ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Vasara buvo

MANTAS MIKŠYS

[skaityti komentarus]

Kalbėdamas apie įvairius dalykus dažnai susiduriu su dabarties nebūties problema. Štai kalbi, postringauji, tavęs lyg ir klausosi, o ryšio su mintimi nejauti, žodžiai atrodo padriki ir neaiškūs. Metafizika, gal laiko labirintai, pagalvoju. Tarkim, šiandien yra dabar, o vakar jau esti praeitis, kas tada yra šis rytas? Kodėl jis turi "šio" etiketę, jei jau yra praėjęs? Jei jis jau buvo? Iš tiesų, rytas buvo prieš keletą valandų ar minučių, bet apie jį, dar slenkantį rasota žole, niekas nemąstė ir nekalbėjo. Žmonės ryte prie šeimyninio stalo gėrė kavą ar pusryčiavo, tačiau rytas taip ir liko už stalo ribų. Dar, pavyzdžiui, geriausi muzikos, dailės, literatūros kūriniai dažniausiai pripažįstama po autoriaus mirties, lyg neleidžiant jam džiaugtis šlove, pakeliant genialumo kainos kartelę, idealizuojant praeitį ir klijuojant jai "klasikos" etiketę. O autoriui, individui, šlovė jau nė motais, kad ir kiek bemiegių naktų praleista prie drobės ar sąsiuvinio lapo. Nes autorius, individas, yra miręs. Kitaip tariant, jis buvo, todėl ir yra geras. Ir tokia reitingų sistema įtvirtinama, nes nežmoniška apie džiaugsmą, geras akimirkas kalbėti, kai tai patiriama. Džiaugiantis nėra laiko kalbėti. Tada reikia džiaugtis...

Kartą metuose uostamiestis atgyja tikrąja gyvastimi, įgydamas galimybę, jei tik to pageidautų, iškelti save iš nevykusių diletantų tarpo. Vienintelį kartą metuose, kad ir kas esi, galima švęsti negalvojant apie rytojų. Paskutinį kartą metuose galima prisigerti viešai, nepaisant savo padėties, nes tąkart niekas jos nepaisys. Sakote, gražu, solidaru? Galbūt, jei ant tavo laiptų niekas nesišlapina (šiuo atveju turėtum gyventi tolėliau nuo miesto centro). Net jei ir randi laiptinę pridergtą, šventė kartais būna graži. Šiemet laukiau svečių, norėdamas jiems surengti įstabias sutiktuves. Turėjo atvažiuoti trys: vienas mažas, bet šėtoniškai pasiutęs, antras santūrus, turintis polinkį į solidumą. Trečio dar gerai nepažinojau, bet užgriebiau žinią, kad jis būsiąs "savas". Turistai moka už turiningą laisvalaikį, pavyzdžiui, kruizinę kelionę Nilu ar trijų dienų maratoną po Prahos senamiestį. Nilo Klaipėdoje nėra, kaip ir krokodilo bei vienakojo negro, o senamiesčiui pakaktų ir keliolikos minučių (jei nesi nostalgiškas vokiečių turistas). Ties programa padėjau klaustuką, mat atsakymai per Jūros šventę randami itin lengvai.

Sėdėdamas ant suoliuko ieškojau atsakymų. Tada prisistatė vietinis sanitaras ir paprašė jam palikti tuščius butelius. Pasakiau, kad paliksiu. Padėkojo ir pasakė dabar galėsiąs pavalgyti. Pasidžiaugiau kartu su juo, nors valgydamas triskart per dieną visad tikėjau, kad žmogus gyvas dvasia, o ne svaičiojimais apie maistą. Pasakė, kad aš neteisus, ir dar parodė virvę, kurią visad nešiojasi (nesvarbu kam). Nenorėjau ginčytis, bet virvę ėmiau apžiūrinėti. Malonu, kai žmonės apie būties dalykus kalba šitaip ramiai. Pats taip negalėčiau. Tik pasakiau jam, kad virvė per trumpa, taip siūlydamas pasiieškoti kitos. Bet butelį palikau, tegu dar pagyvena.

Po penkiolikos minučių jau sutikinėjau svečius, jų kol kas buvo tik du. Likusieji sutiko save patys (taip man pasakojo). Netrukus pasirodė ir jie. Nuėjome žiūrėti karnavalo, ligi kurio prieš tai vykusios šventės niekaip neevoliucionuodavo. Antikoje graikai per dievo Dioniso šventę žygiuodavo gatvėmis apsivilkę ožių kailius. Būdavo daug vyno, linksmybių, laisvės, miestas virsdavo orgijų arena. Iš jos kildinamas graikų teatras. Kitaip nei praeityje, iš nūdienos orgijų kildinama nebent hemingvėjiška gyvensena, tik ne su tokiais brangiais gėrimais ir be tokio genialaus proto. Karnavalo esmės nesupratau, nesuprato jos ir svečiai. O miestas virto ūžiančia minia, kuri bematant okupavo visas užeigas, barus ir smukles. Teko glaustis viename rūsyje netoli Danės upės. Džiugu, kad dar egzistuoja rūsiai. Ten galima laikyti nereikalingus rakandus, uogienes, visokį šlamštą. Kiti įsigudrina ten įkurdinti barus, kurie ir tampa slėptuve tokiais atvejais. Būtent slėptuve, nes kol taurėse dar žėrėjo viskis, šūksniai ir toliau kurstė šventišką nuotaiką. Patraukėme paskui ją, kol atsidūrėme Teatro aikštėje. Nuotaika prasiskynusi pro žmonių minią apsistojo ties Toravos Anikės fontanu. Minia ūžė, tad vėl teko ieškotis prieglobsčio. Pirmąkart atšvęsti susėdom šešiese – svečiai ir sutinkantieji. Mažasis paklausė padavėjos, iš kur josios dieviškas grožis. Ji šypsojosi. Dar paklausė, kuris lietuvių rašytojas daugiausiai keikiasi. Ji nežinojo. Galiausiai pasiteiravo, ką ji veiksianti šiandien vakare. Ji atsakė, kad dirbs. Gyvenime visad taip būna: kai giria – šypsaisi, kai trūksta žinių – nežinai, o kai kiti džiaugiasi – dirbi. Bet Mažajam reikėtų priminti, kad daugiau kvailų klausimų neuždavinėtų...

Dangui įgyjant rausvą atspalvį, patraukėme laukan. Saulėlydžiai pajūry nuostabūs, bet tik tada, kai čia esi svečias. O svečiai skirstėsi. Kiek pasivaikščiojus temstančiomis gatvėmis, Mažasis panoro susitikti su pažįstama klaipėdiete. Ėmiau protestuoti, nes, mano nuomone, moterų švenčiant reikia tik tais atvejais, kai daugiau nebereikia nieko. Jis nesutiko. Pasakė, kad ateity suprasiu. Pasakiau, kad į moteris pirmiausia reikia žiūrėti kaip į žmones ir tik paskui kaip į moteris. Su Tolstojumi Mažasis ginčytis nedrįso, bet mes susitikom tik vakare viename daugiabutyje, kai kieme pasigirdo automobilio motoro ūžesys ir šūksnis "Kakaja svolač streliala?" Dar kelias valandas propagavom virtuvinę kultūrą, žinodami, kad taip buvo ir kokiais 1984-aisiais. Manęs dar nebuvo, Mažajam ėjo gal kokie dveji. Likusių dviejų taip pat nebuvo, nes jie dar leido laiką mieste. Kalbėjom apie sėkmę, neigdami jos buvimą, vadindami ją "aibe aplinkybių", kaip įmanoma mažindami jos autoritetą. Sėkmę įveikėm, bet šventė įveikė mus. Ryte ant stalo dar stovėjo pusbutelis "Bobelinės"...

Mažasis nutarė, kad reikia palinksminti vietinę fauną. Tegu džiaugiasi, o man kas... Atidaręs langą jis tykojo dar vakar dienoje paskendusio miestiečio ir užklupdavo jį su savo kvailais klausimais. Štai, pavyzdžiui, papasakoja, kad naktį pro šitą langą iššoko žmogus, buvo daug policijos, greitoji, ant šaligatvio dar matyti kraujo ir stiklo šukių. Vieni įžiūrėdavo kraujo dėmes, kiti nekreipdavo dėmesio. Dar klausė, ar jie nežinantys, kuriame jis bute, nes jį kažkas čia naktį užrakino, o dabar jis negali išeiti. Ir taip tęsėsi, kol viena moteriškė jam pasiūlė atsigauti. Žmonės retai būna tokie teisūs. Tai tikriausiai buvo padavėja iš baro...

Gerokai įsidienojus, vakar galutinai persikūnijo į šiandien. Žmonės ėmė panašėti į save, ir kaip tik tuo metu mes nuo jų traukėmės. Paaiškėjo, kad anie du praėjusią naktį linksminosi kažkur mieste, vėliau pas kažką nakvojo. "Kažkas" man nesakė nieko konkretaus, bet geros šventės būna abstrakčios ir nemonotoniškos. Vakarop dangus juodo, o mūsų laukė sodyba. Nemanau, kad vakaras esti juodas, veikiau baltas, nes tada atsiskleidžia tikrieji ego, o protas, kantriai dirbęs dvylika valandų, sustoja įkvėpti oro, šitaip palikdamas erdvės laisvės proveržiams. Taigi temstant dangui vakaras balo, o protas vis dažniau ieškodavo progos atokvėpiams. Dangus pakorė mėnulį, nepaisydamas tūkstančių spindinčių liudininkių. Už dvidešimties kilometrų vėl virė šurmulys ir aistros, šventė pagaliau atgijo. Ji tęsėsi ir čia, tik labiau suasmeninta ir kur kas šiltesnė už pirmąją. Pats labiau mėgstu šeimos šventes. Galbūt todėl, kad itin vertinu šeimos ląstelę, arba todėl, kad nereikia džiaugtis kartu su minia. Nemėgstu didelių kompanijų, juolab švenčiančios minios. Nebent proga esti ypatinga, tokia Jūros šventė būna tik kartais. O šis kartas ėjo į pabaigą (bent jau taip atrodė), ir visi sumigo, kas kur. Bent jau bandė sumigti. Mažasis plėšė kompartijos hitus. Vėliau kažkas jį mėgino dusinti pagalve, į tai jis atsakė mėtydamas batus. Paskui vėl dainavo. O kitoje kelio pusėje miegančiai senutei krūtinėje daužėsi širdis. Vos už kelių metrų nuo mano namo stovi maža lūšnelė, kurioje, kaip žinojau, tąnakt nakvojo iš Maskvos atostogauti atvykusi kaimynės mama. Naktį ji sau ramiai miegojo, kol buvo pažadinta skambančio "Den’ pobedy". Pabudus, ypač naktį, pirmosios mintys būna kvailos. Senolė pasijuto kaip per Gegužės 9-osios paradą kokiais 1965-aisiais ir pamanė, kad grįžo valdžia. Taip sovietų valdžia taikos metu į Lietuvą pargrįžo net kelioms minutėms...

Ryte dar nuvažiavom išsimaudyti, mat daugiau ir nebuvo ką veikti. Prie jūros buvau vos trečiąkart per pastaruosius penkerius metus. Gera sakyti, kad myli jūrą, kai neprivalai prie jos lankytis. Tik liūdna su ja atsisveikinti, nes kartais, vos trumpą akimirką, ji irgi tampa tavo drauge. Todėl išsiskyriau su keturiais. O netrukus per bundantį miestą jau kiūtinau namo, pavargęs nuo malonumų ir poilsio. Tačiau vargas patiko, reikėtų dažniau...

Vasarą jau aplenkė keli mėnesiai, įdėdami ją į aptrintą odinį nuotraukų albumą. Prabėgo akimirkos be teisės sustoti ar sugrįžti. Akimirkai perbėgus į vakarykštį frontą, nejučiom tampi nugalėtoju prisiminimų mūšyje. Nors karo likimas nuspręstas, o ir jėgos nelygios, negali nevertinti pergalių. Mūsų pergalės – džiaugsmo akimirkos. Akimirkos, kai kiekviena sekundės mūša įgyja aukso vertę. Akimirkos, kai nenumaldomas kūno kančias įveikia begalinis džiaugsmas. Akimirkos, kai akyse sužiba laimės ašaros, vienintelei prie altoriaus ištarus "taip". Tai akimirkos, kurias visada malonu prisiminti...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10299. joker :-) 2003-12-11 20:24
gerai, malonu, kad Mantas moka iamzinti jam malonias akimirkas. Puiku

10323. Janis Upenex :-) 2003-12-12 19:00
Pizda blet pizda....

10327. Arstas Pušelis :-) 2003-12-13 04:12
Pietų Atėnai sveikina poną Joną Nacį su patekimu į Šiaurės Atėnus ir tuo pačiu peikia dėl Pietų Atėnų išdavimo. Linkime daugiaterpės sekmės kūryboje.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba