ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Aleksandrijos saulė

Dalia Staponkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija


Fotografuoti (koks baisus žodis!)...
Iš Konstantino Kavafio užrašų, 1906, Aleksandrija

Aleksandrija. Kavafiškoji metafora. Vietos pavadinimas, kaip ir žmogaus vardas, – ne vien reikšmingas, poetiškas garsų sąskambis, sužadinantis spalvines, kvapų ir formų asociacijas. Dažnai pasitvirtina, kad varde užkoduota istorija, legenda, charakteris, likimas, santykis su pasauliu. Aleksandrija įstringa smalsaus žmogaus vaizduotėje kaip simbolis, netikėtos kūniškos ir dvasinės patirties pažadas, burtažodis, atveriantis duris į praeitį, pavargusios Viduržemio jūros atodūsis, rūsčios pusiaujo saulės kankinys. Tačiau Aleksandrijos vaizdas, atsiveriantis nuo denio, niekados nepatenkins net pačios lakiausios ir turtingiausios vaizduotės lūkesčių, jei stebėtojui pristigs istoriografinio matymo ir erdvės jutimo. Miestas, priešingai nei žmogus, kaukės neturi. Jame yra tiek, kiek žvilgsnis aprėpia iškart, tegu ir – kiekvieną akimirką skirtingai. Todėl neužmaskuotas miesto nuogumas yra apgaulingas: jis prašosi būti skaitomas per įvairiaspalvius simbolius, pageidauja būti įvelkamas į prabangų ir turtingą erdvės-idėjos drabužį. Miesto erdvė – tai paslaptingų mitų ir demoniškų dvasių knibždėlynas. Deja, nė vienas mitas nebūtų įdomus ir iškalbingas, jeigu istorija neįkvėptų jam gyvybės – per naujus simbolius, dekoracijas ir aukas.

Senovės egiptiečiai meldėsi šviesos dievui – Saulei – ir tiesiog stebuklingai netikėjo laikinumu, mirtimi; jų pomirtiniai monumentai, tapę pasaulio stebuklais, liudija, kad vis dėlto esama amžinybės arba – laikinumą įmanoma pratęsti iki begalybės. Keliais šimtmečiais vėliau galingieji Egipto pakrančių užkariautojai graikai išpažino kitokią šviesą: trečiajame amžiuje prieš Kristų Ptolemėjas I Aleksandrijoje įkūrė garsiąją biblioteką, kurios raštai padėjo ne vienam įstabiam tuometinio pasaulio išminčiui. Ambicinga ir žiauri kitos kultūros intervencija – arabų antpuoliai – biblioteką sunaikino, išmintis pergamentuose virto pelenais. Tačiau tie patys (ir jau kiti) arabai prieš ketvirtį amžiaus Aleksandrijos universitete ėmė brandinti naujos, šiuolaikinį pasaulį stulbinančios, "futuristinės" bibliotekos idėją.

Utopinė idėja... nelyginant Tommaso Campanellos "Saulės miestas"... Le Corbusier dvasios utopinis projektas... Utopija tikrovėje: paslaptis, mįslė už išsirietusios granitinės sienos, neįskaitoma žinia, užkoduota granite visų pasaulio abėcėlių raidėmis. Toks atrodo elegantiškas bibliotekos sparnas tarp skurdžių, dulkėtų, belangių, daugiaaukščių ir chaotiškų gatvių, užtvindytų smalsios, tankios, tamsaus gymio minios. Pusrutulio formos pastatą supa vanduo – dirbtinis tvenkinys, sutraukiantis kibias pajūrio miesto dulkes. Reginys primena diską, kyšantį iš vandens, ir iš tikro simbolizuoja senovės egiptiečių dievą – Saulę: ji žvalgosi virš jūros su daugybe akių-langų po ilgasparnėmis blakstienomis-dryžuotais stogeliais. "Bundančią saulę" nuo Viduržemio jūros vandenų skiria platus greitkelis ir vešli palmių alėja. Jūra atsispindi aliumininiame saulės žvilgsnyje, atvirai bylojančiame apie ambicingą žmogaus-kūrėjo išmonę, beribę drąsą ir iššūkį. Aplink saulę "sukasi" planeta-planetariumas: didžiulis, juodas, juostuotas rutulys, iki pusės panertas į gilią išbetonuotą duobę ir pritvirtintas prie jos kraštų galingais metalo strypais. Naktį apšviestas jis labai panašus į "skraidančią lėkštę". Trikampių formų korys – posėdžių rūmai – elegantiškai užveria trijų akcentų erdvę. Grakštus, kabantis, skaidrių medžiagų tiltas jungia vieną žinių tvirtovę su kita – biblioteką su Aleksandrijos universitetu. Ar išties jungia?.. Reikėtų architektūriškai detalaus universiteto pastato aprašymo, kurio tyčia nesiimsiu. Aleksandrijos universitetas, kaip ir kiti miesto pastatai-šmėklos, priklauso kitam laikui – ne detalių, faktų, skaičių, perspektyvų ir praktiškumo, o metafizikos laikui. Gal todėl bibliotekos tilto laiptai iš universiteto pusės užtverti keistos paskirties virve su mazgais, o keletas baltakelnių, negrabių policininkų neva saugo laiptų švarą ar įėjimą ir neleidžia svajingesniam praeiviui nei prisėsti ant laiptų, nei peržengti nutriušusios virvės. Vietinės tvarkos ir estetinio skonio detalės – raudono aksomo juosta ant paauksuotų stovų prie pagrindinio bibliotekos įėjimo, rudi plastmasiniai gėlių vazonėliai, praleidžiantys vandenį ant marmurinių grindų, A4 formato skelbimai, nerūpestingai pritvirtinti lipnia juosta ant jautrios aliuminio dangos, ir t. t. – dar labiau paryškina bibliotekos... monumentalumą, trikdantį laiko ir vietos neatitikimą. Aleksandrijos bibliotekos personalas ir skystoka vietinių lankytojų masė neslepia pagarbos statiniui, elgiasi jame nelyginant šventykloje, nedrįsta prie jo liestis, baugiai žvalgosi, stebi viens kitą. Aleksandriečiams biblioteka, matyt, – nesuvokiamas šedevras, pastatas-kitatautis, ateivis, interventas, įnoringas "užsienietis"... Maža to, jis lepus, jam reikia rūpesčio, priežiūros, krapštymosi, ne vien rankų ir mazgotės, bet ir technikos, daug kainuojančio vandens ir šviesos, o tokia prabanga mieste neprieinama net "pasiturintiems". Vargšas architektūrinis "guliveris", atskirtas nuo skurdo masės ir jai svetimas, nevilioja net studentų. Pastarieji žiūri į biblioteką per aukštą universiteto tvorą ir paseilėdami pirštus varto pigius savo užrašus. Biblioteka-stebuklas su savo įstabiais turtais ir įranga kol kas veikia kaip mokama turistinė atrakcija, muziejus. Joje karaliauja "užsienis" tikrąja to žodžio prasme.Tuo tarpu vietiniai prie jos "jaukinami" ne kaip skaitytojai, o kaip trumpalaikiai lankytojai, atvykstantys organizuota grupe. Prabangi žinių pilis tradicinėje ir neturtingoje šalyje "pradeda gyvenimą" oriai, kaip monumentas.

Monumentas bibliotekai Aleksandrijoje. Būtent toks ir būtent čia jis iš tiesų jaudina, net graudina – tarsi būtų skirtas gigantiškoms žmogaus pastangoms, kurios gimsta, bręsta ir miršta bibliotekose. O svarbiausia – toks reginys žadina atmintį, jausmus ir apmąstymus, susijusius su kitomis bibliotekomis ir net jų nacionaliniais bruožais. Švarios, tvarkingos, jaukiai tuščios, kava, bibliotekininkių kvepalais ir atodūsiais kvepiančios Lietuvos bibliotekos... Drėgnos, "sirguliuojančios", akademiškai rimtos, griežtos ir intelektą stimuliuojančios Rusijos salės su skaitytojomis kailinėmis kepurėmis ir megztiniuotais vyrukais... Dalykiški, patogūs, iki lubų kompiuterizuoti, represyvūs ir baimės injekcijomis protą atakuojantys britų "žinių fabrikai"... Apskrito stalo principu organizuojamos graikų bibliotekos, skęstančios garsiam šnabždesy, orą virpinančiuose gestuose, mobiliojo ryšio mygtukų spustelėjimuose, įkyriai dažnose bibliotekos darbuotojų pastabose, įnirtingame puslapių sklaidyme, permatomose lentynose, pro kurias galima stebėti, kas dedasi kitoje salėje... biblioteka yra ryšys, ryšys, ryšys... Su kuo, kodėl, kokiame laike?

iliustracija

Bibliotekas galima mylėti kaip priebėgas, slėptuves, svajonių, meditacijų ir fantazijų gūžtas, tačiau nėra tekę matyti ir pagalvoti, jog biblioteka gali būti monumentas... išminties absurdui?.. Už kurio atsiveria šiurpinantis Aleksandrijos skersgatvių voratinklis ir dvokiančios angos, skylės, olos, burnos – kita biblioteka, ignoruojanti išmintį, grasinanti kūnui. Skersgatviai mirga nuo netikėtų vaizdų, tarsi bibliotekų lentynos nuo nepažįstamų knygų viršelių. Gyvenimiški vaizdai kaip neperskaitomi tomai vilioja, bet nežada jų iškodavimo sėkmės. Ką reiškia suprasti? Suprasti reiškia išversti, o vertimo aktas yra tarpinė būsena. Visos "tarpinės kategorijos" nerimtos – turistas, lankytojas, keliaujantis profesorius, tarptautinės firmos "kaklaraištis", žurnalistas, potencialus savižudis ar hedonistas. Įveiki vieną klaidų posūkį po kito: numeruotos lentynos, chaotiškų mūrų labirintai; ant galvos pasipilantys išminties kristalai, srutos; netikėtai kelią pastojęs aklius išdegintomis akiduobėmis, sustingęs žvilgsnis ties Naguibo Mahfouzo "Nuodėmių skersgatviais" – jaudinančiu naratyvu apie tokių "aklių" likimą. Kiekvienas Aleksandrijos kvartalas turi savo "daktarą", gauruotą, juodbruvį siaubūną tvirtomis rankomis. Žmonės ateina pas jį ir už kelis svarus prašo sužaloti ar nukapoti rankas, kojas, išdeginti akis, kad, tapę apgailėtinais luošiais, galėtų prašyti išmaldos... Elgetos primena gigantiškus kaktusus ir laivus skenduolius – išplaukusių formų, rusvai pilkšvos, apšepusios, statiškos figūros vidur aikštės, po dienos saule ir nakties migla. Tupi ir tupi. Kokia gyvenimo prasmė? Tūžmingas kūno kerštas gyvenimo neteisybei ir prigimties apgaulė? Aukoju vieną kūno dalį, kad maitintųsi kita, virstu pačia primityviausia gyvybės forma – bakterija, kuri išlieka rydama save. Esu laivas, atsiplėšęs nuo krantinės ir pilnas gyvenimo gėrybių, tačiau išplaukęs į atvirą jūrą ir ištikus pavojui gelbėdamas gyvybę išmetu vieną krovinį po kito, neretai išmetu brangiausią. Kokia prasmė gyventi tuščiomis? Prasmė – aromatingas nargilės dūmas, kutenantis gerklas nuo rausvo rytinio arbatos gėrimo iki vakarinės stiklinės vandens, gebėjimas išlikti nuo saulės iki saulės. Iškalbingas nargilės dūmas nelyginant turtingas žodynas jungia skirtingus veidus, nuotaikas, švelnina jausmingumą. Gramzdinanti gargaliuojančios kolbos melodija ir žvilganti vikšrelė prisijaukina lūpų judesius, laikyseną, suminkština kūno linijas, maloniai apsunkina akių vokus. Prasmė – būti, kaip knygai bibliotekos lentynoje, išstovėti, išlaukti, kol eilučių vikšrelės pasieks gargaliuojančias smegenis. Knyga ir nargilė, Rytų ir Vakarų meditacija, o tarpinėje erdvėje – nušviečiantis Edwardo Saido "Orientalizmas" apie Rytų nebylumą ir "iškrypimą". Nežinau, ar iškrypimas ir nebylumas reiškia kokio nors pavidalo stiprybę. Kartais taip galvoju. Tačiau Aleksandrijoje akivaizdu, kad tai gali būti ir didybės šaltinis. Panašiai rašė Kavafis savo juodraščiuose, kurių nedrįso publikuoti.

Kuklūs poeto namai įsikūrę erdviame, elegantiškame, neoklasikiniame graikų kvartale, kuris prieš šimtmetį buvo Aleksandrijos pulsas, prabangos, įvairovės bei malonumų pasaulis, graikų nostalgijos amžinybei židinys. Aleksandrija prašosi pamatoma graiko akimis. Tada ji atveria slaptus, sunkiai įskaitomus, lyriškus puslapius, tuščias Kavafio buto sienas, pro kurias sunkiasi tiršta vienatvės tamsa. Liūdnos, murzinos, bet taurios sienos, pergyvenusios šeimininko mirtį, ištikimai saugo kelis jo buities daiktus... tylios, apleistos, yrančios, neprašančios papuošalų ir prabangių rėmų... dar gyvos sienos... Jos man artimesnės už žmones, aš prie jų pripratau... Pripratau ir prie Aleksandrijos. Net jei turėčiau daugiau pinigų, niekur nevykčiau. Dėl to man čia būna neapsakomai liūdna. Sunku. Periferija yra našta, slogus laisvės stygius. Turbūt liksiu čia (tikrai nežinau, ar liksiu), nes jaučiuosi kaip tėvynėje, su šia vieta susiję daugybė mano prisiminimų. Vis dėlto tokiam žmogui kaip aš – nepanašiam į kitus – megalopolis labai tiktų... Tačiau jau ...P.M., tad nebėra kur skubėti... Niekados negyvenau užmiestyje; kitaip nei kiti, net trumpam nemėgdavau išvykti iš miesto. Tiesa, kartais rašau apie užmiestį, poetizuoju jo ramybę. Tie rašiniai nieko verti. Net nenuoširdūs; o dar tiksliau – tikras melas. Staiga dingtelėjo – ar tikrai nenuoširdūs? Ar menas apskritai – ne grynas melas? Ar ne tiesa, jog kuo daugiau melo, tuo stipresnė kūryba? Argi vietovės aprašymas nėra šiokia tokia meno apraiška? (O rašinio netobulumas – tai anaiptol ne nuoširdumo stoka; juk dažniausiai būtent nuoširdumas mene nesulaukia pripažinimo.) Argi rašant neatsiskleidžia meniškas nuoširdumas? Argi tokiu būdu vaizduotėje neišgyvenu aplinkos, tarsi matyčiau ją savo akimis?

Tai ne citatos iš Kavafio užrašų, tik jo minčių, užrašytų šen bei ten ir stebuklingai išlikusių iki mūsų dienų, koliažas. Kavafio užrašų nuotrupos kartu su spalvingais skersgatviais, vietiniais gyventojais, mečetėmis, kvapais ir dūmais yra dabartinės Aleksandrijos-Bibliotekos turtas. Tuo tarpu nuostabioji ir iškalbinga Bibliotheca Alexandrina, bylojanti apie didingą Aleksandrijos praeitį, neturi beveik nieko bendra su miesto dabartimi ir, reikia tikėti, priklauso jo ateičiai. Gal tiksliau utopinio projekto esmę atspindėtų Konstantino Kavafio žodžiai: "Sakote, būna Tiesa ir Melas? O gal būna tik Nauja ir Sena, – ir Melas yra Tiesos senatvė?" (Aleksandrija, 1902).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21839. Control :-) 2004-09-21 09:35
Nebklogas

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:45 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba