ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Eilėraščiai

Fikrat Salimov

[skaityti komentarus]

iliustracija
Godos Petrylaitės piešinys. 2002

Žinojimas



Manyje gyvena žmogus, kuris mena suplėkusias pelkes,
kuriose nesuranda kelio netgi mėnulis.
Kur iš krantų ūkanotų išauga
senovinės cerkvės špilis.
Rudenio vakarą susilieja vaikų balsai
ir kibirų žvangesys šulinio sienom.
O krentantys tamsoje obuoliai
žadina miegančius šunis.
Ten, kapuose, pamiršti ir apsamanoję
vardai, kuriuos galima perskaityt tik apčiuopom.
Ir baltapūkės mergiotės dar tiki
stebuklingu paparčiu.
O žiemą nakties juodymėj užgimsta
naujos būtybės. Jos viską pradės iš naujo.

Mišių aprašymas



Gaudžia varpai. Senoj bažnyčioj,
didžiulėj ir labai šaltoj,
prieblandoje saujelė žmonių,
atėjusių pabendrauti su Dievu.
Kunigas, būtinai senas,
nusitrynusiu apdaru, pavargęs,
perskaitys maldas: žmonės nevaikšto
bažnyčion, ko gi jiems tada reikia?
Viena po kitos užges žvakės
(galbūt taip gęsta mirtinai
sergančiojo alsavimas).
Nakčiai užsidarys durys, kurios
priėmė tiek daug žmonių,
matė tiek daug jų,
bet, atrodo, mažai laimingų.

Gėlės



Tarp miestų dviejų
kelyje
palikau savo meilę.


Ten, kur tiltas vidurnaktį dunda,
keliauninkus iš miego kelia.
(Dar ilgai jų atodūsiai girdis.)


Iš meilės išdygo gėlės.
Ir laukas tapo geltonas.
Kiekvienas žiedas – tai skausmas.
Kai tik važiuoju pro šalį,
su savim pasiimu vieną.

Švytėjime



Medžių šakos lyg mirusių paukščių kojos.
Saulė balta beveik nepasiekia mūsų.
Rėk kiek gali – nieks neišgirs tavo šauksmo.
O jeigu tylėsi, iš proto išves tyluma.
Šiandien gal rojuje, o gal krašte svetimam
Nubudusi moteris velkasi suknią gėlėtą.
Kiekvienoje ausyje kruvinai žėri rubinas.
Gaudau jo atšvaitą ir šypsausi likučiais burnos.

Širdis



Mano akys sunyko
todėl, kad tavęs nemato.
Plyšys – vietoje lūpų…
Ir širdy tyla viešpatauja
o kadaise buvo – linksmybė.
Nežinau, kaip man priversti
savo akis vėl verkti
ir kaip praverti lūpas,
kurios tavo vardą mylavo.
Mano širdis – dvi aguonos
apsnigtuose laukuose.

Nuotaika



Ir vienatvė vėl mane perveria
Juodomis senų medžių šakelėmis,
Ir vienatvė vėl mane perveria
tavo akimis, kurios be pertraukos žiūri
į mane.
Vienatvė stočių amžinų,
Vienatvė supuvusių prieplaukų
(juodas vanduo, šaltas
ir virpantis – tu žinai…).
Ir tada man vis artimesnis
kelias, kuris veda į rojų.

Pastebėjimas



Žmonės sako –
sugrįšiu
ir skuba savo reikalais.
Bet jie niekada
nesugrįžta.
Ateina kiti,
svetimi ir nereikalingi.
Juos priima per klaidą,
pagal automobilio markę
ar kostiumo spalvą.
Vadina vyrais arba
žmonomis,
jie sėdi prie
svetimų stalų,
paskui gula
į svetimas lovas,
jų galvose gaudesys
tolimų prisiminimų,
tokių tolimų,
kaip sniegas,
kuris vis krinta
aklojo akyse.

Tau



Praradusiems viltį –
Atsiveria dangus.
Ir vaiskūs angelai
Pasiima juos į kelionę.
Ir šiaurės vėjas groja
Blizgančiais trimitais…
Tai aš regėjau sapne
Šiandien, mano brangioji.

Nubudimas



Sapnuoji šiandien tuos miestus,
kur geltoni drambliai
ir kur juodi sultonai,
kur muzika vis groti nenustoja
ir moterys drabužiais šilko
iš tolimų kraštų laivus sutinka.

Ryte su ašarom tu nubundi:
dangus gelsvuoja, nėr vilties, kišenės tuščios,
gal šiandien virduliu nudegsi ranką,
ir rodosi, kad niekad
stebuklų nebebus.

O gal netiesa, gal tu dabar sapnuoji?
Tuoj sapnas baigsis
ir tu laive iš tolimų kraštų –
ir jaunas šelmis pardavėjas
žemai palinkęs ties tavim.

Rudeninis



Galbūt aš vis dar gyvenu rudens tamsoj.
Praeivės akyse sužibusioj liepsnoj,
Miesto vitrinų veidrodžio fragmentuos
Ir pokalbiuos draugų kavinėj naktimis…
Lankiausi tavo sapnuose, bet neradau savęs.
Galbūt aš vis dar gyvenu rudens tamsoj.

Vertė Liubovė Salimova

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


180. nerimta2003-01-02 13:57
Grazu...

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba