"Alacho vardu, Maloningiausiojo, Gailestingiausiojo", taip pradedamas neva Usamos bin Ladeno "Laiškas Amerikos žmonėms". Laiško tekste gailestingumo iš Alacho, žinoma, daug nežadama.
Laiškas angliškai buvo platinamas Britanijoje, paskui jį paskelbė sekmadieninis laikraštis "Observer" (XI. 24). Aišku, jo autorystė abejotina mano asmeninė žvalgyba, sėdinti mano smegenyse, sako, kad bin Ladeno tarp gyvųjų nėra jau daugiau kaip metus, bet kaip yra iš tikrųjų, turbūt žino tik "Maloningiausiasis". Tačiau nesvarbu, kad autorius galbūt ne pats bin Ladenas: akivaizdu (tai teigia ir žinovai), kad tekste plėtojamos idėjos ir mąstymo logika atitinka bin Ladeno pažiūras, o daugeliui aistringų musulmonų jaunuolių šis laiškas ir kiti panašūs tekstai tampa kelrode programa.
Skaitant tokį rašinį, iš tikrųjų nesunku įsivaizduoti, kaip įtikimai jis skamba menko išsilavinimo jauniems žmonėms, kuriems nuo vaikystės į galvas buvo kalama tik viena tiesa (tarkime, vadinamosiose Korano mokyklose "madrasose"). "Jums [t. y. amerikiečiams] prižiūrint, pritariant ir liepiant, mūsų [t. y. musulmoniškų] šalių vyriausybės, veikiančios kaip jūsų agentai, puola mus kasdien. Šios vyriausybės, pasitelkdamos smurtą ir melą, neleidžia mūsų žmonėms įsivesti Islamiškojo Šariato".
Laišką sudaro dvi esminės dalys: pirmoje aiškinama, kodėl "mes kovojame su jumis", o antroje papunkčiui dėstomi reikalavimai, kuriuos Amerika turi patenkinti. Pirmoji dalis daugiausia skirta skundui dėl Izraelio. Tai nėra taip jau savaime aišku, kadangi "Al Kaida" su palestiniečių teroristais ryšių, regis, neturi; pagrindiniuose "Al Kaidos" išpuoliuose nedalyvavo nė vienas palestinietis, o pati "Al Kaida" Palestinoje nėra rengusi teroristinių aktų. Ir bin Ladeno retorikoje Izraelis nebūdavo pirmoje vietoje. Bet gana logiška, kad dabar, kai Izraelio ir palestiniečių konfliktas yra pasaulio (bent jau arabų pasaulio) dėmesio centre, bin Ladenas, būdamas gyvas, tam skirtų daug žodžių, nes taip galima sutelkti daugiau šalininkų.
Taigi skaitome: "Izraelio sukūrimas yra nusikaltimas, kurį būtina ištaisyti. Kiekvienas žmogus, kuris susitepė rankas prisidėdamas prie šio nusikaltimo, turi sumokėti už tai, ir sumokėti brangiai". Istorinė argumentacija tokia: "Mozės (ramybė jam) paveldėtojai yra musulmonai, jie taip pat yra tikrosios Toros, kuri nebuvo pakeista, paveldėtojai. Musulmonai tiki visais pranašais, tarp jų Abraomu, Moze, Jėzumi ir Mahometu tebūnie ramybė ir Alacho palaiminimas jiems visiems. Jeigu Toroje Mozės sekėjams pažadėta Palestina, tai musulmonai yra labiausiai to verta tauta".
Štai šis argumentas yra idėjinis islamo ekstremistų ginklas ne tik prieš Izraelį, bet ir prieš visą pasaulį. Islamas čia vaizduojamas kaip tikrasis tikėjimas būtent todėl, kad jis esą apima ir suvienija krikščionybę bei judaizmą. Islamas esąs "Dievo Suvienijimo religija", jis esąs vėlesnis, idealus krikščionybės ir judaizmo patobulinimas, apreikštas pranašo Mahometo. Todėl tie (krikščionys, judėjai), kurie nepripažįsta šio tikrojo kelio, gyvena paklydę, ir juos būtina atversti. Tad antroji laiško dalis, kurioje dėstomi reikalavimai Amerikai (ir kur Izraelis minimas labai mažai), pradedama būtent raginimu priimti islamą. "Islamas yra visų pranašų religija ir nedaro tarp jų skirtumų ramybė jiems visiems. Prie šios religijos jus kviečiame visų religijų užtvirtinimo". Keliami ir kiti reikalavimai:
Antra, mes raginame sustabdyti jūsų priespaudą, melą, amoralumą ir ištvirkimą, kurie paplito tarp jūsų. Raginame jus laikytis padorumo, principų, garbės ir tyrumo; atsisakyti amoralaus sanguliavimo, homoseksualizmo, svaigalų, azartinių lošimų ir mainų su palūkanomis. [
] Liūdna sakyti jums, kad esate blogiausia civilizacija, matyta žmonijos istorijoje.
Ir toliau:
Jūs esate valstybė, kuri, užuot valdžiusi pagal Alacho Šariatą su jo Konstitucija ir Įstatymais, sumanė išradinėti įstatymus pagal savo įgeidžius ir troškimus. Jūs atskiriate religiją nuo politikos, prieštaraudami tyrajai prigimčiai, kuri Absoliutų Autoritetą pripažįsta Viešpačiui ir jūsų Sukūrėjui. Jūs vengiate nepatogaus klausimo: kaipgi gali būti, kad Visagalis Alachas sukūrė Savo kūrinius, suteikė jiems galią valdyti visas kitas būtybes ir žemę, suteikė visas gyvenimo reikmes, bet nedavė to, ko reikia labiausiai pažinti įstatymus, tvarkančius jų gyvenimą?
Čia dar tokia asociacija. Paskutiniame "Naujajame židinyje" (Nr. 1112) Irena Vaišvilaitė rašė: "[
] islame Dievas ir "ciesorius" neatskirti. Šio reiškinio esmę bene tiksliausiai nusako vieno musulmono, XVIII a. pabaigoje atvykusio į Londoną, pastabos. Apsilankęs Parlamente, Mirza Abu Talibas savo broliams parašė: "Kadangi anglai nepaklūsta Dievo įstatymams, jie priversti kurti savus
"
Čia kyla dvi bendresnio pobūdžio mintys. Pirma, vienintelės tikros tiesos universalizavimas, ekstrapoliacija, primetimas visiems ir visur labai primena pasaulietinį totalitarizmą. Juk jeigu yra atskleista neginčijama žmonijos istorinės raidos dėsnių tiesa, parodanti žmonijos kelią į pažangą, tai tas, kuris šiai pažangai priešinasi, yra žmonijos priešas, kaip ir tas, kuris nepripažįsta absoliučios Tiesos ir Gėrio vienintelio tikro Dievo. Talibano režimas turėjo visus totalitarizmo požymius reguliavo visas žmogaus gyvenimo sritis.
Antra, kai lėktuvai rėžėsi į Niujorko bokštus dvynius, islamo pasaulyje džiūgavo ne tik palestiniečiai. Vakarų spaudoje jau buvo pareikšta nuomonių, jog tik strateginiai sumetimai ir politinis korektiškumas verčia daugelį viešai kalbančių vakariečių pabrėžti, kad dauguma musulmonų yra taikūs, kad problemą kelia tik negausūs ekstremistai, o ne pats dabartinis islamas.
Šiaip ar taip, lyg ir karas. Tokio karo istorijoje dar nebuvo. Britų istorikas Niallas Fergusonas jį pavadino "padriku karu" (Random War). "New York Times" žurnale (XII. 15) jis rašė:
Beveik neįmanoma nuspėti, kur mūsų priešai smogs kitą kartą. Padrikas karas įmanomas dėl to, kad jis yra ir mažų išlaidų karas. Kai yra pigios ir prieinamos karinės technikos, kariauti darosi lengviau negu bet kada istorijoje. Tereikia būrio smurtui nusiteikusių vaikinų, šiek tiek lengvųjų ginklų ir sprogmenų. Naujojoje [JAV] Nacionalinio saugumo strategijoje naujasis priešas apibūdinamas taip: "Neužčiuopiami individų tinklai, į mūsų šalį galintys atnešti didelį chaosą ir kančias už mažiau lėšų, negu kainuoja nupirkti vieną tanką". Šioje epochoje kariaujama ant peties laikomu zenitiniu pabūklu ir mažu peiliuku, kuris nužudė 3000 žmonių: galima sakyti, karas "Pasidaryk pats".
Lietuva (ir apskritai Pabaltijys) šiame kare kol kas turbūt vienas saugiausių pasaulio regionų. Ir ne įstojus į NATO padėtis pasikeis, o tada, kai mūsų šalis taps turtingesnė ir patrauklesnė masėms imigrantų, t. p. ir iš islamo kraštų. Pats stojimas į NATO arba į Europos Sąjungą čia apskritai tik logiškas padarinys, o ne esmė. Esmė kuo apskritai mes save laikom, kam save priskiriam, koks mūsų mentalitetas: ar kolchozinis lukašenkinis, ar europinis vakarietiškas.
Tai galime prisiminti lietuviškai skaitydami Salmano Rushdie "Šėtoniškas eiles". Kai prieš keliolika metų Irano ajatola Chomeini už šį romaną paskelbė fatvą (mirties nuosprendį) Britanijos piliečiui, tai buvo vienas pirmųjų būsimo karo ženklų.
ATĖNAI
Lietuva internete
