ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Ksenofobija

-vp-

[skaityti komentarus]

Sudvajai – skelbė juodos raidės baltame stačiakampyje. Po kelių valandų baladojimosi duobėtais miško keliukais automobiliu važiavę trys keleiviai ir juos gabenęs vairuotojas pasiekė tikslą. Mašina akimirkai stabtelėjo.

Šiuo momentu galime pristatyti atvykėlius.

Į Sudvajus jie važiavo dėl kelių priežasčių.

Vairuotojas Algimantas iš kolegų girdėjo, kad kaime masiškai savaime auga amortizatorių spyruoklės, traukių antgaliai ir kitos brangios automobilių dalys. "Tarp transporto priemonių savininkų Sudvajai garsėja kaip tikros aukso kasyklos, kur nemokamai arba pusvelčiui iš detalių galima susimontuoti kone visą mašiną. Dėl nežinomų priežasčių prekeiviai suinteresuoti nemokamai atiduoti tuos turtus", – pasakojo vežėjas.

"Niekai, pasakos", – juokėsi ekipažas. Bet į Sudvajus važiavo ne tam, kad įsitikintų, jog informacija klaidinga.

Gediminas – jaunas perspektyvus istorikas – vyko norėdamas pasitikrinti keletą faktų rašomai disertacijai pavadinimu "Senojo Lietuvos tikėjimo stabai ir kiti materialūs reliktai". Įvairiuose viduramžių šaltiniuose jis skaitė apie keistą šio kaimo gyventojų tikėjimą. "XIII amžiuje Skalvos gyventojai garbino Vėjų dievą degindami jam šiaudus. Nadruviai tikėjo Perkūno egzistavimu. Iš pailgų titnagų, pirštus primenančių kalkakmenių supildavo jį žymėjusius, kelių metrų aukštį siekusius kauburius. Aukštaičiai netikėjo niekuo. Pripažindavo, kad galbūt ir esama kažkokių protu nesuvokiamų medžių, vandenų, dangaus kūnų dvasių. Bet specialiai joms nieko neaukodavo, nekurdavo jas garbinančių giesmių. Mokslo požiūriu unikaliausias, specifiškiausias buvo Sudvajų kaimo gyventojų tikėjimas. Už gyvenvietės ribų, pelkyne netoli Nemuno, ant kalnelio, jie buvo pastatę vaškinę aukšto, barzdoto, ilgaplaukio vyro statulą. Sudvajiečiai teigė, esą tai yra sustabarėjęs, tiksliau – suvaškėjęs žmonijos pirmtakas. Kiekvienais metais vieną rudens dieną (rugsėjo ar spalio mėnesį – tiksli data neaiški) jie ištepdavo stabą skysčiu, kuriame virė baravykai. Pagonys tikėjo, kad tepimas viralu atgaivins būtybę, o ši savo galiomis padarys laimingus ją išgelbėjusius asmenis", – dėstė Gediminas. "Naujųjų amžių literatūros kūriniuose minima, kad net įvedus krikščionybę Sudvajų gyventojai neatsisakė senosios religijos ir toliau atlikinėdavo apeigas. Netikiu, kad praūžus istorijos audroms stabas išliko, tačiau norėčiau lokalizuoti šventvietę, ją išsimatuoti, padaryti vieną kitą archeologinį zondą", – tęsė istorikas.

Algis ir Feliksas vyko iš smalsumo. Buvo įdomu pamatyti tą keistą gyvenvietę, kur nemokamai veisiasi detalės, taip pat magėjo išvysti kokį nors pražuvusios kultūros reliktą ir bent tokiu būdu prisiliesti prie nugrimzdusios į nebūtį epochos. Egzistavo ir nostalgijos aspektas – Feliksas aiškino, kad vaikystėje dažnai ten lankydavosi su tėvais. "Persikeldavome per Nemuną keltu, rinkdavome uogas, grybaudavome. Pavasariais skindavome žibuokles. Žiemomis slidinėdavome", – su melancholijos gaidele prisipažino vyras.

Ketvertą į Sudvajus atvedė skirtingos intencijos. Vienijo noras pamatyti ką nors nepaprasto, sunkiai paaiškinamo, alogiško. Be abejo, tokie norai maišėsi su visiems mirtingiesiems būdinga iracionalių jėgų baime. Vairuotojo profesionalo, akademinės visuomenės atstovo interesai ir galų gale elementarus žmogiškas domėjimasis padarė savo.

Grįžkime į pasakojimo pradžią. Taigi, transporto priemonė akimirkai sustingo, paskui ryžtingai suburzgė ir šoktelėjo į priekį.

Žmonės pamatė tarytum pilkus akmenis kūpsančias, saulės išblukintas, lietaus nudrengtas trobas, ūkinius pastatus, prie žemės konvulsiškai besilenkiančias obelis, galulaukėje veidrodiškai žibančią Nemuno juostą, scenovaizdį rėminantį tamsaus miško masyvą ir pasiruošė neišdildomiems įspūdžiams.

Nelaimingieji! Geriau būtų nevažiavę. Ketverto niekas neinformavo, kad Sudvajų apylinkėse siautėja medžiai ksenofobai (dažniausiai ąžuolai, guobos, kriaušės). Tie besmegeniai, žiaurūs padarai savo sunkiomis kojomis trypia visa, kas juda: kirminus, vabzdžius, žalčius, voveres, bebrus, barsukus. Net šalia jų augančius krūmus, dygstančias žoles, taip pat sprogstančius pumpurus. Trypia ir žmones. Su visais jų automobiliais, dviračiais, lėktuvais, aitvarais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10172. to2003-12-08 12:01
o taip fainai pradejo,,

49864. :P :-( 2006-01-05 10:04
eee nestumk ant mano kaimo!!!!

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba