Variacijos be temos

Nežinau, ką turiu pasakyti, nes aplinka šiandien tokia, kad bet koks sakymas, bet kokia tema erzina. Ne tik klausovą, bet ir kalbantįjį. Nežinau, apie ką turėčiau šnekėti. Gal apie medinių žaislų estetiką, gal apie lapių medžioklę, gal apie Michaelo Jacksono pokštus, gal apie idiliją, kalėdinę idiliją, kuri stoja nuo šiandien dideliais reklaminiais skydais ir kokakolinės spalvos Kalėdų Senelio uniformomis pasipuošusi.

Kalėdos nuo lapkričio, vadinasi, jau jokių Kalėdų. Kalėdos televizijose, Kalėdos prekyboje, kalėdiniai žaisliukai ir saldainių dėžutės dar neprasidėjus adventui, kalėdinės nuolaidos.

Imi ir kvanktelėjęs galvoji, kad Sue Townsend buvo teisi, įtardama, jog Valentino įsimylėjėlių diena yra ne kas kita, kaip atvirukų gamintojų ir barų savininkų sąmokslas; tokiu sąmokslu virsta ir Vėlinės, tapdamos Helovynu, ir Kalėdos, iš kurių pradingo tradicinės Kūčios ir kurios prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki sausio vidurio. Dabar juk už lango pats Kalėdų įkarštis – užtenka mestelėti žvilgsnį ar dar kartą tuo įsitikinti prekybos centre. Kalėdos tampa masinio organizuoto pirkimo metu, ir nieko čia nepadarysi. Pats imi pirkti, jei turi pinigų. Neturi, tai sėdi tame šventės šurmulyje vienišas arba eini plėšti banko arba parduoti atliekamo žemės sklypo, bet kas to nesugeba, tam tikrai liūdna šiame įkarštyje.

Jėzus kažkur pasislėpęs, jis tapo tokiu lėliuku, kuris nelabai čia tinka, Jėzų mokykliniuose vaidinimuose atstoja tokia mergaičių mėgstama lėlė Baby Born, kuri šlapinasi, jei ją prigirdai iš buteliuko, cypia ir markstosi. Visos mergaitės nori būti Marijomis, tačiau ne visoms ta garbė tenka, niekas nenori būti ir asiliukais, tad dažniausias personažas mokykliniuose vaidinimuose – tai žvaigždutė, sidabrinė, auksinė. Mergaitės puošiasi žvaigždutėmis kaktose ir lenktyniauja apdarais, tokios tad ir prakartėlės gyvuosiuose paveiksluose, mokyklų vaidinimuose. Jėzus tapo Beibi Bornu, jis lopšyje aprūpinamas ne tik mažyčiais lėliškais pampersais, bet ir reikalui tinkama pižamyte, šiltu apklotėliu. Ak, tiesa, malasi dar angelėliai, bet jie mokyklų vaidinimuose neturi teksto, kaip ir žvaigždutės. Nelabai ką šiuo atveju pasakyti gali ir piemenėliai. Prakartėlės nebylios, vaikai įtraukiami į drabužių konkursą.

Kada prasideda tikrosios Kalėdos, niekas tiksliai nustatyti nebegali. Bet kokiu atveju reikia labai nuoširdžiai linksmintis, iki apakimo, tarp popierinių žvaigždučių, degtinės ir kalėdinio alaus; vaikai atsiima Kalėdų Senelio dovanas, kurios šiemet mergaitėms bus tie patys "beibi bornai", bet daugiausia – be abejo – lėlės, mergaičių kalba vadinamos "brazilėmis". Nauja mada, stumianti į šoną barbių legionus. Tiesa, tose "brazilėse" matau tam tikrą pažangą. Tikriausiai, mums nežinant, pasistengė Vakarų feministės. "Brazilės" povyza pabrėžtinai neerotiška, dominuojantis elementas – veidas, gal trečdalį lėlės užimantis. Prieš tokias lėles nesu nusiteikęs. Gal jos tinka individualybei ugdyti. Bet vis vien lėlės tai serijinės. Barbės turėjo kūnelius, šitos "brazilės" – veidus.

Gal tai kosmetikos monopolijų invazija į lėlių pramonę ir madas? – galvoju. Didelis išraiškingas veidas – idant būtų dažomas? O visai ne individualybei kurti, atspindėti? Bala žino, tik šiandien moderniosios lėlės nebeturi jokio seksualinio užtaiso. Jas keičia lėlės be ryškesnės lytinės orientacijos. Tai turbūt gerai, pagaliau politiškai korektiška.

Kad ir kokios dovanos vaikams nugriūtų iš dangaus, kad ir kiek jos kainuotų ir kokios firmos ženklu būtų pažymėtos, jos bus pagamintos Kinijoje. Globalizacija, nieko nepaveiksi. Ir savęs neapgausi. Ant pigių žaislų žodis "Kinija" išspausdintas drąsiai, kuo žaislas brangesnis, tuo labiau traukiasi užrašas, šokinėja į visai nelauktas vietas, šriftas tampa neįžiūrimas, bet vis vien – pagaminta Kinijoje. Azija dalyvauja mūsų vakarietiškame pasaulyje daug labiau, nei galime ar norime sau prisipažinti. Europietiškas "Philips" – ir tas gaminamas Malaizijoje, ir kyla įspūdis, kad europietiškų ar amerikietiškų prekių pasaulyje nebelikę. Nebėra kaip rodyti savo europinio solidarumo perkant "prekę europietišką". Dabar pirkdamas sūrelį perskaitai lietuvišką užrašą ir perki, o paskui įsižiūri – vėl mažos raidės – pagaminta Latvijoje ar Estijoje. Guodžia tik tai, kad mūsų broliai prie Baltijos irgi apsišauna ne prasčiau. Šūkis "Pirk prekę lietuvišką" netyčiom nyksta – nes tokių jau nebėra, kaip ir lietuviškų užrašų Lietuvos miestų, o jau ir miestelių gatvėse. Tyliai iš iškabų dingo lietuvių kalba. Niekam nieko; bet tylu; lyg niekas ir nepastebėjo. Prieš keletą metų buvome perspėti – reikia džiaugtis užsienio kapitalo įmonių atėjimu Lietuvon. Ką gi, džiaugiamės. Vilnius tampa turistams pritaikytos Prahos modeliu, Kauno Laisvės alėja – sudaužytu pseudoeuropietišku prospektu, kupinu neapykantos XIX a. architektūrai. Žinoma, ne senienos, nieko vertinga, bet Laisvės alėja visada buvo pakibusi tarp solidumo ir bohemos, dabar nei vieno, nei kito. Kičas, stiklas, batai, kailiai. Bet nėra ko vaitoti, taip visur.

Mano dukra rašė atsakingą laišką Kalėdų Seneliui; ji antrokė ir pažįsta kapitalizmo grimasas iš patirties. Apsidairiusi parduotuvėse ir apžiūrėjusi kainas, ji nutarė, kad tegu Kalėdų Senelis įgyvendina finansiškai stambiausius jos projektus, ir pasigyrė užsakiusi už porą šimtų litų, – o ir mūsų šeima taip visai neblogai sutaupysianti kitoms mergaitėms reikalingoms smulkmenoms.

Norisi pasiųsti tą Kalėdų Senelį, bet jis, o varge, nepasiunčiamas. Jis stypsos prie langų, budės parduotuvėse, lįs pro langus kvailai šypsodamasis, šimtas litų už vaidenimosi valandą, reikia atidirbti, reikia, tai šąlant, tai kaistant po kokakolinės spalvos mantija.

Sovietai buvo įvedę pusiau folklorinį Senį Šaltį su Snieguole. Pusiau folklorinį, pusiau disnėjišką. Dabar tai, ką turime kaip jau "sugrąžintą" Kalėdų Senelį, tikrąjį – tai kokakolos reklamos agento drabužiai žiemą. Juk kas perka šaltą kokakolą viduržiemy? Kokiam kvailiui gali tai ateiti galvon? Bet Santa Klausui paliepus – viskas stoja į savo vėžes; pirkdamas apsiputoji, apspangsti nuo teorinės galimybių gausos ir savo paties galimybių ribotumo, bet kada apsiperki, pasiruoši dovanas iš anksto, tampi ramus ir tarsi katarsį prarijęs. Tai yra – atlikęs pareigą, kuri tau nurodyta laikraščių skelbimuose, prikišta televizijos reklamose ar tave nori nenori pasiekiančiuose ir pašto dėžutes užkemšančiuose lankstinukuose. Pareiga ima užgožti atgailą. Tiesa, pirkimas, tvarkymasis, begalinis kalėdinis stresas – tai ir yra atgailos rūšis, bet kiek joje slypi metafizikos ir tikrovės, niekas nepasakys.

Kalėdų eglutė – tai Pasaulio medis, tiltas, jungiantis sferas. Naktį iš Kūčių į Kalėdas tas tiltas pasidaro pats trumpiausias; juo naktį nulipa Dievo malonė, kuri kristalizuojasi į daiktus, ne į medinius žirgelius ar švilpynes, o į kiniškas barbes ir braziles, policijos automobilius, bet, laimė, ten dar būna ir pieštukų, ir popieriaus, ir kreidelių, ir plastilino, ir saldainių. Pasidžiaugę oficialia dovana, vaikai vis tiek galiausiai pereina prie knygutės, flomasterių, spalvinimo, tai yra tikrojo džiaugsmo, o lėlė, tiek geidauta, po kelių dienų užtampyta ir nuvargusi, pasilieka sapnuoti savo kiniškų sapnų palovy.

Taigi, advento proga – gerų Kalėdų. Jos jau čia.