ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji

Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pasaulio lietuvių dainų šventė. 2003
Ramūno Virkučio nuotrauka

– Šių metų lapkričio 7 d. Paryžiuje UNESCO komisija pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, be kitų 27 išskirtinių kultūros reiškinių (paraiškas buvo pateikę 70 kandidatų), paskelbė ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos nacionalines dainų ir šokių švenčių tradicijas. Kaip Jūs, turintis apie keturių dešimtmečių dainų švenčių rengimo įvairiais rangais ir pareigybėmis patirtį, nusakytumėte kultūrinę ir visuomeninę situaciją ir motyvus, skatinusius rengti dokumentus prestižinės tarptautinės organizacijos svarstymams?

– Kodėl žmonės apskritai ko nors siekia? Baltijos šalyse dainų švenčių procesai vertinami toli gražu nevienareikšmiškai. Sunku apibendrinti, kaip jie vertinti tarpukario metais, bet tarybiniais ir ypač Atgimimo metais jie buvo suvokiami gana prieštaringai. Neseniai rimtame žurnale perskaičiau straipsnį, kuriame neigiamai atsiliepiama apie sovietmečio dainų šventes, bet nieko nekalbama apie vykusias po 1990 m. Man, kaip žmogui ir vėlesniųjų švenčių vienam iš rengėjų, norisi jas apginti. Manau, kad jos nepelnytai kaltinamos totaliniu sovietizmu ir kitomis to meto nuodėmėmis. Buvo toks gyvenimas, reikalavimai, buvusiai santvarkai tekdavo atiduoti duoklę. Galime teisti autorius, rašiusius kantatas apie Leniną ar Staliną... Juk joks ideologas nestovėjo už kompozitoriaus, poeto nugaros ir nediktavo, kaip rašyti. Mūsų atvejis kitas – vykdavo repertuaro peržiūros, sėdėdavo ideologai, nurodymus gaudavę iš Maskvos. Jie sudėliodavo, kiek dainų turi būti rusiškų, kiek apie "tėvynę" didžiąją Rusiją. Bet neužmirškime ir kito fono – koncertuodavome su lietuvių tautiniais drabužiais, dainuodavome liaudies dainas, "Lietuva brangi". Ir dabar gali pasitaikyti negatyvių detalių, bet norint suvokti buvusių dainų švenčių visumą reikia žvelgti į esminius grūdus. Juokėmės iš sovietmečio parodijų, bet kai ateidavom į Vingio parką ar "Žalgirio" stadioną, tai užmiršdavom ir gyvendavom lietuviška dvasia.

Atsimenu, dar Juozo Lingio laikais atvažiavau į Vilnių iš Lazdijų, ir į stadioną nuėjome pažiūrėti šokių dienos programos. Iš tikro aš tada apsiverkiau... Toks stiprus buvo emocinis krūvis, be to, tokia galybė nuo mažiausių iki vyriausių lietuvių su tautiniais kostiumais. 1973 m. Latvijoje dalyvavau jų dainų šventės aptariamojoje konferencijoje, kuri buvo sutelkusi latvių inteligentų elitą. Rašytojai, poetai, filosofai ragino ginti šventę nuo nihilistinių požiūrių, nes ji latviams buvo likusi vienintelė galimybė išlikti kaip tautai. Galbūt todėl latviai ir tapo dainų švenčių įprasminimo ir įamžinimo stūmėjais. Gal kiek ir jų ambicijos buvo užgautos, nes UNESCO 2002 m. žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru paskelbė ir lietuviškąją kryždirbystės tradiciją, o jų liaudies dainų projekto teikimas liko neįvertintas. Latviai ieškojo būdų, kaip galėtų įsiterpti su neabejotinomis tautinėmis vertybėmis. Dainų šventės Baltijos šalyse tam, atrodo, buvo natūraliai subrendusios. Juk visame pasaulyje tik čia dainų šventės ir terengiamos. Šiais metais europinei dainų švenčių tradicijai sukako 160 metų. Pirmoji dainų šventė buvo surengta 1843 m. Ciuriche, Šveicarijoje, vėliau jas rengė vokiečiai, 1869 m. įsitraukė estai, 1873 m. latviai, 1924 m. lietuviai.

– Ar latvius galime laikyti kreipimosi dėl dainų švenčių statuso įteisinimo iniciatoriais?

– Ne visai taip, latviai tik mus visus šiai akcijai sutelkė. Vėliau kartu rengėme bendrą projektą. Kai Ryga šventė 800 m. jubiliejų, latviai surengė, sakyčiau, pasitikrinamąją konferenciją, kur kalbėta apie dainų švenčių tradicijos įprasminimo galimybę.

– Atrodo, kad kultūrinėje apyvartoje dar nepakankamai suvokta ir ankstesnė Liaudies kultūros centro parengtos programos sėkmė – minėtasis tarptautinis Lietuvos kryždirbystės fenomeno pripažinimas. Kiek anas medžiagos rengimo įdirbis prisidėjo prie dainų šventės projekto pasisekimo?

– Kryždirbystės tradiciją pristatyti ir parengti programą buvo kiek lengvėliau, nes kryždirbystės projekto komanda reiškinius, susijusius su tradicijos raida, perimamumu, suprato vienareikšmiškai. Požiūriai buvo beveik identiški. Žmonės, dirbę bendroje estų, latvių ir mūsų Dainų švenčių komisijoje, iki tol nebuvo išdiskutavę paties reiškinio. Paaiškėjo, kad mums vienos vertybės yra prioritetinės, o estams ar latviams toli gražu ne. Kryždirbystės byla atskleidė mums UNESCO reikalavimų esmę. Teigėme, kad dainų švenčių išeitinė pozicija – tradicinė (etninė) kultūra. Tai pagrindas, iš jo skleidžiasi kitos gijos. Iš niekur kitur daina neatsirado – iš liaudies kultūros gelmių. Vėliau, aišku, ji evoliucionavo, atsirado profesionalūs menai. Estai traktuoja kitaip – jiems didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse svarbiausia buvo žmonių pasireiškimas. Laimėjimų jie nesiekė – rūpinosi kūnu ir dvasia. Bandėme aiškinti, kad ir mums dainų šventėse meninis rezultatas nėra labai svarbu. Lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių. Jei žmonės nenorėtų, dainų šventėse nedalyvautų ir jomis nesidžiaugtų. Mūsų ir latvių pastangomis nugludinome bendrąsias nuostatas, nes žinojome, kaip tai suvokia UNESCO komisija. Jai svarbiausia – tradicijos išsaugojimas. Estai sako, kad jiems dainų šventės padėjo suformuoti naciją. Mums tokius žodžius ištarti būtų sunkiau. Estų šventėms sukako 130 metų, jos vyko ir carinės Rusijos priespaudos laikais.

– Pozicijas teko glaudinti, bet, manau, lietuviškoji specifika, ypač apibendrinta "Liaudies kultūros" žurnalo vyr. redaktorės Dalios Rastenienės rengtoje medžiagos dalyje, išliko. Kokie buvo mūsų koziriai – tekstinė intelektualioji, vizualioji ar mūsų pranašumus pabrėžianti konceptualioji pusė?

– Sunku pasakyti, kas stipriausiai mūsų buvo parengta. Buvo kalbama apie regioninį reiškinį, todėl atskirų valstybių medžiagos pateikimo lygis lemiamos reikšmės neturėjo. Tarkim, iš mūsų daugiau už estus niekas negalėtų reikalauti, nes mes dainų šventes ėmėme rengti 50 metų vėliau. Mums estų ir latvių supratimo, įsijautimo į dainą, į muziką ir tautinio "užtaiso", suvokimo, kas iš esmės yra dainų šventė, truputėlį trūksta. Ir ilgai dar trūks, nes estai ir latviai šioje srityje išties nepralenkiami. Bet lazda būna su dviem galais. Estai labai įsijautė į akademinį chorinį dainavimą, bet nebeturi tokio gyvybingo folkloro judėjimo, kokį mes išlaikėme. Juk Folkloro dieną dainų šventėse nuo 1990 m. rengiame tik mes. Nemanau, kad, pavyzdžiui, estai to nenorėtų, bet jie nebeturi pajėgų. Jiems folkloru tampa pats chorinis dainavimas, pačios dainų šventės. Juk ir 1924 m. mūsų pirmojoje dainų šventėje chorai nedainavo tokių dainų, kokias dabar atlieka folkloro ansambliai. Buvo dainuojamos kompozitorių harmonizuotos liaudies dainos. Tais laikais liaudiškas arba folklorinis dainavimas nebuvo gerbiamas, nes manyta, kad kompozitoriaus sudėliota daina esanti vertingesnė.

Estai yra išleidę įspūdingą albumą apie dainų šventes. Vien jis sukelia stiprų vizualinį efektą, juolab kad ten esama informacijos ir anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis. Be to, visos šalys darėme vienkartinius retrospektyvinius albumus, kuriuose fiksavome istorinį dainų švenčių vyksmą (1965 ir 1985 m. buvo išleisti ir kuklūs lietuviški albumai). Aišku, šalių prisistatymai turėjo ir stiprių, ir silpnų pusių. Pavyzdžiui, latvių dainavimas per šventes yra daug jausmingesnis nei mūsų. Latviai labiau gerbia pačią dainą ir tuos, kurie dainuoja. Estų ir latvių dainininkai ir elgiasi kitaip; jų Dainų diena tęsdavosi po penkias šešias valandas, o pas mus tarybiniais metais vykdavo tik dviejų valandų koncertas, kurio žmonės ateidavo klausytis, o pas juos – būti kartu, dainuoti. Kita vertus, estai mums pavydi iškilmingumo, tam tikro ritualo. Estai ateina į šventę dalyvauti, jie kitaip suvokia save šventėje. Tiesa, estai ir latviai neturi kanklių koncerto, Ansamblių vakaro, Folkloro dienos...

– Užsiminėte apie "maitinančiąją" dainų šventės terpę – liaudiškąją kultūrą, bet ar pakankamai tarptautinei opinijai buvo perteikta giliųjų kultūros požeminių upių tėkmė, lietuviškoji pasaulėjauta, kurioje svarbu ne tik išlikęs ir aiškiau matomas esminis "stulpas" – dėmesys dainai, bet ir archetipinė mitinė-poetinė jausena, tapatinimasis su gamta ir jos ritmais, ryšys su tūkstantmečiais gludintu darbų, papročių ir žmogaus gyvybinės raiškos ciklu. Dainavimo psichologinis fenomenas, liūdna meditatyvi dainuojančio lietuvio, tiksliau, lietuvės laikysena – ar tai nereikalautų specialesnių mokslinių mūsų dainos gyvavimo tyrimų? Ir vadybos pastangų ta linkme.

– Sutinku, kad pristatymo medžiagoje tai mažai akcentuota. Visi tai, ką akcentavote, atrodo, puikiai supranta. Visko nesurašysi, be to, medžiagos kiekis ir taip buvo per didelis. Pirmosios nepriklausomybės metais ta kryptimi dirbti dar nebuvo sąlygų, ypač po nesenų draudimų naudotis lotyniškais spaudos rašmenimis. Liaudies daina (ir tautinė pasaulėjauta) niekur nebuvo dingusi, žmonės dainavo ne tik harmonizuotas dainas. Dainininkai tik gal buvo "išgudrėję", harmonizuotos dainos buvo tapusios lyg ir prestižo reikalu, aukštesniu lygmeniu, nors kompozitoriai buvo kilę iš kaimo, dirbo vargonininkais, bažnyčiose veikė jų ir kitų kultūrininkų suburti chorai. Viena kitam neprieštarauja, tik tiek, kad kartais gali norėti tariamo prestižo, bet per tai pamiršti pamatinius dalykus. Latvijoje ir Estijoje, mano supratimu, procesas vyko lyg ir savaime, gal ir žmonės į tai linko.

– Be to, jų pasaulėjautai įtaką darė griežtai normatyvinė protestantiškoji dvasinio gyvenimo apibrėžtis, naikinusi liaudiškus papročius ir esą "nešventus" tautinių dainų motyvus bei vaizdinius.

– Kita vertus, didelės estų masės dalyvauja chorų judėjime, o jų žmonių skaičius gana ribotas.

– Projektas brandintas prieš šiemetinę dainų šventę, kuri buvo ir modernesnė, ir prasiplėtusi apimtimi. Apie tai esama prieštaringų vertinimų. Ar tarptautinis įteisinimas darys įtaką šventės struktūrai, susidedančiai iš keturių pagrindinių dienų ir vis apaugančiai naujais renginiais nuo klasikinės muzikos iki miuziklo.

– Padėtį suprantu vienareikšmiškai: šventę dabar sudaro keturios – Folkloro, Ansamblių, Šokių, Dainų – dienos. Jei dėl įdomumo nori padaryti dar ką nors – daryk, jei netrukdo pagrindiniams renginiams. Ir, matyt, ateityje apie tai bus nuolatinės diskusijos, įvairaus lygio kalbėjimai, aišku, ir kritika. Be abejo, bus kritikuojami ir pačių švenčių sumanymai, nes darant tokius milžiniškus renginius klaidų neišvengsi, pavyzdžiui, repertuaro srityje. Ko prašo UNESCO reglamentas? Tradicijos išsaugojimo. Neseniai kalbėjau su dviem Dailės akademijos profesoriais, diskutuojama apie tapatumo išsaugojimą, bet ar kas supranta, kas tai yra? Ką konkrečiai saugoti, kad tapatumas nenukentėtų? Niekur tai neapibrėžta, neišrašyta... Toks ir dainų šventės tradicijos išsaugojimas – nuo kur atsispirti, ar dainuoti tik liaudies ir harmonizuotas dainas, ar ir rengtis taip, kaip 1924 m. [juokiasi], kokį naudoti instrumentarijų ir kt.? Suprantame, koks sunkus yra tradicijos saugojimas, bet, aišku, niekad neišsaugosi taip, kaip buvo kitados. Visa kinta, ir ankstesnių pagrindinių elementų, mano galva, mažės. 1924 m. dominavo harmonizuotos dainos, o, tarkim, tarybiniais metais liaudies dainų dalis buvo daug didesnė nei 2003 m. šventėje. Visa priklauso nuo žmonių požiūrio. Pažindamas šventės "virtuvę", patariau šiemetiniame vaikų dainų bloke ir kitur neišmesti liaudies dainų. Kai kam nebereikia nei patriotinių, nei liaudies dainų... Prasprūsta tokių nuomonių... Ir jei jos paims viršų, keisis ir šventės pobūdis. Visa priklausys, kaip šventę supantys žmonės, organizatoriai sugebės susitarti ir iškelti vertybes, kurias būtina saugoti. Svarbu, kad šventės kelmas, kamienas liktų nepajudintas ir žinotume, ko norime. Ir informacinio "bumo" reikėtų didesnio, nes UNESCO sprendimas parodė, kad šis reiškinys vertas pasaulio dėmesio. Ar palengvėjo po pripažinimo? Iš esmės nė kiek, tik jautiesi moraliai tvirtesnis, nes nebereikia tuščiai diskutuoti su tais, kurie dainų šventes dergia. Pasaulio kultūros elitas Paryžiuje, įsigilinęs į pasaulio kultūros paveldo reiškinius, apsisprendė.

– UNESCO pripažinimas yra ir tam tikras statuso suteikimas, kurio bus privalu laikytis. Ir tai suteikia ne tik teises, bet ir pareigas, įspraudžia į griežtesnius tradicijos laikymosi rėmus. Kiek ateities šventėse liks erdvės improvizuoti?

– Į rėmus neįspraudžiama, apie šventės struktūrą išvis nekalbama. Kalbama apie turinį, kaip jį suprantame. Aišku, tai vertinama kaip nacionalinis reiškinys. Ir svarbu, kiek jis atitinka piliečių mentalitetą.

Yra numatytos ir grėsmės. Tai menkaverčių, perdėm modernių kūrinių atlikimas. Grėsmės menkintų šventę. Nors ir pripažįstama, kad tradicija turi plėtotis, neturi būti sustingęs "daiktas savyje", muziejinė relikvija. Svarbu susivokti, kas yra šventės, jos tradicijos pagrindas. Nėra taip, kad visi melstųsi dainų šventei, bet norėjome, kad, pavyzdžiui, šiemetinė būtų kuo visuotinesnė. Todėl joje atsirado ir reiškinių, kuriuos iš esmės sunku nuneigti. Nebent miuziklą "Velnio nuotaka", esą jis mažiausiai šventei pritiko, bet jis ir buvo sumanytas kaip šventės uvertiūra. Ir nemanau, kad toks reiškinys šventėje negali būti.

– Medžiagoje UNESCO pateiktas šventės kaip piramidės vaizdinys, jungiantis Lietuvos kultūrą nuo jos dugno, nuo pašaknių, gal ir nuo prasto mėgėjiškumo iki viršūnės (šventės Vilniuje) – tautinės ir valstybinės idėjos, bendrumo, tautos namų pajautos per dainą. Ir mėgėjišką, ir profesinę, nes tendencijos šia linkme pastebimos. Kaip piramidė suveržia ketverių metų pasirengimo ciklą, apimantį beveik visus muzikinės kultūros lygmenis.

– Medžiagą pavadinome "Tradicija ir simbolizmas", bet ten daug šnekama ir apie procesą. Išties dainų šventė yra procesas. Deja, visų muzikinės kultūros lygių ji nesujungia. Muzikinis profesinis menas nėra integruotas į dainų šventę. Viena vertus, nededam pastangų, kita vertus, patys menininkai nereiškia didelio noro.

Kalbate apie piramidę, nors, pavyzdžiui, latviai gal ir gražiau daro – nuo 1993 m. turi dieną, kai dainuojama kartu su profesionaliais kolektyvais. Kalbant apie regionų kultūrą akivaizdu, kad dainų šventė yra instrumentas, kuris veikia daugelį vietinių kultūros procesų. Ir nevaržo kolektyvų laisvės, nes laikotarpis po šventės yra gana ilgas, nes šventei rengiamės apie pusantrų metų. Iki to kolektyvai gali reikštis kaip nori. Bet, kaip ir olimpinėse žaidynėse, ateina laikas, kai ilgai lavinęsis žmogus panorsta kovoti dėl pripažinimo. Nenorėčiau pervertinti dainų šventės, bet ji yra tai, ką mes visi pripažįstame. Nors yra žmonių, kurie niurzgia, bet dauguma ją vertina kaip tautai reikalingą ir vertingą reiškinį. Paskaitykim, kaip entuziastingai po šiemetinės šventės rašė lenkų žurnalistai, kaip jie mums pavydi.

Dėl profesionalėjimo – tokio išskirtinio uždavinio nesame iškėlę, bet visada išliks reikalavimas beveik tobulai išmokti repertuarą.

– Prie medžiagos UNESCO buvo pridėtas ir detalusis planas, numatantis ir bendras su latviais bei estais, ir pavienes akcijas – konferencijas, seminarus, CD leidimą, filmų kūrimą, tinklalapių steigimą, sociologines apklausas, mokslinius tyrimus ir kt. Ar tai bus impulsas veikti, ar spąstai, į kuriuos pakliuvome norėdami būti įvertinti?

– UNESCO komisija medžiagai parengti skyrė lėšų. Išsakėme grėsmes ir problemas, kurios supa dainų šventes, jei norime jas išsaugoti. Be abejo, turime žinoti, ką darysime ateityje. Tikimės ir finansinės paramos įsipareigojimams vykdyti. Pavyzdžiui, rengsime konferenciją arba apskritą stalą ir aptarsime visą Baltijos šalių dainų švenčių raidą ir patirtį. Tikimės ir Baltijos Asamblėjos dėmesio, ir dokumento apie šį reiškinį. Žodžiu, turime ne tik džiaugtis, bet ir toliau puoselėti tradiciją.

– Kokią matytumėte dainų švenčių ateitį moderniosios (ir postmoderniosios) kultūros, globalizacijos procesų, Europos "valstijų" kūrimo teigiamų ir neigiamų poveikių akivaizdoje?

– Visa priklausys nuo žmonių valios. Pavyzdžiui, kalbama, kad labai suprastėjo lietuvių kalbos padėtis. Arba net ir mūsų kultūrininkai sako, kad latvių šokiai šventėse esą linksmi. O juk latviai į šventes įsileidžia country stiliaus šokius, todėl jie gal ir smagesni nei lėti lietuviškieji. Jei taip šuoliuosime, greit užmiršime pagrindus. Mūsų dainos liūdnos, kai kam nuobodžios? Gal ir patys tokie esame? Nuo savo tautinės esmės nepabėgsime. Jei kas nori persikūnyti, tapti slavu ar germanu, – tai jo bėda. Jei esame giliau susivokę lietuviai, gražesnės už savo liaudies dainos (ir kalbos, tautinio drabužio, gamtovaizdžio) nerasime. Esame tokie, kokie esame. Ir jei gerai įsisąmoninsime, kad norime išlikti ir būti tokie, kokie esame, kad ir kas aplink mus suktųsi, tai būsime su daina. Ar išsaugosime tautinę esmę? Jei kitos kultūrinės tradicijos išsaugojo senovinius miestus, paminklus, unikalius kraštovaizdžius (aišku, patyrusios ir nuostolių), tai ir mūsų tradicijos likimas priklauso nuo kultūrininkų valios. Svarbu palaikyti stiprią savimonę, kad susivoktume, kas esame. Sunkumai nyksta, kai darai tai, ką jauti. Būtų gerai, jei būtų organizacinis darinys, kuris sakytų, kas leistina ir kas ne deformuojant tradiciją. Iki šios dienos tų, kurie konceptualiai apibrėžtų šventės tradiciškumą, nėra. O turėtų būti. Panaši į estų nacionalinę komisiją, kuri, aišku, nesikiša į meno vadovų kasdienius reikalus. O klausimų kyla įvairių, pavyzdžiui, kokiu laipsniu (ir pavidalu) Dainų dienoje turi reikštis liaudies daina.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10193. Metraštininkas2003-12-08 16:47
Gerai, kad bent į šią mūsų kultūros dalį UNESCO atkreipė dėmesį. Dingojasi man, kad atkreipė jį tik todėl, kad trys respublikos kreipėsi. Jei po vieną būtų teikusios, tai likimas būtų toks pat, kaip su latvių liaudies dainomis. O jei teikė visos trys šalys, tai prie Dainų švenčių galėjo pridėti ir Balticos festivalį. Jis bent autentiškesnis.

10206. be ryšio2003-12-08 18:40
UNESCO į nieką dėmesio nekreipia. Čia a.a. Ugnė Karvelis pasidarbavo tėvynės labui.

10215. Lorca2003-12-08 21:21
Man labai nesiderina nuotraukos nuotaika su reikšme - šventė...

10247. Knygius2003-12-09 14:54
Hmmm. Ugnė Karvelis rūpinosi, kad UNESCO pripažintų lietuvių kryždirbystę. Dainų šventes UNESCO "pamatė" ne jos dėka. O apie nuotrauką... Ką čia pakomentuosi. Kiekvienas šventes supranta savaip. Va stovi žmonės, dainuoja, jiems (ir kitiems) tai jau šventė. O kad Lorka ar pan. skaitytojai to švente nelaiko - jų problema. Sako, rusams ne šventės, jei nėra mušytnių ir kraujo klanų. Gal to kai kurie skaitytojai nori...

101000. Liaudininkas2007-11-06 16:03
UNESCO. vis del to atkreipe i mus demesi tai nors tiek gerai,kad nors truputi pades Lietuviams pazinti praities liaudi

162313. donce :-( 2009-06-06 18:31
nesamones kaskokios lol kliaumai kas cia tiky suda raso

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba