ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Apsakymai

KERRY SHAWN KEYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstučio Puloko nuotrauka

Namas

Metų metus ji vaikščiojo ta dykuma. Iš tiesų tai buvo ne visai dykuma, o veikiau akmenų, sudužusių žvaigždžių ir smėlio dykra. Kartais ji užeidavo kvarco skaidrumo upelį arba jo miražą. Vienur kitur augo valgomieji augalai, šmižinėjo maži patiklūs graužikai, kuriuos buvo lengva pagauti, musės, naktį ir vabalai bei drugiai, išnyrantys iš nežinia kur, ypač per pilnėjančią mėnesieną. Ji neturėjo kito tikslo, kaip tik vaikščioti, ir negalėjo prisiminti to vaikščiojimo pradžios priežasties. Tiesiog ėjo ir ėjo. Nebeprisiminė, ar buvo kokia pradžia, nors suprato pradžios sąvoką. O pabaigą suvokė tik kaip mirtį – ne kaip savo vaikščiojimo pabaigą. Ji žinojo, kad mirtis yra – valgė graužikus ir muses, vabzdžius su ore tabaluojančiomis kojelėmis, o kai kur matydavo kaulus, ypač prie upelių. Įtarė, kad vanduo miršta, kai jo nelieka. O kai vanduo vėl plūsta, jis jau būna kitas. Ji dar aiškiai matė savo gyvenimo prieš šį vaikščiojimą vaizdus. Bet tie vaizdai neturėjo sąsajų – buvo tiesiog malonūs atskiri daiktai. Medis. Pastatas. Batai. Šuo. Vaza su gėlėmis. Laikrodis. Obuolys. Krūtis. Kartais ji visą dieną eidavo žaisdama tų daiktų įsivaizdavimu – skaičiuodavo juos, galvodavo, ar negalėtų jų matyti daugiau. Galėdavo, bet taip pat buvo įsitikinusi, kad kai kuriuos iš savo sąrašo pamiršo. Be to, nebuvo tikra, ar naujieji daiktai nebuvo tie, kuriuos ji anksčiau buvo užmiršusi. Arba gal vazoje buvo kitos gėlės, arba krūtis buvo su tamsesniu speneliu ir taip toliau.

Vieną popietę šie buvę tokie stulbinamai svetimi vaizdai užsiklojo ant priešais ją išdygusio namo – ne toliau kaip už tuzino metrų. O gal tas namas priešais ją buvo tiesiog vienas iš jos gyvenimo iki vaikščiojimo vaizdų – kiek didesnis už kitus. Ji sumirksėjo norėdama jų atsikratyti, ir tai pavyko, bet namas priartėjo, o gal ji priartėjo prie jo. Visas stiklinis. Permatomas stiklas, net ir stiklą sutvirtinusi tinklinė santvara. Ir stiklo durys. Ne taip jau viskas permatoma, nes stiklas storas, bet ji manė tikrai reginti, kas yra viduj, – nors tai abejotina, kadangi viduj gal ir nieko nebuvo, o ji matė tik išorę pro antrąją pusę arba tiesiog savo pačios akių atspindį.

Prie namo ant stulpelio buvo užrašas: „Įeikite“. O ant kito stulpelio kitas užrašas skelbė: „Neįeikite“. Ji neketino paklusti nė vienam užrašui, bet kaipgi galėtų nepaklusti bent vienam. Metų metus ji vaikščiojo be jokios reikšmingos konfrontacijos ir štai dabar savo kelyje pajuto pirmą tikrą virpulį – reikia apsispręsti arba būti suviliotai. Pagal visa tai, ką ji žinojo arba ko buvo pamokyta, jai atrodė, kad įeiti arba neįeiti nereiškė jokio pasidavimo pagundai. Tai buvo paklusnumo dalykas. Suvokus tokią galimybę, išsisukti nebebuvo galima. Vis dėlto ji manė apeisianti aplink namą ir neskubėsianti.

Apėjusi į kitą pusę, čia pat atsidūrė prieš kitą namą. Šis buvo visai matinis. Toks, kad siena blizgėjo kaip nusvidintas mėnulis. Ji priėjo arti – nebuvo kaip sužinoti, ar viduj kas nors yra. Kaip ir prie to neva permatomo namo, ji pastebėjo du užrašus ant stulpelių. Ir čia vienas skelbė „Įeikite“, o kitas – „Neįeikite“. Už šio antrojo namo driekėsi ta pati beribė akmenų, sudužusių žvaigždžių ir smėlio plynė.

Dabar pačios alternatyvos buvo sąmokslininkiškos. Įeidama arba neįeidama ji vis dar paklustų vienam iš užrašų – tai nepasikeitė, – bet dabar manė galinti pasirinkti vieną iš dviejų namų ir tada paklustų tik sau pačiai. Ji nemanė, kad jos padėtis nulemta įvykių sekos ir yra tokia pat. Didžiausias jos noras visą gyvenimą buvo būti vienai, ir dabar ji manė galinti patenkinti šį norą – įeiti į vieną iš namų ir palikti už sienų akmenis, žvaigždes bei smėlį, kaulus, vandenį bei vabzdžius – išnykti iš savo kelionės pasaulio į didį išėjimą, galintį paskirti ją amžinybei. Manė, kad saldi jos svajonė apie nugrimzdimą į užmarštį niekada neišsipildys, jeigu ji ir toliau vis vaikščios ir vaikščios. Kad galiausiai sprendimas štai čia.

Pirmiausia ji linko prie minties, kad geriausiai išnyktų įėjusi į matinį namą. Niekas jos nebematytų. Instinktyviai žinojo, kad šiuodu namai skirti pasirinkti tik jai ir niekas kitas negalės įeiti ir neįeis nė į vieną iš jų. Paskui ji pamanė: „Ne“ – jeigu aš įeisiu į šį matinį pastatą, tie, kas pamatys mane įeinančią arba atseks mane čia (jeigu taip atsitiktų), susirinks aplinkui ir įsivaizduos visokiausių dalykų. Jų smalsumas niekada neduos man ramybės – jie įsivaizduos viską. O jeigu aš įeisiu į permatomą statinį, tie, kas pamatys mane įeinančią arba atseks mane čia, arba tiesiog pamatys mane viduje, susirinks aplinkui, kurį laiką paspoksos, bet jiems greit nusibos ir jie nebekreips dėmesio. Tad ilgainiui ten ji būsianti tikrai viena.

O paskui ji pagalvojo: „Ne“ – o jeigu kas nors drąsesnis už daugelį kitų ateis ir pamatys ją permatomo namo viduje – galbūt besimasturbuojančią arba medituojančią, arba net mirštančią – ir nuspręs, kad galima ne tik žiūrėti, bet ir įeiti. Visai ne iš nuobodulio. Tiesiog būti kartu. Taip, visai ne iš nuobodulio, bent jau pradžioje. Gal netgi mirtų drauge – tai būtų baisus įsibrovimas. Bet į matinį namą – nors visi galbūt sėdėtų lauke ratu įsivaizduodami, kad ji galbūt masturbuojasi arba medituoja, arba miršta, – bijotų įeiti, nes kas gi žino, ką jie ten iš tikrųjų rastų. Vis dėlto jeigu ketini masturbuotis arba medituoti, arba mirti, tai neturėtų būti kolektyvinis sprendimas. Fiziškai ji, aišku, būtų vienišesnė, bet smaugiama bekraštės lauke esančiųjų vaizduotės. Kaip tik tada atėjo du vyrai mėlynomis uniformomis, paėmė užrašus ir įnešė į abiejų namų vidų. Ji žiūrėjo nustėrusi, apimta sąmyšio ir apmaudo. O tada vyrai išėjo ir ėmė ardyti namus – stiklines plytas sukrovė į vežimą ir išvežė. Abiejose vietose tebestovėjo orūs vieniši užrašai: „Įeikite“, „Neįeikite“. Tad jai atlėgo, ir ji galėjo paklusti abiem. Ji nuėjo tolyn. Namai tapo tik gražiais pavieniais vaizdais.


Slėpynės

Kadaise, tomis dienomis, kai liejosi midus ir vynas, aš buvau poetas. Rimuodavau gėles ir mergeles, paukštį ir aukštį, guobą su lobiu, sėkme ir karu. Nenoriu dabar apkrauti jūsų visomis tomis detalėmis – jeigu jūs apskritai girdite mane, – nors kartais mano gyvenimas būdavo gana spalvingas. Verčiau bendrais štrichais nupiešiu savo dabartinę padėtį ir paryškinsiu kai kurias vietas, atvedusias į ją.

Paprastai per slėpynes kas nors slepiasi, o kas nors kitas ieško, bet su manim išėjo truputį kitaip. Ne taip seniai savo labai skurdžiame mažame kambarėlyje žvelgiau į blausų, bet vešlų savo kilimėlio plauką, o paskui pakėliau akis į lango užuolaidą, ją mano vargingomis sąlygomis atstojo nupjauta išmestų durų plokštuma, kurią prieš keletą metų buvau radęs skersgatvyje. Langas buvo tik vienas, ir, neturėdamas tikrų langinių, aš įsprausdavau šią lentą į lango rėmus, kai norėdavau apsisaugoti nuo šalčio arba saulės šviesos arba kai jausdavau, kad mane kas nors stebi pro langą bute anapus gatvelės ar nuo stogo, ar net kybodamas bet kur ore. Į rėmus tiko puikiai. Dažniausiai uždengdavau pastarajam tikslui – slėptis nuo kokio žmogaus ar padaro žvilgsnio į mano kambarį, kai vakare būnu užsidegęs šviesą. Dieną būdavau visai tikras, kad niekas nežiūrės, nes gyvenu aukštai, ir langas, atrodo, pats turi blausiai drumstą atspindžių tinklą. Gal ne tokį blausų kaip kilimėlis, kuris, manyčiau, kažkieno bute buvo skaisčiai rausvas, prieš man jį nuperkant sendaikčių krautuvėje. Pardavėjas paklausė: „Jūs tikrai norite pirkti – tokį siaubingą?“ Numojau į savo išdidumą ir į pastabą, vėl įsižiūrėjau į kilimėlį braukdamas smiliumi per antakį ir pamačiau, kad jis gana bjaurios rudai morkinės spalvos. Bet kartais aš išteškiu maisto, tad norėjau daikto, kuriame nereikėtų valyti dėmių ir savo paties išskyrų, jeigu ištėškęs susikremtu. Taigi, nusipirkau.

Mano problema buvo ir tebėra ta, kad aš ypač nemėgstu, kai kas nors žiūri į mane valgantį, ir čia reikalas truputį komplikavosi, kadangi lango lenta kartu buvo mano stalas, o aš buvau pernelyg kultūringai išauklėtas, kad galėčiau valgyti nuo grindų arba žingsniuoti pirmyn atgal dėdamasis maistą į burną, nors ir kaip elegantiškai, netgi priėmime. Dienos metu viskas buvo daugmaž gerai. Galėdavau nuimti lentą nuo lango arba, jeigu ji būdavo tiesiog atremta į sieną, pakelti ir padėti ant dviejų kėdžių, o ant likusios vienos kėdės atsisėsti ir valgyti. Šiek tiek užsikvempęs – gal palinkęs, tiksliau pasakius, bet man patinka žodis „užsikvempęs“, – tačiau vis dėlto kultūringas, nevalgantis nuo grindų, kaip skaičiau darant Jemene ir kituose laukiniuose kraštuose. Bet vakare bėda buvo ta, kad kas nors galėjo pamatyti mane kambaryje – jis labai mažas, ir normaliomis sąlygomis iš tiesų nėra kur pasislėpti. Net jei kas nors būtų išlaužęs lauko duris, būtų galėjęs užtikti mane „būtent tokį“. Tad vakare prieš valgydamas aš paprastai paimdavau kilimėlį ir pakabindavau ant lango. Žinoma, jeigu tada ką nors ištėkšdavau, nukrisdavo tiesiai ant grindų, o ne ant kilimėlio, ir patikėkit – kaip kažin ką mane apimdavo panika, kai taip atsitikdavo. Dar blogiau būdavo tais laikais, kai kartais vakarieniaudavau su svečiu – retas įvykis. Valgymo reikalai labai komplikuodavosi, nes turėjau tik tris kėdes ir dvi iš jų laikydavo nupjautas duris, kurias naudodavau kaip lango lentą, kai jų nereikėdavo stalui. Tad arba mano svečias sėdėdavo ant grindų matydamas stalą akių lygyje, o aš ant kėdės kitapus stalo užsikvempęs virš valgio, arba aš sėdėdavau ant grindų matydamas stalą akių lygyje, o svečias kitapus užsikvempęs virš stalo. Ir dėl to man būdavo labai nejauku, kadangi vienas iš mūsų akių lygyje matydavo ne tik stalą, bet ir, na, jūs žinot ką, – o aš juk labai drovus bei uždaras žmogus ir, kaip jau minėjau, man nepatinka, kai kas nors žiūri į mane valgantį net ir akis į akį, o tuo labiau į žinot ką. Dažnai paprašydavau savo draugo nusigręžti į burną dedant maistą – paprastai vaišindavau bulvių traškučiais ir sūriu. Dažnai ir aš nusigręždavau dėdamasis maistą į burną. Arba aš nusigręždavau prieš draugui dedant maistą į burną, arba jis nusigręždavo prieš man dedant maistą į burną. Tad visada kuris nors būdavo nusigręžęs – ar bent jau mes nusukdavom galvą, – o kitas ne, ir mums reikėdavo nuolat nujausti, kada vienas iš mūsų nori įsidėti maisto į burną. Galiausiai nueidavome lengvesniu keliu – abu nusigręždavom ir žiūrėdavom į priešingas puses dėdamiesi maisto į burną. Bet pradžioje aš niekada nesiūlydavau, kad mudu abu pradėtume valgyti kartu nusigręždami, nes man patiko, kaip visa tai klostosi. Tuo metu, kai būdavau nusigręžęs ir dar veidu atsisukęs į langą su kabančiu ant jo kilimėliu, prisimindavau, kad kilimėlio nėra po durimis, nuo kurių mudu valgome, ir kad vienas iš mudviejų gali ištėkšti ką nors ant grindų ir sukelti man panikos priepuolį.

Tad po kurio laiko, siekdamas išvengti tokio atsitikimo galimybės per bendrą vakarienę, vaišindavau tiktai gėrimais – tada pripildavau tik po pusę stiklinės, kad nieko nenutikštų ant grindų, ir mudu žingsniuodavome pirmyn atgal aptarinėdami svarbius dalykus. Dėl manęs stovint arba vaikštinėjant gurkšnoti galima – tik valgyti tokiu „stiliumi“ man atrodo vulgaru. Paskui, maždaug prieš dešimt metų, vienas draugas trupučiuką kluptelėjo, mudviem diskutuojant, ar pačios idėjos turi sielą, ir prilaistė savo gėrimo ant grindų. Man tai tikrai buvo siaubinga akimirka – aš kaip prisuktas ėmiau panikuoti, sugriebiau jį ir tvatinau jo galvą į grindis, kol dantys pažiro kaip žaidimo kauliukai. Tada nuėmiau nuo lango kilimėlį ir lentą ir išstūmiau jį lauk – nudribo į šiukšlių konteinerį apačioje. Sušlaviau dantis ir išmečiau per petį į unitazą, prietaringai prisimindamas kadaise mamos sektą pasaką. Nuleidau vandenį – ateities galimybes paskandinti taip pat lengva kaip kačiukus. Beje, savo svečio niekada nebemačiau. Tiesą sakant, apskritai lioviausi matytis su žmonėmis.

Netgi lioviausi valgyti ir gerti. Beveik. Kokį kartą per mėnesį – tiesiog kad nenumirčiau – sugramdau nagais nuo grindų ko nors ėdamo, atsistoju (nevaikštinėju) prie veidrodžio atsukęs jam nugarą (nors jis juodas kaip derva) ir kramtau valandų valandas. Šviesos nebedegu – o ir lemputė perdegusi. Netgi dieną būna beveik visai tamsu, nes kai stalui durys nebereikalingos, nuolat laikau jas įspraustas į lango rėmus. Kilimėlio irgi nebereikia, nes juk nebėra ką nutėkšti, tad pakabinau jį ant lango lentos, ir ši dviguba užtvara nuo visų spoksančių akių tikrai gana veiksminga. Nebematau net tos bjaurios rudai morkinės kilimėlio spalvos. Netgi nežinočiau, ar kilimėlis tebėra, tik kartais paliečiu ir tiesiog svaigstu, nes jis kaip prieš daugelį metų dingusios mano vyriausios dukters plaukai, visai kaip mano sapnų atpirkimo ožio kailis. Atsiprašau, vėl įsismaginau, o juk žadėjau neužkrauti detalių naštos.

Toliau. Jeigu kas nors dabar išlaužtų buto duris manęs ieškodamas, norėdamas sužinoti, ar aš gal dar gyvas (žinoma, tikriausiai niekas neieškos, nes manyčiau, kad niekas nebežino, jog aš egzistuoju, išskyrus nebent Dievą, – tiesiog norėtų pasižiūrėti, kas ten už tų durų), čia būtų taip tamsu ir tylu, jog, esu tikras, nebandytų įžengti bijodamas, kad gali nebūti grindų ir kad prasmegs į bedugnę. Aišku, ne į šiukšlių konteinerį, o į kažkokią nežinomą vietą. Pamenu, vaikystėje visi mano draugai mėgdavo žaisti slėpynes. Kadangi šis žaidimas visada sujaukdavo man protą ir aš vienas žaisdavau kitą žaidimą – ieškynes, – sekmadieninės mokyklos mokytojas kartą pasakė, kad man tikriausiai disleksija. Aš slėpdavausi ieškodamas savęs. Tada net Dievas manęs nebūtų suradęs. Tai truko ilgai, kol visai neseniai galų gale nusprendžiau papuošti savo gyvenamąją erdvę tamsa ir tada suvokiau, kad nėra skirtumo tarp ieškojimo ir slėpimosi, slėpimosi ir ieškojimo, net ir tarp tavęs ir manęs, tarp šeimininko ir svečio, Dievo ir manęs, tarp gyvo ir mirusio, tęsimo ir nutraukimo. Aš netgi patyriau epifaniją – man nušvito, kodėl draugas išlaistė stiklinę vandens. Dažniausiai čia tiesiog sėdžiu ant vienintelės savo kėdės – kitas dvi suvalgiau – ir retkarčiais švilpteliu. Šitaip šaukdavau savo kalytę, kai mudviem medžiojant ji pamesdavo pėdsaką. Medžiojamas žvėrelis dažnai lankstu sugrįždavo anksčiau už mano šunį. Ar jūs girdite mane?

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:44:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba