ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pabaiga. Pradžia Nr. 24

2001


Apie nusivylimus


Esu nusivylęs bet kokiu poezijos nagrinėjimu. Norint bet ką galima įrodyti. Patį bjauriausią tyrinėjimo metodą pasiūlo laikai, mados, konjunktūra.
Tai rašau atsiminęs R. Šilbajorio str. "Metmenyse" (nr. 79, 2001). Neturiu paties mėnraščio, mintis mane slegia.
Straipsnio idėja – išliaupsinti Cz. Miłoszą Putino, Žukausko, Bradūno sąskaita. Esą pirmasis žvelgia giliau, visuotiniau... Lyg Cz. M. to reikėtų!
Pradėjus Putino "Rūpintojėlio" eilutėmis "Dievuli mano, kas per šviesios naktys!..", iš kažkurios kišenės ištraukiama mintis, neva čia žvelgiama į žvaigždes "berno akimis"...
Kodėl gi ne dievdirbio (pavyzdžiui, Svirskio).
Kodėl ne kunigo (pavyzdžiui, Maironio).
Savimonė, minties gylis, savivoka ir universalumas nėra privalomi lyrikai. Su mumis velkasi ne tik XIX a., bet ir visų amžių naivybė.
Jausmas gali būti fragmentiškas, pratęsiamas skaitytojo, ir tai atpalaiduoja autorių nuo jo laiko, gudragalviavimų.
Įsivaizduokit poetą, mąstantį koja kojon su Sartre’u...

Gegužės 16, trečiadienis


Kaip išniekinamos sakralinės idėjos


Jokia paslaptis, kad daugelis žmonių yra mąstę, kaip "geriau pasilaidoti": žemėn ar kremacija...
Lietuviams tai ypatinga tema (Sovijaus mitas).
Būta laikų, kai lietuviai mirusius ne žemėn kasė, o degino...
Vakarykštė laida (A. Kudabienės). Sveikatos apsaugos viceministras (panašus į velionį V. Kuzmicką, mano draugelį...) ir kt. Slaptas posėdis.
Viskas susiję neva su kremacijos idėja.
Deginti mirusius ten, kur dabar deginami galvijų kaulai, atliekos etc.
Kaišiadorių r. šiurpūs kaminai, arklių ir karvių apdegusios kaukolės...
Viceministrui ta idėja "ekonomiškai būtų naudinga", numatomam direktoriui – "tas pats kur..."
Aplinkui visą tą krematoriumą (10 mln. litų iš valstybės biudžeto) sukasi riebios žalios musės ir dideli pinigai.
Iš mano gyvenimo prietelių – pagal testamentą – buvo sudeginti A. Švėgžda (Berlyne) ir Vyt. Mačiuika (Rygoje).
Po vakarykštės laidos pajutau baisų klaiką: geriausia gulti žemėn – kaip tėvai ir seneliai.
Tradiciniu būdu.
Iš visos romantikos lieka šiurpi realybė.

Raudonžemis ir raudonžmogiai.
Zabarijoje gyvena zabarai.

Naktį –
tikra tiesa, turiu maniją... Kartais sėdintį vakarais mane kankina pelkių kvapas. Ar tai yra mano yrantis kūnas? Kartais prieš užmigdamas matau mažą ir jaukiai melsvą jūrų įlanką.
Numirsiu ir pavirsiu DDT milteliais...

Tarakonai


Virtuvėj uždegus šviesą. Jų buvo du. Mažesnis – pabėgo, didesnį – prispaudžiau mazgote... Veltui! Nėr! Vėl pabėgo, išsprūdo.
Paskui net apsidžiaugiau. Atsimenu tėvą:
– Visų neišmuši!

Gegužės 17, ketvirtadienis


Kiekvienam žmogui – po savą sapnininką. Stora ir kerėpliška moteriškė, užklausta gatvėje apie sapnus, aiškina:
– Bulvės blogai, jei sapnuoju... Jei bulvės ir mėšlas – irgi blogai. Mano motina taip sakydavo. Visad mirtį praneša.
– Ar turite pavyzdį?
– Susapnavau, kad kasu bulves, ir numirė sesuo. Turėjau važiuot laidot...
Ir kerėplina toliau savo trečiadienio gatvėm.
Niekad nesu bulvių sapnavęs. Nebent žydinčias. Juoba mėšlo...
Betgi: jei penkios kartos kasė, sodino, kodėl žmogus turi nesusapnuot?
Sapnus atpučia vėjas. Ne šitas. Į smegenis.

Gegužės 18, penktadienis


Dar apie modelius, pavyzdžius, o svarbiausia – apie inspiracijas.
Nėr abejonės, kad lietuvių kunigams poetams (A. Strazdui, A. Vienažindžiui) daug impulsų atėjo iš "Psalmių".
Vienas svarbiausių giesmynų – S. M. Slavočinskio "Giesmės tikėjimui..." (1648).
Psalmės čia verčiamos lenkų pavyzdžiu (J. Kochanovskio).
Psalmė 101 (nauju žymėjimu – 102) turi neabejotiną ryšį su A. Vienažindžio "Kas suskaitys skausmus ir ašaras mano!.." ir "Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo..."
Aišku, kad Vienažindys jas pritaikė dainavimui. Taip plūstelėjo lyrizmas, asmeniniai motyvai etc.
Man pačiam S. M. Slavočinskio vertimai yra padarę įtakos 1964–1965 metų laikotarpiu.

Pelikanui girios esmi prilygintas,
Kaip naktikovas jaučiuos paniekintas.
Stojaus lygus žvirbliui, sunkiai budėdamas,
Kurs vargst vienas stoge, apleistas būdamas...


Iš tiesų tai ir G. Narekaci "Sielvartingų giedojimų knyga" – iš tų pačių inspiracijų.
Slavočinskio knyga "Giesmės" (J. Lebedžio parengta) fotografuotiniu leidimu išėjo 1958 m. Niekas jos nepirko, nukainotą radau, rodos, Vilniaus centriniame knygyne. Kaip ir K. Būgos "Raštų" keturtomį.
Dabar iš Petro (Vyšnios) išgirdęs, kad Kaune deginama B. Kviklio "Lietuva" (4 tomai) – visai nenustebau.
Ir prieš 50 metų lituanistika mažai berūpėjo. Paskui jau – labai parūpo.

Gegužės 21, pirmadienis


Ką norėčiau įskaityti probaltų akmenraščiuose: menažmogį, didžmogį, daiktadėtę, daiktamentį, žmogų – kirvį ir dievą – laivą...

Trečiadienį važiuosiu į Panevėžį. Gavau Žemkalnio premijytę (teisingiau – Kazickienės)...
Bent sekasi.

Pačios brangiausios širdžiai knygos, kurių pats iš savęs nesitikėjai išspaust... Alfonsas P. atveš man G. Apollinaire’o vertimų maketą.
Labai daug metų skaitinėjau, o išverčiau beveik juokaudamas. Po Ch. Baudelaire’o.
Tuštumos receptas.

Gegužės 22, antradienis


Eilutės iš G. A., kreipinys į Picasso:
Teologinio intelekto žvėrie ką esu tau blogo padaręs...

Kartais taip norėčiau kreiptis pats į savo viduje tūnojusį žvėrį.

Kitados mane mylėjo numirėliai
Aš svajojau išvysti kaip žūsta pasaulis
Bet artinas mano žūtis ir staugia kaip uraganas

•
Keisčiausia: žynys iš garsiojo Vilniaus mito – vardu Lizdeika. Priesaga – nelietuviška. Turėjo būti arba gudas, arba Lizdys, lizdžius.

Ir – jokių jausmų


Tik vieną kartą esu taip ėjęs. Anapus Nemuno buvo piliakalnis, jau skendintis žalumoje. Kaire akimi mačiau bažnyčią ant kito kalno, o iš už nugaros krito pavakarių saulė. Didelėje lygumoj mano šešėlis buvo beveik devyneto metrų.
Išilgėjimas keleriopas. Kuriame pasaulyje toksai būsiu?
Ten, kur gyvena šešėliai.

G. Apollinaire’o korektūros


Dideli poetai yra karvės, kurios duoda pieno... Pirmiausia pasimelžia kiti poetai, paskui jau kada nors ir skaitytojai, retas žino, kurios karvutės tas pienas.
Iš lenkų poetų, gyvenusių Vilniuje, pirmasis ir – talentingai "pamelžęs" Apollinaire’ą bus K. I. Gałczynskis (plg. pirmojo "Anos sode" ir antrojo "Servus, madonna").
Visas Apollinaire’as, žinoma, yra nervai... Bet ir filmavimas. Apšvietimas, kurį jis laimėjo:

Du juoduojantys ežerai
Tarp miško
Ir miegančių apatinių
("Atsiminimai")


Šito momento dar nėr išnaudojęs kinas. Jo akis dar nepralenkta.

Pamiršti žodžiai – ištisi gyvenimai


Kelniaraištis arba kelnićraištis. Raištis, virvelė kelnių, kelnaičių juosmeniui suveržti.
Aišku, kad senoliai (senolės) naudojosi jais. Jokių diržų tada nebuvo. Kai pagalvoji, tai labai svarbus momentas erotinėje vaizduotėje. Seksas buvo visai kitoks.
Kokios nors mergelės doktorato tema:
"Kelniaraištis ir moralinė vaizduotė XVI amžiaus Lietuvoje".

Gegužės 24, ketvirtadienis


Tas sapnas atėjo po Panevėžio. Ten buvo daug jaunų žmonių alaso. Paryčiu viskas pasikartojo (taip jau esu sapnavęs: kelias ėjęs Paterų viduriu). Vidukelė (jo vardas). Miko žemėje, į kalnelį...
Klonyje, po žeme įsižiebia elektra. Lyg būtų tunelis. Aukščiau – rūsys, pilnas rūbų. Žmogaus – jokio. O rūbų, batų, kepurių kiek nori.
Apsižiūriu, kad išėjau iš namų tik su kojinėm. O šąla, prieš šv. Velykas.
Tada lendu į tą rūsį ir išsirenku: kepurikę kaip porevoliucinių rusų raitininkų, batus (spalvotus, stiklinius, su rožėmis šonuose).
Be to: kaži kokį ilgą žydintį medį, pajacą. Taip einu, kol sutinku kelyje žmones.
Niekas nesupranta, ką gi aš čia darau.

Panevėžy mane sujaudino daugybė jaunų žmonių, kurie montažo (ar koliažo) principais deklamavo, dainavo, vaidino mano senus eilėraščius. Daugelio jau nebeatsiminiau, kitų buvo tik pradžios ir pabaigos... Mokytoja S. M. (iš Biržų) sakė, kad jie patys išsirašė juos į savo albumėlius. Pasakiau tik tiek, jog klausytis savo senų eilėraščių – tas pats, kaip grįžti ten, iš kur seniai išėjęs ir kur jau niekados nesugrįši.
J. B. buvo teisus nepanorėjęs grįžti į Sankt Peterburgą, kur buvo likę keletas draugų ir draugių.
P. Š. buvo teisus nėjęs lankyti vėžio sugraužtos savo jaunystės meilės.
S. Nėris buvo teisi rašydama eilutes:

Gena gena pikto dievo rykštės...

Dekanas, kuris nešiojasi manuosius psalmių vertimus. Sakė, kad kiti – tik vertimai, o čia lietuviška kalba... Išpirko visus egzempliorius aplinkui Panevėžį. Labai gabus gimnazistas Justas, iš kurio nutarėm išauginti vyskupą...
Tiek žmonių.

Du dideli krikščionybės žmonės, apie kuriuos (kaži kodėl?) norėjau kalbėti vakar tenai, tarp mokytojų ir mokinių: Juozapas dailidė, tariamasis Jėzaus tėvas, visur vaikščiojęs su nėščia moterimi... (Lyg tas vaikas jo būtų! Kiek vyrų Lietuvoje palieka nėščias moteris?) Ir šv. Steponas, žiūrėjęs į dangų net tada, kai iš jo krito akmenys. Šito tai jau aš neįstengčiau. Lįsčiau į žemę kaip kurmis. Kosėčiau. Kosėčiau... Triukšmą į viršų varydamas.

Kada nors –
kada nors (du gurkšniai šiltos degtinės) bus ir tavo valgis, sesuo!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10138. varna2003-12-07 22:17
O vistik įdomu, kam ir kodėl Geda rašo. Juk pakankamai kvailas, kad darytų tai ne dėl pinigų. Juokingiausia, kad aš piktinuosi, o skaitau ir toliau. Bet juk esu pakankamai kvailas ir nemanau, jog Geda rašo dėl manęs. Ir bulvių nesapnuoja...

10140. saimhe2003-12-07 23:04
Kam rašomi dienoraščiai, a, varna?

10152. Ūkininkas2003-12-08 08:54
Tegul S.Geda paskelbia savo sąskaitos numerį banke, o mes jam pervesim tiek, kad neberašytų į ŠAtėnus.

10184. skulptorius2003-12-08 15:01
tai kad pabaiga jau, ka cia bepervedinesi..

10202. Dega2003-12-08 18:09
Pagaliau... Bet, neduokdie, jei kosulių pabaiga taps kokio nors briedo jabaniškėse pradžia.

10217. Informacija > Dega2003-12-08 22:26
Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:( pavasario knyga):[eilėraščiai]. Sigitas Geda. Vilnius: Presvika,2003. Tiražas 1000 egz.

10225. zvierius2003-12-09 02:45
grazu... reikia tik isijaust i zmogaus mintis ir isgyvenimus.

10249. žmudė2003-12-09 15:31
poike vėsai pavara tas žmogielis

10318. kurmis2003-12-12 15:49
Jei tureciau Gedos batus, tai nuo kito sykio jau butu `Kurmio ciauduliai` :-)

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba