ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Ankstyvas bulviakasis

Ir užsidėjo jis kepurę, ir paėmė į rankas kastuvą, ir nuėjo į daržą, ir pradėjo kasti, ir šoko ieškoti tos didžiosios bulvės. O bulvės visos buvo didelės ir patiko joms lįsti iš žemės, gražiomis eilėmis rikiuotis, į piramidę dėliotis, o pati didžiausia bulvė, nors ir pusiau kastuvu padalyta, ant viršūnės užkopė ir padėkojo plačia šypsena tėvui, kad tas ją iš žemės iškniso ir taip gražiai po obelimi išaukštino. Ir patiko tėvui ta bulvė, ir paėmė jis ją į kairę ranką, peilį į dešinę ir nuskuto iki baltumo, ir į puodą įdėjo, ir vandens pylė, ir virė, ir šutino, o valgydamas ją daržą, vasarą ir savo darbą gražiai gyrė.

Liemenėlė

Naktį medžių nebeliko. Liko tik tamsa ir dangus, kurį nuo tamsos skyrė tik pro žvaigždžių skylutes prasisunkianti šviesa. Didžioji žuvis iškilo iš upės dugno ir pradėjo nuo vandens paviršiaus rinkti žvaigždes. Vandens paviršiumi atėjo įsimylėjusių vilkolakių porelė. Viena, dvi, trys. Čia tau. O čia tau penkios. Ta ir ta tau. Ji pasikėlė marškinėlius ir parodė dvi dideles žvaigždes. Jis suskaičiavo ir nusegęs liemenėlę abi nukando. Žuvis padėkojo už akinius. Tamsoje ji nieko nepastebėjo ir toliau dalijo žvaigždes. Ta tau, ana tau, o ta mano pilvui. Parodyk. Jis pasilenkė ir nukando jai bambą. Ta man. O ta tavo pirštukui. Ji paprašė parodyti žvaigždę ant piršto, pabučiavo ir sveikais krūminiais dantimis nukando pirštą su žvaigžde. Ta mano, o ta tavo. Parodyk. Pasilenkė ir nukando. Taip jie kandžiojos, kol pradėjo brėkšti. Tada žuvis nuplukdė jų žvaigždėtus nukramtytų kūnų likučius į miegamąjį po dideliu akmeniu, pasidėjo akinius ir sapnavo iš meilės kaukiančius vilkolakius. Bet iš tikrųjų tai vilkolakiai nekaukė, nes buvo nusikandę ir liežuvius, ir ausis, ir žuvį buvo suvalgę, paliko tik upę, medžius ir akmenį, kuris buvo per kietas jų dantims, ir liemenėlę ant akmens.

Vėjas, lapas ir rakursas

Lapui patiko tik vėjas. Kuo smarkiau jis pūtė, tuo aistringiau lapas jam mojo. Kvietė ir kvietė, bet atšliaužė kirminas ir nesiklausęs lapo iškandžiojo jame dvylika skylių. Lapas išsigando kirmino, o kirminas aukščio, mat pro tas skyles pamatė, jog per aukštai nuo žemės pakilęs yra. Žodžiu, išsigando ir nušliaužė velniop. Sužalotas lapas nusiramino ir bandė vėl moti vėjui. Bet vėjo nebuvo. Ilgai pamąstęs lapas nutarė pažiūrėti į gyvenimą kitu rakursu. Žvilgtelėjo pro vieną skylutę. Joje matėsi aukštai debesis ganantis vėjas. Nepamojo jam. Žvilgtelėjo pro kitą skylutę. Mato – medžio kamienu velniop šliaužia kirminas. Trečioje sraigė kėlė į medį inkilą. Ketvirtoje matėsi kito lapo skylė, o toje skylėje žaliavo žolė. Penktoje, šeštoje, septintoje ir visose kitose matėsi lapai, spoksantys pro kirmino išgraužtas skylutes vieni į kitus. Lapas pamojo kitiems lapams. Kiti lapai atsakė tuo pačiu. Taip ir mojavo jie visą likusią vasaros dalį vieni kitiems. Rudenį vėjas nutarė aplankyti tą lapą, kuriam patiko tik jis. Pūstelėjo "labas". Lapas nepamojo jam. Vėjas supyko, kad tas jam nemoja, pūstelėjo iš visų jėgų, ir prisiminė lapas, kad jam patiko tik vėjas, paraudo iš gėdos ir pradėjo mojuotis prieš jį, atsiprašinėti, bet vėjas papūtė dar smarkiau ir nuplėšė lapą nuo šakos, nubloškė į patvorį ir taip nubaudė už žiūrėjimą į gyvenimą kitu rakursu.

Poezijos paukštė

Ištisus metus medyje po langu tupi poezijos paukštė. Tokia apšepusi, svilėsiais atsiduodanti, vargana, bet balsinga. Kaip ji klykia, kai apipylęs ją benzinu numetu kaži kaži kaži kažkelintą nuorūką, kaip šokinėja nuo vienos gyvenimo medžio šakos ant kitos, kaip plasnoja degančiais sparnais, kaip kojomis trypia hip hopa opa. Sopa jai turbūt labai, kad taip šaukia. Tik keista, kad praeiviai tempdami iš "Maximos" maišus su pirkiniais jos nepastebi. Šuo tai ją aploja, nes nuo savo būdos pabėgti irgi negali. Ir jis dega geismu neįvardytai kalaitei. Bet ką padarysi. Grandinės juk nenugrauši. Šiaip tai ne toks jau aš blogas jos kaimynas. Dažnai jai ne benzino, o vyno nupilu litrą kitą, tualetinio popieriaus šalikėlį dovanoju, kad gerklės neperšaltų. Tai ji, žinokit, tuo dėmesiu labai labai džiaugiasi. Ima tai varna krankti, tai gegute kukuoti, arba kniaukia lyg katė. Kai dantų pastos pakuotę jai atidaviau, tai ji snapu šakos įsikibusi pradėjo malūnėliu apie ją suktis. Bet šiaip ji liūdna. Invalidumą juk pirmos grupės turi. Iš gyvenimo medžio niekur neišlipa. Taip graudžiomis akimis žiūri, kad man tuomet norisi ją apkabinti. Bet kai tik pradedu į medį ropštis, ji, višta, tuoj į blaivyklą skambina. Atlekia blaivintojai, užlaužia rankas, kojas ir uždaro į miegamąjį. Ryte apsimeta, kad jai labai bloga. Lyg man būtų gera. Tuomet pasiimu grąžą ir, jos siaubui, išgręžiu skylę medžio kamiene. Prisilašinu stiklinaitę sulos ir lyg geriau pasidaro. Užtai ji tokiais rytais mano žvilgsnių vengia, nes jie dega šiurpulinga gyvenimo ugnimi. Tuomet deginu popieriuje skundus, atsiprašinėjimus, o kai prasirašau, tai ir vėl pradeda koketiškai akytėmis klapsėti. Beje, ji ir vardą turi. Pelė. Tai lietuviškas atsigimėlio Fenikso atitikmuo.

Sūpuoklės

Gyvenvietės parkelyje medžiai maišo ir kvėpina orą, stiebiasi į debesis, šluoja juos prie horizonto, bet patys tvirtai laikosi šaknimis įsikibę į žemę. Nori, bet instinktyviai bijo pakilti. Siuntinėja į dangų paukštukus, vabzdžius, žiedų ir lapelių laiškus. Uosiai gyvena gerai, bet šiek tiek susigrūdę. Parką prižiūrintys darbininkai dirba darbus, mėgaujasi alučio teikiamais privalumais ir periodiškai laisto kamienų apačias. Miškininkas papsi "Primą". Akys ieško. Rankos tyrinėja. Tas tiks? Gal anas? Ne. Va šitas. Benzininis pjūklas zirzia. Uosis dirba savo darbą. Darbininkas savo. Gravitacija veikia patikimai. Intuicija taip pat. Uosis tratindamas šakomis bumbteli į numatytą vietą. Va čia, čia ir čia. Žiopliai nespėjo subėgti, o medžio rąstai jau supjauti pagal matmenis. Šakos į laužą, rąstai į darbo vietą. Trys darbo dienos – ir skelbiamos uosio sūpuoklių krikštynos. Subėgę vaikai spokso į švytuojantį pasaulį ir tai jiems patinka. Į dangų, į žemę. Rytą, vakare, ištisai, nedalant ir nekuriant laiko. Perpetuum mobile. Danguje supasi paukštis, uosyje supasi lizdas, lizde skrieja kiaušinis – būsimas paukštis.

Eik tu...

Septintojo dešimtmečio lakuoti bateliai smarkiai spaudžia pėdas. Tai tik vieni iš daugelio porų eilės po stalu. Kas per batai? Ne tavo reikalas. Išmesk tu juos. Eik tu... Turguje eina vienas šalia kito. Senis eina dideliais žingsniais. Atsilieka. Atsilieka. Galų gale apsisuka ir atsargiai mindamas grindinį grįžta į mašiną. Jaunasis baigia apsipirkti. Tai per maži batai? Kažko širdį suspaudė. Nusiauk, niekas nemato. Seniui širdies neskauda, bet batai spaudžia. Eik tu... Aš važiuoju, o tu gal pabandyk eiti. Nusiauk. Senis imituoja širdies smūgį. Nelabai stiprų, bet širdies. Jaunasis nuauna apalpusiajam batus. Užsirūko. Senis atsigauna, labai skaudžiomis akimis žiūri pro langą. Durnius. Gyvuly tu, gyvuly. Sušlapina akis, atsargiai mankština kojų pirštus. Lyg ir atsileidžia. Mano batai buvo du, vienas dingo... Ką padaryti pietums? Bet ką. Ko nori? O tu ko nori? Kad išmestum batus. Eik tu... Tau reikėtų nueiti pas daktarą. Tara. Tara. Tara. Dirba nuo 8–18 val. Žalia. Stovėti draudžiama. Eik, eik. Pėsčiųjų perėją žingsniais matuoja girtuoklis su tara ta ra ra rezginėlyje. Eik tu...

Žvirblis ir menas

Pirkau televizijos anteną iš vamzdelių ir šriūbukų su vieliniais ūsiukais. Atskrido šių metų žvirbliukas ir pradėjo vamzdelių skylikėse kirmėlių ieškoti. Nupezęs visai. Dar šriūbukus nusukinės. Kažkoks kibir teletabis. Gal ant čigonės kamino tupėjo, kai ši naminę šutintuve virė, ir apsigarino? Žvirblis anteną lesinėja, senelis su senele paveiksle ant sienos tyli ir nieko nesako. Visi kažką dirba, o aš žvirblį popieriaus lape užnuodytomis raidėmis lesinu. Tas menas (suprask angliškai) iš žvirblio karbonadą ruošiasi kepti ir poezijos marmalu nori nugirdyti tautą. Štiš! Taip ir maniau. Trūksta šriūbuko ir televizoriaus ekrane nėra jokios prasmės. Tik cukinijos formos galva mano veidu. Nieko sau menas! Pasukinėjau televizoriaus anteną ir iš ekrano išlindo supermenas, paskui šoumenas, po jo žemaitiškas šou, paskui šou bulvaras, Beno Hilo šou, mode šou, Baskervilio šou. Senelis paveiksle ant sienos tvirčiau apkabino senelę. Senelė suraukė kaktą. Nebijokit. Tas šou nepiktas. Paveikslas nesureagavo. Ką tie devyniolikto amžiaus žemaičiai supranta apie dvidešimt pirmo amžiaus postmoderną? Nieko. Aišku, kad nieko. Štiš!

Iš peliuko gyvenimo

Angelas buvo baltas. Kartą kažko ieškodamas kavos puodelyje jis pasilypėjo ant lėkštutės kraštelio. Lėkštutė pasviro, puodelis virto, virsdamas trenkėsi į virstančio Angelo galvą, galva trenkėsi į stalą. Nuo to laiko ryškiai raudonos jo akys pabalo ir pažįstamų vaizdų pasaulis dingo. Liko kvapai, kurių takais lakstydamas jis vis dar įsivaizdavo gyvenąs visavertį gyvenimą. Bėgiodamas šeimininko rankomis skaidraus skysčio lašeliais jis žymėjo savo lytį ir kvietė patelę, kuri turėjo būti kažkur visai čia pat. Vienintelė ir svarbi kaip ir jis pats. Neradęs jos jis galiausiai surado savo Vienatvę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10133. varna2003-12-07 20:02
Primityvu, nesąmojinga ir nyku. Labai nepatiko.

10145. baisu :-( 2003-12-07 23:51
oba, grafomanu laikrastis! kox sewbas! sewbas...

10147. mrr :-) 2003-12-08 01:33
o man nuoširdžiausiai patiko. ypač patiko "Vėjas, lapas ir rakursas", "Ankstyvas bulviakasis", "Poezijos paukštė". linksmi mieli paprasti bet ne prasti kūrinėliai. grafomanija nedvelkia. skaityt nemokat ;)

10174. ziema2003-12-08 12:26
nu, bet, mielieji, kam skaitot, jei nepatinka? man tai patinka labai,kai kas nelabai, bet siaip-geras straipsnis ir neblogas laikrastis, tik truputi per ilgos "paklodes", dabar mazai kas taip raso....

10182. Arka :-( 2003-12-08 14:18
Šį kartą man Rakštikas nepatiko. O labai patiko, kai pirmą kartą ŠA spausdino jo miniatiūras apie vasaros praktiką. Ne visada žmogui vienodai pasiseka parašyti, bet potencijos yra.

10187. Gvntj2003-12-08 15:39
Skraidantys uosiai, įaugę į žemę vaikai ir bijančios pakilti sūpuoklės, besikandžiojančios liemenėlės ir vėjui mojuojantys rakursai... Noriu į tą pasaulį.

10188. Prisilietimas :-( 2003-12-08 15:49
Potencijos - yra, bet kūrinio - nematau. Jovalas kažkoks. Na, 10147. mrr paminėtos miniatiūros visai simpatiškos, bet pvz. "Liemenėlė" visai nevykusi.

10201. Rašyk ir plėšyk2003-12-08 18:07
Dar vienas eterio teršalas.

10218. p.s. varna2003-12-08 22:34
Tie mažybiniai žodžiai viską nužudė. Net tai, kas nenužudoma. Lapeliai, skylutės ir pan. fe...

10223. naktibalda2003-12-08 23:32
paskutinis man patiko, o "Liemenele" tai nea :-(

10231. kurmis2003-12-09 10:07
...ir nusikando jis sau bambą.

10235. virusas2003-12-09 11:40
o man visai nieko ta liemenele;)

10236. Rolkie2003-12-09 11:51
Liuks!

10239. Arle2003-12-09 14:24
Perskaičiau pirmąją. Parašyta vienu atsikvėpimu. Skaitai kaip mantrą, su tam tikru ritmu. Vėliau gal ir kitas perskaitysiu :)

10240. mirta2003-12-09 14:25
rakstikas jau toks zmogus, kitaip kuriancio jo neisivaizduoju. as situ rasineliu labai laukiu, nes jie issiskiria is minios, t.y. is dideles dalies satenu eseistikos. siauliai jega!

10267. woozle :-) 2003-12-10 02:22
noriu bulviakasio. kitko - nenoriu

10269. Arka :-) 2003-12-10 09:09
Skaitau antrą kartą (ne viską buvau perskaičiusi). Yra gerų vietų. "Bulviakasis" vientisiausias. Ogi ir "Liemenėlė" visai nieko, žaismingas pasikandžiojimas.

10273. doxa2003-12-10 11:16
viskas lietuviui artima , kur bulviakasis, lapeliai, upeliai ir juodai -balta erotika gamtoje. kiek galima... man visai nepatiko

10292. Rrrr2003-12-11 12:07
Na ir gerai, kad nepatiko, kodėl čia reikia skelbtis visam pasauliui? Ir dar anonimiškai. Nesuprantu bajerio. Matyt, jūs durniai gal?...

10295. GYvenimas2003-12-11 17:42
o man irgi nepatiko, kaip blogai parase.

10301. sinidordiev :-( 2003-12-11 22:53
siai rasliavai tiktu autoironiskas "beparsmisku istoriju" pavadinimas

10311. http.lt :-) 2003-12-12 12:33
sarkazmas,erotika,egzotika.visas musu gyvenimas gryna beprasmybe.knisames kasdienybeje. ieskome gyvenimo prasmes.gal isvis jos nera.taip ir cia- nerealus nusisnekejimai.kam ieskoti prasmes ten kur jos nera.paskaityk ir nusisypsok.man tai prikolas.

10314. Senjorita :-) 2003-12-12 13:10
liux :) isiurbiantis minciu srautas be prasmes - tai, ko man reikia

10320. kurmis2003-12-12 15:52
Tai, ko reikia - brangiai kainuoja;)

10324. vega2003-12-12 21:14
Pritariu 10311.

10340. SraigeMaige :-) 2003-12-14 08:15
"skanus sviestiniai" skaitiniai su "cinku" , nuspangusi sekmadienio ryta prie kavos. Tik... koktu nuo mazybiniu zodziu, vos nepaspringau hmhmmm!...sunku atsikoset! Na o tiems, cia tas rashliavas peikusiems, tai siulau isivaizduoti ka reishkia Shiauliuose ishtisa `life` pragyventi, tada suprasit, kad tai - ne grafomanija!:) Shiaip tai = senelio ale lyrinems pasakonems. Gal autorius anuku susilauke!? :)

10658. Aha2003-12-23 16:07
Manj nusbodo girt shi autoriu.Galetu skirt jam kokia premija..

10877. Šiktspyras2003-12-30 14:20
Kaip būtų gerai,kad nerašytų.Bet rašys.Tikrai rašys.Kitaip negali.

22872. jurate :-) 2004-10-13 22:22
labai gera buvo skaityti ir jausti, kad tai kazkas sava ir silta.

29310. aiai2005-01-28 20:54
visai buvo idomu tik neradau ko reikia

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba