ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Sigitas Parulskis. Miegas ir kitos moterys. V.: Baltos lankos, 2005. 142 p.

Knygą „Išpažinimai“ parašė Aurelijus Augustinas. Praėjus daugiau kaip trims šimtams metų po Kristaus gimimo. Išsipažino tarsi ir Dievui, bet iš tiesų tekstui, diskursui, sklandžiam naratyvui. Rašė labai intymiai, netausodamas savęs ir savo subtilių paslapčių. Nurodė netgi tikslią savo nuodėmingojo gyvenimo trukmę: „Nuo devyniolikos savo amžiaus metų iki dvidešimt aštuntųjų leisdavaus suvedžiojamas ir kitus suvedžiojau, pats suklaidintas ir kitus klaidindavau įvairiais geiduliais“. Rašė apie save: kaip paauglystėje vogė kriaušes iš svetimo sodo, kaip sielojosi, nes nesuprato, kodėl tai daręs, – juk nemėgęs tų vaisių. Liūdėjo ir dėl to, kad išsiskyręs su mylimąja nesugebėjo laikytis jai duotų pažadų ir buvo neištikimas. Tačiau tikrasis Augustino tikslas, mano galva, buvo kiek kitas – ne savo subtilios subjektyvybės atsekimas ar susekimas ir ne viešas išsipažinimas, o noras suvokti daug globaliau – atsakyti į klausimą: „Ir kas per žmogus yra kiekvienas žmogus, kadangi yra žmogus?“ Augustinas kaltino ir tyrinėjo save ankstesnįjį iš naujos, tikėjimo atvertos, perspektyvos. Bandė suvokti save kaip paslaptį ir priėjo prie išvados, kad tai neįvykdoma. „Didi gelmė yra žmogus, kurio netgi plaukus Tu, Viešpatie, turi suskaičiavęs, – sako jis savo dialogo partneriui, – ir nė vienas nedingsta Tavo atmintyje; ir vis dėlto lengviau suskaičiuoti jo plaukus negu jausmus ir širdies plakimą“. Iš esmės tai yra išpažinimo kaip atsivėrimo projekto nesėkmės konstatacija. Kad ir ką sakytume, kad ir kiek rašytume, stengtumės išsipažinti – nesvarbu kam: Dievui, raštui, sau, atsitiktiniam klausytojui, psichoanalitikui ar nuodėmklausiui, – galutinis atsakymas ir aiškumas slysta ir tolsta. Žmogaus paslapties didybė lieka neaprėpiamesnė už jam duotas proto ir nuoširdumo galias ar talento pastangas.

Kiekvieną sykį, kai paimu į rankas Sigito Parulskio esė rinkinį – ar „Nuogus drabužius“, ar naująjį „Miegas ir kitos moterys“, – išgirstu Augustino klausimą, vėl atgijusį po beveik dviejų tūkstančių metų: „Ir kas per vienas yra kiekvienas žmogus, kadangi yra žmogus?“ Man atrodo, tai pamatinė Parulskio esė potemė. Parulskis, žinoma, nesėdėjo ir uoliai nestudijavo Augustino „Išpažinimų“, kad parašytų tai, ką parašė. Tačiau tam tikri autoriai, matyt, yra lemtingai pasmerkti būti jautresni egzistenciniam šlamesiui. Ir kai kiti rašo gal kiek ir plačiau – apie įvykius, apie pasaulį – šie nenuilstamai medituoja susitelkę į žmogiškumo esmę. Jie tiesiog priklauso, kaip pasakytų Giedra Radvilavičiūtė, tai pačiai kraujo grupei. Tos pačios „kraujo grupės“ kaip Augustinas būtų Pascalis, Kierkegaard’as, Nietzsche, Sartre’as ar Camus. Tačiau kraujo grupė nėra giminės arba nacionalinis paveldas. Ji nėra apribota filosofų luomu arba būdinga tik prancūzams. Ir Lietuvoje gali gimti prigimtiniai egzistencialistai. Įtariu, kad Parulskis yra vienas iš jų. Štai esė „Laikrodis“ naratorius sako, kad būna gyvenime akimirkų, kai žmogus ne gyvena, o tik sėdi ir gamina žmogiškumo esmę. Tada jis yra lengvai užklumpamas, pasibjaurėtinai žmogiškas, pasirengęs iš atsitiktinai į duris paskambinusio nevykėlio prekybos agento iš gailesčio nupirkti bet kokį nereikalingą daiktą. Jam tokiu būdu yra pavykę įsigyti masažuojamąjį dušo antgalį, ištempiamą drabužių džiovyklę ir laikrodį. „Šis prekybos agentas, – sako pasakotojas, – mane nustvėrė kaip tik tada, kai sėdėjau ir buvau pilnas žmogiškumo esmės. Kaip indas šaltienos. Gali netgi būti, kad buvau pagiringas, bet tai nieko nereiškia. Galėjau būti negėręs keturiasdešimt metų, vis tiek nuo esmės gaminimo nepasislėpsi“.

„Pagamintą žmogiškumo esmę“ Parulskio naratorius apmąsto iš įvairiausių galimų perspektyvų. Taip pat ir iš augustiniškos. Turiu galvoje esė, kuri pavadinta „Spyris atpirkėjui“. Ji prasideda kreipiniu, kurį jau Augustinas yra išmėginęs. „Viešpatie“, – kreipiasi pasakotojas. Toliau tęsia: „Kaip nekenčiu prisiminimų, kaip bijau sutikti žmonių „iš praeities“, – klasiokų, vaikystės draugų, kursiokų, kažkokių prieštvaninių sugėrovų ar sugulovių [...]?“ Kodėl prisiminimai gali prislėgti? Todėl, kad jie atplukdo mus kitokius: tokius, kokie sau nepatinkame, kokie pagal mūsų dabar jau vargais negalais susikurtą ar atrastą išpažįstamą idealiąją normą nebenorėtume būti. Bet, pasirodo, buvome. Todėl patiriame gėdą ir kaltę. Kad ir kaip Parulskio esė pasakotojas nemėgtų savo prisiminimų, jis vis dėlto priverčia save prisiminti, tarsi sektų Augustino palikto klausimo imperatyvu. Pasakotojas suvokia, kad prisiminimų niekaip nepavyks palikti praeičiai, jie visuomet čia, jie sutampa su prisiminimo laiku. „Ne tu persikeli į anuos laikus, tu konstruoji anų laikų modelį“, – sako jis. Tampa akivaizdu, kad jis yra apmąstęs laiko tėkmės ir praeities–dabarties–ateities segmentų filosofines konotacijas. Tačiau šios filosofinės įžvalgos jo neguodžia. „Bet nuo to vargu ar gali palengvėti“, – giliamintiškai konstatuoja. Tada pateikia save ankstesnįjį, kaip darė ir Augustinas, savo paties, skaitytojų, o jei Dievas būtų, tai visų pirma ir Jo teismui. Pradžioje jis apmąsto gėdą kaip aukščiausią sąžinės formą. O juk, žinia, antika tokiais dalykais kaip sąžinė ar nuodėmė nesidomėjo. Sąžinė – išskirtinai krikščioniškos tradicijos atradimas. Vėliau kaltės metafizika užvaldė Camus ir jis apie ją parašė romaną „Krytis“: apie tai, kaip žmogus, suvokęs savąją kaltę, perkeičia savo gyvenimą, ima teisti ir save ankstesnįjį, ir visą žmoniją. Parulskio pasakotojas taip pat išpažįsta gėdą, kurią jaučia jau daugelį metų, nes kadaise, dar tada, kai tarnavo kariuomenėje, jis be jokios priežasties, tiesiog eidamas iš paskos, įspyrė priešais tursenančiam, visų kas netingėjo paniekintam rusui. Maža kam per ilgą gyvenimą esam įspyrę,maža ką paniekinę ar kaip kitaip nuvylę. Kas nelindo vaikystėje vogti vaisių iš svetimo sodo? Buvo, praėjo, užsimiršo, kam gi tai dabar svarbu? Ar kaimynai nuo to prarado to meto derlių? Ir kur ta Augustino skrupulinga kaltės kančia? Antra vertus, vargu ar prisimena tas vargšas Parulskio naratoriaus atmintas kareivėlis dar vieną spyrį šalia daugybės kitų? Ko gero, tas spyris liko tik pasakotojo atmintyje. Liko kaip pamatinė nuodėmės ir kaltės simbolika. Liko save vertinančio brandaus žmogaus autoironiškas suvokimas, kad visi atsakymai, dėl ko viskas būtent taip ir įvyko: „dėl kaitros, dėl prakaito, dėl žemės kvapo, dėl Dievo, kuris mus apleido, dėl mergaitės, iš kurios man liks tik nuotrauka“, yra nepakankami. Liko suvokimas, kad spirdamas jis įspyrė beveik Dievui Sūnui, „beveik šventajam tarp įžūlių ir už savo būtį nuolat kovojančių patinų“. Ir save teisiančiajam kaip ryškiausia vizualinė kaltės išraiška lieka atmintyje atsigręžęs ir pro ašaras besišypsantis užguitojo veidas. Augustinui buvo nepalyginti lengviau. Jis, pabaigęs subtilią savo nuodėmės analizę, niekada nelikdavo vienas, jis visada galėjo atsiremti į numanomą Dievo petį, visada paskutinį žodį patikėdavo aukštesnei esybei. Lieka neaišku, į ką turėtų kreiptis Parulskio išpažinėjas, jei jis jau tada suvokė, kad „Dievas apleido“. Kur ta aukštesnė instancija, kuri viską išaiškintų, pamokytų ir paguostų? Kaltė be atpirkimo yra slegiantis palikimas, kurį Dievas mirdamas paliko žmonijai.

Parulskio pasakotojui belieka plėšti, jo žodžiais tariant, prisiminimų velėną, mėginant „uždangstyti savo gyvenimo skyles, pro kurias plūsta bauginanti tuštuma“. Augustinas nežinojo, kas yra ši tuštuma. Jeigu ji nuo uolių apmąstymų imdavo vertis, ją pridengdavo visagalio Dievo šešėlis. Mirus Dievui gimsta Nietzschės pamišėlis, kuris dieną su žibintu vaikšto po turgų kartodamas: „Ieškau Dievo, ieškau Dievo“. Ko šis Nietzschės pamišėlis klykia? Ar tik ne nuo tos Parulskio pasakotojo pastebėtos bauginančios tuštumos? Tuštumos kaip begalinės vienatvės. Neatsargusis prisileido ją per arti ir nuo pernelyg aiškiai suvoktos tiesos išprotėjo. Parulskio naratorius neklykia. Jis apsisaugo nuo jos galinga kalbos ir mąstymo figūra, kuri buvo nebūtina ir todėl svetima Augustinui. Parulskio pasakotojas ginkluotas ironija ir autoironija. Jis netgi gali surasti mirusiam Dievui vietą: įkurdinti tarp daikto ir reiškinio. Esė „Daiktai“ naratorius sako skiriąs reiškinį nuo daikto pagal funkcionalų kriterijų: reiškiniai – tai tie patys daiktai, tiktai įjungti. Bet jis nežinąs, kaip įjungti arba išjungti Dievą. Vieniems jis šviečia, o kitus atvirkščiai – akina. Ir pasakotojas, ko gero, jaučiasi pakliuvęs į antrąją kategoriją. „Net ir tamsoje, – sako jis, – nuolat į kažką atsitrenkiu, ir skauda“. Ir neapsaugo nuo to beprasmiško skausmo savo sūnaus Dievas – tėvas, palikęs jį vieną klaidžioti tamsoje. Kaipgi galėtų apsaugoti tas, kurio nebėra.

Todėl Parulskio pasakotojas kalbasi ne su Dievu, kaip kad kalbėjosi Augustinas. Apie egzistencinius dalykus jis šnekučiuojasi arba su medicinos seserimis („Imobilizacija“), arba su pardavėjomis („Daiktai“), arba su bankininkėmis („Geltona padangės dėžutė“), arba su praplaukiančia varle. Esė „Pagirios“ jis prisimena, kaip kitados metais vyresnis bičiulis mėgdavęs įstatyti varlėms šiaudą į užpakalį, paskui jas pripūsti ir, paleidęs į vandenį, stebėti jų bergždžias pastangas panerti į dugną. Naratorius sakosi varlei negalįs su ja to paties padaryti iš kažkokio keisto numanomo solidarumo, nes pats jaučiasi taip, lyg „kažkas iš ten, iš labai aukštai, būtų kažkokiu būdu (gal net lygiai taip pat – su šiaudu, pro skylę sėdynėje) pripūtęs oro arba prakeiktų abejonių ir netikrumo, paleidęs į šį drumzliną skystį, vadinamą buvimu, gyvenimu, egzistencija“. Lyrinis herojus jaučiasi taip, tarsi šis kažkas iš tenai, iš aukštai, ir dabar taip pat „dieviškai žvengdamas“ stebėtų jo beviltiškas pastangas panirti į gelmę, lygiai taip kaip jo draugas natūralistas stebėdavęs savo varles. Kodėl jam galėjo šauti į galvą būtent tokia asociacija? Pasakotojas sakosi nesuprantąs, iš kur kyla jo apgailėtinas noras nuolat kabintis į vilties ašmenis, kur galbūt slypi esmė, atsakymas ir išganymas. Jis nesuprantąs, kodėl tiki, kad yra kažkas daugiau nei paviršius ir purvinos sūkuriuojančios putos. Tiki, kartu ir netiki, todėl nusišlapina į alaus butelį ir išplukdo jį Nemunu, tarsi siųstų laišką nepažįstamajam, nors šis, suradęs jį, vargu ar gebės iššifruoti. Toks judesys paskatina pasakotoją dar giliau susimąstyti. „Juk ir mano kūno inde, – sako jis, – vargu ar kas nors ten, aukštybėse, uždarė kokį nors prasmingą pranešimą prieš išmesdami jį plaukti pasroviui, į ateities horizontą, kurio paprasčiausiai nėra“.

Čia būtų galima konstatuoti, kad Parulskio pasakotojui, kaip ir Šliogerio sukurtam konceptualiam filosofiniam personažui, pamažu ima vertis Niekis, nes jis ima suvokti, kad jokios ateities nėra. Nėra ateities kaip pažadėtosios amžinybės. Bet, kita vertus, vis dar yra esamybė. Todėl dar lieka galimybė patirti kasdienį tikrumą dėl buvimo čia ir dabar. O suabejojus tuo tikrumu – jo imti ieškoti. Todėl pasakotojas galutinai nenusimena ir nerezignuoja. Jis netgi šiek tiek modifikuoja Camus savižudybės teoriją. Pagrindinė filosofinė problema, pasirodo, nėra klausimas, gyventi ar mirti. Taip pat nesąs klausimas, kas esi ar netgi kur esi. Filosofuojančiam žmogui, jei jis yra vyras, rūpi tiktai tai, ar jis vis dar yra vyras. Kadaise Descartes’as suabejojusiam savo buvimo tikrumu siūlė pasitikrinti ta pačia abejone: nepaliaujamai mąstant abejoti viskuo, kuo dar įmanoma abejoti, galiausiai suvokiant, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, lieka tik pats mąstymas. „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“, – su palengvėjimu užbaigė tyrimą Descartes’as. Jaučiu savyje augančią vyrišką potenciją, pasiruošusią malonumui, – mąsto Parulskio naratorius, – vadinasi, esu, egzistuoju. Tik apdairiau nei Descartes’as prideda žodelytį „dar“. Ir taip užbaigia esė „Balandžio epifanija“, kurioje pasakotojas atsiskleidžia kaip labai socialus, netikėtai sugebantis svarstant erotikos ir metafizikos santykio problemą suburti aplinkinių rajonų gyventojus: nenusakomą moterį, archetipinę pensininkę, darbininką, gremžiantį kastuvu gretimą kalną. Naratorius šioje esė skleidžiasi tarsi koks apaštalas Paulius, pagaliau suradęs savuosius korintiečius. Tiktai, skirtingai nei Augustinas savo „Išpažinimuose“, jis neapgailestauja dėl jau įvykusios ir todėl negrąžinamai nelemtos kūno nuodėmės, o vis dar yra pasirengęs ją pasitikti iš naujo. Todėl nors nebėra amžinybės, pasakotojui lieka artima ateitis.

Turiu išpažinti, kad ir aš padariau nuodėmę. Interpretuodama rašytojo tekstą pakeičiau jo profesinę priklausomybę: padariau iš jo filosofą. Ne iš kiekvieno rašytojo jį padarysi. Iš Parulskio, kaip ir iš Radzevičiaus, Gavelio, Kunčiaus, Marčėno, labai pasistengus galima padaryti. Lietuvoje pamažu klostosi intelektualiosios literatūros tradicija. Tarpinio rašymo, kyburiuojančio tarp filosofijos ir literatūros, atsiranda vis daugiau. Postmodernizmas, žinoma, trina skirtumus tarp literatūros ir filosofijos. Tačiau pats Parulskis kaip autorius, mano galva, vis dėlto nėra postmodernus. Nors įtarti galima: jis rašo keliais sluoksniais ir keliais lygiais, supriešindamas ir supindamas buitį ir transcendenciją pačiu netikėčiausiu ir paradoksaliausiu būdu. Kita vertus, jis puoselėja labai artimą postmodernui ironija ir autoironija paremtą laisvo rašymo stilių. Vis dėlto jam nerūpi kultūros aliuzijos pačios savaime ir žaidimas kitų autorių tekstais, kas yra tikroji postmodernisto lemtis. Postmodernistas nieko nebesako apie pačią tikrovę. Jis sustoja ties tekstu ir pasitiki vien ženklais. O Parulskis viską rašo labai „iš tikrųjų“, labai iš esmės, kaip pasakytų Andriuškevičius, de profundis. Ironiškai aprašydamas savo herojaus slydimą gyvenimo paviršiumi, jis vis dėlto bando atverti pačios tikrovės, o ne tekstų siunčiamus antrinius ženklus. Kurdamas esė kaip kasdienybės poeziją, jis niekada nepaleidžia iš akių jam nerimą keliančios pamatinės gelmės. Parulskio naratorius net tylėdamas žino ją esant. O jei nepavyksta į ją panirti visa galva, laiko tai savo egzistenciniu nepajėgumu, o ne tikrovės išnykimu. Šios tikrovės gelmės Parulskio pasakotojas ilgisi panašiai, kaip Augustinas ilgėjosi Dievo. Ir panašiai tiki, nors ir neaiškiais kontūrais, ją vis dėlto esant.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:44:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba