ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-28 nr. 634

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Andrius Martinkus. Pasaulis. Tiesa. Realybė (17) • Kitas numeris išeis ... (4) • Gintarė Adomaitytė. Apie Jurgį (7) • Laimantas Jonušys. Alacho vardu (27) • Ričardas Šileika, Dainius Gintalas. Kur "išeinam" numirę (6) • Dalia Staponkutė. Aleksandrijos saulė (1) • Alfredas Bumblauskas. Lietuva ir Europos istoriniai regionai (6) • Urgis Raudys. KiaušinisJack Kerouac. Eilėraščiai (8) • Olga Tokarczuk. Raudonosios musmirės tortas (9) • Fikrat Salimov. Eilėraščiai (1) • Verkių Parkas. Apie praeivius (12) • Janina Bielinienė. Benedictus Samotulsky. Šimtmečio metraštisJuozas Šorys. Kūli, kūli, kas dangiau? (8) • Laima Burkšaitienė. Nusipelnęs vadintis lietuvininku (1) • -vp-. Paršelis automobilio bagažinėje ir kt. (1) •

Nusipelnęs vadintis lietuvininku

Laima Burkšaitienė

[skaityti komentarus]

iliustracija

XIX amžius – lietuvių liaudies dainų su melodijomis skelbimo pradžia. Melodijos buvo skelbiamos įvairiai: rinkinių prieduose ar prie dalies tekstų (L. Rėzos, G. H. Nesselmanno, O. Kolbergo), atskirais nuo tekstų leidiniais (S. Stanevičiaus, A. Juškos) ar periodikoje. Muzikinės folkloristikos istorijoje tai svarbus faktas. Reikšmingesni tačiau yra tie rinkiniai, kurių struktūra beveik atitinka šiuolaikinę sampratą: daina nedaloma – melodija ir tekstas pateikiami kartu; rinkinys papildomas pratarme, melodikos ir poetikos charakteristika, metrika, pastabomis. Tokį rinkinį pavadinimu "Dainų balsai" Tilžėje parengė ir 1886–1889 m. Heidelberge išleido Christianas Bartschas. Ch. Bartschas (1832–1890) – liaudies dainų su melodijomis rinkėjas, skelbėjas ir tyrinėtojas, kultūros veikėjas ir pedagogas, Lietuvių literatūros draugijos (Litauische literarische Gesellschaft) Tilžėje narys, pranešimais ir straipsniais aktyviai dalyvavęs jos veikloje. Priešingai nei paminėti garsūs tautosakininkai, kurių darbai įėjo į folkloristikos istoriją, vardijant XIX a. tautosakos leidinius jis dažniausiai tik epizodiškai paminimas šalia "labiau" nusipelniusių (išskyrus J. Čiurlionytės darbus). Kai kur apžvelgiamas jo kapitalinis dainų rinkinys "Dainų balsai", kartais kritiškai įvertinami įvadiniai straipsniai, tačiau platesniame folkloristikos kontekste tikroji šio rinkinio vertė, turime sutikti, neišryškinta, o autoriaus nuopelnai tinkamai neįvertinti. Net ir mūsų muzikinei visuomenei Ch. Bartscho vardas iki šiol plačiau nežinomas, todėl manau, kad apie jį reikia kalbėti būtent dabar, kai minime šio vieno iš lietuvių liaudies melodijų tyrinėjimo pradininkų 170-metį.

Kodėl Bartscho dainų rinkinys kitados nesužavėjo užsienio intelektualų, kaip tai atsitiko su L. Rėzos liaudies poezija, nors "Dainų balsai" buvo išleisti vokiečių kalba? (Ar tikrai Bartschas buvo žinomas plačiai, net už Prūsų sienos, kaip teigė A. R. Niemis, sunku pasakyti.) Kodėl apie šio leidinio tikrąją vertę taip šykščiai kalba lietuvių tautosakininkai? Kodėl reikėjo laukti J. Čiurlionytės atėjimo į lietuvių muzikinę folkloristiką, kad Bartschui būtų suteiktas Rytprūsių liaudies muzikos išsaugotojo vardas? Priežasčių gali būti keletas. Pirma, rinkinys buvo skirtas vokiečiams, muzikos mėgėjams. Lietuvių skaitytojams vokiškas gotiško šrifto tekstas buvo neprieinamas (lietuviškas tebuvo pirmasis posmas po melodija). Antra, tik kompozitoriai galėjo domėtis šiuo rinkiniu, nes muzikinis raštas platesnei visuomenei, net ir daliai tautosakininkų, nebuvo suprantamas. O rinkinio pagrindinę vertę ir sudaro melodijos, kurioms Bartschas skyrė ypač daug dėmesio.

Pirmiausia susipažinkime su Bartscho asmenybe ir jo biografija. Čia kaip tik ir susiduriame su daugybe nežinomųjų. Kol kas vienintelis biografijos šaltinis – A. R. Niemio "Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai" (Mūsų tautosaka, VI, 1932, p. 109–111), kur jis pateikė Lietuvių literatūros draugijos archyve rastas žinias, paliktas paties Bartscho, vėliau jas pakartoja daugelis autorių. A. R. Niemis rašė, kad Bartschas savo rinkinyje apie save nėra pasakojęs, tad žinios apie jį "gan aprėžtos".

Christiano Bartscho gimtinė, kilmė ir tiksli gimimo data nežinoma. Dėl jo kilmės, manau, galėtų būti kelios versijos. Kadangi Bartschui, kaip rašoma, teko mokytis lietuvių kalbos (o gal šis faktas nėra tikras?), jis laikomas vokiečiu, tačiau vokiečių kalba galėjo būti tik gimtoji, kaip pačioje Lietuvoje daugeliui lietuvių – lenkų kalba. Galimą prūsišką Bartscho kilmę rodytų pavardė. Kaip žinome, bartai buvo prūsų gentis, gyvenusi Bartoje, dalyvavusi prūsų sukilimuose, XIII a. kryžiuočių ordino užkariauta ir išblaškyta po plačią Didžiosios Lietuvos teritoriją. Dabar Lietuvoje ir už jos ribų yra kelios dešimtys gyvenviečių, pavadintų Barčiais; Barčo ar Barčio pavardė taip pat žinoma (ypač ji populiari Jurbarko apylinkėse). Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Rytų Prūsijoje bartai tapo lietuvininkais, likusieji Bartoje XVI–XVII a. suvokietėjo. Tokia versija paaiškintų Bartscho simpatijas lietuviams ir jų tautinei kultūrai.

Nėra žinių, kur ir kada Bartschas mokėsi, ką studijavo, tik iš trumpos biografijos sužinome, kad "Dainų balsų" autorius buvo namų mokytojas, 1855–1858 m. dirbęs Lindikų dvare, Širvintos apylinkėje (netoli dab. Kudirkos Naumiesčio). Apie 1858–1872 m. nieko nežinoma. Bartschas trumpai užsimena turėjęs palikti Lietuvą ir kartu išsivežęs "visus surinktus lobius". 1872 m. jis jau Tilžėje, aukštesniosios mergaičių mokyklos mokytojas (iki 1884 m.) ir direktorius (1884–1890). Įsteigus Lietuvių literatūros draugiją (1879) tapo jos nariu, 1881–1890 m. buvo draugijos bibliotekininku ir valdybos nariu (tai paminėta tik keliuose šaltiniuose).

Domėtis lietuvių liaudies dainomis, kaip rašė A. R. Niemis, Bartschas pradėjo būdamas namų mokytoju Lindikuose. "Nusistebėjęs dainų ir pasakų gausumu, jis ėmėsi užrašinėti dainas ("notirte mit Begeisterung"). Jau pirma jis buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, tad užrašinėti dainas jam sekėsi ir todėl, kad galėjo smuikuoti ir mokėjo pakankamai, kaip pats sako, muzikos teorijos. Taigi Bartschas turėjo muzikinį išsilavinimą. (Muzikinį išsilavinimą tais laikais turėdavo kunigai). Atvykęs į Lindikus Bartschas tebuvo 23 metų, dar nesukaupęs tautosakos rinkimo patirties jaunuolis, bet, matyt, turėjo talentą ir pašaukimą. Vėliau jis rašys: "Kiekvieną mąstantį žmogų turėtų nustebinti gausybė dainų gana mažoje lietuvių tautoje – tai tarsi srauni upė ar didelio kaleidoskopo vaizdai!" "Lietuviai pamažėl įsitikino, – "Dainų balsų" I tomo pratarmėje rašo autorius, – jog viename name gyvena tikras lietuviškų liaudies dainų bičiulis ir gerbėjas, ir siųsdavo tenai kiekvieną, kuris mokėjo šį tą padainuoti. Taip įsigijus pasitikėjimą, būdavo įveikiama ir pirmoji dainų rinkimo kliūtis. Kai paskui jaukiame kambaryje po vaišių suskambėdavo daina, viskas eidavosi sklandžiai, ir užrašytojas galėjo būti tikras, kad, dešine ranka rašydamas, o kaire smuiką laikydamas, išgirs tikrai lietuvišką melodiją". Užrašęs daugiau nei 100 dainų su melodijomis, Bartschas 111 įdėjo į rinkinį, kuriame iš viso randame 453 dainas. Didžiausią dalį sudaro kitų rinkėjų užrašytos dainos, paimtos iš jau spausdintų rinkinių ir periodikos, taip pat iš rankraščių (A. R. Niemis pažymėjo, kad Bartschas išgelbėjo nuo pražūties P. Bohleno rankraščiuose buvusias melodijas ir jas paskelbė; tiek P. Bohleno, tiek paties Bartscho rankraščiai per Antrąjį pasaulinį karą dingo). Taip Bartscho tikslas – sukaupti į vieną vietą visas iki jo užrašytas lietuvių liaudies dainas su melodijomis (juk "dainos tekstas ir melodija yra iš esmės suaugę į viena" ) ir jas paskelbti – buvo įgyvendintas (2/3 rinkinio sudarė melodijos iš Mažosios Lietuvos, kitos – iš Didžiosios Lietuvos).

Šis rinkinys ilgai buvo užmirštas, jo "gyvastį" palaikė tik muzikai, kurie melodijų savitumą ir grožį įkūnijo savo kompozicijose. Netrukus po rinkinio pasirodymo V. Kudirka 6 savo ir kitų subalsuotas Bartscho dainas išspausdino rinkinyje "Kanklės" (1895–1899). Vydūnas 5 dainas supaprastino ("Lietuvos aidos", 1904). Profesionaliems chorams rinkinio dainas harmonizavo ir išplėtojo M. K. Čiurlionis, J. Bendorius, K. Janzas, V. Jakubėnas, J. Žilevičius ir kt. Moksliniu požiūriu šį muzikinį leidinį pirmoji įvertino J. Čiurlionytė. Išsamią melodijų analizę (išnagrinėjo melodijų derminę sandarą, teritorinius dainų ypatumus, klasifikavo, vertino, lygino su Užnemunės ir Dzūkijos dainomis) ji pateikė savo monografijoje ,,Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai" (1966, 1969). Svarbiausiu tikslu J. Čiurlionytė laikė naują rinkinio leidimą lietuvių kalba – toks rinkinys išėjo 2000 m. Gal dabar jau bus primiršta Bartscho kaltė, kad jis šalia vokiškų vertimų nepateikė lietuviškų originalų, kaip tai savo rinkiniuose buvo padarę L. Rėza ir G. H. Nesselmannas. Tą galėjo nulemti autoriaus noras pagarsinti lietuviškas dainas užsienyje, tad jo rinkinys pirmiausia buvo skirtas vokiečių skaitytojams. Vertimuose matome pastangas priderinti vokiškus tekstus prie melodijų, kad jie būtų priimtinesni "vokiškai ausiai" ir juos būtų įmanoma dainuoti. Bet neįtikinama, kad Bartschas būtų ketinęs išleisti tik tokį rinkinį, kokį jis paliko prieš pat mirtį.

Kad paaiškėtų, ar galėjo Bartschas turėti kitokių sumanymų, pažvelkime į jo palikimą kitu aspektu – koks buvo jo požiūris į lietuvių liaudies poeziją ir į pačią lietuvių kalbą? Iš jo žodžių matome, kad požiūris buvo teigiamas. Kritikuodamas G. H. Nesselmanną už liaudies dainų tekstų redagavimą, Bartschas pabrėžė tai, kad dainas reikia skelbti ne tik autentiškas, t. y. originalus, bet ir būtina išsaugoti tarminius jų bruožus. Jis rašė: ,,Gaila, kad dėl Nesselmanno redagavimo išnyko visi dialektiniai originalų skirtumai ir kiekvienas kūrinys pateiktas tokia lietuvių kalba, kuri Prūsų Lietuvoje naudojama mokykliniuose ir bažnytiniuose leidiniuose". Jis taip pat kritikavo F. Fortunatovo ir V. Millerio paskelbtas lietuviškas dainas rusiškais rašmenimis, nes tai apsunkina naudojimąsi rinkiniu prūsiškojoje Lietuvoje. Užtai Bartschas žavėjosi Juškų rinkiniais, kurie pasirodė keletas metų prieš ,,Dainų balsus". Jis džiaugėsi, kad rinkiniuose "be trumpo rusiško pavadinimo vertimo ir rusų cenzoriaus komentaro antroje titulinio lapo pusėje, tik paskutiniame tome yra rusiškai parašytas 8,5 puslapio įvadas. Visur kitur terasime tik lietuvių kalbą. Kiekviena teksto pastaba yra lietuviška, lietuviški rašybos paaiškinimai pabaigoje, lietuviškas netgi turinys ir klaidų atitaisymas; būtų galima pamanyti, kad tai ne ta plačiame pasaulyje mažai žinoma lietuvių kalba, su kuria tenka susidurti – atrodo, kad tai savarankiška, pilnateisė literatūrinė kalba". Šis unikalus rinkinys, Bartscho manymu, gali būti laikomas "lietuvių nacionalinės literatūros pagrindu, iš kurio kiekvienas vos besistiebiantis ūglis ateityje galėtų gauti vis naujų syvų". Taip Barschas rašė savo rinkinio I tomo įžangoje, o jos pabaigoje pažadėjo: "Jei kam kiltų noras susipažinti su pilnais lietuviškais tekstais, šį norą greitai patenkintų atskirai spausdinama lietuviškų tekstų knyga". Išėjus II tomui jis pripažįsta, jog "Dainų balsai" pravers tik nedidelei grupelei kaip mokslo studijų šaltinis, tačiau išreiškia ir kitokio leidinio viltį: "Su džiaugsmu sakau, jog veikalas pasisekęs, ir baigiu nuoširdžiai trokšdamas, kad Lietuvių literatūros draugijai pavyktų papildyti tai, ką turime, žinomų tautinių lietuviškų psalmių melodijų rinkiniu ir visa tai užbaigtų lietuviškų tekstų knyga. Tegul šis noras pasitarnaus geriems darbams!" Čia aiškiai pasakyta, kad lietuviškus tekstus Bartschas ketino paskelbti, tačiau kitų metų pradžioje (1890-ųjų sausyje) Bartschui netikėtai mirus Lietuvių literatūros draugija velionio pradėto darbo nepratęsė, nors draugijos sekretoriaus nekrologe matome teigiamą Bartscho asmenybės ir jo nuopelnų įvertinimą: "Jame Draugija prarado vieną ištikimiausių savo darbininkų. Nuo Draugijos įsisteigimo būdamas jos nariu, jis jos darbus, kuriuose pats žymiai dalyvaudavo, visais atžvilgiais karštai palaikydavo. Būdamas nepalyginti veiklus, nepaprastai jaunas kūnu ir dvasia ir jautrus, dažnai smarkiai pagaunamas įkvėpimo, jis sugebėjo patraukti kitus drauge vykdyti idėjiškus tikslus, būdamas draugavime labai mylimas: tokia velionies šviesi asmenybė yra gyva mūsų atmintyje ir jis mums yra pastoviu žadintoju tęviršč dėkinga širdimi dirbti darbus Draugijos labui jo dvasioje".

Šie tarsi priesaikos žodžiai gal ir buvo vykdomi, tačiau velionio pradėtas tautosakos darbas, jo užsibrėžtas tikslas, ką rodo čia pateikti žodžiai, nebuvo toliau realizuojami. Priežastys lieka nežinomos. Taigi lietuviški dainų originalai neišliko. Bet išliko melodijų originalai, kurių nereikėjo "išversti" į kitą kalbą. Muzikos kalba suprantama visiems, tik, deja, ne visiems suprantamas muzikos raštas. Gal dėl šios priežasties Bartscho dvitomis ilgai nepateko į tautosakos tyrinėtojų akiratį. Pats Bartschas, nors ir nebūdamas muzikas, muzikinę dainų išraišką aukštai vertino. Dar pirmajame savo straipsnyje ("Über das litauische Volkslied oder die Daina") jis rašė: "…dar trūksta didesnio rinkinio, kuriame lietuvių liaudies dainos būtų skelbiamos su melodijomis. Rėza jau padarė pradžią. Šiandien dar nedaug padaryta dėl kelių priežasčių: 1. dėl rinkėjų vienpusiškumo, kuriems labiau rūpi pati kalba, ir 2. dėl sudėtingos melodijos. Pats A. Schleicheris, kuris suprato muziką ir galėjo ją užrašyti, sako, kad jam nepavyko užrašyti daugiau nei devynių "labai jau keistų šių dainų melodijų". Bartschas taip pat minėjo sunkumus, su kuriais susidūrė rengdamas rinkinio melodijas spaudai. Laisva liaudies melodijų prigimtis nesiderino su profesinės muzikos teorijos reikalavimais: "Ar reikėtų melodiją pradėti su prieštakčiu, ar be jo; ar reikėtų pripažinti tam tikrą dur ar moll tonaciją ir pažymėti atitinkamus alteracijos ženklus; ar reikia kreipti dėmesį į kintamą metrą, ar vis dėlto išlaikyti tokį pat ritmą, o nukrypimus laikyti klaida; […] ar užbaigti su vedamuoju tonu, ar palikti taip, kaip yra" ir t. t. (Iš tiesų rinkinio melodijos ir dabar tebėra problemiškos ir dėl jų savitos sandaros, ir dėl galimų užrašymo netikslumų.) Apie lietuviškų liaudies dainų metro bei kitus išskirtinius melodijų ypatumus Bartschas jau ir anksčiau buvo rašęs, tai rodo jo mokslinę intuiciją. Tiesa, tam tikrą požiūrį jis susidarė iš E. Gisevijaus, F. A. Gottholdo, O. Kolbergo, Fr. Kuršaičio, L. Bourgault-Ducoudray minčių spaudoje, bet tai natūralu pradedančiam tyrėjui. Bartschas apie melodijų sandarą yra pateikęs ir originalių minčių. Jis ketino tyrinėti toliau ir rodė didžiulį entuziazmą. "Kad tik šis darbas iš tiesų pasitarnautų tolimesnėms studijoms!" – su viltimi rašė jis, parengęs II tomą. A. R. Niemis tai įvertino kaip rimtesnių tyrinėjimų pradžią Prūsų Lietuvoje, "kur tilžietis mokytojas Ch. Barčys pakelia tyrinėjimo vėliavą […]". Tačiau, kaip matėme, Bartschui nebuvo lemta savo tikslus įgyvendinti.

Taigi Bartschą galime laikyti pirmuoju, "pakėlusiu vėliavą" liaudies melodijų tyrinėjimo srityje, tačiau jis buvo ir savo meto romantizmo sekėjas, entuziastingai įsimylėjęs lietuvių liaudies dainą kaip ir J. G. Herderis, G. E. Lessingas ar J. W. Goethe, tik šie žavėjosi poezija, o Bartschas – muzika. Pats Bartschas sakėsi buvęs ,,apsvaigęs nuo neįprastų lietuvių liaudies melodijų garsų", kurių struktūra buvo visai nepanaši į vokiečių dainų, bet tikėjosi, kad šios dainos bus dainuojamos vokiečių muzikos mėgėjų. Versdamas tekstus į vokiečių kalbą, autorius stengėsi "perteikti juos taip, kad jie […] atspindėtų lietuvišką dainavimo būdą". Tačiau adresatui lietuvių liaudies melodijos turėjo būti svetimos. Pats Bartschas užsiminė, kad meno gerbėjus vokiečius taip išlavino modernus mokymas, kad jie pasitaikančius lietuviško dainavimo "netaisyklingumus" nenoriai priima (autorius turėjo galvoje lietuvių liaudies melodijų specifiką, ritmo ir dermių ypatumus, kuriuos jis pastebėjo ir kurie svetimi vokiečių dainoms, o ypač profesinei muzikai, pagal kurią buvo orientuojamasi ir į liaudies muziką). Vis dėlto Bartschas turėjo entuziazmo. Jis rašė: ,,Jei atlikėjas laikysis kritikos reikalavimų, aranžuodamas naudos įprastas melodijos užrašymo taisykles, taikys taisyklingas moduliacijas, keis taktą ir kadencijas – taip jis patiks savo koncertų lankytojams, tačiau tai, ką jis pateiks kaip lietuviškas liaudies melodijas, jau nebebus liaudies melodijos, o tai, ką jis daro, moksliniu požiūriu bus klaidinimas. Paprastos lietuviškos dainos, dainuojamos išlavintų balsų, sumaniai išnaudojant ritardando ir crescendo bei decrescendo, protingai ir racionaliai leidžiant ,,nuplaukti" nekirčiuotiems paskutiniams skiemenims ir pabaigoms, gali būti atliekamos taip savitai, kad jos tikrai maloniai palies kiekvieną menui jautrią ausį ir subtilią širdį, nes jose slypi tiek daug senovinių motyvų: jose pasireiškia ne tradicinės taisyklės ar kompozitoriaus originalumas, bet tautos siela", o kad klausytojas "girdėtų tokio tipo garsus ir netgi mėgautųsi jais, reikia šias trumpas dainas sėkmingai pristatyti greta didesnių vagneriškų kūrinių koncertų salėse […]". Taigi Bartschas siekė ne tik parodyti platesniam pasauliui lietuvių liaudies dainų grožį, jų originalumą, bet ir išsaugoti jų autentiškumą. Rinkiniuose dainos, kaip jis rašo, "paliktos tokios, kaip jas kadaise dainavo tauta, ir tame iš tiesų glūdi jų tikroji vertė".

Bartscho noras, kad jo rinkinio dainos būtų dainuojamos, išsipildė, tik jos skamba ne užsienyje, o pačioje Lietuvoje ir visai kitokiomis aplinkybėmis (jas dainuoja folkloro ansambliai). Bartschas negalėjo numatyti, kad jo laikais natūralioje aplinkoje skambėjusios dainos kartu su pačiais Rytų Prūsijos gyventojais bus išnaikintos. O gal ir numatė? Todėl jas ir gelbėjo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 22 iš 23 
14:44:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba