ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Lietuva ir Europos istoriniai regionai

Alfredas Bumblauskas

[skaityti komentarus]

Vietoj įžangos: Lietuva – geografinis Europos centras

Mes jau pripratome, kad Europa ir pasaulis dažnai nežino, kur yra mūsų šalis (vienas amerikietis yra sakęs – na, kažkur už Meksikos). Geresniu atveju žinoma, kad tai 1990 m. kartu su kitomis Baltijos šalimis iš SSRS išsivadavusi šalis, tačiau ir tada dažnas europietis nustemba, išvydęs Lietuvoje ne bizantinius cerkvių kupolus, o bažnyčių bokštus, ne slaviškai, o sava baltų grupės kalba kalbančius žmones. Geriausiu atveju Lietuva labai dažnai supainiojama su Latvija, Rygą laikant Lietuvos sostine, o Vilnių – Latvijos. Tad šiandien sakome: Lietuva yra šalis prie Baltijos. Dar daugiau – Lietuva yra geografinis Europos centras, ir tą nustatė ne patys lietuviai, o Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas, atlikęs skaičiavimus, pagal kuriuos iš 180 km aukščio geografiškai išvestas centro statmuo yra 25 km į šiaurę nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Europos centro koordinatės 54°55¢ šiaurės platumos, 25°19¢ rytų ilgumos. Lietuva yra toje pačioje geografinėje platumoje kaip ir į vakarus esančios pietų Švedija, Danija, Škotija; toje pačioje geografinėje ilgumoje kaip į šiaurę – Suomija, į pietus – Rumunija, Bulgarija, Graikija. Kad pasaulio žmonėms būtų dar aiškiau, šiandien Lietuva ribojasi su Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Rusijos Kaliningrado sritimi. Na, o svarbiausia – dar kartą pakartokim – Lietuva yra šalis prie Baltijos jūros…

Tačiau visa tai – geografija. Bet "Europos" sąvoka turi ir kitą – istorinę civilizacinę prasmę. Istorinių regionų paieškose Lietuva minima retai. (Ryški išimtis tėra iškilaus vokiečių istoriko Wernerio Conzės darbas, kuriuo dar ne sykį šiame tekste remsimės: W. Conze, Ostmitteleuropa: Von der Spätantik bis zum 18. Jahrhundert, München, 1992. Šio istoriko kūryba yra išimtis ir kitu požiūriu – jis vienas iš nedaugelio yra specialiai tyręs Lietuvos istoriją. Žr.: W. Conze, Agrarverfassung und Bevolkerung in Litauen und Weissrussland, Bd. 1., 1940.) Vakarų istoriografijai Lietuva tebėra "tabula rasa", jei prisimenama, tai senąją Lietuvos istoriją – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį – dažniausiai užgožia Lenkijos istorija, o moderniųjų laikų Lietuva "priduriama" prie kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos istorijos, priskiriant Lietuvą skirtingiems istoriniams regionams.

Šio teksto tikslas – ne tik įtraukti Lietuvą į Europos istorinių regionų problematikos svarstymus, bet ir tuo pagrindu pabandyti suderinti gausius prieštaravimus, kurie kyla ieškant atskirų regionų kontūrų bei apskritai vartojant terminus.

Rytų ir Vakarų Europos priešprieša šiuolaikinėje politinėje mintyje

50 metų Europa gyveno pasidalijusi į Vakarų ir Rytų Europą. Ten, kur demokratija, – Vakarai, ten, kur komunizmas, – Rytai. Tokia buvo politinė realybė. Komunistinė sistema žlugo, taigi politinės realijos pasikeitė, tačiau Rytų ir Vakarų Europos priešpriešos koncepcija liko: turtingas ir senas demokratijos tradicijas turinčios šalys yra Vakarai, o visas pokomunistinis pasaulis yra Rytų Europa. Tokiu atveju Rytų Europa yra ne tik Berlynas, Praha, Budapeštas, ne tik Vilnius ir Talinas, ne tik Sankt Peterburgas ir Maskva, bet ir Vladivostokas. Intuicija kužda, kad kažkuo tokia koncepcija negera – negali kontinentas būti toks vienodas. Iš pirmo žvilgsnio kitą variantą dar komunistiniais laikais pasiūlė Vengrijos, Čekijos, Lenkijos istorinė ir politinė mintis, prisiminusi Vidurio Europos konceptą, kurio ideologinis kryptingumas buvo akivaizdus – egzistuoja regionas, kuris, kitaip nei Rytų Europa, ne pats pasirinko komunizmą. Tokį variantą trumpiausia formule išplatino žymus čekų disidentas Milanas Kundera – Vidurio Europa yra atplėšti Vakarai, Viena dūsta Vakarų pasaulio pakrašty, nes yra praradusi savąjį regioną – Čekiją, Vengriją, Slovakiją, Lenkiją, tai yra Vidurio Europą. Nereikia didelių pastangų pastebėti, kad tai tik kitas Rytų ir Vakarų Europos priešpriešos variantas. Bent jau Lietuvoje ši koncepcija yra tapusi stereotipu, iš kurio kyla naujas – "ėjimo į Europą" stereotipas. Bet juk vėl kažkas negerai – net nėra skirtumo tarp Paryžiaus ir Vilniaus, ar jau turime numoti ranka į tokią faktų grandinę: frankų karalius Chlodvigas krikštijasi 486 m., o Lietuvoje krikščionybė įsigali vos ne po tūkstančio metų. Vėl intuicija kužda – negi 1000 metų nieko nereiškia?

Negi Vidurio Europą nuo Vakarų atskyrė tik "geležinė uždanga", negi nebuvo per šį tūkstantmetį skirtumo tarp Paryžiaus ir Vilniaus, Krokuvos, Budapešto?

Šiaip ar taip, nūdienos politinėje mintyje Lietuva atsiduria visiškai skirtinguose regionuose. Amerikiečių politologui S. P. Huntingtonui Lietuva yra Vakarų dalis, o lenkų istorikui ir politologui B. Cywinskiui – "nerusiškoji" Rytų Europos dalis. Jau šie pavyzdžiai rodo (kitų kol kas nesvarstome), kad Lietuvos istorinio-regioninio priklausymo problemą reikia svarstyti iš naujo.

Pastabos dėl terminologijos: Vidurio Rytų Europa/Vidurio ir Rytų Europa

Manome, kad kartais Vakarų Europos/Rytų Europos distinkcijos išvirtimas (arba bent jau sinonimiškas vartojimas) į Vakarų/Rytų yra neteisingas. Jei pritarsime, kaip ir daugelis tyrinėtojų, Oscarui Haleckiui, kad Europos esmė, leidžianti apibrėžti ir jos kontūrus, yra antika ir krikščionybė bei jų palikimas, tai teks pripažinti, kad "Rytų Europa" ir "Rytai" nėra tas pats.

Dažnai vartojama sąvoka "Vidurio ir Rytų Europa". Jungtukas "ir" leistų manyti, kad turima galvoje du regionai. Tačiau kartais toks aiškumas dingsta. Vokiečių ir anglų kalbose yra sąvoka "Ostmitteleuropa" arba "East Central Europe". Akivaizdu, kad tai yra Vidurio Europos rytinė dalis arba dar kitaip – östliches Mitteleuropa. Sąvokos sandų (Ost und Mittel) išsidėstymas nėra atsitiktinis – juk bent vokiečių kalboje kita sąvoka Südosteuropa visada suprantama kaip pietinė Rytų Europa, arba südliches Osteuropa. Taigi esminis sandas bent jau vokiečių kalboje visada eina antroje vietoje. Bet lenkai sandus sukeičia vietomis – Europa Środkowowschodnia. Verčiant iš lenkų į prancūzų kalbą sandai neatkeičiami – 1’Europe du Centre–Est. Šis sandų kaitaliojimas, ypač verčiant iš vienos kalbos į kitą, šitas jungčių, tarpelių bei brūkšnelių margumynas kartais, regis, ir priverčia juos visus pakeisti jungtuku "ir" ir iš vieno regiono gauti du. Bet juk logika teigtų, kad Ostmitteleuropa ir Osteuropa nėra tas pats, dar daugiau – pirmoji nėra antrosios dalis.

Gal tai nesusimąstančių autorių ir nepatyrusių vertėjų reikalai? Tad atsiverskime būtent šiai problemai skirtą fundamentalų K. Zernacko veikalą "Osteuropa: Eine Einführung in seine Geschichte", kuriuo dar ne kartą šiame tekste remsimės. Tačiau ir jame Ostmitteleuropa (kartu su Südosteuropa, Nordosteuropa ir Rusija) yra Osteuropa dalis!

Šį prieštaringumą galima būtų paaiškinti Ostforschungo tradicijomis, kurioms viskas į rytus nuo Vokietijos yra Rytų Europa. Tačiau K. Zernackas argumentuoja kur kas solidžiau – jam Rytų Europa yra visi regionai, kurie anksčiau ar vėliau perėmė antikos ir krikščionybės palikimą, t. y. europeizavosi. Visa tai būtų sklandu, jei a) europeizacija nebūtų vykusi dviem linijomis – per Bizantiją ir per Karolio imperiją (ką pripažįsta ir pats autorius) ir b) jei nebūtų operuojama Ostmitteleuropa sąvoka, kuriai tradiciškai yra suteikiamas kitas turinys – pagal visą logiką šią sąvoką autorius turėtų keisti į westliches Osteuropa.

Taigi lieka ir terminologinės problemos. Gal Lietuvos istorinės regioninės paieškos įneš šviesos ir į šią problematiką.

Lietuva – ne Rytų Europa

Rytų Europos paieškos tiesiogiai priklauso nuo atsakymų į klausimą – kas yra Rusija. Tai "amžina tema". Nuo N. Danilevskio per stambiąsias spekuliatyvias O. Spenglerio ir A. Toynbee koncepcijas tęsiasi nuomonė, pasak kurios, Rusija (ar Bizantija) yra savarankiška civilizacija. Tačiau net šio požiūrio atstovas turės pripažinti ir interpretuoti nuo Petro I pradėtus procesus, dažnai moksle pavadinamus Rusijos europeizacija. Antra vertus, egzistuoja ir optimistinis žvilgsnis – jei antikos, kaip Europos lopšio, o kartu ir krikščionybės tradicijų tęsėja yra Bizantija, tai ir Rusija bei Balkanų šalys nuo viduramžių yra Europos dalis. Gal galima šias pozicijas ir suderinti – Europoje buvo ir yra dvi civilizacijos ar civilizacinės tradicijos: bizantiškoji ir vakarietiškoji, Petro I laikais Rusija pradėjo ne europeizuotis, o vesternizuotis. Kad ir kaip ten būtų, jeigu sakome "Rytų Europa", tai visų pirma jos turime ieškoti Rusijoje.

Kur baigiasi Rytų Europa? Palyginkime Lietuvos ir Rusijos istorijas.

Pirmiausia į akis krintantis skirtumas – Rusija yra rytietiškosios krikščionybės šalis. Tuo tarpu Lietuva tiek pirmą, nepavykusį, kartą 1251 m., tiek 1387 m. pasirinko katalikišką krikštą. Tiesa, pagoniškoje Lietuvoje, karo su Vokiečių ordinu izoliuotoje nuo Vakarų Europos, sklido įtakos ir maldos iš stačiatikiškų regionų, ypač tų, kuriuos buvo aneksavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Vilniuje yra cerkvių, kurių statybos ištakos siekia XIV a.; dalis valdančiojo elito priėmė stačiatikišką krikštą; senojoje Lietuvoje paplitęs gudų raštas kildintinas taip pat iš stačiatikių vienuolynų raštijos tradicijų. Tačiau cerkvės Lietuvos kultūros visumos požiūriu – tai tik marginalija, lietuvių stačiatikiai kunigaikščiai – politinio gyvenimo periferija, gudiškasis raštas – tik techninė priemonė. Neįmanoma paneigti teiginio, kad XIII–XIV a. Lietuvoje dominuoja pagonybė, o vėliau – katalikybė, įgijusi valstybinės religijos statusą. Visa tai mokslui nėra nauji dalykai. Kaip tik riba tarp "graikų" ir "lotynų" krikščioniškųjų konfesijų dažniausiai ir laikoma Rytų Europos riba. Būtent tokią koncepciją fundamentaliausiai suformulavo Werneris Conze, tarp kitko teigęs, kad šios ribos baigė formuotis apie 1400 metus (aišku, pagrindą tokiam teiginiui teikia 1387 m. Lietuvos krikštas). W. Conzės brėžiamos "lotyniškojo pasaulio" (kas kartu yra ir Rytų Europos) ribos – Narva, Kronštadtas (senosios Vengrijos arba Transilvanijos riba šiandieninėje Rumunijoje), Spaletto (Dalmatijos piečiausia riba) – sutampa su jau minėtomis S. P. Huntingtono brėžiamomis ribomis. Taigi, metaforiškai tariant, Rytų Europos skiriamoji riba bent jau pagal konfesinius kriterijus eina tik truputį toliau į rytus nuo Vilniaus, ten, kur baigiasi etninė ir katalikiška Lietuva. Aišku, lieka didžiulė problema, kaip gali konfesiniai skirtumai (o teologiniu požiūriu juk ryškiausias skirtumas tarp katalikybės ir stačiatikybės tėra filioque dogma) nulemti civilizacinius skirtumus. Turbūt ne tiek šie skirtumai, kiek katalikybės teikiamas atsivėrimas Vakarams leido pergyventi Lietuvai vakarietiškas kultūrines epochas: gotiką, renesansą ir reformaciją, baroką (beje, rytinės šių stilių architektūros ribos kartais laikomos regioninėmis ribomis), švietimo epochą ir klasicizmą, romantizmą. Rusija į šią grandinę įsijungė tiktai nuo Petro I.

W. Conze yra pažymėjęs, kad konfesiniai kriterijai nėra vieninteliai: Lietuvos ir Maskvos valstybės bei visuomenės, jo manymu, skiriasi miestų padėtimi ir teisėmis – Lietuvos miestai nuo XIV a. pabaigos pradeda įgyti savivaldos (Magdeburgo) teisę, – taip pat valstiečių ūkio pobūdžiu. Šie teiginiai nebuvo išplėtoti.

Tad pradėkime nuo politinių struktūrų. Plačiai žinoma tiesa, kad Katalikų Bažnyčia visada buvo lyg ir valstybė valstybėje, t. y. savarankiška korporacija su centru Romoje. Priešingai, Stačiatikių Bažnyčia visada buvo įtraukta į valstybės dominavimo struktūras. Čia ir turime aptarti valstybės arba valdymo pobūdį. Ankstyvaisiais viduramžiais skirtumai dar nejuntami, juo labiau kad Lietuva vėlai sukuria valstybę. Skirtumai išryškėja, kai Lietuvoje XV a. pradeda formuotis luominė visuomenė. 1566 m. Lietuvoje galutinai susiformuoja bajoriškojo parlamentarizmo sistema, arba luominė monarchija. Rusijos istorijoje tokius procesus surasti sunku, todėl ilgai istoriografijoje buvo bandoma Rusijai pritaikyti absoliutizmo schemą, taip nutrinant skirtumą tarp Vakarų XVII–XVIII a. absoliutizmo ir tūkstantmetes tradicijas turinčių Rytų despotizmų. Visuomenės atstovavimo linkme Rusija pajudėjo tiktai XX a. pradžioje, bet ir tai tapo tik istorijos epizodu – 1917 m. Rusija pasuko naujo despotizmo linkme (šiuo požiūriu Karlo Wittfogelio koncepcija nėra praradusi mokslinio aktualumo ir mokslinės vertės).

Lygiai taip pat fundamentaliai skyrėsi ir nuosavybės santykiai. Dar XX a. pradžioje Rusijoje tebeviešpatavo kaimo bendruomenės. 1910 m. pradėtą Stolypino reformą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Individualius ūkius tesuspėjo suformuoti 10 % valstiečių. Tuo tarpu Lietuva, kaip parodė prof. E. Gudavičiaus tyrinėjimai, jau XII a. pabaigoje pereina prie viduramžių individualaus valstiečio ūkio – alodo, atsiradusio pas frankus ir nulėmusio visą vėlesnį Vakarų žemės ūkio ir valstietijos tradiciją. Valstiečių nuosavybės į žemę procesas yra ne kas kita kaip alodo virtimas ūbu, t. y. individualaus ūkininkavimo valda feodaliniame dvare. Ūbo arba individualaus ūkininkavimo Lietuvoje priešpriešą "solidariam ūkininkavimui" ir periodiškoms žemės perdaloms Europos rytuose yra pateikęs W. Conze. Šio istoriko išvados įėjo į šiuolaikinę Europos valstietijos istorijos sintezę – vokiečių istorikas Werneris Röseneris teigia, kad visa Europos valstietijos istorija remiasi ūbo principais, jis įtraukia į savo analizės lauką ir Baltijos regioną, taip jautriai suvokdamas Vakarų ūkininkavimo ribą.

Taigi tiek kultūra, tiek valdymu, tiek ūkiu Lietuvos ir Rusijos istorijos per daug skiriasi, kad galėtume šias šalis priskirti tam pačiam istoriniam regionui. Jei Lietuva – ne Rytų Europa, juo labiau šiam regionui nepriskirtinos Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija.

Vidurio Europa – ne Vakarų Europa

Tarkim, Vakarai – tai Prancūzija. Jeigu taip, tai net jei pritarsime minėtiems W. Conzei ir S. P. Huntingtonui, kad Vakarų civilizacija driekiasi nuo šios šalies iki Lietuvos, Vengrijos ir Slovėnijos, vis tiek turėsime susimąstyti – argi visos Vakarų civilizacijos šalys tokios tapo iš karto? Aišku, kad ne. Todėl istorikai ir operuoja Senosios ir Naujosios Europos sąvokomis.

Tiesa, šiek tiek skiriasi šios Naujosios Europos sampratos. Jei pritarsime koncepcijai, kad Vakarų civilizacija (ar Vakarų Europa) gimė ant Vakarų Romos imperijos griuvėsių, ten, kur barbarai, sugriaudami antikinę civilizaciją, perėmė iš jos, anot filosofo Arvydo Šliogerio, "substancinį individualizmą", tai Naujoji Europa yra poantikinė Europa, o prasideda ji į šiaurę nuo Romos imperijos limes arba Reino ir Dunojaus.

Tačiau K. Zernackui, atrodo, Vakarų Europos istorijos pamatai glūdi Karolio Didžiojo imperijoje, todėl jam Naujoji Europa – pokarolinginė Europa, o simbolinė riba yra Elbė. Nemanytume, kad šios koncepcijos esmingai prieštarauja viena kitai – jos tik nužymi Europos vesternizacijos bangas. Taigi kažkur tarp Vakarų ir Rytų Europos ir driekiasi regionas, kurį turi sudaryti visos vėluojančios šalys, nepriskirtinos Vakarų Europai. Zernackas Naująją Europą vadina Rytų Europa, kas, kaip minėta, mūsų neįtikino, W. Conze – Vidurio Europa, kuri jam driekiasi nuo Reino iki Lietuvos.

Vidurio Europa Conzei nėra vientisa – regioną tarp Reino ir Elbės jis vadina Senąja (vokiška) Vidurio Europa arba Vakarų Vidurio Europa (westliches Mitteleuropa), o regioną į rytus nuo Elbės, t. y. Lenkiją, Čekiją, Vengriją ir t. t. – Vidurio Rytų Europa arba rytine Vidurio Europa (östliches Mitteleuropa). Koncepcija labai sklandi ir įtikinanti. Jei ne minėta terminologinė painiava, atsirandanti verčiant sąvokas iš vienos kalbos į kitą, galima būtų šioje vietoje ir sustoti, tvirtai akcentuojant, kad "Vidurio Rytų Europa" (Ostmitteleuropa) tai ne "Vidurio ir Rytų Europa", o Rytinė Vidurio Europos dalis (östliches Mitteleuropa). O gal reikėtų pasvarstyti galimybę apskritai atsisakyti komplikuotų sąvokų. Jei mąstysime viso Europos tūkstantmečio balansu, tai gal teks pripažinti, kad Vokietija tam tikru istoriniu momentu tapo integraliu civilizaciniu dariniu nuo Triero ir Mainzo iki Marienburgo, Königsbergo ir Klaipėdos (Memelio). Tai gal vokiečių civilizacijos rytines ribas būtų galima laikyti Vakarų Europos ribomis, o tai, ką W. Conze vadina Rytine Vidurio Europa (beje, istorikas kai kur Vidurio Rytų Europos ir Vidurio Europos sąvokas vartoja sinonimiškai), pavadinti tiesiog Vidurio Europa? Tokį teiginį paremtų ir šiandieninis "Vidurio ir Rytų Europos" sąvokos vartojimas. Paprastai turima galvoje regionas į rytus nuo Vokietijos. Bet juk nesakoma – "Vidurio Rytų ir Rytų Europa"! Taigi savaime šiuo atveju Vidurio Rytų Europa yra laikoma Vidurio Europa.

Lietuva – Vidurio Europos dalis

Jeigu Lietuva nepriklauso nei Rytų, nei Vakarų Europai, vadinasi, automatiškai galėtume pasakyti, kad ji yra Vidurio Europos dalis. Bet klausimas nėra toks lengvas. XX a. viduryje Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija buvo komunistinio pasaulio dalis, bet ne komunizmo citadelės dalis. Iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota netoli 200 tūkst. žmonių (kas 15-as). Apskritai Antrojo pasaulinio karo palikimas yra dar žiauresnis – žuvo, buvo ištremta arba išblaškyta trečdalis visuomenės (netoli 1 mln.). XIX a. su žiauriausiomis Rusijos represijomis susidūrė tik Lietuva ir dalis Lenkijos, XIX a. antroje pusėje iš Lietuvos emigravo 1/3 etninių lietuvių. Su tuo Vidurio Europa nesusidūrė. O ir viduramžiais lietuviai valstybę sukūrė trimis amžiais vėliau nei Lenkija, krikštijosi, kaip minėta, dar po šimtmečio, o ir visa kita dažnai vyko 100–200 metų vėliau. Galėtume sakyti, kad Lietuva yra savarankiškas fenomenas, ypač XIII–XIV a. Ir vis dėlto tūkstantmečio balansas leistų teigti, kad Lietuvos istorija nėra tiek savarankiška, jog reikėtų pradėti ieškoti dar vieno istorinio regiono. Lietuva yra labiausiai vėluojanti, labiausiai nualinta Vidurio Europos dalis. Prof. Edvardas Gudavičius Lietuvą yra pavadinęs "trečiojo Europos ešelono vienintele nare". XI a. Lietuvos judėjimą kartu su Vidurio Europa sutrukdė Rytai, iš naujo pakilusi XIII a. Lietuva, priešingai nei kitos Vidurio Europos šalys, susidūrė su kitokia Vakarų Europa. Ji susidūrė su į kryžiaus karus pakilusiais Vakarais, nebepripažįstančiais teisės pagonims savarankiškai krikštytis. Taip Lietuva vienintelė iš Vidurio Europos šalių turėjo atlaikyti XIII–XIV a. kryžiaus karą prie Baltijos. Lietuvos krikštas ir kartu su Lenkija pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje sustabdė Vakarų agresiją ir sudarė prielaidas žengti kartu su Vidurio Europos šalimis. Jau pirmieji krikščioniški Lietuvos valdovai, siekdami įrodyti, kad jie yra "princepses christiani", patys pradeda organizuoti kryžiaus žygius prieš totorius, formuodami "antemurale Christianitatis" ideologiją. Vienas iš jų popiežiui rašys, kad Lietuva yra "ant viso krikščionių pasaulio sienos" (in finibus totius Christianitatis). Tai buvo tik Lietuvos europeizacijos pradžia. Lietuvai XV a. teko atlikti civilizacinį šuolį, su kokiu neteko susidurti nė vienai Vidurio Europos šaliai. Tai buvo padaryta per šimtmetį. XVI a. Lietuvos visuomenė įsiliejo į Vidurio Europą. Nuosavybės santykiuose susiformavo leno teisė, socialinėje-ūkinėje struktūroje – riterio dvaras (feodas) ir baudžiava, politinėje-socialinėje struktūroje – bajorų luomas ir luominė monarchija, miestų ūkyje – cechai, ideologijoje – labai mažai vėlavusi reformacija ir kontrreformacija, edukacijoje – švietimo sistema su katedrų mokyklomis bei jų triviumu, kolegijomis ir universitetu. Bent jau tarp visuomenės elito įsigali krikščioniškasis mentalitetas, susiformuoja bajorų tauta su istorine savimone ir tautine kronika, Lietuvoje pradedamos rašyti knygos (1499), imama jas spausdinti, atsiranda lietuviška knyga (1547 emigracijoje Prūsijoje, 1595 – pačioje LDK). Visi šie procesai leidžia teigti, kad Lietuva, davusi Vidurio Europą suvienijusią Jogailaičių dinastiją, tapo lygiaverte (šalia Vengrijos, Čekijos ir Lenkijos) Jogailaičių Europos dalimi. Dar daugiau, nuslopus čekų tautiniam pasipriešinimui vokiečiams ir Prahai vis labiau virstant Vakarų Europos miestu, po 1526 m. Mohačo tragedijos žlugus Vengrijos valstybei, Vidurio Europos lyderė liko Lenkija. Tačiau šalia tikros to meto Vidurio Europos sostinės Krokuvos liko tik dar viena sostinė – Vilnius. Dar turės praeiti 200 metų, kol Vidurio Europą pasidalys Austrija, Prūsija ir Rusija. Tačiau liko Vidurio Europos palikimas, išsiliejęs tautiniais vengrų, čekų, slovakų, lenkų, lietuvių sąjūdžiais, atvedusiais prie nepriklausomų valstybių susikūrimo XX a. pirmoje pusėje. Likimo bendrumo simbolis: į galingus Vidurio Europos pasipriešinimo judėjimus – 1956 m. revoliuciją Vengrijoje, 1968 m. "Prahos pavasarį" – Lietuva reagavo 1972 m. Kauno įvykiais, nors savo mastu kur kas kuklesniais, bet lygiai taip pat nukreiptais prieš komunizmo sistemą.

Ir taip vėl grįžkime prie W. Conzės ir S. P. Huntingtono. Būtent jų koncepcija tiksliausiai apibrėžia Vidurio Europos rytinę liniją: Slovėnija, Kroatija, dalis Rumunijos – Transilvanija, Vengrija, Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, Lietuva, Latvija, Estija. Abejodami dėl Latvijos ir Estijos, visada buvusių arčiau Šiaurės Europos, drąsiai pridurdami Lenkiją, Slovakiją ir Čekiją, įgyjame visą Vidurio Europos vaizdą.

Vietoj pabaigos: Lietuva – Europos civilizacijų ir istorinių regionų sankryža

Vis dėlto pasakę, kad Lietuva yra Vidurio Europos dalis, turėsime pridurti, kad ji kartu – ryčiausia Vidurio Europos dalis, o kartu ir dviejų Europos civilizacinių tradicijų – lotyniškosios ir bizantinės – sąveikos ar net simbiozės šalis. Nors Vilniuje vyrauja katalikiškasis gotikinis ir barokinis paveldas, surasime ir unikalų, manytume, tik istorinei Lietuvai būdingą reiškinį – gotikines ir barokines ortodoksų cerkves. Aišku, tai tik kultūrų simbiozės simbolis, tačiau jis atspindi dar svarbesnį reiškinį – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įtvirtintą tautų ir konfesijų toleranciją. Tik palyginkime: 1572 m. šv. Baltramiejaus naktis Paryžiuje tapo religinės nepakantos simboliu, o Lietuvoje tuo pačiu metu – 1568 m. – sulyginamos visų krikščioniškų konfesijų teisės. Daugiausia tai veikė stačiatikiškoji Lietuvos visuomenės dalis. Antra vertus, postūmį davė Lietuvoje prasidėjusi reformacija (buvo sekuliarizuota 50 % visų bažnyčių). Kaip žinoma, kartais laikoma, kad Reformacija nulėmė Europos padalijimą į Pietus ir Šiaurę. Tokiu atveju šiose "dalybose" dalyvavo ir Lietuva, tiesa, apsisprendusi katalikybės naudai. Tačiau jei Šiaurės Europa griežčiau laikysime tik Skandinavijos šalis, kaip Vakarų Europos civilizacijos protestantiškąjį "vedinį", tai ir tada galėsime teigti, kad nuo XVI a. Lietuva yra Vidurio Europos ir Šiaurės Europos regionų sąveikos kraštas. Juk protestantų bendruomenės išliko Lietuvoje iki šių dienų. O jeigu dar prisiminsime, kad kartais ir žydų kultūra yra laikoma savarankiška civilizacija ir kad Lietuva buvo tapusi pasauliniu žydų kultūros centru, galėsime teigti, jog mūsų šalis yra vos ne penkių civilizacijų sankryža, o sostinė Vilnius – devynių konfesijų (katalikų, stačiatikių, graikų apeigų katalikų unitų, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, musulmonų, karaimų ir žydų) miestas. Dar aiškiau regionų sankryžos idėja matyti šiandieniniame Lietuvos pajūryje. Jos istorinis krantas (t. y. nedidelis pajūrio ruožas, kurio praeityje nesugebėjo užimti Vokiečių ir Livonijos ordinai ir jis liko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei) su Palanga – tai istorinė Vidurio Rytų Europa; šiandien Lietuvai priklausanti Klaipėda – juk tai istorinės Prūsijos, o kartu Vidurio Vakarų regiono dalis; į šiaurę nuo Palangos – ties Šventąja prasideda Latvija, praeityje – Livonija, o kartu ir Šiaurės Europa. Trys istoriniai regionai – beveik viename taške…

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164. Kasparas2002-12-30 19:02
Na va. O mes tai jau mokemes:)

201. Ipyke Telsieciai2003-01-04 14:02
Alfredai, baik liaupsinti Rolanda.

3868. darnesugalvojau2003-06-12 16:17
nu čia jau visiškai vakarų civilizacijos sudievinimas- despotinės rytų valstybės buvo taip pat valstybės ir jose buvo ko pasimokyti taip vadinamiems vakarams, o ir tą vakarų civilizacija sugriovė, tiksliau - perėjimas prie krikščionybės ir luomo bajorų sukūrimas lygeteisėje visuomenėje padarė žluginantį poveikį Lietuvos kariniam galingumui ir tolesniam visuomenės vystymuisi. Net ir kvailiui turėtų būti aišku, kad teturėdama tiek mažai gyventojų Lietuva sugebėjo užkariauti tiek daug plotų ir apsiginti nuo viso vakarų pasaulio tiktai dėl to, kad turėjo tobulą socialinės visuomenės modelį.

52022. Jurgis2006-02-09 09:24
Arogantiškas diedas

53949. Shturmanas :-) 2006-03-14 23:26
fainai, kad mokslo vyras diskutuoja tokia tema, kuri aktuali mums visiems. Lietuvs sąvoka Europoje. Gerai, kad kritiškai žvelgia į bizantiškosios ir vakarietiškosios kultūrų įtakas.

57093. KIA2006-06-01 13:11
taip kasparai mes ir mokemes :)

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba