ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-06 nr. 679

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (30) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Variacijos be temos (34) • Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David. Pranešimas butelyje (11) • DALIA STAPONKUTĖ. Kalbiniai apsėdimai (33) • WILLIAM BUNCH. Tamsoje (1) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (9) • TOJANA RAČIŪNAITĖ. Kopėčios ir žuvis, kurios nėra, arba Antano Šnaro akmeninių skulptūrų nuostaba ir istorija (9) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Vytautas Balčytis ir degradavusi kultūra (12) • MANTAS MIKŠYS. Vasara buvo (3) • MANTAS MIKŠYS. Mirtis (7) • ULF PETER HALLBERG. Stebėtojo žvilgsnisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Stebuklai, istorija, architektūra (3) • KURT SCHWITTERS (4) • Dainų švenčių fondo ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorių JUOZĄ MIKUTAVIČIŲ kalbina Juozas Šorys. Dainų švenčių tradicija – UNESCO išrinktoji (6) • SAULIUS MACAITIS. "Ignotas grįžo namo" (3) • Poema apie geležinį strypąMagistras-vp-. Odisėjas ir Mirtis-vp-. Žodžiai-vp-. Ksenofobija (2) • KĘSTUTIS PULOKAS. MeTeoFragmentai (3) • JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pareiškimas (67) •

Pranešimas butelyje

Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David

[skaityti komentarus]

– Priminsiu, kad 1992-aisiais jūs išleidote esė rinkinį "Užrašai ant degtukų dėžutės", 1997-aisiais – filosofinį-lingvistinį veikalą "Kantas ir pajūrinė stoklė", 2000-aisiais – "Penkis moralus", po dvejų metų – romaną "Baudolinas", ką ir kalbėti apie pirmąjį romaną "Rožės vardas". Dabar – vėl esė rinkinys, šį kartą apie literatūrą. Ar jūsų nevargina toks nuolatinis šokinėjimas nuo romano prie esė?

– Pradėjau rašyti romanus devintajame dešimtmetyje ir nesiliaunu tai daręs – štai ir viskas. Mokslinį darbą Milano ir Bolonijos universitetuose dirbu šiokiadieniais, o rašau savaitgaliais, savo namelyje užmiestyje. Tikriausiai žinote, kad yra "daugiadarbių" protų, kurie gali vienu metu veikti daug dalykų. Kaip pastebėjau, romaniškų kraštų gyventojai – "daugiadarbiai". Dirba iš karto daug darbų, o kai lieka padaryti tik vieną darbą, sustoja. Mano atveju reikėtų kalbėti ne apie nuovargį, o apie naudą, kurią teikia šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito.

– "Peršokate" per dieną, per savaitę ar per mėnesį?

– Kartais šokinėju kas sekundę! Prisipažinsiu: kai turiu du darbus ir vienas iš jų labai skubus, atidedu jį į šalį ir pradedu nuo antrojo. Jei turiu ką nors padaryti universitetui, vadinasi, pats metas važiuoti į užmiestį ir rašyti romaną. Tokie mano "šuoliai".

– Rinkinyje "Apie literatūrą" pateikiami kritiniai tekstai, bet jie kur kas suprantamesni skaitytojui nei dauguma kitų jūsų darbų.

– Vadovaudamasis Edgaro Allano Poe propaguotu principu ars calandi artem (menas slėpti meną), išmokau pateikti savo išvadų esmę neversdamas skaitytojų sekti mano minties kelio nuo pat pradžių.

– Ar romanistas Eco daro įtaką eseistui Eco ir atvirkščiai?

– Rašydamas "Fuko švytuoklę", knygą, kuri groteskiškai vaizduoja okultizmo pasaulį, aštuonerius metus vykdžiau mokslinius tyrinėjimus ir surinkau gausybę duomenų. Iš esmės turėjau jų per daug, buvo pavojus, kad jie praris mano romaną, kuriam nereikėjo tiek daug faktinės medžiagos. Taigi dalį jos panaudojau universitete – dvejus metus skaičiau paskaitas apie okultinius mokslus. Vyko ir atvirkštinis procesas: kai kurie kritiniai požiūriai, suformuluoti šiose paskaitose, paveikė mano romaną.

– Esė rinkinyje "Apie literatūrą" jūs įspėjate, kad rašytojas, kuris rašo pats sau, – prastas rašytojas.

– Rašytojai, kurie taip sako, meluoja, nes visuomet yra "kažkas", kam norisi parodyti kokį nors laišką butelyje. Kiekvienas rašytojas kuria savo skaitytoją. Rašoma ne sau, ne konkretiems žmonėms, o vaizduotėje susikurtam skaitytojui. Rašymas – tai meilės aktas. O meilėje būtinas partneris, kitaip tai bus onanizmas.

– O kokį laišką įdėjote į savo butelį?

– Romano autorius nesiekia nieko įrodinėti – jis nori parodyti, pavaizduoti. Skaitytojas pastebi autoriaus pasaulėžiūrą, jei ji skiriasi nuo jo paties pasaulėžiūros. Kritikai diskutuoja apie Prousto pasaulėžiūrą, o jis tik pasakojo, ką galvojo lovoje, naktį, laukdamas motinos bučinio. Tuo tarpu Homero kūriniuose atsispindi tam tikras pasaulėvaizdis jau vien todėl, kad jis buvo politeistas.

– Savo paskutinėje knygoje jūs aptariate įvairių rašytojų kūrybą. Kokia jūsų literatūros istorijos koncepcija?

– Literatūros istoriją suvokiu kaip tam tikrą raidos procesą, nebūtinai neišvengiamą ir nebūtinai pozityvų. Minties istorijos dinamika tokia pat kaip ir meno istorijos: ji juda spirale, sugrįžta atgal, šiuolaikiniai filosofai perėmė Aristotelio pažiūras, tam tikra prasme jas subrandindami. Kad būtų padarytas šuolis pirmyn, iš pradžių reikia atsitraukti keletą žingsnių.

– Išties, juk Renesansas "atrado" antiką...

– Iš esmės taip, nors negalima sakyti, kad filosofo Parmenido ar inkų laikais tiesa buvo surasta kartą ir visiems laikams ir kad mums lieka ją tik prisiminti. Paskutinėje knygoje, kalbėdamas apie įvairius autorius, tarsi perteikiu savo genetinį paveldą.

– Pavyzdžiui, poetas Nervalis. Kodėl jūsų gyvenime jis suvaidino tokį svarbų vaidmenį?

– Kai kas sako, jog tai buvo likimas, turėjau sutikti Nervalį. O ką, jeigu jie klysta, jeigu tai buvo grynas atsitiktinumas?

– Jau keturiasdešimt metų nagrinėjate jo apsakymą "Silvija"...

– Taip, mėgstu šį apsakymą. Atradau jį 1952 metais. Tuomet man buvo 20 metų, pirmą kartą lankiausi Paryžiuje. Tai laikais dvidešimtmečiui išvykti į užsienį atrodė stebuklas. Paryžiuje mane apstulbino du dalykai. Pirmiausia tai, kad jaunimas bučiavosi gatvėje, tuo tarpu Italijoje jų amžininkus už tai sulaikydavo policija. Po šešerių metų, susipažinęs su viena jauna prancūze, praleidau su ja atostogas Paryžiuje tik tam, kad galėčiau viešai su ja bučiuotis! Taip pat mane sužavėjo, kad metro žmonės skaito knygas. Buvau nustebęs, nes niekada nemačiau knygas autobusuose skaitančių italų. Todėl paprašiau bukinisto parinkti kokią nors knygą, kurią būtų galima skaityti metro. Man pakliuvo į rankas labai gražus, gėlėtu viršeliu 1920 metų leidimo "Silvijos" egzempliorius. Taip pradėjau metro skaityti Nervalio kūrinius. Tai buvo nušvitimas.

– Kodėl taip trokštame, kad kas nors papasakotų mums kokią nors istoriją?

– Žmogui būdingi trys pagrindiniai bruožai. Pirma, jis yra religinga būtybė, nes netgi ateistas užduoda sau klausimus. Antra, turi gebėjimą juoktis, o juokas – tai mirtingumo fakto refleksija. Trečia, įprasmina savo patyrimą tik pasakodamas apie jį.

Vaikas, klausiantis motinos "kodėl?", nori išgirsti ne techninį apibrėžimą; jis trokšta pasakos, kuri suteiktų jo pasauliui formą. Gebame suvokti pasaulį tik per skirtingus pasakojimus.

"Le Nouvel Observateur", 2003. IX. 04

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10136. varna2003-12-07 20:37
Puikus tas Eco. Nekompleksuotas.

10178. jr :-) 2003-12-08 14:05
"Kiekvienas rašytojas kuria savo skaitytoją. Rašoma ne sau, ne konkretiems žmonėms, o vaizduotėje susikurtam skaitytojui. Rašymas – tai meilės aktas." Taip, man patiko daugelis Eco minčių. Pagalvojau, kad ir e-laiškai (o ir tikrieji laiškai, kurių vis dar pasitaiko...) rašomi įsivaizduojamam skaitytojui. Netgi jei rašomi pažįstamam, turbūt jis truputį idealizuojamas. Iš tiesų, tik pasakodami įprasminame savo patyrimą.

10179. MM2003-12-08 14:12
Pavydziu U.Eco studentams. Labai.

10186. Vytas :-) 2003-12-08 15:35
Jis kazkaip sugeba susivokti siame greitai besikeicianciame pasaulyje ir sugeba pastebeti kai ka daugiau nors turbut irgi kiekviena diena mato liudnus Beresneviciaus kokakolos menedzerius ;-)

10203. Benigna2003-12-08 18:17
boze boze ten tos trys isvados apie zmogu tobulos,,,, visiem draugam liepiau pirkti ir skaityti)))))) aisku, ko as dar su jais draugauju, jei jie satenu neskaito?))

10207. Evaldas2003-12-08 18:43
Gerb. "SAtenams".Daugiau reiktu perspausdineti uzsienio mastytoju interviu ir straipsnius. Be to, sis laikrastis turetu buti labiau suskaldytas i pastovias skiltis. Pirmam puslapyje - ese. Paskui - interviu. Uzsienio intelektualo straipsnis. Lietuvos ivykiu apzvalga ( ta daro Ozolas). Filosofijai skirtas straipsnelis. Tebunie vieta Macaiciui, nors kino neziuriu. Vietoj "mano televizorius" reiktu dazniau paanalizuoti mass media priemoniu poveiki zmogaus psichologijai, gyvenimo budui, socializavimuisi ir t.t. Bukit kosmopolitisku laikrasciu, nes jau nusibodo tik beresneviciai. Siame numeryje perskaiciau tik si interviu: net jei manes lauktu ilga kelione autobusu, nemokeciau ne cento uz spausdinta produkta, kuriame mane domina tik vienas straipsnis. Bukit Laikrasciu, o ne kas savaite nauju straipsneliu ir ir savo vietos nerandanciu kurineliu kratiniu. Dekui uz pastangas.

10208. vartoti iki brendimo2003-12-08 18:53
Turėtų būti - "Pranešimas ant butelio". Umberto savo srityje ir yra coca cola.

10229. dumas2003-12-09 09:37
nykus tas eco, kaip rašytojas ir kaip mokslininkas. toks pats kaip dumas [diuma], tik su pretenzijom į moksliškumą

10242. Arle Evaldui2003-12-09 14:29
Šiek tiek nesutikčiau. Ne visi laikrašiai turi būti vienodi, sukirpti pagal vieną "fasoną" - skiltys, pastovios rubrikos, penktas puslapis ir kiti atributai. Šis tuo unikalus, kad gali paskaityti niekur kitur nematytų autorių gal kartais ir neapsiplunksnavusios kūrybos. Be abejo, gali būti keletas pastovesnų skyrių, bet kažkiek vietos norėtųsi ir naujiems vėjams :)

10261. Evaldas Arlei2003-12-09 20:32
Galima ivasti pastovu skyriu pavadinimu "Kažkiek vietos naujiems vėjams" :)

10268. woozle :-) 2003-12-10 02:31
jo, noreciau pabuti nors keletoje eco paskaiteliu.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:45:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba