ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-04 nr. 787

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (55) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Švytintis trūnėsis (16) • Karikatūrų karas (1) • -gk-. Sekmadienio postilėSu danų kino režisieriumi LARSU VON TRIERU kalbasi Januszas Wróblewskis. Laisvė nereiškia niekoPAULIUS SAUDARGAS. "Darbiečio kodas": milijardų dalybų dramaVALDAS GEDGAUDAS. Tik ji viena – tiktai naktisSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Apie Joną Meką kartu su juoPAUL ÉLUARD. Iš rinkinio "Vaisingos akys"CASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ BARANOVA. Kodėl skaitytojai renkasi Jurgą Ivanauskaitę? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos skersvėjai prisiliečia (4) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Kaltinėnų apylinkių dievkalniai ir milžinkalniai (12) • JANINA BIELINIENĖ. Knygos dvynėsVYTAUTAS LANDSBERGIS. PoezijaLAIŠKAI (416) •

Kaltinėnų apylinkių dievkalniai ir milžinkalniai

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skuburkalnio piliakalnis. Autorių nuotrauka

PAVELDAS

Užsibuvusi žiema vis dar kviečia pasidžiaugti jos malonumais. Jeigu turite slides ar roges, bet nežinote, nuo kurio kalno šį kartą čiūžtelėti – važiuokite į Kaltinėnus. Ne tik 60 m aukščio šlaitus išbandysite, bet ir apie ten gyvenusius milžinus bei garbintus dievus sužinosite.

Pilės – iš vakarinės pusės prie Kaltinėnų miestelio prigludęs šešių sodybų kaimas. Pats jo pavadinimas sako, kad čia yra, žemaitiškai tariant, pilė, arba piliakalnis, vadinamas Kepaluškalniu. Jis įrengtas masyviame aukštumos kyšulyje, jo šlaitai statoki, iki 20 m aukščio. Apytikriai 45 × 50 m aikštelė pakraščiuose buvo apjuosta nūnai suplokštėjusiu gynybiniu pylimu. Pietiniame, vakariniame ir rytiniame šlaituose žymu dar bent dvi gynybinės juostos – grioviai ir pylimai. Iš lengviau prieinamos šiaurinės pusės piliakalnis buvo įtvirtintas ypač gerai. Be minėtų įtvirtinimų, aikštelės pakraštyje išlikę dar du pylimai ir trys gynybiniai grioviai.

Piliakalnis nuosekliau netyrinėtas, tačiau jame aptikta įvairių radinių, net akmeninių sviedinių – tiesioginių ten vykusių kovų liudininkų. Pilies gynėjų atminimui kalno aikštelėje pastatytas akmeninis aukuras, šalia dažnai plevėsuoja Lietuvos Respublikos, Šilalės rajono ar Tauragės apskrities vėliavos. Kepaluškalnis, kaip ir gretimos kalvos, gerokai pakilęs virš piečiau plytinčių laukų ir kalvelių, todėl užkopus ant jo akys gali paklaidžioti keliasdešimties kilometrų spinduliu.

Piliakalnio dydis, jo gynybinių įtvirtinimų mastas leidžia neabejojant teigti, kad kovų su kryžiuočiais laikotarpiu ten stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių – Kaltinėnų krašto gynybinis ir administracinis centras. Greičiausiai ji ir vadinosi Kaltinėnų vardu. Tad pirmiausia su šiuo piliakalniu sietina visa XIV–XV a. miestelio istorija. Šiuo požiūriu Kaltinėnams tikrai pasisekė. Daugelio kitų senųjų Žemaitijos centrų (Varnių, Viduklės ir kt.) piliavietės neišliko ar gerokai sunyko.

Tikrąją piliakalnio istoriją papildo padavimai. Dar 1976 m. pasakota, kad "Kepaluškalnie yra užkasta geležini skryni su auksines piningas. Senasis Bytauts saki matęs degunt žiburines unt to kalna. Gera nusižiūrėjęs, kur lypsnikes iškyln, pabundi iškasti tun skrynią. Kasi, kasi i prysikasi. Atidari dangtį i išgirda balsą: "Nepadieja – neimk". Tumžyg ka trenki dungtis per nagus, vos ištrauki. O skrynia nugarmieji i kalna".

Pilių piliakalnis – vienas vertingiausių kultūros paminklų Šilalės krašte. Gaila, kad apytikriai 2002–2004 m., nors ir turint gerų norų sutvarkyti aplinką ir prieigas, jis buvo smarkiai suniokotas. Asfaltuota automobilių aikštelė įrengta išorinio pylimo ir gynybinio griovio vietoje – ten, kur pasitikdami priešus gynėjai praliedavo pirmąjį kraują. Į kalno aikštelę vedantis keliukas išplatintas nusklembus kitus gynybinius pylimus, užpylus griovius, viską užbetonavus.

Kepaluškalnio papėdėje 1990 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam ir pergalei Žalgirio mūšyje atminti. Vieta jam parinkta išties tinkama. Kovodamas dėl valdžios, taip pat tapęs valdovu kunigaikštis ne kartą lankėsi Žemaičiuose, tikėtina, buvo užsukęs ir į Kaltinėnus – tuomet vieną svarbiausių Žemaitijos centrų. Tad cituojant užrašą galima patvirtinti, kad ten tikrai "Vytautas didis garsiai viešpatavo".

Gedminiškė. Prasidėjusios ties Kaltinėnais kaimo žemės palei senąjį Žemaičių plentą tęsiasi vakarų pusėn iki Pundžių miško. Pietuose ribą užbrėžia Yžnė – kas žiemą ižą plukdanti upelė, Akmenos intakas. Kaimo pavadinimas kildintinas iš plačiai paplitusio asmenvardžio Gedminas.

Kad Gedminiškėje gyvenama nuo senų senovės, patvirtina ten išlikęs archeologinis kompleksas – senkapis, alkakalnis, piliakalnis. Senuosiuose raštuose vietovardis pasirodo 1561 m. Tada Gedminiškė kažkodėl priklausė Jurbarko valsčiui. Šis kaimas, kitapus Yžnės esanti Bartašiškė ir gretimos teritorijos tuomet sudarė Jurbarko tijūnui pavaldžią "salą", apsuptą Karšuvos ir Šiauduvos valsčių. XVI a. viduryje Gedminiškėje buvo 14 valakų dirbamos žemės, nemažai šienaujamų pievų Yžnės pakrantėse. Kaime gyveno Pauliaus Mikaičio, Šimkaus Vilaičio, Jono Narvonaičio ir kitos šeimos. Stebėtina, bet statistiniai duomenys rodo, kad prabėgus šimtmečiams Gedminiškė mažai tepasikeitė. 1923 m. ten buvo 18 sodybų, o 2005 m. iš jų toliau gyvavo 16.

Ties Gedminiške Žemaičių plentą kerta senesnis už jį kelias, ten einantis iš Pilių į Tūbines. Nukakus juo 400 m kairėn atsišakoja kelelis į Razbadauskių sodybą. Atvykus į ją galima leistis ieškoti Gedminiškės piliakalnio, esančio kairiajame Yžnės upelio krante, Trako miške, į pietryčius nuo sodybos. Jį rasti nelengva, klaidina vietovę išraižiusios griovos, akiratį užstoja medžiai. Vis dėlto pasiryžus reikėtų ties sodyba nusileisti prie Yžnės ir paėjėti pasroviui apie 700 m. Ten iš kairės įteka upeliukas, vadinamas Giliąja dauba. Įspūdinga jo griova prieš srovę reikia kilti maždaug 100 m, tada kopti į kairįjį šlaitą.

Piliakalnis įrengtas tokiam įtvirtinimui idealiai tikusioje vietoje – kyšulyje tarp Giliosios daubos ir Paklupio. Jis nedidelis (apie 10 × 40 m aikštelė), tačiau "klasikinis" – nuo aukštumos atkirstas rankomis iškastu 3 m gylio grioviu ir nūnai nusklembtu 1 m aukščio pylimu.

Kaimo senieji sakydavo, kad "Paklupie velnia tur sava lizda. Kas ein pro pilalę, any baugin. Mums, mažims vaikams, drausdava tin eti. Sakydava, ka velns prystos. Saka, Jankieni sykį buvusi paklaidyta. Ilga numyn nepareji". Kitame pasakojime minimas iš padavimų apie Pagrybio piliakalnį (žr. toliau) pažįstamas veikėjas: "Milžins Skuburlas iš Skuburkalnia pamila labai gražią, tik beturtę Gedminiškes mergelę. Any susitikdava Traka girioj, pry Giliosios daubos, ant Yžnias kranta. Kai ji eja syki susitikti su milžinu, jan pasivija meška i užmuši. Milžins palaidoji sava mylemą ant Giliosios daubos kranta, supyli gražų kapą i ilga gedėji. Nu to i Gedminiškes vardas". Šiuos padavimus užrašė ir patį "pasimetusį" piliakalnį surado kraštotyrininkas Vladas Statkevičius.

Nuriedėjus ar nužingsniavus minėtu keliu į Tūbines dar 600 m, dešinėn atsišakoja menkesnis kelelis į Vosgirdus. Jis tuoj liuokteli per Upynalės upelį ir dešinėje, už 200 žingsnių, Pundžių miško fone pasimato plikagalvė kalva – alkakalnis, vadinamas Ragankalniu. Jis turi ir piliakalniui būdingų bruožų, tačiau padavimai leidžia manyti, kad ten greičiau būta šventvietės. Pasakojama, esą ant kalvos seniau sulėkdavusios raganos ir mokindavusios visokių kerėjimų. Jos ten ir gyvendavusios, o jeigu kas bandydavęs lipti ant kalno, tą raganos paversdavusios žalčiu, rupūže arba žiurke. Šio padavimo prasmę mitologams dar reikės patyrinėti, tačiau iškart galima pasakyti, kad įvedus krikščionybę raganomis dažnai būdavo išvadinamos moterys, kurios laikydavosi senųjų papročių, gydydavo archajiškais būdais, lankydavosi buvusiose šventvietėse. Ir kaipgi nesilankysi, jei šios dažniausiai būdavo gražiausiose apylinkės vietose. Nuo Ragankalnio taip pat atsiveria malonus akiai kalvotosios Žemaitijos kraštovaizdis.

Pagrybis. Toli nusidriekiantys kaimo laukai plyti abipus Kaltinėnų–Upynos kelio, kairiajame Akmenos krante. Jos intakas Grybupis ir davė kaimui pavadinimą. Pagrybis išgarsėjo dėl 1980–1982 m. archeologų tyrinėto kapinyno, kuriame rasta daugiau nei du šimtai V–VI a. kapų su gausiomis įkapėmis, taip pat pavienių VII–XIII a. radinių. Kapai priskirtini tuo laikotarpiu jau susiformavusiai žemaičių genčiai. Tyrimai, be kita ko, parodė skirtingą vyrų ir moterų padėtį tuometinėje visuomenėje. Beveik visi vyrai palaidoti galvomis į šiaurryčius, o moterys – į pietvakarius. Iš ištirtų kapų išsiskyrė vienas, kuriame greta palaidoti 30–35 metų vyras ir 20–25 metų moteris. Abu paguldyti šalimais, veidais atgręžti vienas į kitą. Moters dešinioji ranka apglėbusi vyro kairiąją, padėtą ant krūtinės. Archeologės Laimos Vaitkunskienės nuomone, ten palaidotas miręs didžiūnas ir savo noru į pomirtinį gyvenimą jį lydėjusi moteris – gal vergė, o gal žmona.

Žemės, kuriose įsikūręs Pagrybis, greičiausiai dar Vytauto laikais buvo paskirtos Žemaičių vyskupui. 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje nurodoma, kad ten gyvena jo pavaldiniai, tačiau vietovardis neminimas. Kol kas seniausias dokumentas, kuriame minimas Pagrybio vardas – 1578 m. Raseinių žemės teismo aktas. Vėlesniuose šaltiniuose kaimas aprašomas kaip viena iš aštuonių bažnytinį Kaltinėnų dvarą sudariusių gyvenviečių. 1662 m. ten buvo 8, 1778 m. – 10 kiemų. 1842 m. carinė valdžia Pagrybį iš vyskupo atėmė.

Iki XX a. pradžios kaimas mažai tepasikeitė, 1923 m. jame surašyta 11 kiemų ir 75 gyventojai. Gretimuose Paskuburlio ir Pakaltenio kaimeliuose buvo dar 5 sodybos, kuriose gyveno 26 žmonės. Sovietmečiu visi trys kaimai sujungti į vieną didesnę gyvenvietę ir joje įkurdintas kolūkio centras. Tai sudarė sąlygas Pagrybiui ūgtelėti ir pralenkti kaimynus. 1979 m. ten buvo 186, 2005 m. – 191 gyventojas.

Dabartiniame Pagrybyje, buvusiame Paskuburlio kaimelyje, virš visos apylinkės iškilęs taisyklingo kūgio formos piliakalnis, vadinamas Skuburkalniu ar Skuburle. Jis įrengtas ant masyvios, į Akmenos slėnį įsikišusios kalvos. Šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, juose žymu buvus gynybinius įtvirtinimus. Piliakalnio viršuje yra ovali apytikriai 20 m ilgio aikštelė, kurioje susibūręs jaunimas seniau švęsdavo Rasos-Joninių šventę. Ant piliakalnio išsikerojęs pusamžis ąžuolas. Pasakojama, kad jis buvo pasodintas XX a. trečiajame dešimtmetyje. Į pietus nuo pagrindinės piliakalnio dalies yra erdvus papilys, kurio pietvakarinis kampas kartu su buvusiu apsauginiu pylimu prieš II pasaulinį karą nukastas prireikus žvyro. Kalno papėde nuo senų senovės dulka Kaltinėnų–Upynos vieškelis.

Archeologai piliakalnio rimčiau netyrinėjo, tačiau pati jo išvaizda byloja, kad ten turėjo stovėti "pagalbininks Medviegali" – viena iš Karšuvos žemės Kaltinėnų krašto (valsčiaus) pilių. Su Karšuva piliavietę sieja ir istoriniai duomenys, ir tautosaka bei vietovardžiai. Anot vieno 1907 m. gimusio senolio, ten buvo "Karšuvos miests". Karšuviškiu vadintas Skuburkalnio šiaurės vakarinėje papėdėje buvęs vienkiemis, o Karšuviške – ganykla prie jo.

Nuo piliakalnio matosi šiauriau plytintis kelių kilometrų skersmens lėkščiadugnis duburys, kuriame dabar įsikūręs Pelkių kaimelis. Geografų nuomone, ledynams traukiantis ten ilgai telkšojo šaltavandenis ežeras, jis ištekėjo tik tada, kai sau vagą išsirausė upelė Akmena. Tai žinant tiesiog pribloškia tautosakoje užsifiksavusios atminties gilumas: Kaltinėnų apylinkėse pasakota, kad šiame duburyje anksčiau tyvuliavęs ežeras Pelkis. Šalia kartu su užgaidžia dukterimi gyvenęs milžinas Skuburlas. Milžino duktė ežero pakrantėse rasdavusi gintarų, tačiau norėjusi jų vis daugiau ir daugiau. Sumanęs tada Skuburlas išrausti griovį, nuleisti ežero vandenį ir surinkti visus jo dugne esančius gintarus. Kaip taręs, taip ir padaręs. Tačiau ežero dugne būta ne tiek gintarų, kiek akmenų. Milžinas, matyt, gintarų ieškodamas, akmenis sumetęs į ką tik išraustą griovį. Iškastas žemes Skuburlas pylęs į krūvą ir ant jos vėliau pasistatęs namus. Taip pranykęs Pelkio ežeras, atsiradęs Skuburkalnis ir akmenų pilna upė – Akmena. Beje, buvusio ežero dugne tikrai randama gintarų.

Kaušai atsimatavę kone kvadratinį sklypą kairiajame Akmenos krante į vakarus nuo Pagrybio. Tai vaizdžiai kalvotos, raguvėtos, kur ne kur miškeliais pasikaišiusios vietovės. Šiaurinėje Kaušų dalyje, kur seniau būta atskiro Mikniškės kaimelio, yra kalva, vadinama Sapkalniu. Jos viršuje – senkapis, kuriame aptikta XIII–XV a. radinių. Į istorinius šaltinius Kaušų vietovardis pakliuvo kiek vėliau. Kaimas aprašomas 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Tuomet sodžius įėjo į Nartiko (dabartinės Požerės) vaitystę, jame buvo 10 valakinių sklypų. Juos valdė Stasius Janaitis, Gričius (Gryczus) Janelaitis, Bačius Stanaitis, Stonys Janaitis ir kiti ūkininkai.

Įdomu, kad į Kaušus buvo įsiterpusios bajorų Gimbutų (Gimbutow, Gimbuciow) žemės. Šalia kaimo buvusio jų dvaro vietoje nūnai susikūręs kaimyninis Gimbūčių kaimelis. Matyt, tai senosios, tėvoninės XX a. išgarsėjusios giminės valdos.

1923 m. Kaušuose buvo 22, gretimoje Mikniškėje 5 sodybos, abiejuose kaimuose gyveno apie 170 žmonių. Sovietmečiu, ypač įsibėgėjus melioracijai, daug senųjų sodybų sunyko. 2005 m. Kaušuose, įskaitant prijungtą Mikniškę, bebuvo 17 kiemų, apie 60 gyventojų.

Kaimą kerta Pagrybių–Rūtelių vieškelis. Iš kurios pusės juo atvyktum, jau iš tolo prieš akis iškyla apylinkėse vyraujanti kalva – alkakalnis, vadinamas Didžiąja Aušrine. Šventkalnio aukštis – 192 m virš jūros lygio, tačiau jo didybę skandina lapuočiai, viršūnė sužalota seniau stovėjusio trianguliacinio bokšto. Tik pietvakarinis šlaitas neapaugęs ir atsiveria plati apylinkių panorama. Vis dėlto ši vieta – ypatinga. Aušrinė – lietuviškas Veneros planetos pavadinimas. Mitologijoje ji įasmeninta kaip rytmetinės žvaigždės deivė. Aušrinę myli Mėnulis, o ankstų rytą ji patarnauja Saulei ir uždega šviesą. Aušrinė siejama su grožiu, jaunyste, sveikata. Lietuvoje žinoma apie 30 Aušrinėmis ar panašiai vadinamų kalvų. Tikėtina, kad jos vienaip ar kitaip buvo susijusios su deivės Aušrinės kultu. Šiuo atveju tai patvirtina itin turiningi padavimai.

Anot senųjų vietos gyventojų, Aušrinė – "didelia garbings kalns". Ant jos "senų senovėj žmonys melsdavos, Aušrinei aukas degydava, iš jos laimės prašydava. Kai pradėdava aušti, čia nusileisdava Aušrini žvaigždė i palaimydava maldininkus. Ji buvo didelia graži". Be to, kaip pasakojo viena 1916 m. gimusi senolė, "senia senia mūsų senolia [čia] švinsdava Žemynos švintę. Tos švintes rytmetį, da saulei napatekėjus, balta pasirėdžiusias jaunas mergikes susedava unt Didžiosios Aušrines i šokdamas, dainiūdamas sutikdava tekunčią saulę. Senesni mesdava i ugnį dūnas papenčius i melsdava, ka Žemyna užaugintų sėjamus javus i ka Lauksargis dabotų užsėtus laukus. Tat būdava unksti pavasarį po Švinta Jurgia".

Turimi duomenys byloja apie tai, kad šioje vietovėje seniau buvo visas sakralinis mitologinis kompleksas – lyg kokios pagoniškos kalvarijos. Šiek tiek į šiaurę nuo aprašytos Didžiosios Aušrinės yra žemesnė kalva, vadinama Mažąja Aušrine. Šalia Kaušų įsikūręs Lauksargio kaimelis, kurio pavadinimas sutampa su padavime minėto mitologinio pasėlių globėjo Lauksargio vardu. Pietrytinėje kalno papėdėje teka nūnai kanalu paverstas Rotužės upelis, kuris "stebuklings buvo". Čia seniau ligoniai "prausdavos, saka, i pasveikdavo. A kuoja skaudės, a kas, a kuokiais šišais apeidava, saka, nusipraus – i sveiki būdavo".

Netoli tos vietos, kur Rotužę kerta Pagrybio–Rūtelių kelias, augo šventais laikyti ąžuolai. Vienas senesnis, kitas jaunesnis. Anot Vincento Juzumo (turėjusio omenyje senąjį medį), "ąžuolas pagonybėje buvo aukojimo vieta". Yra žinių, kad dar XIX a. pradžioje šventadieniais prie ąžuolų būdavo pjaunamas avinas, paskui meldžiamasi, o pabaigoje puotaujama. Nuo seno ten eita tikintis išmelsti įvairių stebuklų. Kadangi "kunigų atkalbinėjimai nepadėjo sumažinti šios vietos lankymo", prie šio ąžuolo buvo pritvirtinta Nukryžiuotojo skulptūra. Istoriko Antano Aleknos žodžiais, žmonės jai "pripažindavo kažkokį stebuklingą privalumą ir būriais prie jos rinkdavosi, apleisdami dažnai pamaldas parapijos bažnyčioje". Nutraukti šią labiau pagonišką nei krikščionišką garbinimo tradiciją ryžosi tik vyskupas Motiejus Valančius. Jo paliepimu skulptūra neviešai buvo perkelta į Kaltinėnų bažnyčios šventorių. Nežinia, kas nutiko senajam ąžuolui, tačiau pasakojama, kad jį žmonės ,,po šakikę išnešioję" kaip stebuklingą. Antrasis ąžuolas, įrengus koplytėlę, garbintas iki pat sovietmečio, tada buvo nupjautas. 1995 m. jo 1,2 m skersmens kelmas dar nebuvo sutrūnijęs.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


53381. Faifoklis2006-03-06 07:21
Kol yra tokių žmonių, kurie kiekvieną Lietuvos pėdą apžiūri, aprašo, tol galime būti ramūs - Lietuvos kultūra gyva. Ačiū.

53388. Klajūnas2006-03-06 11:53
Norėčiau paklajoti tose vietose. Kai tik atšils, taip ir padarysiu. Keliaukim, broliai, pažinkim tai, kas mums duota!

53398. lape snape2006-03-06 16:25
o ko gi laukti. yra broliu kurie autobusu vaziuoja i pajuri, vienuolikta vakaro keliasi keltu i smiltyne ir pesciomis eina iki pirmos valandos nakties. tada pasistato palapine ir nakvoja. kita ryta atsikele kelia zvalgo isilipe i medi. kur maziau bruzgynu. sitie broliai sako, kad tokia kelione jiems yra malonumas. tikriausiai taip jie pazista tai kas jiems duota.

53428. upė2006-03-06 23:24
Ačiū, autoriams, skaitant gera pasidarė ant širdies.

53429. mieste2006-03-07 10:22
oi atisprasau busiu nugvelbusi zetos nicka. visai pamirsau kas as esu. jei uz nugaros butu stovejes malonusis vyrukas is banko, butu mane pataises. butu svelniai paemes mane uz alkunes ir pasakes "ponia, juk jus esate kiskis piskis o ne lape snape." tikriausiai ne karta gyvenime dar jo pasigesiu. galvosiu apie ji kartais ziuredama i saulelydi ir sukuodamasi ilgus plaukus.

53455. sanca panca2006-03-07 18:26
Ei, organizuojam ekskursija i Kepeluskalni

53482. Jonvabalis :-( 2006-03-08 10:31
Zavus krastotyrininko darbas. Labai saunu. Informatyvu. Tik gaila, kad atstumai pateikti ne centimetru tikslumu - tai didelis darbo trukumas!

53821. Tsuki2006-03-12 23:33
Ačiū gerbiamiems autoriams už tokį gražų jų straipsnį... Visada laukiami Kaltinėnuose...

53822. Laukuviškė :-) 2006-03-13 01:42
Vo ta taaa, kap gražeee apraši žmogus tun krašta, kur esi buvis, matis, tik mažaa supratis. Tin dar yr Švedkalnis, Dionyza Poškas Baublee, biški toliau – Medvėgalis. A rusa kalti, a patis apkiautin, kad tyk maža tažinojom ape gretima kaima? Vo gal tas kaims buva tuoli, vo mas buvom maži. Keitas laikaaa, keitas supratims, vo žemeli saugo atminti. Ačiū dar kartelį už puikų straipsnį. Nors stok šią minutę ir eik tais keliais, bet gaila, kad manasis kelelis jau eina į pabaigą.

54325. KIPSAS :-) 2006-03-23 18:35
ESU APKELIAVES 30 LIETUVOS RAJONU[IS 44]NUFILMAVAU BAZNYCIAS,PAMINKLUS,EZERUS.PATIKEKIT LIETUVOJE YRA KA PAMATYTI,MANAU PIRMA REIKIA PAZINTI SAVO KRASTA IT TIK PASKIAU TRANKYTIS PO SVETIMUS...

55033. Raymond J. Kinderis :-) 2006-04-08 23:47
Biskuti nuobodus, ypac pries gala.

56247. Virgis :-) 2006-05-09 16:56
Įdomus aprašymas, pats esu užaugęs netoliese esančiame Bytlaukio kaime. Straipsnyje minimas Bartašiškės kaimas (prie Lapkalnio) ribojasi su Bytlaukiu, kuris yra apie 6 km. nuo Yžnės upelio, o straipsnyje teigiama, kad jis yra šalia kitoje upelio pusėje, gal tai kita Bartašiškė. Būtinai pakeliausiu Yžnės šlaitais.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:45:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba