ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Paršelis automobilio bagažinėje ir kt.

-vp-

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jovitos Laurušaitės keramika

Paršelis automobilio bagažinėje

Į Miroslavą Laimonas važiavo norėdamas susipažinti su bažnytkaimio architektūrinėmis įžymybėmis: XX amžiaus pirmoje pusėje statyta bažnyčia, kiek vėliau iškilusiais ambulatorijos, devynmetės mokyklos, parduotuvės pastatais. Laimonas vyko ne vienas. Automobilio bagažinėje jis gabenosi paršelį. Vyro nuomone, paršeliams būtina ne vien rūpintis kūniškais reikalais, bet ir tobulėti dvasiškai.

Bagažinėje uždarytas augintinis buvo tikras bjaurybė. Jis sudraskė atsarginę padangą, išardė domkratą, nukando pompos žarnelę. Laimonas tai pamatė dar pusiaukelėje. Paršelį išbarė, žadėdamas tikros pylos duoti Miroslave. Geriau būtų to nesakęs. Paršelis išsigando ir pradėjo verkti. Priverkė visą bagažinę. Ašaros pradėjo plūsti į automobilio saloną. Laimonas būtų paskendęs, bet susiprotėjo atidaryti langą ir ašaros ištekėjo lauk.

Plente driekėsi šlapios vėžės. Jas pastebėjo daugybė pakelės pievose besiganančių kiaulių. Paršelio giminės pradėjo vytis automobilį. Laimonas iš visų jėgų spaudė akceleratoriaus pedalą, tačiau keturkojai buvo greitesni. Kiaulės tankiu žiedu apsupo automobilį ir jis buvo priverstas sustoti. Gyvuliai pareikalavo atidaryti bagažinę. Ypač agresyvus buvo vienas kuilys. Priešingu atveju jis grasinosi surysiąs transporto priemonę kartu su vairuotoju. Laimonas teisinosi, kad joje nieko nėra, o kiaulių reikalavimai pažeidžia jo teises. Žmogaus kalbą nutraukė automobilio viduje pasigirdęs silpnas kriuktelėjimas. Gyvulių prispaustas žmogus atidarė bagažinę ir išleido augintinį. Laisvę gavęs paršelis laimingai laigė pakelės pievoje su kitomis kiaulėmis.

Dar vienas padaras pasirinko ne dvasinio tobulėjimo ir lavinimosi kelią, bet tariamą nepriklausomybę – o iš tikrųjų nežabotus geidulius, pataikavimą juslėms bei visišką atsakomybės neturėjimą.

Skarifikatoriai

Skarifikatorius (lot. scarifico – braižau) yra prietaisas odai perrėžti. Jis sudarytas iš žalvarinės dėžutės, kurios viduje ant krumpliaračių įtaisyti geležiniai peiliai. Judinant prie nuogo kūno priglaustos dėžutės išorėje esančią rankenėlę peiliai išlenda pro tam skirtus plyšius ir prapjauna odą.

Skarifikatorių naudojimas ypač buvo paplitęs senaisiais laikais. Odos perrėžimu ir kraujo nuleidimu gydydavo visas ligas – nuo aukšto kraujo spaudimo ir migrenos iki melancholijos bei kosulio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didžiausiais skarifikatorių propaguotojais buvo Radvilų giminės nariai ir smulkioji bajorija. Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila 1763 m. Bialos valdose įsteigė skarifikatorių fabrikėlį, kuriame iš Saksonijos ir Tiuringijos pakviesti meistrai gamino vokiško tipo prietaisus (visame žemyne išplitę itališki skarifikatoriai vietinėmis sąlygomis netiko, nes itališko plieno peiliukai dėl drėgno ir šalto klimato greitai surūdydavo). Bialos fabrikėlio produkcija plito visoje valstybėje. Smulkieji bajorai noriai pirkdavo skarifikatorius, nes nepirkdami kitokių vaistų jie sutaupydavo pinigų.

Kai kurie LDK privilegijuotojo luomo atstovai odą raižydavosi ir kraują nusileisdavo beveik kiekvieną dieną. Pačiam K. S. Radvilai jo asmeninis gydytojas šią procedūrą atlikdavo po pusryčių, pietų ir vakarienės. Dėl ypač dažno naudojimo kūnai būdavo išraižyti plonomis lygiagrečiomis randų linijomis. Dėl to Lietuvos bajorus amžininkai vadindavo sarmatiškaisiais tigrais.

Skarifikatorių naudojimui didelį smūgį sudavė 1812 m. Napoleono įsiveržimas. Per karą su Rusijos imperija prancūzų kareiviai buvo visokeriopai aprūpinti kur kas pigesniu, universalesniu ir patogesniu vaistu – tuo metu ką tik atrastu aspirinu. Lietuvos gyventojai masiškai supirkinėjo acetilsalicilo rūgšties piliules iš prancūzų (išparduotų vaistų trūkumas buvo viena iš Napoleono kampanijos žlugimo priežasčių). Skarifikatorių naudojimo šalininkai pasitraukė kartu su Rusijos armija. Jie net sudarė atskirą skarifikatorius naudojančiųjų dalinį: Trečiąjį Lietuvos ulonų pulką, kuris dėl dryžuotos jo kareivių išvaizdos pramintas dryžuotuoju, arba tigriniu. Pasitraukus Napoleonui iš Lietuvos skarifikatorių naudojimas trumpam atgimė. Visiškai jie išnyko 1915 m. įvedus Grigaliaus kalendorių.

Telyčios ir zikuratai

Paskutinėmis rudens dienomis žmonės ruošiasi artėjančiai šaltai žiemai statydami zikuratus. Įvairiuose pasaulio kampeliuose zikuratų savybes nulemia vietos papročiai ir medžiagos. Amazonės džiunglėse indėnai zikuratus renčia iš medžių ir lianų. Gango bei Indo slėnių gyventojai šiuos pastatus lipdo iš molio. Karakumuose bei Sacharoje paplitę smėliniai zikuratai. Osetinai juos stato iš milžiniškų uolų gabalų. Amerikiečiai plačiai įdiegę gelžbetoninių bokštų statymą. Japonijoje anksčiau klestėjo popierinių zikuratų tipas. Dabar Tekančios Saulės atstovai pamėgę stiklinius.

Tarp Kaspijos jūros ir Dunojaus besidriekiančiose stepėse klajojančios galvijų augintojų kumanų gentys iki šių dienų zikuratus stato iš telyčių. Vienam statiniui prireikia kelių šimtų karvių. Juose gyvena keliolika nomadų šeimų. Naudą patiria tiek žmonės, tiek gyvuliai. Kumanus visą žiemą šildo telyčių kūnai, ištisus mėnesius linksmina jų baubimas. Karvės už tai gauna žolės ir lapų.

Pats didžiausias telyčinis zikuratas stovi penkiolika kilometrų į šiaurės rytus nuo Kafos. Jo aukštis siekia net pusę kilometro. Zikurato apatinė dalis pastatyta iš žalų karvių. Terasas ir laiptus sudaro juodmargės. Bokšto aikštelėje stovi aplink savo ašį nuolatos besisukantis palšas veršis. Gyvulio gintarinės akys šviečia naktyje ir klajojantiems kumanams atlieka orientyro funkciją. Dantyse veršis įsikandęs plakatą, kuriame totorių ir lietuvių kalbomis parašyta: Sveiki atvykę!

iliustracija
Jovitos Laurušaitės keramika

Skilimas

Ryte Artūras gulėjo lovoje, ruošdamasis gerti puodelį juodos arbatos. Arbata buvo karšta. Artūras ją visaip teliūškavo puodelyje. Pakėlė prie burnos. Vanduo suburbuliavo ir pats subėgo vyrui į gerklę. Fantastiška, tačiau arbata iš puodelio bėgo ir bėgo, niekaip nesibaigė. Pradžioje Artūras ją rijo mažais gurkšneliais, stengdamasis neapsiplikyti liežuvio ir gomurio. Regėdamas, kad jai vis nėra galo, pradėjo skubėti. Gėrė pasižiaukčiodamas. Skystis degino burną, stemplę, ryklę, net skrandį. Ir tekėjo, tekėjo. O Artūras, gulėdamas lovoje, niekaip negalėjo sustabdyti proceso. Rudas vanduo iš indo bėgo kaip iš šaltinio ar neužsukto čiaupo. Iš Artūro akių tryško ašaros, jos lėtai sruveno skruostais ir palengva greitėdamos prie lūpų susiliedavo su arbata. Tada sutekėdavo į burną. Sūrių ašarų ir saldžios arbatos mišinys nelaimingąjį pykino. Jam kilo vėmulys. Deja, refleksą stabdė į priešingą pusę srūvantis vanduo. Gulintis lovoje mykė ir raivėsi. Arbata vis tiek bėgo. Artūras pūtėsi. Galop jis priminė balioną ar guminę pūslę, pripiltą kaitinto vandens. Sąmonės gelmėje Artūras suprato, kad karštligiškai rydamas arbatą ir tolydžio pampdamas iki begalybės jis neišsiplės. Supanikavęs vyras bandė atlikti gamtos reikalą. Deja, šlapimtakiai buvo kaip užsiūti. Be to, Artūras nenorėjo to daryti lovoje. O atsikelti jam trukdė gerklėn tekanti arbata. Ir štai – jis trūko. Vertikalus skilimas padalijo žmogų į dvi dalis: priekinę ir užpakalinę. Atsivėrus kūno ertmei arbata išbėgo lauk. Ji išsiliejo lovoje, tada ištekėjo ant kambario grindų. Artūras, tiksliau, dvi jo skiltys, pasijuto geriau. Jis pagalvojo, kad susiklijuos ir vandenį iš kambario išsems vėliau. Tada krito į lovą ir užmigo saldžiu nuvargusio žmogaus miegu.

Celofaninis žmogus

Celofaniniu žmogumi pavirtau sulaukęs brandos. Vietoj odos atsirado skaidri melsvo atspalvio celofaninė plėvelė. O viduje nebuvo nieko – nei širdies, nei skrandžio, nei inkstų. Tuo labiau kaulų, raumenų ar gyslų. Įtariu, kad išliko plaučiai, tačiau jie taip pat virto celofaniniais ir aš jų nemačiau per plėvelę. Tačiau jaučiau, kad kvėpuoju, nes celofaninė oda nuolatos braškėdama šiek tiek išsipūsdavo ir vėl subliūkšdavo. Išorėje didesnių pakitimų neįvyko. Išliko (nors ir celofaninės) akys, nosis, burna, rankos, kojos ir kitos dalys. Tik ausys pailgėjo. Jų ilgis buvo beveik penki metrai.

Celofaninis kūnas man kėlė daugybę sunkumų.

Sušlapęs celofanas yra silpnesnis už sausą, todėl aš nesiprausiau vandeniu. Kūną trindavau sausa flaneline skepeta. Per gana ilgą laiką plėvelė apsitrynė ir prarado ankstesnį skaidrumą. Besilankstančiose vietose ji net įplyšo. Suplyšusias vietas aš klijuodavau lipnia juosta.

Vieno siaubingo įvykio pamokytas, – kai prie krosnies džiovinau suplyšusias rankas, nusideginau kairę plaštaką ir vietoj jos turėjau nešioti guminę pirštinę, – vengiau ugnies ir karštų vietų.

Ant galvos, krūtinės, pažastyse intensyviai augo plaukai. Nenorėjau pradurti celofaninės plėvelės, todėl jų nekirpdavau ir neskusdavau. Plaukus raudavau pincetu. Tai keldavo nepatogumų, nes išrautų plaukų vietoje likdavo mikroskopinės skylutės. Pro jas iš kūno eidavo oras. Jas taip pat klijuodavau lipnia juosta. Gyvenimo pabaigoje didžiąją mano kūno dalį sudarė ne celofanas, o skirtingais būdais užklijuotos įvairiaspalvės lipnios juostos atraižos.

Keblumų kėlė ir penkiametrės ausys. Kad netrukdytų judėti, aš jas susilankstydavau. Tačiau bijodamas pradurti jautrią odą negalėjau segti sąvaržėlėmis ar žiogeliais. Ausis visą laiką nešiodavausi polietileno maišeliuose. Mano rankos visą laiką būdavo užimtos, nes laikydavau ausis. Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kai vidaus organus pakeitė oras, kūnas tapo lengvas kaip pūkelis. Mane nupūsdavo net silpniausias vėjelis. Todėl minėtuose maišeliuose dėl stabilumo visada nešiodavau svarsčius.

Taip ir gyvenau – nuolatos klijuodamas celofaninę plėvelę, rankose laikydamas savo ausis bei tampydamas sunkumus.

Voverės mechaninėmis smegenimis

Voverės mechaninėmis smegenimis savo raudonu kailiu apžėlusius kūnelius tepasi vietinių mėlynų vynuogių minkštimu. Smalsuolių klausinėjamos, kodėl taip elgiasi, voverės aiškina, kad minkštimas skatina intensyvesnį mechaninių smegenų darbą ir geresnę kūno savijautą. Esą beveik pusė smegenų ratukų, varžtelių, laidų pagaminta iš vynuogių kauliukų. Vynuoginiai mechanizmai tiesiog atsinaujina, pasisavinę tos pačios kilmės substancijos. Voverės patyrusios, kad teptis tinka tik vietinių vynuogių minkštimas. Nuo kitų smegenų mechanizmai lūžinėja. Patartina vartoti tik mėlynas vynuoges, nes nuo šviesesnių raudonas voverių kailiukas įgauna bjauriai žalsvą atspalvį ir pradeda kibirkščiuoti. Kitos mechaninių smegenų detalės išdrožtos iš liekninių beržų. Šioms taip pat kaip tepalas tinkantis vynuogių minkštimas. Tik retkarčiais jas rekomenduojama paplauti vandeniu. Ilgalaikis beržinių dalių maitinimas vynuoginės kilmės medžiagomis, pasak voverių, skatina pašalinių, nors ir nekenksmingų, reiškinių susidarymą kūno išorėje. Uodegos pasidengia tošimi, ausys įgauna rombiškų beržų lapų formą, vietoj nagų dygsta žirginiai.

Na ir naivios tos voverės! Iš karto matyti, kad jos ne su tikromis, o su mechaninėmis smegenimis. Savo kūnus joms kur kas naudingiau būtų teptis depiliaciniu kremu ar batų tepalu. Tada ir ragai išdygtų, ir kūnas keliais centimetrais pailgėtų, ir, svarbiausia, smegenų veikla keleriopai suintensyvėtų. Joks minties galiūnas nesusilygintų su šiais gyvulėliais.

-vp-

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:43 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba