ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Apie Jurgį

Gintarė Adomaitytė

[skaityti komentarus]

Kartais kelionėse po Lietuvą sutinku žmonių, skaitančių "Šiaurės Atėnus". Maža sakyti: skaito. Jie ištikimi. Ištikimesni už mus, rašančius.

Su ištikimiausiais bendraudama suvokiau: atėniečius įsivaizduoja kaip bendriją, giminę, beveik šeimą, – tartum būtume žmonės, kurie kalbasi ir neatsikalba, jei kas – rauda vienas ant kito peties arba linksminasi šventėse.

– Jums gerai, – sako man vieniši, orūs provincijos žmonės, – turite su kuo išsikalbėti.

Išgirstu ten, – toli nuo Vilniaus, o ir Vilniuje, – klausimų, į kuriuos atsakyti negaliu. Ne dėl to, kad saugau redakcijos ar jos žmonių paslaptis. Dėl to, kad jei bendrauju, tai kelias minutes. Ateinu į švento Ignoto gatvę pirmadienį. Atiduodu ką parašiusi.

Vienas pirmadienis mano.

Kitas – Jurgio.

Kartais svarbu išsaugoti atstumą. Noriu skaityti "Šiaurės Atėnus" labiau, nei jiems rašyti, turėti juos – ir ramybę savo – kas šeštadienį. Anksčiau ir dabar, kai šeštadieniai kitokie: be Jurgio.

Jurgio Kunčino nepažinau. Tėra keli žmonės, apie kuriuos sakau: taip, pažįstu aš, jie pažįsta mane. Ant jų peties – jei kas, gal kada, ką žinai – išsiraudosiu, o švenčių mums bereikia vis mažiau.

Su Jurgiu mes iš tolo – per atstumą – pažįstami. Nuo tų laikų, kai jis ateidavo į Algirdo gatvę, glaudusią kelias redakcijas, apsiavęs sunkius zeko batus: valkata poetas, išsprūdęs iš Rasų kolonijos. Gandai ir apkalbos apie Jurgį tuomet augo į anekdotus, legendas, mitus. O kaip dar augs, į ką dabar išaugs.

"Lietuvos pionierius": kam juokas, kas mos ranka. Bet mes ten dirbome. Kadaise Jurgis, aš vėliau. Jei prašysime publicistus – eseistus, poetus – prozininkus, gyvus – mirusius, visus tuos, kuriuos "Lietuvos pionierius" (vėliau "Aitvaras") glaudė, išsirikiuoti, nemenka stos greta. Antanas Ramonas, Jurgis Kunčinas... Vien jų gana.

Anais, sovietiniais, metais, kai Jurgis buvo kitoks negu šiais laikais, jo patarimo nepaklausiau. Pačiupo už rankos gatvėje, perspėjo: nedaryk to, tai pavojinga, nedaryk. Netekėk.

Kad manimi, beveik nepažinota, rūpinosi, svarbu tik man.

Svarbiau tai, kad nepriklausomybė Jurgį pakeitė, pasikeitė jis pats. Klajūnas įgijo namus. Poetas tapo prozininku, metraštininku, atmintimi. Tas, kuriam gailestingosios kadaise skolino (arba ne) kelis rublius, pramoko skaičiuoti litus.

Susitikdavome gatvėje, paežerėje, redakcijoje, bibliotekoje, "Suokalbyje". Kalbėjomės.

Išnirau vėsią vasarą iš dar vėsesnio Lūšio ežero: pakrantėje stovi Jurgis, kviečia kavos.

...ir slogi jam ana žiema, jo skambučiai man (ar tik man) ketvirtą ryto.

Nežinau, kaip jautiesi negavęs – o laukęs, troškęs... – galingos premijos – nacionalinės ar giminingos. Nepatyriau, kas nutinka, kai per daug įsisvajoji apie pripažinimą ir pinigus: apie... laisvę?

Bet...

Nei pinigais, nei šlove negundyta, tos nevilties, kuri krito ant premijoms pristatyto, jų aplenkto Jurgio, neišsižadu.

Šių metų pavasarį lėtesni už lėtus ėjome Vilniaus gatve. Lėti, nes Jurgiui stigo sveikatos. Iš šalies gal atrodėme salstelėjusi pagyvenusių porelė.

Lėti, nes Jurgis turėjo ką pasakoti. Sakė: nėra ko slėpti, svarbūs man būsimi treji metai, negaliu jų pragerti.

Buvo žibuoklių savaitė – FESTINA LENTE, kaip kadaise Jurgis rašė, skubėk lėtai.

Iš juodaplaukės pamušta akimi – iš kadaise gražuolės, iš pavargėlės, budriai prižiūrimos ūsuoto draugo, Jurgis prie Radvilų rūmų įgijo man byrančią, leipstančią puokštę: mano porininkas.

Naparnica. Taip jis vadino mane.

Niekada apie tai nekalbėjome, tik – spėju – abu žinojome, jautėme: mūsų rašiniai "Šiaurės Atėnuose" – šiek tiek, nedaug – gal... siejasi?

Tik šiek tiek.

Nes tokio rašymo maratono, į kurį išbėgo Jurgis, nelinkiu nei sau, nei savo artimui, nei svetimam. Niekada, nė vienam, net priešui. Už jokias kaltes, juodžiausias nuodėmes, – Kunčino maratono, – jo FESTINA be lašo LENTE, – nelinkėčiau.

Lapkričio aštuonioliktą, pirmadienį, žiūrėjome pro "Suokalbio" langą. Aš su taurele. Jis su arbata. Baik, sakė jis, Gintare, vieną kartą... Baik rašyti apie tuos rašytojus, rašyk apie irklavimą; apie irklavimą tau geriau išeina.

Antrąsyk išmintingai patarė.

Kas dabar, gruodžio pirmadienį, norėtų rašyti apie rašytoją Jurgį. Kam patinka sėdėti prie jo karsto, – kad ir už kelių sienų nuo karsto.

Kad ir prie to paties – mudviejų lapkričio aštuonioliktos – lango ir stalo. Kad ir tame pačiame "Suokalbyje", kad ir su tais žmonėmis, kurie laiku prisėda.

Jei apie irklavimą...

Mano porininkas iš valties išlipo Vilniuje, 2002 metų gruodžio tryliktą. Tą dieną, kai stovėjau Nemuno viduryje – Birštone, ant ledo.

Pusiausvyros valtyje kiek netekusi šįkart neprivalau yrio baigti

2002 metai, gruodžio 16/17

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158. Kasparas2002-12-30 18:48
Nuostabus straipsnis, labai nuosirdus. Skaitant sirdi uzgelia ir gumulas gerklej sustingsta. Ka padarysi.

163. Regina :-) 2002-12-30 19:01
Ačiū, Gintare, už mokėjimą šiltai ir nuoširdžiai rašyti. Jei mes dažniau suvoktume, pajustume, išgyventume kiekvieno žmogiško ryšio unikalumą, gal tada...

185. msx2003-01-02 23:27
Pažinojau tik Jurgio kūrybą, ne jį patį. Bet tikiu, kad jis vertas ir šitų, ir visų kitų gražių žodžių. Su kaupu.Ačiū autorei už nuostabų rašinį.

193. Saulius M.2003-01-03 14:40
Amžiną atilsį Jurgiui Kunčinui; stokosime jo... Dar gražų "In Memoriam Jurgiui Kunčinui: valgėm vyšnias" parašė Liudvikas Jakimavičius "7 meno dienose" 2002-12-20 Nr. 548 : http://services.tvk.lt/culture/7md/?leid_id=548&kas=straipsnis&st_id=714

199. @2003-01-04 12:37
Tai del ko mire Jurgis Kuncinas? Gal kas zino?

217. Irgi aa2003-01-10 13:14
Nuo abejingumo, kuris sugraužia duodančią širdį.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba