ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Kūli, kūli, kas dangiau?

Romualdo Granausko grankulkės ne tik filme "Raudona ant balto"

Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Romualdas Granauskas pas motiną Rozaliją. 1987. ("Įkvėpimo žemė")
Romualdas Rakauskas

…Diena – aidus antvožas su kadaise matyto senybinio žemaitiško numo (trobos) Juodupėnuose (tarp Šauklių ir Salantų) kaminu vidury. Ant atvirų ugniakuro liepsnų kaisdavo maisto žmonėms ir kartais dainuojantiems gyvulėliams katilai. Šventadieniais visa aprimdavo, ir, padėjęs galvą ant ugniakuro pelenų, tartum iš šulinio (ar J. Biliūno apsakymo) vidurdieny galėdavai pamatyti žvaigždžių. Savosios taip dar nesu išvydęs.

O Mažeikiuose gimęs, bet ten savęs mažne neatmenąs, nuo ketverių metų Šauklių (ir Mosėdžio) padange dengęsis rašytojas Romualdas Granauskas? Tą žvarbią pavakarę galvojau: šios dienos nuobaiga – su juo. Dar studijų laikais su draugais gyvendami Naujininkuose, vadinamoje stuboje (nuomojamame apgriuvusiame mediniame, bet atskirame (!) name), ne kartą per alkoholiu įmirkusias gužynes, vakarones-naktones susidurdavome. Tada, Brežnevo slogmečiu, kalbėdavom apie viską: Lietuvą, rusus, savigarbą išlaikančius rašytojus, liaudies dainas ir tautinę jauseną, vištgaidžius pusvyrius, pusmoteres, moteris… Kartą įsidrąsinęs užklausiau apie abiejų nevienodu laiku buvusį traukos centrą "didmiestį" Skuodą. Pasiteiravęs apie gimtuosius Narvydžius, išgirdau, kad buvęs pas kaimynus latvius Pulkius pirkti gėlių, maklinėjęs palei "Ameriką" (šūdais ir gumos dūmais kadaise dvokusį sąvartyną, padykusių vaikšių aukso kasyklas), paluobiais, paskuodžiais… Įstrigo, kad artimai pasižinęs su Kazimieru Ašokliu, daržininkystės ūkio vedėju, kitados buvusiu gana nearšiu tėvo viršauninku… Įsigėręs užtraukdavo žemaitišką dainą su įkyriu, man netgi atkariu kartojimu: "Juzi, Juzi, Juzeli…" Negalėjau pakęsti nei, rodės, dirbtinai prikergto vardo, nei to erzinančio priedainio, girtos "apdainavimo" logikos. Po šių keistų lunatiškų susitikimų dar godžiau subesdavau akis į jau skaitytas ir naujas jo knygas, savitas, žodžių į vatą nevyniojančias prozos kūrinių recenzijas, retus eseistinius rašinius. Dabar atrodo, kad jų kanduolę bent kiek perkąsdavau: sultingi, keliamačiai ir daugiaprasmiai, sodriu vaizdiškumu suponuojantys gyvybe pulsuojančias menines konstrukcijas; nieko naujo, kad tai vyriškai poetiškos prozos tekstai, jie lakoniški, daug sakantys, išgyventi, "įelektrinti" nesumaišomu intonavimu ir intuicija, veršio akimi, alksnynais ir vidurdienio dalgiu.

…Projektinė užduotis: iškasto "brodo" tarpunamio forsavimas. Kažkokia nejauki perėja ties ietimi sukilėlio nudurto rusų ulono kapu. Ir daugybės kitų neseniai atidengtų miruoklių išorėn atsirietę šlaunikauliai, ribos (šonkauliai) it arfos ar tarkos, kiti "pasamonai", į priekį pakniubusios kaukolės – tobulai ovalios. Kinai valgo šunis (šįryt prie "Gandro" pro vidurines trolio duris liuoktelėjo niekieno margis ir per priekinę durų armoniką, primenančią garankščiuotą buhalterių ar grietinės pardavėjų antrankovį, mostelėjo įkandin senyvos moters sijono su gavnostopikais.) Kariai tada, matyt, pasičepsėdami gurkdavo virtą arklieną; didžiulėje pašto halėje prie rašytnamio kažkodėl nelaksto kalės (tik siuntos "iki pareikalavimo", oro ir žemės kelių kryžmos). Susiaurintais skruzdėtakiais sliūkina statistiniai praeiviai (ar rinkėjai?) didelėmis žiemiškomis ausimis, jie su viskuo įkalkuliuoti į socialinius kainoraščius. Spaudas, smegenėlių kubatūra, asmenybės ir krūtinės ląstos tūris įkvėpus.

Žiba iš Nemenčinės miškų atboginta ribinės Saulės šventės eglė, bet kur ugnies metaforų žmonės? Priesaiką dievų akivaizdoje pažeidę kunigo vedamos lietos kariauninkai garbę išlaikydavo pasitempdami, sakant "talpiais poetizmais", ant sausos eglės šakos. Kaip formaliajai gyvybės mašinerijai neprisiekę dabarties vienišiai arba prasigėrėliai apleistose skylėtų stogų daržinėse, nepierytose, šunų kiaurai pralendamų sienojų trobose. Gal prisimindami žiudrų smetonišką šilką ar štapelį, besiplaikstantį apie penkiolikinės pakinklius?

…Klubininkystė rašytrūmio salėje. Žvaliai stirkso pagal virvutę (ar gulsčiuką?) suliniuotos kėdės. Nuo sienų baudžiasi įtraukti savęsp maži Gražinos Didelytės dailės darbai (išties trauklūs, nes patiklūs?). Aukštakaktė didikų krosnis, regis, amžiams užvėsusi. Už aklinai langinėmis užslėgtų (lyg būtum mažam kuršių autochtonų miestely – "veikals slėgts") langų galingai kala vibratorius. Matyt, eiliakaliauja subtili, bet konkuruojanti ir neatremiama rašytojiška poliakalė, negaištanti laiko gerų vyrų dar geresnei girai (ir gyrai). Juk semantiškai "klubas" – laisvų vyrų susirinkimas. Susėdimas ratu arba priešpriešiais, nors ir be įstatų ir įsipareigojimų naštos. Nuo priartėjusios statybvietės ritmenbliuzo kirčių virpa Žemynos kūnas. Neregimose miltingose vertikaliose langinių protakose lengvai (lyg, anot Marcinkonių Ievukos, "šokinėja vengras apsirengęs langviai" – tai apie būsimų persirengėlių vaikštynių gydytoją – vengrą su pipirų, česnakų, acto trauktine) supasi kirvarpos (mistinės "kirvio varpos" ar tranai pabėgėliai iš nebegirdimo vyrų choro "Varpa"(s)?). Kinžalinių asociacijų suvarpytieji uždengtomis gėdomis, darniais manufaktūrininkų audesiais ir eilutėmis glunda prie plačių keturkampių ant kojūkų, pūkščia, stebeilijasi į priekį. Nesakytum, kad kinkomasis transportas su akidangčiais. Pasižabojęs literatūrinis.

Kažkas šįkart salėje ne taip, nors renkasi beveik etatiniai pažįstami nepažįstami klubininkai (esama, matyt, ir tikrų – vadinamuosiuose fakultetuose ir kultūros mokyklose rengtų). Pakulisiais prašvytruoja gal "atskira eilute" išskirtų proginių rožių šluotražis (pasityčiodami ar truputį būdami (modernūs?) pižonai, kaip "Š. A." pavadino R. T., šias amebiškas storalūpes gėles tautos dailės meisteriai daro iš skardos ar plastiko, o jų kotą apraizgo spygliuota viela). Raudonos rožos.

Kad tave trandys, regis, koks veislinis dagys ar sprangus erškėtrožyno glėbys už audi(ir video)torijos vidurių apgaubia ir įsuka į kvapnų dreskiantį pulsavimą. Jaudulys, nerimas, įsiūtis, palaimos nuojauta? Projektorius, ant virvės kaip keturkampis įėjimas į amžinybę kabantis nedidukas baltas ekranas, be kruvinai dažytų lūpų įspaudų, kampe mįslingai tūnantis blizgus kaip ribuliuojanti lydekinė forte-pijo(k)as.

Partery į pašnekovus įsisuka sukrus, nenustygstantis, kone ežiuku kirptas senjoras aukštaitis – poetas šnekutis. Anot vokiečių, "vietas ima" vyriškąją klubo kaip institucijos atmintį gurgždančiais torsais, klubais ir biustais skandinančios rašytojos "su dokumentais" arba tik su narės (sąnarės, rusiškuoju liežuviu vograujant, – "dalyvės") bilietais, rašytojų žmonos, dukros, meilužės, artistės ir gyvenimo aktorės (ir bent kelios įvairaus statuso R. G. moterys). Visur esantys maloniai priklūs pensininkai, taip pat literatai beigi nenusakomos rašt- ir mint-vedybos literatoriai. Kaip pelytė įsmunka didžiaakė, regimai dėmesio stokojanti monoaktorė užapvalintais kirpčiukais ant, rodos, dviličio skersmens veidelio – potencialioji Žana (bet ne būsimoji duonos valgytoja). Šiugžda laku nupurkšti plaukai, vilna išdrikę "krinolinai", eilutės nefilosofiniu "kantu", naktaizos, blakstienų, bet ne lūpų drug(el)iai. Įpluošia raudi ir standi kaip budinkas matriona su neatskiriamojo skribliaus variacija ir, pasak pačios, tobuliausiu Lietuvos užpakaliu. Patupi tiesiu linijiniu žvilgsniu, pasitursina ir kaip torpeda mauna ant vienintelės likusios parterinės sėdyklės. "Amen", – ištaria už jos atsidūrusi lituanistė Ž. B. ir, atrodo, sąmokslaudama nusišypso. Ir tai ženklas. Užsiveda kelių ženklinimo mašina. Juosta peršviečiama.

...Vaikšto pasvyruodamas kaip orus trąšaus daržo krapas, tiesiog iš lėto rieda lyg ašoklis (persirpęs, su perregimom sėkliukėm; lietuviams – raudonasis serbentas). Per Nacionalinės premijos įteiktuves pareiškia, kad rašyti šiek tiek mokąs, bet gudriai kalbėti susijaudinęs – ne, tad Prezidentui ir kitiems papasakoja apie savo šunelio gimtadienį per Vasario 16-ąją. Atsilošęs sėdi per kažkokį kūrybos vakarą, bet žaibiškai reaguoja į kitų kalbėtojų netikslumus. Baltu ant juodo – archyviniai dar jauno vyro su dukromis ir žmona (Alma Skruibyte iš Mosėdžio) kadrai. Ir ryškėjanti priešistorė – vargingos vaikystės priešokiais imliai skaitantis kaimo vaikas, besiglaudžiąs prie tradicinės kultūros ir tarmės turtuolės motinos šono, iki šiol taip ir neįsijautęs į didmiesčio karvelidžių būtį. Jau gyvendamas Vilniuje nemažus pinigus išleisdavęs telefoniniams "pasimaudymams tarmėje" su mosėdiškiais, šaukliškiais… Ašokliavimai/šaukliavimai… Gyvenimiškosios etikos "sugėrimo" tarpsniu gyvenęs tarp jų – buvusiųjų karališkųjų valstiečių, niekada nėjusių baudžiavos, palikuonių, išdidžių ir (kaipgi be stereotipų?) užsispyrusių.

Pasak "kinščikų", tęsiama klubinė veikla – Rašytojų klube rodomas Agnės Marcinkevičiūtės "A propos" kino studijoje (mokykloms ar ir visiems kitiems?) sukurtas filmas "Raudonu ant balto". Paprasto, bet reto dabar tikrumo blykstelėjimai daužo kraujo kanalizaciją, tarsi skalikui plečia šnerves ir sausina gerklas – nedaug terašantis ir raudonuosius gyvybės eritrocitus ne batvinynės (raudonynės) zupe aitrinantis rašėjas ir prieš stiklinę protezinę Kiklopo vienakę negalės daryti falšstartų, nes jau, regis, artėja prie kūrybos distancijos baigties (vainikavimo?). Ėjimas imčių su gimtosios žemės, kalbos, nepakartojamos jausenos žmonių erdvės neužmatomybe – jausti agnus įsikirtimas dantimis ir valstietiškomis rankomis į esmingo kalbėjimo galimybę, genties, žmogiškumo vainikinių arterijų sritį… Keiksmais, nepiktai užlaužtais antakiais, padriku zamaliojimu, gėriojimu, mergiojimu, storžieviškumu, legendiniu užsėdimu ant telefonų ir Vilniaus miestelio žmogynų perskambinimu – dusliu taikliu žodžiu. Nė vienas neturėjo tiek epigonų, bet… Katarsio kūrėjas, anot Jūratės Sprindytės.

Vakarėlio rengėjai buvo kiek netikslūs dėl premjeros – iš tikrųjų ji įvyko Ylakiuose (Skuodo r.) Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos sambūrio metu. Teko nugirsti, kad filmas ne visoms(-iems) tamstoms mokytojoms patiko. Be abejo, priekaištų įmanoma pažerti – dėl elementarios sudėstymo kompozicijos (visa suverta ant gana oficiozinio literatūros vakaro šnekesių virbalo, o jo megztės ir ne apie tai, ir ne visai tų, kurie apie R. G. galėtų esmingiau prabilti; beje, ar tik literatūrologai kartais neprisibijo šio XX a. raštijos fenomeno – ne superintelektualo, bet beveik visada kaip modernus stingeris į prasmių, estetinės ir idėjinės raiškos šilumos dešimtukus mušantis). Taip pat dėl sunkiasvorio montažo, būdingų detalių, kalbėsenos ir laikysenos stereotipų "neįkalimo" sąmonėn, dėl rašytojo gyvenimo kelio ir spalvingos supusios žmogiškosios terpės (anot Onės Baliukonės) fragmentiškumo. Ir jiems, ir klubininkams – dėl neįvykusių diskusijų apie filmą ir jo herojų, nors intriga ir užstrigo: pats rašytojas atsidūrė ligoninėje. Bet visa susumavus: saujoje ir kiekvieno mūsų vaizdų atmintyje – ne iš Šauklių "tundros" atlėkęs žvirblis, o vis dėlto iš kažkokių tarplaikių, kuršiškų sengirių ir pajūrių laimingai atklydęs, paskutinio kuršių krivio aukotas ir kaip auka nepražuvęs jautis.

O ko andai duzgeno beigi purkštavo cinema pasiveizėjusios mokytojos ekspertės beigi metodininkės palatvijyje, ten, kur ir dabar, anot lankstinuko autorių, rasta "žemaičių žemės kūrėjų". Žemaičių kalbos panaudojimo lituanistinėse pamokose aptarėjai (kai kurie) manė, kad Meistrui iš ekrano nedera leisti keiktis, dargi rusiškai, "ugdymo procesas" užstrigsiąs, jei mokintiniai išvys tikrojo gyvenimo nuoplaišų – chrestomatinį autorių, gyvąjį klasiką, kilojantį taurelę, minintį Mosėdžio akmenų muziejaus kūrėjo Vaclovo Into "pliką pipilį" (vietiniai dar turi čiurį, kulį ir pagyrūnų kolytos maišelį), apgirtusiu žvilgsniu tiesiai kietai žvelgiantį, su lazdele, nuo jaudulio, vėjo ar samanės kuitiniuojantį… Žinia, būtų nekas, jei juostos sukikai būtų manęsi galį rodyti "Lžedmitrijų", palakuotą, papjė mašė prikimštą geraširdį etaloninį rašto darbininką. Anas nė kiek ne dėl pompos, o, kaip sako žemaičiai, iš gyvenimu įgytos didystės pakrypčiodamas – tiesiog buvo toks, koks yra visada. Paprastas, smarkus, apgirtęs, bet orus, nes, atrodo, jaučiąs, kad pagrindiniai gyvenimo darbai atlikti. (Mano galva, su "Jaučio aukojimu", "Duonos valgytojais", "Bružu", iš dalies su "Gyvenimu po klevu" , kai kuriomis novelėmis ir apysakomis, jei ir nieko daugiau nebūtų rašęs, R. G. yra mūsų literatūros ir Medvėgalis, ir Šatrija, ir Juozapinė. Sūri, sūri, kas daugiau?)

Tarp sutiktų žmonių jaukiai savas, tarsi "čia ir buvusios" frazės raktažodžiu tuoj atrakinąs šnekovų širdis, regis, visą buvusį gyvenimą prasėdėjęs prie stalo, kaip pats sako, tikrojoje gimtinėje Šaukliuose, dabar Apulskių namuose, bet vis tiek, nelyg Orfėjas pragaruose, svetimas tarp savų, su apspurusiais marškinėliais ir berankoviu tarp kostiumuotų rimtų vyrų ir blizgių ūkiškų moterų – 1956 m. laidos mosėdiškių eksabiturientų juodų trobų su baltomis langinėmis fone. O ar savas tarp svetimų? Toks, koks yra, todėl, nepaisydami filmo nelygumų, esame įtikinti nevaidinančio (beveik) savęs rašytojo autentiškumu. O kokį reikėtų rodyti mokyklose, ypač vaikams totaliai nebeskaitant kūrinių? Idilišką vaizdelį ar sunkų į mus lemtingai dangumi tartum kaukas atlekiantį žemaitiškos dirvos grumstą ar kūlį? Vakaliai, nepompaliokit niekų. Tiesa yra viena. Jei ne – pabučiuokit į subinę baltai atsiprausę! Arba patrūbikit!

…Virbindamas šią keverzonę ūmai susizgribau: ėmęs rašyti ant balto juodu ir jį išsekinęs, nebenugriebęs ko kito, vienu metu pasileidau krebždenti vieninteliu turimu raudonu šrat(inuk)u. Raudonu ant balto!

…Atrodo, vienintelė rišliai mažlietuvių šnekta ulbauti bemokanti Vaida Galinskienė iš Svencelės per folkloro kolektyvų apžiūrą Šilutėje vaikus įtaigavo su tinklu žvejoti stintas, karšius, ešerius, lydekas (bernyčius ir mergytes), o sėdinčiuosius suaugėlius akino šaukti: "Ziuve, ziuve, ziuve…" Kol jaknos pasirodys… Skalvių, lamatiečių, pajūriečių, be abejo, ir kuršių palikuonys regėjosi atkartojantys meldimo ir įkalbos ritualą.

Prie Aistmarių prieš kelis šimtmečius, anot vokiečių kronikininko, prūsų gentis ant jūros kranto aukojo dievams gyvulį, idant į pakrantės vandenis grįžtų žuvies tuntai. Kaip ir dabar. Neaukosi – gausi tik maitinančią klizmą! Sako, taip pratęsiama ir prieš Dievo tvarką pasikėsusių ir valgyti atsisakančių savižudžių egzistencija…

Dėl R. G. vaizduotės ir anų prūsiškų realijų perkeitimo lapams mirgant, jūrai ošiant sovietinis monstras skaitymo tyloje buvo užkalbamas, be kita ko, ir jaučio aukojimo apeiga. Šiu, jauteliai, vaga! Prieš kokius dvidešimt metų pirmąkart knibdamas į garsiuosius uolių lituanistų su žemėm suvarytus tris sakinius, dar nebuvau užtikęs, kad hetitiškai šor – jautis, turįs sąsajų su dangiškąja kosmogonija, kad aukštaičių šventinių arklių pakinktų dalis – šorai, o gūdi Prūsijos giria už Stalupėnų vadinama Šoreliais. Žinoma, tai tik voratinklio gijelė, išduodanti visa ko esmingiausio sampynas, darną (arba neišmintingų ieškojimų sankirtas), trapų visuotinumo paieškų sąlygotumą. Tūkstančiais daugialypių pavidalų, simbolių ir vaizdinių braška vaidentuvė!.. Saulės šviesą, gyvybės visatį nešantys grįžtančios žuvies laukimo ir žodžių išlydžiai – kartais šuorais! Grankulkėmis.

Vislab geriausia iš Romualdo Granausko tikroviškosios vaidelotuvės žmonėms ir dainuojantiems gyvulėliams teateinie! Kaip užgerdamas kaimyną Narvydžiuose sako mano tėvas (nei jo, nei mamos tėvai, bočiai, proproseneliai niekada nėra palikę istorinės kuršių žemės): lai nutink! Kaip? Taip, kaip turi.

2002. XII. 5–9

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


177. Apie stilių :-) 2003-01-02 13:19
Puikus tekstas, tik nėra lengva jį iš karto suvokti.Gal todėl, kad mūsų kalba be galo nuskurdusi ir nepasiveja straipsnio autoriaus žodingumo, tačiau stilių jis galėtų apšlifuoti. Regis, "Šiaurės Atėnams" publicistų netrūksta...

179. Kūlis2003-01-02 13:33
Niekas ne dangiau ir ne aukščiau - Granauskas vienas. Duok, Dieve, jam sveikatos. O filmelis galėjo būti geresnis, muzika labai jau gedulinga, nesiderino su Granausko gaivainga siela ir žemaitiškai sodria kalba.

196. Dėl filmuko :-) 2003-01-04 10:45
Nemanau, kad šis filmas vertas didelio dėmesio. Granauskas jame neatsiskleidė.Arba, švelniau sakant, atsiskleidė tik iš dalies, labai nedidelės. Juk niekam nėra naujiena, kad jo kūrybos versmės Žemaitijoje, gimtojoje erdvėje. Tačiau pernelyg blankiai tai perteikta. Archetipinė kelionė namo?Bet juk žmogaus tikrieji namai - jo širdis, o į Granausko širdį niekas nepažvelgė iš esmės. Būtų neblogai, jei straipsnio autorius, regis, pasižinojęs su rašytoju, atnaujintų tą pažintį ir pašnekintų Granauską ir apie gyvenimą, ir apie filmą, ir apie dar daug ką.

204. @2003-01-06 11:19
Gerai sukaltas tekstas,gerai todėl, kad sukalimo žymės ne iš karto atsiskleidžia. Skaityti tikrai nenuobodu. Iš kelių atskirų pastraipų išeitų neblogos esė. Straipsnio autorius turėtų išbandyti šį žanrą, nes nusibodo ŠA skaityti Gedos dienoraščius. Norėtųsi sulaukti išsamesnių pastebėjimų apie Granauską, ypač iš senesnių laikų. Pritariu, kad J.Š. turėtų pakalbinti Granauską. Juk tas senokai pasirodęs B.Vasaris pašnekinimas buvo nieko vertas.

207. žemaitė (ne Ž!)2003-01-07 11:03
Filmas nepatiko, tai ir straipsnio apie jį neskaičiau, bet jei būtų pašnekintas Granauskas, tikrai skaityčiau, seniai jo minčių laukiu.

215. Tiiu Sandrak2003-01-10 00:47
Mielas Juozai! Kaip sunku suprasti Tavo teksto. Aš netgi tokio žodyno neturiu. Bet idomu.Daug linkejimu. Tiiu

220. 6):2003-01-10 14:37
Miela Tiiu, sis tekstas parasytas autoriaus "zargonu" (geraja prasme), jo nevertetu mokytis, nei "liaudis" nei "aukstuomene" taip nekalba.

249. Virginijus Kašinskas :-) 2003-01-12 16:45
Juozai,visados malonu skaityti Tavo žemaitiškas publikacijas. Linkiu sėkmės.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba