją" tęsiau, ir po kelerių metų ji susilauks homeriško jubiliejaus. Tačiau, skrosdama jūrą, atsisakiau žiūrėti į bangas – ignoravau salos gatvės kalbą ir grimzdau į įsivaizduojamąją, virtualiąją – atėnietišką. Šitaip padariau pažangą, tačiau praradau sąlytį su tiesiogine savo aplinka, graikiškąja periferija. Visiems provincijos gyventojams būdinga dairytis į "centrą", tarsi gyvenimas "centro" vertybėmis atvertų daugiau galimybių. (Jeigu ta galimybė – kalba, žvalgytis verta.) Paradoksalu, kad neretai kalbos tobulinimas priverčia užsiverti kambaryje tarp knygų ir apsiriboti mentalinėmis operacijomis, o ne gelbstinčia ir gydančia, anot psichologų, komunikacija. Kalba žmoguje subręsta ir apsigyvena perėjusi tris pakopas – vizualiąją, akustinę ir grafinę. Biblinį perfrazavimą "Pradžioje buvo garsas" galima taikyti tik motinos kalbai. Vėliau išmokstamos kalbos prasideda nuo raidės, "vaizdo" ir skaitymo. Kalba tampa Dievu, kai pajunti, kad gali ja pasikliauti, draugauti su ja, tapyti ja savo mintis. Rašymo dovana aplanko vėliausiai, negana to – tiktai akistatoje su svetimos kalbos rašyba kaip niekad aiškiai sužinai, kas esi iš tikrųjų. Tau neduota daugiau, nei esi: graikų kalba ir jos nepasiekiamas tobulumas padėjo man apsibrėžti savąją lietuvybę. Šitaip manyje gimė vertėja – ne ta, kuri verčia knygas, bet ta, kuri į save verčia kitą kultūrą ir tampa jos dalimi. Ėmiau meluoti, vėluoti ir dirbti lėtai kaip graikas. Kartu – labiausiai nekenčiu šių savybių kituose. Galiu išlėkusi į balkoną aprėkti čiabuvį, kad jis parko eukaliptų pavėsyje pasistatė automobilį bei suniokiojo ir taip varganą veją, o pati nuolat važiuoju "per raudoną" arba, atvirkščiai, trukdau eismui "per žalią", nes prieš automobilio veidrodėlį reikia pasidažyti lūpas. Nebijau natūralistinių palyginimų. Ypač jei jie asmeniški. Rašyme ir kalboje, kaip ir kiekviename santykyje, nieko neasmeniško nėra. Tik vieni rašo apsėsti ir laisvai, kiti – įsitempę ir sunkiai. Rezultatai būna vienodai geri arba nevykę. Net svetimo kūrinio vertime viskas yra asmeniška. Todėl "asmeniškai pastebėjau", jog tais atvejais, kai reikėdavo suporuoti graikų ir lietuvių kalbas, visuomet "primokėdavau" lietuvių kalbai, kad ši – lietaus permerkta mergiotė – pasitemptų prieš senutę vienuolę. Graikų ir lietuvių kalbos poruojasi sunkiai, tarsi didelio atstumo ir laiko atskirti partneriai. Vienintelė išeitis – palikti savo kalbų kambariuose atvirus langus, kad kalbos vėdintųsi ir viena kitą gaivintų.

Graikų kalbos išskirtinumą pabrėžia ir Virginios Woolf pastaba, jog ši kalba neturi nieko bendra su tauta, šiandien gyvenančia Akropolio papėdėje. "Tai neteisinga, tačiau nemoku įsivaizduoti nūdienos graikų kitaip nei tunto pusnuogių, juodbruvų vyrų", – rašo V. Woolf "Džeikobo kambaryje". Ir vis dėlto neįmanoma mylėti kalbos nemylint tautos, kuriai vienaip ar kitaip lemta joje gyventi. Moteriškai "aikštingi", lengvai pažeidžiami ir išraiškingi graikų vyrai padėjo rašytojai kuriant įstabųjį Orlando, atsivertusį į moteriškąjį pavidalą būtent Graikijoje. Žaviuosi ne vien V. Woolf stebėtojos įgūdžiais, bet ir jos didelėmis simpatijomis Aischilo Klitaimnestrai: ištekėjusios moters ir žmonos-žudikės simboliui. Nors nemėgstu postmodernistinių antikos interpretacijų, tikiu, kad šiuolaikinės moters ryšys su senovės graikų simbolika kur kas aktualesnis, nei atrodo.

Nepaisant šio romantiško filologinio diskurso, į kurį patogiai įsisupau daug metų būdama tarp graikų ir kalbėdama jų kalba, vis dėlto "gyvenu" Lietuvoje. Tai – asmeniškas jausmas ir seniai įteisintas daugiakryptis atstumas, kuris tapo skaudžia gyvenimo norma. Myliu graikų kalbą ir Graikiją kaip seną moterį – su gailesčiu, ir su gailesčiu stebiu graikus, kurie smagindamiesi tavernose degina pinigus (yra tokia tradicija). Jų laikinumo ir mirties pojūtis sukrečiantis, sprogstantis sulig kiekvienu gęstančiu saulės spinduliu ir išsiliejantis daina. Tai verčia susimąstyti apie kalbos amžių ir įspaudus, kuriuos ji palieka tautos kūne – kas, jei ne kalba, yra tautos jausmingumo įsikūnijimas. Graikų praeitis liūdna – vien mirtys ir praradimai, tikrosios graikų kalbos neliko dar neprasidėjus mūsų erai. Guodžiu save tuo, kad mano gimtosios kalbos praeities nereikia matuoti tūkstantmečiais – ji čia pat, per kelis amžius, jauki ir "naminė". Su ja dar galima pabūti "buitiškai" ir atleisti sau ir tautiečiui už tokį buvimą. Paragavus keleto literatūrų, anot V. Woolf, "burnoje lieka aitrus graikų kalbos skonis" ir primityvokas nostalgijos jausmas... nesuprasi – kam.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10137. varna2003-12-07 21:39
Gražiai parašė. Gaila tų graikų.

10159. ebola2003-12-08 10:05
Tai panasiai galima ir apie daugeli pietieciu parasyt.Italai, ispanai, graikai, turkai - visi pod odno lico, as negaliu isivaizduoti kaip jie galejo kazka uzkariauti, susikurti valstybe....labai cigoniskos padermes.Gal vat serbai kiek skiriasi, nes yra slavai, sunkesnio charakterio, bet...irgi panasus.Velgi neblogas straipsnis.Bet kazko truksta...mazdaug "nu ir ka?"

10167. nemegstantis varnos paistalu2003-12-08 11:03
keista varnai kazkas grazaus atsirado ,gal kad pasnigo

10168. zioma2003-12-08 11:24
Ebola, rodai neitiketina kvailuma!

10169. ebola2003-12-08 11:39
nagi, zioma, argumentuok?

10199. kolorado vabalas2003-12-08 17:50
Daliai teko dalia iškeisti bulves į alyvuoges, kuriomis nesavanaudiškai esame pavaišinti.

10214. kurmis2003-12-08 21:02
Kaip sako Rytų išmintis - ką valgai - tas ir esi. Taigi, suprask, bulvės tai ne alyvuogės. Įdomu, kur daugiau vitaminų?

10226. emigrante2003-12-09 04:12
Dalia, kai kurie gyvena, mokosi is klaidu daro isvadas O pati?...Kartais ismintis ateina su amziumi, bet buna kad amzius ateina vienas...Atmeni, kaip pludai atvykusi broli "mudaku" vaidindama stebuklinga, sekminga, nors "mokslinio komunizmo" studiju ir nepritaikai, bet nors kitokia produkcija isduodi. dziaugiuos kad Tavosios "grozes", anot S. Salkauskio, nunykimas tampa produktyviu. Linkejimai nuo Golovcenkos.Atia.

10243. ebolai serzantas2003-12-09 14:30
kai armijoje vieno ciurbano pasiteiravau ar ir mes jiems na odno lico ,kikeno ir sake "achto kak imy vam"

10248. ebola2003-12-09 15:24
cia buvo argumentas? Gerai zinau, kad juodas policininkas priima bet kokias balto teises, nes neskiria fizionomiju, bet as turiu omeny, kad jie(graikai) atrodo mum vargsai.O mes tiems "ciurbanams" tikrai neatrodom vargsai.Kaip mum neatrodo vargsai skandinavai pavyzdziui.Mat jie turtingesni.Visapusiskai. Taip kad cia ne palyginimas...O jei apie maista...ka valgai tas esi? Kokia nesamone!!!

10256. kurmis2003-12-09 18:26
Na matote, ir vėl dėl to, ką valgai -tuo ir esi - tai žinoma nesąmonė, ir nenesąmonė tuo pat metu. Labai paprasta, nuo Pitagoro laikų ir vakariečiams puikiai išreikšta tokiu trumpučiu posakiu, kaip antai -graikų išmintis tokiems savimi besirūpinantiems gyvenimo kokybės gurmanams -`Nevalgyk pupų!`sakė jis, o jo mokiniai tai užrašė ant molio plokštelių, gal net ir kalinėjo kaltais ant kokio pašventinto akmens, kad Pitagorietiška išmintis liktų amžiams ir visi žinotų, kad pupų valgyt nevalia, nes jųjų gemalas panašus į kiekvienos gyvybės pradžią. Labai įžvalgu ir be jokių mikroskopų. Taigi, didžiai humaniškas požiūris - pagal panašumą.

10257. kurmis2003-12-09 18:47
Ot nesąmonių prišnekėjau -pasitaiko. O Dalios straipsniukas mane žavi.

10265. saga2003-12-09 21:48
Puikus straipsnis! Pati tikriausia tiesa yra tai, kad anglakalbiams visos kitos kalbos nepasiekiamos, gal siek tiek prancuzu jie ir patraukia. Net smalsu kodel? Mes juk ismokstam ju "r" tarti ar vokieciu umlauta.

10277. Ebolai2003-12-10 13:38
"Gerai zinau, kad juodas policininkas priima bet kokias balto teises, nes neskiria fizionomiju.." Copy and paste. Sorry. Ka tu dar gerai zinai?

10279. ebola2003-12-10 15:39
gerai zinau, kad as - prasta tema.

10280. Graikas2003-12-10 17:03
Tu ne tema, Ebola. Tu -- virusas.

10281. eBola2003-12-10 17:31
ne, as ne virusas.As elektronine irankio BOLA pavadinimo versija.Argentinos gaucai naudojo toki itaisa su dviem rutuliais, sujungtais virve, mestas jis susipindavo apie galvijo kojas.Jis man dar vaikystej pasirode kazkoks kosminis, tai as ji ir susigalvojau.Naudoji si nika ivairiuose mailing listuose, jei uzmatysi, zinok - tai as.O tema is manes bando padaryti 10277-as, kas mane liudina, nes kiekviena karta mane pavertus tema, ivyksta erzelyne.Niekam to nereikia, geresne tema - graikai, rases, kulturos...savaime aisku.

10282. Cinikas2003-12-10 17:48
Kalba ne zmogus ir ne Dievas, ir kalbos nesimokoma uzsidarius. Uzsidarius uzsidaroma nuo kalbos ir zubrinama gramatika, kalami zodziai. Kalba yra kontaktas, labiau bucinys negu Sventas Rastas. Man labai patiko lesbietiska pabaiga - smagiai suinterpretuotas seno vyno mitas. Saga neteisybe sako, kad anglakalbiams kitos kalbos nepasiekiamos. Tokios arogancijos kyla is nezinojimo. Mes, mazieji, privalom but multikalbiai, kad kuo daugiau visko galetumem pasiskolint - Freudo, Hitlerio, Kristaus, Kafkos, ir pan. Apkaisyt pasiskolintom rutelem ir darlabiau pasiskolintais tautiniais drabuziais. Gintarines Lietuvos spindesys. Vis del musu mazumo.

10284. Cinikui nuo sagos2003-12-10 21:02
Mano pastaba kaip tik is zinojimo, o kad pasirode arogantiska, tai tik susirode:)) Mokiausi ispanu ir vokieciu kalbu grupese, kur buvo labai ivairiu tautybiu studentai ir tiesiog stulbino tai, kad kaip tik angalkabiams tie mokslai sunkiausiai sekesi, tiek tu zaliu rutu

10285. Sagai nuo ciniko2003-12-10 21:59
Nesutinku is esmes su tavo pastaba - ir del to, kad taip tu absoliutini kalbos mokymosi reikala, ir del to, kad sugebejimus susieji su konkrecia kalbine grupe, o ne konkreciais zmonemis (oi gautum i duda nuo kai kuriu vakarieciu intelektualu uz toki mokiniu supratima ir stereotipu gaminima...). ir del to, kad pati ne vienam padejau prasnekti lietuviskai ir rusiskai. Jei visi britai tokie nevekslos (kuo netikiu), ka padarysi, bet is esmes kalbos mokymosi lengvuma/sunkuma nulemia keli dalykai: tautos mazumas ir nesavarankiskumas (skatina kalbu mokymasi nuo mazu dienu, plg amerikiecius, kurie pradeda mokytis pirmos uzsienio kalbos budami 12 metu), seimos isprusimas (skatina domejimasi uzsienio kalbom ir salim) ir asmeniniai zmoniu gabumai, kurie leidzia tuo pasinaudoti. Bet koks absoliutinimas yra labai pavojingas. Paklausyk lietuviu - nemanau, kad ismokai tobulai tarti ta r :), nors neteigiu, jog neimanoma to ismokti; kaip r Usackui kokiam nors niekas nesugeba iteigti, kad anglu kalboj yra ne tik z, bet ir th... O paklausytum kitu politiku Lietuvos snekanciu a la Inglish, visai graudu pasidarytu... :)

10286. ebola2003-12-10 22:39
absoliutinimas nera pavojingas dalykas, atsikrapstau kad isiterpiau. Pavyzdziui man absoliuciai aisku, kad visi skandinavai yra estai...jum taip neatrodo????:D:D:D O visi anglakalbiai yra svepli, todel negali istarti"R"???

10288. Cinikas ebolai2003-12-11 02:05
Estai yra suomiai, o suomiai nera skandinavai net ir tokiems nevykusiems skandinavams kaip danai. Taigi, estai yra suomiai, kurie yra pasiklyde Europoje vengrai.

10290. Cinikui nuo sagos2003-12-11 10:13
Nereikia sitaip jaudintis: absoliutinti, nieko neabsoliutinu (net absoliuciai nemegstu zodzio absoliutus) sutinku su visais jusu teiginiais, nes ginate jas aistringiau nei as bandyciau teigti savo absoliusciai:) asmeninius pastebejimus, kurie nepretenduoja i absoliuciu tiesu lentyna.

10294. MM2003-12-11 14:27
Visiskai sutinku su Ciniku: pazanga mokantis kalbas labai skatina motyvacija. Vienaip tos graiku kalbos reikia visko aptekusiam tesliui amerikonui, kitaip - varganam lietuviui. Autores pastaba, kad anglakalbiams globalistams net ir ju gimtoji kalba, matyt, sunkiai sekasi (ka jau kalbeti apie svetimas) yra viso labo arogantisko kukurdvelkio pirstelejimas. Man paciam, mokantis hieroglifines kalbos, stipru ispudi paliko itin greita pazanga dare svedai ir britai (studentai is Oksfordo...). Amerikieciai atvykdavo jau neblogai kalbedami, nes juos sugebedavo kazkaip kitaip paruosti universitete (matyt, ir patiems labai rupejo kuo greiciau isidarbinti geruose bankuose - vis ta motyvacija...). Taip kad, mielieji ir mielosios, niekada neskubekite su kategoriskais apibendrinimais.

10296. ebola2003-12-11 19:14
visiskai sutinku su ciniku: pazanga buti lanksciam lytiskai irgi labai skatina motyvacija...:D:D:D

10298. 2 MM2003-12-11 19:57
Patvirtini tai, ką bandai neigti. Vadini amerikoną aptekusiu tešlium, kuriam trūksta motyvacijos. Whatever, lai dėl motyvacios trūkumo jiems sunku mokytis, bet juk sunku;) Galima nagrinėti, kas ir KODĖL turi daugiau motyvacijos. Be to, kiekvienam mokančiam keletą kalbų, naują kalbą (net ir visai svetimą) išmokti daug lengviau, negu mokančiam tik vieną ar pusantros.

10316. Benigna2003-12-12 13:50
Whathever

10319. kurmis2003-12-12 15:51
Kai pagalvoji, kad kalba gyvesnė už žmogų, tai apsėdimai galėtų virsti kalbos pasėdėjimais, o ką?

10329. Atsakymas nuo MM to 2MM2003-12-13 06:31
Dar karta perskaityk ka parasiau. Ypac antroje dalyje. Net ir tikrai sudetinga hieroglifine kalba amerikieciai gliaude kuo puikiausiai. Jiems tikrai sekesi ne sunkiau, nei kitu saliu studentams. Motyvacijos stoka ar pertekliu nagrinekis kiek tik nori - tai jau atskira tema. Mane gi papiktino liaupses stereotipui "kokie mes lietuviai ir slavai gabus kalboms!"

10330. to MM2003-12-13 11:17
Taigi kad gabus!!!!Ner cia ko kukulinitis!!!

10341. to:103302003-12-14 10:52
Gabus! Kvy kvy kvy! Isrinktieji! Kvy kvy! Lietuva! Lietuva! Kvy kvy!!!

35001. Andrius B :-) 2005-06-05 22:34
Labai grazus straipsnis. Patiko mintis -- is uzjurio grizti arba iskart, arba sulaukes garbaus amziaus; priesingu atveju esi arba nevykelis, arba milijonierius.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba