ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-04 nr. 787

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (55) • REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Švytintis trūnėsis (16) • Karikatūrų karas (1) • -gk-. Sekmadienio postilėSu danų kino režisieriumi LARSU VON TRIERU kalbasi Januszas Wróblewskis. Laisvė nereiškia niekoPAULIUS SAUDARGAS. "Darbiečio kodas": milijardų dalybų dramaVALDAS GEDGAUDAS. Tik ji viena – tiktai naktisSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsRENATA DUBINSKAITĖ. Apie Joną Meką kartu su juoPAUL ÉLUARD. Iš rinkinio "Vaisingos akys"CASTOR&POLLUX. Verba de verbisJŪRATĖ BARANOVA. Kodėl skaitytojai renkasi Jurgą Ivanauskaitę? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos skersvėjai prisiliečia (4) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Kaltinėnų apylinkių dievkalniai ir milžinkalniai (12) • JANINA BIELINIENĖ. Knygos dvynėsVYTAUTAS LANDSBERGIS. PoezijaLAIŠKAI (416) •

Apie Joną Meką kartu su juo

(Jonas Mekas ŠMC)

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Mekas. Aš. Iš filmo "Dar neprarastas rojus"

Šioje parodoje, kaip ir visoje kūryboje, man rūpi atrasti bei išaukštinti mažus, nereikšmingus, asmeninius momentus mūsų gyvenime, mano gyvenime, mano šeimos, mano artimų draugų gyvenime, taip pat džiaugsmus, šventes, buvimą kartu, smulkius, kasdienius įvykius, jausmus, emocijas, draugystes. Manau, kad šiandien menas per daug dėmesio skiria dramatiškiems, dideliems įvykiams, temoms, veiksmams, išskirtinėms situacijoms, dramatizavimui, psichologinėms ir kitoms perversijoms. Ir visa tai vyksta to, kas man atrodo tikrai svarbu – gilesnių, subtilių, nematomų mūsų egzistencijos įvykių, kurie ir daro mus tuo, kas esame, – sąskaita. (Visos citatos verstos iš anglų kalbos – R. D.)

Jonas Mekas turi šansų sugriauti pas mus vis dar gajų mitą apie šiuolaikinio meno ar avangardinio kino nesuprantamumą. Argi kas nežino, dėl ko filmuojamas savas vaikas, mylimosios veidas, kvailiojantis draugas, dūkstanti katė, gimtadienis, vestuvės, čiužinėjimas pačiūžomis ant užšalusio ežero ar čiuožimas bet kuo nuo kalno, pasivaikščiojimas ištuštėjusia gatve, pasisėdėjimas popiečio šešėliuose, puota ir dar daugybė paprasčiausių gražiausių dalykų? Ar įmanoma, kad visa tai nesukeltų nė menkiausio prisiminimo, asociacijos, jausmelio? Šie vaizdai nelabai skiriasi nuo to, ką esate patyrę jūs. [...] Nėra didelio skirtumo, jokio esminio skirtumo tarp jūsų ir manęs. Tikrai, nelabai skiriasi nei vaikai, nei katės. Bet šiaip jau palyginimas su mano ar jūsų namų filmų archyvais būtų tikrai triuškinantis.

Aišku, teks pakalbėti ir apie kai kuriuos sunkumus, iškylančius žiūrint, pavyzdžiui, 4 val. 48 min. trukmės nenaratyvinį filmą "Judėdamas pirmyn retkarčiais mačiau trumpus grožio blyksnius" arba 2 val. 58 min. trukmės nenaratyvinį filmą "Prarasta, prarasta, prarasta" (filmuotą 14 metų, o sumontuotą praėjus 13 metų po paskutinio nufilmuoto kadro). Giliai giliai į mūsų suvokimo struktūras komercinis kinas implantavo daugybę "normalumo" etalonų, tarp jų – ir "normalios" filmo trukmės, apskaičiuotos pagal statistinio vieneto sugebėjimą koncentruoti dėmesį ir jo sėdmenų pajėgumą ištverti nekintančią kūno padėtį. Mes esame sugadinti adaptuotų vaizdinių ir pramoginių sąlygų, slopinančių įvairiausias percepcijos galimybes. Beje, kodėl negalėtume žiūrėti ilgų filmų keliais prisėdimais, kelias ar kas kelias dienas, kaip skaitome knygą? (Taip, tai neįmanoma būtent komerciniu požiūriu.) Tiesa ir tai, kad avangardinis filmas prarastų dalį savo opoziciškumo, dalį savo esmės, jei kontaktas su juo slystų lengvai kaip per sviestą, be jokių pastangų. Niekada nesužinotum, kokios tavo paties ir kino galimybės atsiveria tada, kai pralauži, priešgyniaudamas ir muistydamasis, savo įpročių ledą. Kaip tik tada, kai, atrodo, jau nebegali, reikia tęsti toliau – iki antro, trečio kvėpavimo. O gal iki trečios akies.

Reikės pakalbėti ir apie neįprastą montažo greitį, kuriam kūnas priešinasi dar labiau, kartais sukildamas iki pykinimo. Dažniausiai tiems, kurie nepripratę prie tokio kino, pirmąsias 20 ar pirmąsias 15 minučių jis atrodo per greitas. Bet kuo ilgiau jie žiūri, tuo labiau filmas juos veikia. Po 90 minučių tu jau jauti, kad galėtum tęsti dar 90 minučių. Tai galbūt fiziška. Pradžioje įdedi į tai savo energiją. Išeikvoji save; o paskui, vėliau filmas tampa baterija ir pradeda viską tau grąžinti, įkrauti tave. Jei tavo nusiteikimas teisingas, priimantis. Išsivarginti, kad atsirastų erdvės, tuštumos iš tiesų priimti filmą į save. Pradžioje tas greitas montažas man atrodo, priešingai autoriaus teiginiams, kaip Meko aukštinamų mažų bei asmeniškų dalykų nesvarba ir nepagarbinimas. Tik pralekiantis mažumas ir nereikšmingumas. Nes išties nelabai suspėji pamatyti. Tačiau ką mes iš tikro žinome apie matymą? Atsiranda vis naujų dalykų. Juk visai ne prigimtinės regėjimo savybės lėmė tai, kaip viename ar kitame amžiuje atrodė paveikslai. Tai jie mus mokė koreguoti savo regėjimą pagal jų peršamus vizualinio suvokimo modelius. Vėliau dar visuotiniau ir dar įtikinamiau to mokė kinas, ištrindamas iš tikrovės bet kokius chaoso ir neartikuliuotumo požymius. Tarsi vaizdai niekada neskrietų pro akis beformiu srautu, tarsi regėjimas visada būtų tobulas, net tamsoje, net apsvaigus, akinančiame artume, apėmus nusivylimui, žvelgiant iš po blakstienų. Tik eksperimentinis kinas ir įrodė (bent jau pamėgino), kad nėra tokio dalyko kaip "normali" ekspozicija, "normalus" sufokusavimas. Yra du kraštutinumai: nuo visiškos tamsos iki visiškos šviesos, nuo skaudaus ryškumo iki visiško susiliejimo, o tarp jų – milijonas gradacijų, kurių kiekviena gali būti "pati normaliausia" tam kadrui, tai scenai, nuotaikai, jausmui, ritmui. Žiūrint Meko filmus, neišeina matyti taip, kaip tai darai žiūrėdamas žanrinius kino pasakojimus, nes jo atveju turi veikti kur kas daugiau receptorių. Kartais reikia matyti ritmu, o ne akimis. Kai Meko filme ilgesnį laiką viskas švilpia pro šalį, kiekvienas stabtelėjimas išties įkrenta į tave. Gatvės, žmonės lekia pralekia, ir staiga pauzė – nuostabus veidas, tarsi ne grožio akimirkos būtų blyksniai, o visa kita tik blyksnis grožio amžinatvės fone. Taip, Mekas linkęs užsibūti stebėdamas merginų veidus ir pievas.

Kaip jūs pastebėsite, aš nekritikuoju realybės, aš iš jos nesijuokiu: jeigu kalbėsime tiksliau, aš ją švenčiu. Aš garbinu realybę, esančią aplink mane. [...] Yra liūdesio ritmų ir greičių, yra ir šventimo ritmai bei greičiai.

Mekas yra nedelsiančios reakcijos į aplinką meistras. Nespėjai laiku įjungti kameros, sudvejojai dėl kurio nors techninio parametro nustatymo – viskas, momentas dingęs. Šitas medis yra jau nebe tas pats medis, kokį Mekas matė ką tik. Įjungti kamerą, atsisukti su ja iškart: ekspozicijos netobulumas ar dėl judesio greičio atsiradęs neryškumas, kūno krūptelėjimas – visų šių dalykų visuma, pulsavimas ir sudaro tą unikalų momentą, užfiksuojamas būtent Meko medis konkrečią akimirką, gyvą akimirką. Metų metus filmuojant diena po dienos kamera tampa papildomu organu, filmavimo procesas virsta intuityviu, automatišku procesu, kuriame dalyvauja visas kūnas, taip pat ir atsitiktinumai, klaidos. Mekas nuolat kartoja: Aš iš tikrųjų nekuriu filmų: aš tiesiog filmuoju. Aš esu filmininkas, o ne filmų kūrėjas. Ir aš ne "režisierius", nes aš nieko nerežisuoju. Aš tiesiog filmuoju; Aš neturiu vizijų, vaizduotės, aš nelabai domiuosi "kūrybingumu". Savo filmininko pozicija, spontaniškomis antitechniškomis reakcijomis, montavimu tiesiog filmuojant ir namų kino temomis jis, atrodo, išties labiau nei kiti priartėja prie natūralaus santykio su tikrove, prie komercinio kino ir televizijos priešingybės. Tačiau jo antirežisūriškoje, nesikišimo nuostatoje vis dėlto yra viena ryški išimtis – autonomiško, atskiro kadro metodas, tapęs jo stiliaus ir greito montažo pagrindu. Tradiciškai filmas yra 24 kadrų per sekundę seka, perteikianti nenutrūkstamo, vientiso judesio iliuziją. Mekas nuolat pabrėžia, kad autonomiško kadro metodą jis taiko ne abstrahavimo, o suartėjimo su tikrove tikslais. Matyt, jo tikrovės pajautimą labiau atitinka ne natūralistinė iliuzija, o suintensyvinta vizija, išskaidyta po vieną kadrą ir kondensuota iki mirgančios šventės.

Yra ir kitokia Meko fragmentacijos teologija. Ji perteikta pasakojime apie Adomą ir Ievą iškart po išvarymo iš Rojaus. Adomas miegojo uolos šešėlyje, o Ieva atsigręžė atgal ir matė Rojaus rutulį, sprogstantį į milijonus mažyčių gabalėlių. Tuo metu lijo. Lijo į jos ir miegančio Adomo sielą nedidukėmis Rojaus dalelėmis. Meko gyvenimo projektas – šitų Rojaus fragmentų ieškojimas ir sulaikymas juostoje. Nes po pirmosios ir amžinosios bausmės laimė prieinama tik atplaišėlėmis, akimirkomis. Tokiomis trumpomis kaip vieno kadro vaizdinys. Tiesa, Mekas priduria: Nemanau, kad Ieva kada nors papasakojo tai Adomui. Moteris nepapasakojo vyrui tiesos apie tai, kas liko iš Rojaus, nepasakė, kad beprasmiška ieškoti laimės totalybės, siekti sugrįžimo į tai, ko tiesiog nebėra, kad galima džiaugtis mažytėmis palaimos akimirkomis. Gal nebūsiu labai neteisi teigdama, kad moterims visada geriau sekėsi semtis džiaugsmo iš mažų dalykų, net jeigu jos ne savo noru buvo išstumtos iš pasaulinių revoliucijų, perversmų ir kitų didžiųjų Rojaus sugrąžinimo į žemę projektų. Nežinau, kaip kitaip interpretuoti Meko žodžius. Tačiau akivaizdu, kad jis pats tikrai žinojo apie intymumo ir paprasčiausios kasdienybės laimę. (Gal jam apie tai pasakė kuri nors Ieva?) Turbūt nėra nereikšminga, kad kino dienoraščio pirmtakė ir Jono Meko bei Stano Brakhage’o mokytoja – Marie Menken, moteris, nors kino istorijoje jos vardą gožia minėti vyriškosios lyties kūrėjai. Tiesa, kad Meko filmuose dominuoja "moteriškos" temos, motyvai, neherojiškas savęs pristatymas, o atvira, fragmentiška dienoraščio forma apskritai laikoma būdinga moteriškai savi-reprezentacijai ir priešpriešinama užbaigtai, tikslingai struktūruotai vyriškai autobiografijai.

Yra ir trečia fragmentacijos teorija. Juk esama dalis nurodo nesamą dalį, tai, ko trūksta. Aš esu žmogus be vietos kelyje namo, ieškantis namų, atsekantis praeities daleles, ieškantis atpažįstamų savo praeities vietų; Dabar tokia mano prigimtis – įrašinėti. Stengtis išlaikyti viską, per ką pereinu, bent jau gabaliukus. Aš praradau per daug, todėl dabar bent turiu tuos fragmentus, kuriuos išgyvenau. Džiaugsmų medžioklė atrodo net pernelyg nuosekli, žinant, kad autorius išgyveno karą, DP stovyklas, priverstinį bėgimą iš namų, skurdą, vienatvę. Kaip žiūrėti į daugybę jo filmuotų vestuvių, žinant, kad jis pats sukūrė šeimą tik perkopęs 50? Kaip į svetimas laimes, kurias jis stebi iš šono vienas kaip pirštas? Tik iš draugų aprašymų išaiškėja, kad neaišku kieno vestuvės filme "Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas" yra ypač svarbus įvykis jo asmeniniame gyvenime – įvykis, reiškiantis, kad brolis, su kuriuo jis gyveno kartu nuo pat Lietuvos praradimo, nuo šiol turės kitus namus. Visa tai nutylėta. O milžiniškas akmeninis miestas, kuriame Mekas labiausiai mato medžius, gėles, parkus – ar tai nėra bandymas iš turimų trupinių sulipdyti prarastas vaikystės pievas? O kodėl dienoraščiai? Filmavimas reiškė būdą gyventi ir būdą dalyvauti, integruotis į bendruomenę, kurios nesuskaičiuojamas šventes, gimimus ir tuoktuves jis fiksavo. Kodėl aš visa tai filmavau? Aš neturiu aiškaus atsakymo. Manau, aš tai dariau dėl to, kad buvau labai kuklus žmogus. Mano kamera leido man dalyvauti gyvenime, kuris vyko aplink mane. Turint minty, kad filmavimas virto gyvenimo gelbėjimo ir apskritai gyvenimo priemone, nenuostabu išgirsti Meko antimeniškas ir antihierarchines nuostatas (dėl to Kino kūrėjų kooperatyve jis rodydavo visus atneštus avangardinius filmus, be atrankos). Nes kas yra menas arba stilius, arba technika, jei tau pačiam kinas yra būdas gyventi, būdas susigrąžinti, kas prarasta, ir išlaikyti, kas atrasta? Aš kuriu namų filmus, todėl gyvenu. Aš gyvenu, todėl kuriu namų filmus; Aš stengiuosi suprasti, kodėl aš žiūriu į tai, ką filmuoju, kodėl aš tai filmuoju ir kaip filmuoju. Stilius atspindi tai, ką jaučiu... Aš bandau suprasti save, ką aš darau... Aš visiškai neišmanau, ką aš darau.

Daina, pritariant armonika:


They tell me I should be searching.
But I am only celebrating what I see
I am searching for nothing.
I am happy.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 33 
14:45:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba