ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Pasaulis. Tiesa. Realybė

Andrius Martinkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės nuotrauka. 2002

"Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau… Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu, – VIEŠPATIES žodis… Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas! Įsidėmėk! Šią dieną tave paskiriu tautų ir karalysčių prievaizdu, kad išrautum ir nugriautum, sunaikintum ir nuverstum, atstatytum ir atsodintum" (Jer 1,5–10). Tai vienas iš tradicinio žmogaus, gyvenančio tradicinėje visuomenėje, informacijos gavimo būdų pavyzdžių. Dievas pašaukia pranašą Jeremiją. Šiame rašinyje nebus kalbama apie gamtamokslinio pobūdžio informaciją, kurios gavimo būdas Franciso Bacono XVII a. (o faktiškai dar Rogerio Bacono XIII a. ir dar anksčiau) buvo apibrėžtas kaip gamtos kvotimas pasitelkiant eksperimentą. Mus domins egzistencinio pobūdžio informacija, fundamentalios žmogaus gyvenimą steigiančios ir jį palaikančios tiesos, kurių atžvilgiu žmogus privalo laikytis tam tikros moralinės arba pilietinės pozicijos. Nuo žmonijos istorijos aušros iki palyginti nesenų laikų (o daug kur pasaulyje dar ir šiandien) apie tai, kas yra tiesa, žmogus sužinodavo iš tradicijos, tėvų ir vyresniųjų pasakojimų, mitų ir šventų apeiginių vaidinimų, žynių ir dvasininkų, mokytojų ir išminčių, sudievintų valdovų potvarkių ir popiežių bulių, šventraščių, pranašų ir Dievo. Kartais tiesa nušvisdavo savaime (taip atsitiko Budai) arba tiesiog šaudavo į galvą (kaip daugeliui filosofų). Visi šie informacijos šaltiniai aktualūs ir šiandien (aišku, skirtingose pasaulio vietose ir skirtingiems žmonėms – skirtingu mastu). Tačiau šių laikų ypatybė yra ta, jog nemažos pasaulio dalies gyventojų santykiui su tikrove yra būdingi du bruožai, kurių neaptinkame tyrinėdami labiau tradicines visuomenes.

Akivaizdu, kad dėl globalizacijos mums prieinama nepalyginti daugiau informacijos šaltinių. Respondentu gali būti ir JAV prezidentas, ir Naujosios Gvinėjos džiunglių gyventojas. Tai visuotinai žinoma. Tačiau mažiau dėmesio sulaukė kitas globalizacijos epochos informacijos bruožas, kurį būtų galima nusakyti taip: šiuolaikinės informacijos priemonės (būtent masinės informacijos priemonės) pasižymi gebėjimu atskirti informacijos šaltinį (dažniausiai juo būna žmogus) nuo tos "tiesos", kuria tas informacijos šaltinis egzistenciškai minta. Kitaip nei tradicinėms informavimo priemonėms (tokioms kaip gyvas balsas, raštas, rankraštinė ir spausdinta knyga, paštas ir pan.), šiuolaikinėms informacijos perdavimo sistemoms "tiesa" nebėra nei jų egzistavimo sąlyga, nei tai, kas jų egzistavimą pateisina. "Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!" – sako Dievas pranašui, siųsdamas jį nešti žinią žmonėms. Jeremijo lūpomis turi byloti tiesa. Jo lūpos (šita informacijos priemonė) yra sukurtos būtent tam. Aišku, tai nereiškia, kad pranašas negali meluoti. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas pateikia pakankamai pavyzdžių, kai iš lūpų, pašauktų skelbti tiesą, sklinda apgailėtinas melas. Tačiau tai tik patvirtina faktą, kad tradicinių informavimo būdų (nuo kalno sakomo pamokslo, turgaus aikštėje skelbiamo karaliaus edikto, katedroje skaitomos popiežiaus bulės, iš kolonijos į metropoliją plukdomo gubernatoriaus laiško valdovui, vienuolyno bibliotekoje studijuojamo traktato "De veritate", iš Šventosios žemės grįžusio piligrimo pasakojimų ir t. t.) santykis su tiesa yra fundamentalus – siekiama arba perduoti tiesą, arba padaryti taip, kad informacijos gavėjas palaikytų tiesa tai, kas jam perduodama. Melagis labiausiai trokšta, kad jo žodžiai būtų palaikyti tiesa. Tačiau šiuolaikinės masinės informacijos priemonės net nepretenduoja būti tokiais tiesos perdavimo įrankiais.

Aišku, šiuolaikinės informacijos priemonės puikiausiai gali perduoti ir "tiesą", ir "netiesą" (t. y. jos gali dezinformuoti). Mus užplūdęs informacijos srautas, be kita ko, išskleidžia prieš mus ir daug platesnį "tiesos" interpretacijų spektrą. Neišeidamas iš namų galiu stebėti aršias ideologines diskusijas (t. y. ginčus dėl to, kas yra "tiesa"), kurios vyksta nebūtinai Lietuvoje, pavyzdžiui, Rusijoje; galiu ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsitraukti (ypač jei skambutis nemokamas) į polemiką, nuo kada embrionas tampa žmogumi, ar leistina eutanazija ir mirties bausmė, kokiomis vertybėmis turi vadovautis šiuolaikinis pasaulis; galiu klausytis George’o Busho ir Usamos bin Ladeno viešų kalbų; pagaliau, žiūrėdamas mokslo populiarinimo ir kultūros laidas, galiu nemažai sužinoti, kaip ir kuo gyvena, ko trokšta ir kuo tiki milijardai žmonių tolimiausiuose planetos kampeliuose. Galiu pabandyti prisiliesti prie tų žmonių egzistenciją steigiančių ir ją maitinančių "tiesų". O vis dėlto tai, kas plūsta į mus iš laikraščių puslapių ir televizorių ekranų, kas pasiekia mus radijo bangomis, su kuo susiduriame kino teatruose, dažniausiai negali būti pavadinta "tiesa".

Štai televizoriaus ekrane jūs matote teroro akto padarinius: kraują ir žmonių kūnų dalis ant šaligatvio, kančią ir sudarkytus sužeistųjų kūnus ligoninėse. Būtent kūnus. Nebylius kūnus. Kūnus, kurie nieko nepasakoja apie aukų asmenybes, kurie neperduoda mums jokių "tiesų". Kas yra ta mergina, kuriai bomba nutraukė abi kojas ir kuriai televizijos kamera minutės trukmės reportaže skyrė tris sekundes? Dėl kokių "tiesų" ji gyveno? Ar ji krikščionė? Agnostikė? Socialistė? Antiglobalistė? Šiaip turistė? Ar ištekėjusi? Turi draugą? Vaikų? Ar myli? Ar yra mylima? Šito mes niekada nesužinosime. Tris sekundes jos sužalotas kūnas teikė mums informaciją, tris sekundes jis buvo vaizdinės informacijos šaltinis. Bet ši informacija neperdavė mums jokios šios merginos "tiesos". Mes galime numanyti, dėl kokios "tiesos" turėjo būti (?) sugriautas šios merginos gyvenimas. Taip būna, kai kas nors prisiima atsakomybę už teroristinį išpuolį. Bet taip būna ne visada.

Informacija plūsta į mus galingais srautais, nors vargu ar galima pasakyti, kad esame bombarduojami "tiesomis". Aišku, kai kurių "tiesų" (pvz., islamo fundamentalizmo, liberalios demokratijos, laisvosios rinkos, globalizacijos ir antiglobalizacijos) spaudimas yra gana stiprus. Tai ypač pasakytina apie totalitarines visuomenes, kuriose egzistuoja oficiali "tiesa". Tačiau pagrindinė "informacinėse", "žinių amžiaus" visuomenėse įsigalinti tendencija yra kitokia. "Eiliniam" šių visuomenių vartotojui pakanka kelių sekundžių, kad "perbėgtų" per keliasdešimt televizijos kanalų ir radijo stočių, sustotų ties norimu vaizdu arba garsų kombinacija ir… išgirstų "tiesą"? Galbūt. Tačiau jei pasirenku klausytis prezidento kalbos, transliuojamos per vieną kanalą, esu priverstas ignoruoti visas tas "tiesas", kurios galbūt slypėjo tose keliose dešimtyse vaizdų ir garsų, beveik nenutrūkstamu srautu praplaukusių pro mano jutimo organus ir nepalikusių jokio pėdsako atmintyje. Tuo vaizdų ir garsų srautu į mane neprabilo jokia "tiesa" (nors galbūt jos ir būta). Chaotiškai tekant informacijai, kai kas sekundę situacija keičia situaciją, o vaizdas vejasi vaizdą, tampa nebeaišku, dėl ko kovojama ir dėl ko kenčiama, kuo tikima, kokia yra džiaugsmo ir ašarų priežastis. Galbūt junginėdamas įvairias televizijas ir radijo stotis turėjau progų patirti akimirką trunkančią akistatą su filmu apie Jeremiją, reportažu apie sprogimą Balyje ir Mozarto "Requiem". Bet juslės spėjo užfiksuoti tik keistais drabužiais apsirengusį (turbūt prieš daugelį amžių gyvenusį) žmogų, kažkokias sugriauto ir sudegusio pastato liekanas bei nieko nesakantį stygos virptelėjimą. Tiesai nebelieka laiko.

Visuomeniniame transporte, kirpyklose, parduotuvėse, poliklinikose, kavinėse, bendrabučių koridoriuose, miesto gatvėse vasarą, kai plačiai atidaryti daugiabučių langai… Visur esame atakuojami elektromagnetinėmis bangomis sklindančios informacijos, tačiau "tiesa" dažnai taip ir nepasiekia mūsų. Atsitiktinai išgirstame, kad vietovėje X per teroro išpuolį žuvo daug žmonių. Bet dėl ko, dėl kokios "tiesos" jie žuvo? Kokias "tiesas" jie patys išpažino? Tai sužinoti gali sutrukdyti pačios banaliausios priežastys. Autobuso vairuotojas gali perjungti kitą radijo stotį arba išjungti imtuvą. Gatvės ir kavos aparato keliamas triukšmas, netikėtas telefono arba durų skambutis gali užgožti iš kavinėje arba jūsų pačių namuose esančio radijo imtuvo sklindantį garsą. Galų gale iš visur gali tekti išeiti kaip tik tuo momentu, kai, atrodo, atsiveria galimybė prisiliesti prie ką tik mus sudominusio įvykio "tiesos".

Didžioji dalis to, kas šiandien smelkiasi į mus informacijos pavidalu, nėra "tiesa" (nei "netiesa") tradicine šio žodžio prasme. Aišku, šita aplinkybė nepaneigia galimybės, kad tai gali būti kovos už "tiesą", "tiesos" vykdymo padarinys. Kraupūs teroro aktų ir genocido padarinių vaizdai tai akivaizdžiai liudija. Akivaizdu, kad visa tai nėra nebūtis, nėra kvazitikrovė (dažnai "virtuali" tikrovė laikoma tarsi-tikrove, kažkuo mažiau realiu už "įprastinę" tikrovę). Beje, "būties" ir "nebūties" sąvokos glaudžiai siejasi su "tiesos" kategorija. "Tiesa" kaip tik ir atskiria "būtį" nuo "nebūties", tai, kas "tikra", nuo to, kas "netikra". Todėl kai kalbame apie šiuolaikinius informacijos srautus, turime reikalą su kažkuo kitu nei "tiesa", "būtis" ar "nebūtis". Neišradinėdami naujų sąvokų, pavadinkime tai tiesiog realybe.

Jei reikėtų sąmojingai (bet taikliai) apibrėžti "tiesos" ir "realybės" skirtumą, būtų galima pasakyti, kad jei "tiesa" yra (kaip pažymėjome šio rašinio pradžioje) tai, kas ateina į galvą, tai realybė yra tai, kas tai galvai atsitinka. Ant galvų uždedamos karūnos, kirvio smūgiu galvos atskiriamos nuo kūno ir pasmeigiamos ant kuolų viršum miesto vartų. "Tiesa" yra tai, kas šauna į galvą, o realybė yra šūvis į pakaušį. Žiūrėdami dokumentinius kadrus apie žydų genocidą arba apie Pol Poto vykdytą savo tautos naikinimą Kambodžoje, galime, nors ir miglotai, įsivaizduoti "tiesas", kurios susivijo sau lizdą budelių galvose. Aukų mintys mažiau akivaizdžios už kulkų padarytas skyles. Per Irano ir Irako karą vienoje iš kariaujančių šalių (neprisimenu katroje) buvo sukurtas originalus "meno kūrinys" – kalnas iš priešo karių šalmų, panašus į kaukolių kalną gerai žinomame paveiksle "Karo apoteozė". Kas dėjosi tų šalmų savininkų galvose? O galvose tų, kurie šių metų spalio mėnesį buvo nušauti Vašingtono apylinkėse? Kiek per sąjungininkų bombardavimus žuvo afganistaniečių, kurie nekentė Talibano režimo? Kiek iš tų, kurie šių metų spalio 26-ąją žuvo Maskvoje, buvo karo Čečėnijoje priešininkai? Ignoramus et ignorabimus. Nežinome ir nežinosime.

Tiesos ir realybės dialektiką puikiai atskleidžia masinės kultūros siūloma produkcija: siaubo, koviniai, veiksmo, katastrofų filmai, trileriai, apskritai visi tie filmai, kuriuose galų gale gėris laimi (nors ir nebūtinai), tačiau pergalė pasiekiama daugybės "eilinių", "statistinių" herojų, antraeilių ir trečiaeilių personažų kančių ir mirčių kaina. Aišku, masinio meno ir masinės kultūros apraiškų būta ir anksčiau, o panem et circenses, kaip liudija amžinas žmogaus potraukis prie kraupių reginių (pvz., viešų egzekucijų), buvo tai, į ką linko ne vien ištvirkusių romėnų sielos. Viduramžių katedros ne veltui buvo vadinamos beraščių Biblija. Nebus didelė nuodėmė pasakyti, kad anuometinis sakralinis menas buvo skirtas masiniam vartojimui. Tačiau viskas, pradedant triumfuojančiu "Gloria" ir baigiant kryžiaus kelio stotimis bei kartais sadomazochistine maniera nutapytais kankinių mirtį vaizduojančiais paveikslais, galingai spinduliavo tiesą. Nors ir buvo masinis, šitas menas alsavo tiesa. Kiekvienas, pažvelgęs į švento Sebastijono strėlių suvarpytą kūną, žinojo, už ką mirė šis kankinys ir kodėl jis buvo nužudytas. Net kruvinų viešų egzekucijų vietose tvinksėjo tiesa. Kraujas buvo liejamas už "tiesą". Visi turėjo savo "tiesą": karaliai ir maištininkai, inkvizitoriai ir "raganos", "tikratikiai" ir "eretikai", galop – minia, susirinkusi stebėti teisingumo vykdymo. Atsitiktinis egzekucijos stebėtojas, vos kelioms dienoms apsistojęs svetimame mieste ir nesusipažinęs su miesto kasdienybe, visada galėdavo paklausti greta minioje stovinčio vietinio, "už ką" yra baudžiama auka ir "dėl ko" ji miršta. Ir patenkindavo savo smalsumą. Tuo tarpu Holivude (ir ne tik) sukurtuose įtempto siužeto filmuose dauguma herojų žūsta taip ir neatskleidę jokių savo sielos išgyvenimų, jokio savo vidinio pasaulio, jokios savo asmenybės "tiesos". Susidaro įspūdis, kad visa jų gyvenimo prasmė buvo būti "patrankų mėsa", malšinančia vieno arba poros pagrindinių personažų "tiesos" alkį. Jų mirtys neturėtų ypač jaudinti. Dėl jų nereikia verkti. Verkiama dėl pagrindinių herojų nelaimių. Tuo tarpu tų, kurių kančios ir mirtys sudaro tik kruviną filmo foną, asmenybės "tiesa" tyli, lieka mums nepažini. Bet ar jų gyvenimo ir mirties anonimiškumas suteikia mums teisę būti abejingiems? Nors jų "tiesa" tyli, jų realybė braunasi į mus ir reikalauja iš mūsų atsako.

Griūvančių Niujorko dangoraižių vaizdas yra įspūdingiausia realybės manifestacija. Be abejonės, Rugsėjo 11-osios pragaras buvo "tiesos" vykdymo, kovos už "tiesą" padarinys ir ištikimybės "tiesai" įrodymas. Lėktuvus pilotavusiųjų "tiesai". Tačiau kraupūs dokumentiniai kadrai nieko mums nepraneša apie "tiesas" tų tūkstančių, kurie žuvo liepsnose ir griuvėsiuose. Ir iš tikrųjų aš galiu būti visiškai abejingas jų "tiesoms", jų krikščioniškiems ar musulmoniškiems įsitikinimams. Man visai nesvarbu, kas buvo palaidotieji po stiklo, betono ir metalo krūva: budistai, ateistai, agnostikai, Jehovos liudytojai, mormonai, socialistai, baptistai, katalikai, feministai, globalistai ar antiglobalistai. Galiu būti abejingas jų "tiesai", bet negaliu būti abejingas juos ištikusiai realybei: besiartinančiai ugniai, trūkinėjantiems liftų lynams, pagalbos šūksniams, šuoliui iš aštuoniasdešimto aukšto, pragariškam smingančio milžiniško pastato keliamam triukšmui. Tai mes matėme. Apie tai buvo pranešta. Tai – Realybė. Aišku, vaidybiniame filme būtų kitaip. Žiūrovo dėmesį būtų stengiamasi sutelkti į poros pagrindinių herojų jausmus, išgyvenimus, įsitikinimus, žodžiu – į jų "tiesą". Panašiai kaip "Titanike" ir kituose katastrofų filmuose. Tačiau visą pasaulį sukrėtusiuose kadruose "tiesos" nedaug. Užtat realybės – perteklius.

Tikroji tiesa iš esmės yra komunikabili ir neprievartinė. Egzistencinė tiesa turi būti skelbiama, perduodama. Be santykio su kitu ji virsta negyva (nors ir amžina), formulėse sustingusia gamtamokslio tiesa. Tai gerai žinojo didieji pranašai ir mokytojai. Net Buda, supratęs, kad tiesa nušvinta tik tada, kai užgęsta visos aistros (net ir aistra tiesai!), neišdrįso vienas įžengti į nirvaną, todėl būrė aplink save mokinius, steigė vienuolynus ir mokė kitus. Kita vertus, tikroji tiesa yra siekinys, tikslas, meilės objektas. Kad būtų prisiliesta prie jos, sukariami šimtai, tūkstančiai kilometrų, keliaujama į Palestiną, Meką, Himalajus, Tibetą. Jei noriu prisiliesti prie asmens (net didžiausio niekšo ir piktadario) "tiesos", turiu bent akimirką liautis galvojęs apie jo nusikaltimus ir pabandyti įsivaizduoti pirmąsias jo gyvenimo dienas, jį supančias motinos rankas, jos mylintį žvilgsnį. Tiesa reikalauja pastangų ir pirmiausia meilės. Tiesa yra brandinama, nešiojama savyje, puoselėjama. Visai kitokia yra realybė. Aišku, realybė, kaip ir tiesa, neegzistuoja be "manęs" ir "kito". Realybė yra tai, kas ką nors, kur nors, kada nors ištiko, ištinka arba ištiks. Bet realybė nėra komunikabili arba, tiksliau, ji komunikuoja anonimiškai. Vaikų netekusi moteris iš skausmo perkreiptu veidu reportaže apie, tarkime, genocidą Ruandoje man nieko nekomunikuoja. Ji net nežino, kad aš ją stebiu, o gal ir išvis nenori būti filmuojama. Anonimiškumas ir prievarta yra realybės savybės. Tiesa subręsta sieloje, o realybė užklumpa iš pasalų. Tiesa yra geidžiama, o realybė ateina neprašyta. Žiūrite filmą, tik staiga jūsų žvilgsnis sustoja ties bėgančiu pranešimu televizoriaus ekrano apačioje. Į eterį ir į jus pačius įsiveržia žinia apie įkaitų dramą Maskvoje. Bus specialus reportažas, ardantis suplanuotą vakaro programą. Bus rodoma kančia, kuri nenori būti rodoma. Į jūsų būtį neprašyta įsiveržia kančia (pvz., įkaitų artimųjų), kuri neprašė būti viešai demonstruojama. O tiesa tyli. Ypač kai tokie dalykai nutinka Rusijoje. Priešingai nei tiesos, realybės nereikia ieškoti. Kaip tik atvirkščiai – nuo jos neįmanoma pabėgti. Jei jums nepatinka "tiesos", kurias dėsto gatvės pamokslininkas, pasišalinkit ir už kelių dešimčių metrų jų negirdėsite. Tačiau elektromagnetinėmis bangomis skriejanti realybės valkirija gali užklupti bet kur ir bet kada. Ir išprievartauti savo brutalumu ir nepermaldaujamu faktiškumu. Aišku, "tiesos" taip pat gali būti skiepijamos prievarta. Tačiau jei leidžiamės išprievartaujami "tiesos", esame apgailėtini konformistai. Jei leidžiamės prievartaujami realybės, esame tiesiog realistai.

Mūsų laikų pasaulis yra Realybės pasaulis. Tai, aišku, nereiškia, kad postmodernizmas buvo teisus, teigdamas Dievo ir metafizikos mirtį bei pamatinių "tradicinio" žmogaus egzistenciją steigiančių kategorijų (tokių kaip "tiesa", "būtis", "gėris", "blogis", "nuodėmė" ir kt.) nuvertinimą. Ir šiandien "gėris" kaunasi su "blogiu", ir šiandien "tiesai" yra atnašaujamos kruvinos aukos. Galingos ir rūsčios "tiesos" nukreipti laineriai rėžėsi į dvynius tą lemtingą rugsėjo 11-osios rytą, o politinis diskursas pasirodė neatsparus "blogio ašies" sąvokai. Ir šiandien pasaulis vis dar yra metafizinių "tiesų" kovos pasaulis, didžiųjų būties interpretacijų pasaulis. Priešingai, nei vylėsi postmodernistai, XXI a. pasaulis neprarado vertikalės. Herberto Marcusės aprašytas "vienmatis žmogus" tikrai netapo visuotiniu reiškiniu. Net jei "vienmatis žmogus" yra vyraujantis Vakaruose žmogaus tipas, žmonija tikrai nėra "vienmatė". Žmogus gyvas ne vien duona ir jam, kaip ir prieš šimtus metų, vis dar reikia "žvaigždėto dangaus". XX–XXI a. sandūros nacionaliniai išsivadavimo judėjimai (nemažai jų vyko ir vyksta pačioje Vakarų civilizacijoje ir jos pakraščiuose), islamo atgimimas ir kai kurios krikščioniškojo fundamentalizmo apraiškos (pvz., Jungtinėse Valstijose) tai ganėtinai akivaizdžiai liudija. Tačiau ne mažiau akivaizdus yra mūsų pasmerkimas amžinai plūduriuoti informacijos vandenyse be vilties, kad jų elektromagnetinės bangos išmes mus į toli horizonte matomą žemę, be vilties pamatyti, kaip tame nepažįstamame krante atrodo žvaigždėtas dangus. Niekas mums nedraudžia giedromis naktimis atsigulus ant denio grožėtis žvaigždėtu dangumi, tačiau patekėjus saulei esame pasmerkti regėti toli horizonte plytinčią žemę – kažkokio pikto burtininko užburtas, mūsų laivas plaukia kelių mylių atstumu nuo kranto, kartais prisiartindamas tiek, kad įmanoma įžiūrėti tų svetimų kraštų čiabuvius. Bet mums neleidžiama išlipti ir paklausti jų, ką jiems reiškia (ir ar apskritai reiškia) žvaigždėtas dangus. Metų metus sukame ratus aplink žemynus, salas, iškyšulius ir pusiasalius, bet matome vien horizontą. Realybės pasaulis yra horizontalės pasaulis. Mergina, kuriai sprogusi bomba nutraukė abi kojas, tie, kurie žuvo Niujorko dangoraižiuose, Maskvos teatre ir Balyje, savo vaikų netekusi ruandietė – ką jiems visiems reiškė žvaigždėtas dangus? Nežinau, kokia buvo jų "tiesa". "Tiesos" požiūriu mūsų pasaulis, realybės pasaulis tapo anonimiškesnis. Realybė yra tai, kas gali ištikti bet ką, bet kur ir bet kada. Bet tai, kad realybės pasaulis yra nuasmenintas pasaulis, nereiškia, kad jis nereikalauja iš mūsų asmeninės atsakomybės.

Pažiūra, kad masinės informacijos priemonės, kino industrija, internetas kuria fiktyvų pasaulį, kvazipasaulį, norom nenorom skatina atsikratyti tokios atsakomybės. Kadangi tai, ką matau ekrane, yra "nerealu" (nes tai yra filmo režisieriaus fantazijos kūrinys arba vaizdas televizoriuje, kurio galiu atsikratyti paspausdamas nuotolinio valdymo pultelį), tai yra ir neaktualu mano sąžinei ir mano gebėjimui įsipareigoti, ypač kai kenčia ir miršta "antraeiliai" filmo herojai, "patrankų mėsa", o reportaže buvo pasakojama apie kažkokioje tolimoje, nepažįstamoje šalyje įvykusio žemės drebėjimo aukas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje toks nejautrumas "virtualiam", "nerealiam" kitam yra linkęs virsti aktualiu politiniu nejautrumu, kurio padariniai kitam gali būti labai skaudūs. O juk šiuolaikiniame pasaulyje "kitas" mums ir yra pažįstamas daugiausia kaip televizoriaus ir kino ekrano "kitas", radijo reportažo "kitas", spaudos puslapių "kitas", žodžiu, kaip "virtualus" "kitas" (dabartinis Paryžiaus arba Londono gyventojas vargu ar yra užmezgęs daugiau "realių", nuoširdžių žmogiškų ryšių už XVI a. paryžietį arba londonietį). Jei Airijos piliečiai per referendumą dėl Nicos sutarties pasakytų "ne", tai būtų tokio nejautrumo pavyzdys.

Įsipareigojimas tiesai ir įsipareigojimas realybei yra du skirtingų rūšių įsipareigojimai. Įsipareigojimas tiesai reiškia ištikimybę tiesai, o įsipareigojimas realybei reiškia atvirumą realybei. Savaime suprantama, realybės pasaulis neneigia ištikimybės tiesai. Tikriausiai XXI a. pasaulis nelaukia iš mūsų "tiesų" atsisakymo ir savo krikščioniškos, musulmoniškos arba kurios kitos religinės arba filosofinės (ideologinės) tapatybės netekimo, ko taip laukė postmodernistai. Žmogus, pasirengęs mirti už savo "tiesą", nebūtinai turi virsti žvėrimi ir ryti "patrankų mėsą". Tačiau šiandien, XXI a. pradžioje, taip pat aišku – kad būtum žmogumi, nepakanka būti iki galo ištikimam savo "tiesai". Kad būtum žmogumi, reikia ne atsisakyti "tiesos", bet atsisakyti teigti savo "tiesą" taip, kaip ją teigia despotiški valdovai, religiniai ir ideologiniai fanatikai, sprogdintojai ir įkaitų grobėjai. Atvirumas tam, ką matome kino teatrų ir televizorių ekranuose, ką girdime iš savo radijo imtuvų, apie ką skaitome laikraščiuose, įsisąmoninimas, kad visa ta "virtuali" tikrovė vieną gražią dieną gali tapti mūsų pačių realybe (lot. virtualis – galimas (sic!), gali sulaikyti mus, kad nesuteiktume kitam skausmo. Atvirumas kito realybei šiandien yra viena svarbiausių žmoniškumo sąlygų. Tas, kuris žino, jog nėra apdraustas (o apdraustas nėra nė vienas) nuo valkatos lemties, niekada neišvarys benamio iš troleibuso. Net jei tas "kitas" neegzistuoja kūno ir kraujo pavidalu, o gyvena "tik" filme arba romane (taigi yra "virtualus"), jo realybė vieną dieną gali tapti jūsų kūno ir kraujo realybe. Galimybė pasidalyti mirštančio nuo vėžio filmo herojaus likimu nėra mažiau reali už galimybę pasidalyti lemtimi su vėžiu sergančiu kaimynu. Dievas taip pat nėra kūnas ir kraujas, tačiau jo nužudymas Vakarų kultūroje išprovokavo iki tol neregėtą tikro žmonių kraujo praliejimą. Masinių informacijos priemonių platinama ir kino industrijos gaminama kančia ir mirtis yra reali mano galimybė, kuriai turiu būti atviras, jei savo veiksmais nenoriu prisidėti prie kančios pasaulyje didinimo.

Šiandien kiekvienas homo sapiens yra žmogus tiek, kiek jo ištikimybė savo "tiesai" nepadaro jo uždaro kito realybei. Rugsėjo 11-ąją pilotavusieji lėktuvus buvo fanatiškai ištikimi savo "tiesai", bet totaliai uždari svetimam skausmui. Demoniška logika tikino juos, kad ne paslaptis, jog jie yra "tikratikiai", "Alacho kariai" ir pilotai, o Pasaulinio prekybos centro bokštuose knibždėte knibžda "netikėlių". Šios demoniškos logikos nesudrumstė mintis, kad likimo jiems galėjo būti skirtas visai priešingas vaidmuo, kad, užuot buvę "išrinktieji" ir pirmi kandidatai į rojų, jie patys galėjo būti "netikėliai" ir "tiesos" karių taikiniai. Gerai žinoma, kad tikra tiesa dažnai būna rūsti. Tokios yra kai kurių religijų "tiesos" apie nuodėmę ir bausmę, teismą ir pragarą. Ištikimas toms "tiesoms" ir jų apakintas sektantas yra abejingas didžiajai pasaulio daliai (kuri, anot šių "tiesų", skęsta nuodėmėje ir eina į pražūtį). Tuo tarpu tikras katalikiškas požiūris yra orientuotas į realybę. Tikras katalikas, jei reikia, gali mirti už savo tikėjimą (savo "tiesą"). Jis yra ištikimas net rūsčiausioms "tiesoms", per kurias byloja religijos mysterium tremendum, baisinga paslaptis. Tačiau, būdamas ištikimas savo "tiesai", jis solidarizuojasi su pasauliu ir yra atviras kito realybei, net jei toji realybė yra pragaras arba pragaro prieangis žemėje: Aušvicas, Hirošima, Rugsėjo 11-oji, Balis, baisi liga, elektros kėdė ir maniako peilis.

Būta epochų, kai tikros meilės įrodymu buvo laikomos pastangos bet kokia kaina atvesti artimą į "tiesos kelią". Priešų meilė reiškė: sudegink "eretiko" kūną ir išgelbėk jo sielą, nes "tiesa" yra viena ir nepermaldaujama, "tiesa" yra tai, jog extra ecclesia nullam salus (be Bažnyčios nėra išganymo). Šiandien brandi meilė sunkiai įsivaizduojama be suvokimo, kad tamsiausios žmogaus egzistencijos gelmės, pažįstamos mums iš istorijos vadovėlių ir kriminalinių kronikų, siaubo ir dokumentinių filmų, televizijos reportažų ir radijo pranešimų, paslaptingai ir nepaaiškinamai koncentruojasi tam tikrose asmenybėse, tautose, epochose ir kraštuose, tampa tų asmenybių, tautų, epochų ir kraštų realybe ir kad ne mūsų nuopelnas yra tai, jog nesame hitleriai, stalinai, pol potai, mochamedai atos, žmogžudžiai, prievartautojai ir sprogdintojai; o už tai, kad nesame jų aukos, už tai, kad kol kas išvengėme likimo smūgių (pvz., ypač stipraus fizinio arba dvasinio skausmo), kurių neišvengė kiti, turime būti tiems "kitiems" dėkingi, jaustis jiems skolingi ir būti pasiruošę su jais solidarizuotis, t. y. stoti jų vieton, priimti juos ištikusią realybę ir pavaduoti tuos, kurių valanda dar neišmušė. Dostojevskis buvo teisus: kiekvienas yra atsakingas už visus. Gal XX amžiaus istorija būtų buvusi kitokia, jei britai ir prancūzai, užuot išdidžiai pasitikėję nugalėtojų "tiesa", būtų atsivėrę Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios ir Versalio pažemintos vokiečių tautos skausmui? Bet veltui istorijoje ieškotume racionalumo. Nuožmiausios diktatūros įsigalėdavo ten, kur jų, atrodo, mažiausiai laukta: "Šventojoje Rusijoje" ir budistinėje Kambodžoje. Šiuolaikinis pasaulis moko mus su pagarba žvelgti į pabaisų ir jų aukų paslaptį, į žmogaus likimo paslaptį, į Realybės paslaptį. Kad būtų mažiau pabaisų ir mažiau aukų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


157. Kasparas :-) 2002-12-30 18:40
Puikus straipsnis!Kaip tik teko neseniai skaityti Baudrillarda, taigi panasios mintys ir mano galvoj sukinejasi. O cia geros izvalgos ir kaledinis nusiraminimas.

169. kas2002-12-31 20:38
Nuostabu!!!

172. valdas.petrauskas :-) 2003-01-01 18:18
Su Naujaisiais metais! Daug laimės, kūrybinės sėkmės, gerų straipsnių! Džiaugiuosi galėdamas skaityti Jūsų laikraštį Internete. Tik keista, kodėl puslapyje nenurodytas Šatėnų redakcijos elektroninis paštas?

181. ReTa2003-01-02 14:34
solidus ir rimtas tekstas, kaip ir daugelis to paties autoriaus rasiniu; bet ar ne geriau tokiam suteikti visa reikalinga instrumentariju - anotacija, literaturos sarasa etc. - ir padaryti ji moksliniu straipsniu? Siaures Atenuose jis griauna laikrascio standarta. Labiausiai noreciau tokio teksto pabaigoje apibendrinimo, reziume.

183. Mykolas OK :-) 2003-01-02 18:46
Puikus straipsnis. Bet jis, manau, ir nepretenduoja į mokslinį straipsnį. (Tarp kitko, truputi netiksliai vartojamas terminas elektromagnetinės bangos. Nenumanau, kokį literatūros sąrašą būtų galima pridėti.) Laikraščio standarto negriauna. Tai būtent Š.A. formato straipsnis: nuosekli vieno dabartinio gyvenimo aspekto analizė. Be to, kaip ir dažnai šiame laikraštyje, pateikta šiek tiek netikėta, nors ir akivaizdi nuomonė.

184. Idomus straipsnis2003-01-02 23:05
Straipsnyje "tiesa" ir "realybe" grumiasi viena su kita, abi jos gyvam zmogui svetimos, abi primeta savo valia, zmogus gali nuo ju nukenti arba jomis pasinaudoti. Sutirstinant - tai gamtamokslines savokos. Ka daryti tiems, kurie nemegsta fizikos? Gal but viskas yra "tiesa": ir tai, kas zmogaus galvoje ir uz ("realybe"), ir aistros, ir nieksybes, ir sventumas - tiesa. Kai ji smeksteli pries akis, pajuntame...

202. J.Šalkauskas2003-01-05 19:52
Šio straipsnio neturiu laiko skaityti ištisai. Matyt ir autorius ir jo potencialūs skaitytojai turi laiko perteklių. Perbėgau akimis kelias pastraipas ir įspudys visai neblogas. Tuo labiau, kad Š.Atėnuose daug pretenzingos grafomanijos, kurią ir paviršutiniškai peržiūrėjus kuo greičiau norisi mesti į šalį. Todėl Š.A. neskaitau. Gal kada Internete peržiūrėsiu. Tačiau šį str. paimu į kompiuterį ir kada nors, turedamas laiko jį perskaitysiu.

212. xX2003-01-09 00:07
J.Šalkauskui: Jei autorius ir skaitytojai turi laiko perteklių, tai tikrai jį naudoja puikiai. Malonaus skaitymo ir rašymo! Ir viešų ataskaitų apie skaitymą-neskaitymą:)

213. Rubajatas2003-01-09 02:47
Kur prapuola laikas? Visiems duota jo po lygiai. Kartais laikas sudega, kartais laika pavagia, kartais mes perdaug islaidus ir netikusiai ji investuojam. Panasiai kaip su pinigais, kartais mes turciai, kartais ubagai. Kas geriau? Jeigu zinotume, gal laimetume laiko lenkynes. Kai mes begame, jis stovi, kai mes stovime, jis bega, po to paskelbia: laikas laimejo. Todel gerkime laika tarsi pieniu vyna, tegul jis liejasi per tauriu krastus, patirkime tuscios taures salduma.

216. Aras Gromnickas2003-01-10 09:11
Tikra tiesa,kad Š.A.neintriguoja.Neduoda minčiai plėstis bei įausti naujos minties atspalvį.Užtenka žvilgterėti Š.A. internetinį puslapį. Pritariu gerbiamam J.Šalkauskiui.

218. klaustux2003-01-10 13:20
O kas konkreciai kliuna internetiniame puslapyje?

219. pastaba2003-01-10 14:25
Laikrasciai kaip ir drabuziai ne visiems vienodai tinka. Viska nulemia skaitytojo "figura", tai liudna realybe. Skaitytojai pasidaline i dvi stovyklas, vieni nori ta realybe graziai aprengti, kiti matyti ja nuoga. Ka daryti redakcijai?

221. xX2003-01-10 14:53
Gerb. Arnai, pritariu, kad ŠA neintriguoja, jei nenusiteikęs intrigai, nesikandžioja, jei bijai pats įkąsti, neglosto, jei švelnumas tau nereikalingas. Man atrodo, kad ŠA yra puikus minties provokatorius. Galbūt galėtų drąsiau ir labiau argumentuotai provokuoti. Visa kita - skaitytojo ir p.Dievo valioje. Iš komentarų matosi - yra "kietų" skaitytojų.

243. xX2003-01-11 21:30
Autorius pats bandė užčiuopti kažką esminio, bet nežinau, ar jam pavyko. Aiškios santraukos pats autorius greičiausiai neparašytų. Kokias man sužadino asociacijas tekstas - juk nesinori bent jau sau prisipažinti, kad tuščiai skaičiau:)???
Manau, kad tarp smulkių judėjimų, dalelių (žmonių) daužymosi uždarame inde (planetoje) susiformuoja dalelių rinkinukai, "debesėliai". Kaip Amelijoje iš Monmartro herojė bando įsivaizduoti, kiek vienu metu mylisi porų - tai būtų debesėlis besimylinčių. Arba per vieną minutę kiek gimsta planetoje žmogeliukų arba meškiukų - jie irgi sudarytų debesėlius. Pvz., jei mes turėtume galimybę ilgai stebėti kokio nors miesto visų gyventojų judėjimo trajektorijas, pastebėtumėme, kad tame atrodytų beprasmiame judėjime yra daugiau tvarkos, negu betvarkės. Fatalizmas pasitrauktų, ir galbūt kova prieš kažką (pvz. blogį) pasirodytų esanti kova prieš mus pačius. Nes mes esame vieninga sistema. Moralė, etika yra sisteminė savybė - nieko naujo tuo nepasakau. Tuo tarpu autoriaus pozicija šiame tekste yra asmenybės nepakartojamumo iškėlimas. Graži romantinė prielaida, kurios vertingumu per se aš neabejoju, tačiau šiuo atveju ši prielaida supainioja klausimo nagrinėjimą. Jei toks buvo tikslas - puiku.
Taigi, šie lokalūs, individualūs pasireiškimai ne tik kuria globalias struktūras, bet ir patys yra jų įtakojami. Globalios struktūros maišosi, kertasi, persidengia etc. Terorizmas - globalus reiškinys savo prigimtimi, adamkizmas ir paksizmas (šviežiena!) - irgi globalūs reiškiniai, išeinantis už šalies ribų. Struktūralistai, semiotikai ir t.t. bando tas struktūras identifikuoti, tik klausimas, ar jas galima valdyti. Greičiau ne - tradiciniais metodais. Čia reikalingos kitokios žinios, kurių niekas neturi.

244. Is "Fausto"2003-01-11 22:03
"Teorija, brolau, sausa saka"

245. Tęsinys iš pataisyto "Fausto"2003-01-11 22:07
Tik fizikos vaisingas medis žydi...

275. Viktoras2003-01-13 18:23
Senokai atkreipiau dėmesį į Andriaus Martinkaus straipsnius.Tiesą sakant,buvo publikuota ,mano galva, aktualesnių,paveikesnių jo straipsnių: apie dievo,,mirtį``,apie krikščionio laikyseną postmoderno pasaulyje, apie atsitiktinumą ir neišvengiamybę(dovanokit,nepamenu pavadinimų-tuo pačiu ir proga pasidžiaugti, kaip bus gerai, kai ,,voratinkliuose`` turėsime ŠA archyvą).Mane labai žavi(nebijau to žodžio) tas A.M. gebėjimas sulydyti filosofinę ,,žiūrą`` ir tam tikrą žodžio magiją, įskelti meninio poveikio kibirkštį. Net pribloškia jo tekstai: toks sugebėjimas kalbėti globalius dalykus ,,projektuojant`` tiesiog tau į ,,dūšią``.Prisipažinsiu: ilgai pamąstydavau, nesuvokdamas, kokiai rūšiai priskirti jo tekstus-moksliniai , esė ar...? Retokai betenka tokių stiprių gabalų skaityti. Gražus gebėjimas mokslinį diskursą vystyti taip patraukliai.

Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba