ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Apsakymai

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Panacėja

Pumpurėnų sanatorijos-reabilitolijos reikia vengti rudenį, prasidėjus šalnoms. Lietuvos čiabuviams nepriimtina šaldymo terapija, nors kur besdėsi – to reikalauja Europos Sąjunga. Nepatiklieji, vis dar vildamiesi sveikatos stebuklo ir šiltos palatos, nukanka į Pumpurėnus. Lengvatikiai suspiečiami palatose-ledainėse. Vakarop dingsta drungna radiatoriuose.

– Jėzusmarija! – graudenasi nupiepėlis Dzikas. – Akurat, nabaštiko užpakalis, – čiupinėja pasidabruotus iškilimus.

– Tylėk, blin! – teškia ilgakinkis Florijonas. – Šiąnakt mus bandys, ar sustirsim į ragą.

Jis ieško stiprybės kerza įrištoje knygoje „Josifas Visarionovičius Stalinas. Trumpa biografija“.

Po šios naujienos klipatėlės vyniojasi į rankšluosčius, gudručiai, parsinešę parko lapų, kamšosi sėdmenis. Labiausiai dėl diskomforto kankinasi seksualinės mažumos: naktį reikia mūvėti vilnoniais getrais – atia striptizui ant fortepijono!

Pusiaunaktį iš čiaupų prapuola vanduo – ligoniukai negali čiurenti į kriauklę. Nehigieniška ir kenkia migruojančių sparnuočių orientacijai. Neduok Dieve ne ten užneš paukščių gripą.

Palatos kuičiasi poilsiui. Slaugutė operatorė Ašara, vilkinti triušenomis, avinti veltinukais su rožių aplikacijomis, apeina palatas. Jos tikslas – užklupti lovoje rūkantį, elektrą pleškinantį ar šiaip nešvankiai besielgiantį ligoniuką.

Reumatikai, artritikai, hipochondrikai vizitui pasiruošę. Per sieną susistuksena trijų raidžių žodelytį ir palatose įsivyrauja tyla. Ji perauga į tikrąją ramybę – viskas išjungta, sužiūrėta, sudrausminta.

Rytmetį, prieš įjungiant šilumą, slaugutė operatorė vėl pasirodo palatose. Mikliu judesiu nugnybia klipatėlių nosių varveklius ir teškia į kriauklę.

– Blin, išsikirmijau, – džiaugiasi Florijonas ir, savarankiškai nulaužęs nosies varveklį, įteikia slaugutei.

Ši, nenusimaudama pirštinių, priima dovaną. Atsarga gėdos nedaro, dar kas įleis išgaląstą it žeberklas dantį, paskui aiškinkis žurnalistiniame tyrime.

Atitirpę ir išsilukštenę ligoniukai panarina pirštus į lapais prišiušusius kutkalius. Laimingiausi tie, kurių garbanos – tik prisiminimas, nuo galvų lengviau gremžti svetimkūnius. Kosėjimų audrą permuša džiaugsmo valiavimai – čiaupuose atsirado vanduo. Kai kurie klipatėlės šlapiu delnu trina veidelį, ant akių užteškia lašų gaivos.

– Nepersistenk, boba pažins ir su kaka panosėj, – moko Florijonas.

Artėja pusryčių metas. Klipatėlės įsiropščia į vežėčias bei elektrokartingus ir koridoriuose užverda lenktynės – greičiau valgyklon. Šį rytą laimi vežėčių asas Ciprijonas. Ropšdamasis iš transporto, moja prie sienų prilipusiems žiūrovams, dalija interviu žurnalistams, suskumba à la Delon poza pasisukioti prieš paparacų objektyvus.

Po pusryčių atsigriebia elektrokartingų vairuotojai. Jie nuzvimbia per klubo-skaityklos aikštelę, nesustoja net prie vienintelio koridoriuje tualeto.

Kartingų, vežėčių meistrai ar šiaip ligoniukai pabyra po procedūrų kabinetus, įrūgsta eilėse prie gydytojų. Moterytės viena kitai burbena sopulių poterius, vyrai giria Darbo partiją, gliaudo Vilniaus mero vingrybes. Ponia, maloni visais atžvilgiais, užspendžia Florijoną ir užsimerkusi beria sunkių ir nepagydomų ligų pavadinimus. Gaudydama kvapą, ji stabteli ties dvidešimt septintąja, o Florijonas, nelaukdamas, kol ši vėl užsives, puola už akių:

– Atsiprašau, ponia, bet negaliu Jūsų pradžiuginti tokiu gausiu ir spalvingu ligų bukietėliu...

Abu susikremta. Poniutė – kad vyras žiaurus ir neišklauso nė trečdalio ligų, Florijonas – kad neperprato damos gyvasties trapumo.

Marinuotis eilėse klipatėlės pasidabina išeiginiais treningais – Pumpurėnuose madingiausi Zanzibaro maharadžos paradiniai su sidabriniais makaronais ant raudonų kulšių. Dar madingi žydri su kosminiais ūkais, tačiau visus vienija baltutėliai lampasai. Poniutės iš Kaaauno išsiskiria kiniškais chalatais ir smailianosiais čebatėliais „Mažylis Mukas“. Drakonais Kiau Miau išsiuvinėti auksaspalviai apdarai gydo ir slepia vidurių pūtimą bei hemorojų.

Supanašėjusių lyčių personos išsiskiria galvos apdangalais. Damos linkusios į amerikoniškas beisbolo kepuraites, paplėkę kavalieriai, pakreipę šapkas ušankas, vilioja užkištomis chrizantemomis. Visų galvos apdangalai be stručių ir kakadu plunksnų, tik laisvai plevena pamušalų šilkas.

Ligoniukai tempia plastikinius maišelius. Šį sezoną einamiausi eurovaistinių reklaminiai „GSK – geriausia priemonė erekcijai gerinti“. Rožiniai ponuliai tvirtina: „GSK – greitai ir patikimai“. Pageidaujantiems šios palaimos – nemokamas telefonas 8~800 102 03 arba internetas „www.erekcija.lt“. Vaistų ir malonumų kiekis ribotas.

Moterytės prašmėžuoja nešdamos plakatus su fosforinio švytėjimo veideliu televizijos žvaigžde Nomeda. Damos kryžium gulasi dėl jos reklamuojamų kremų galios, kuri grąžina jaunystę ir nesusiraukšlėjančią it būgnas odą.

Kas antrą dieną klube-skaitykloje vakaronės. Gundančiai atmetęs koją, armoniką liurlina nelaikantis šlapimo Krescencijus. Pataikęs į natą užtraukia:

        Aria, aria traktoriuks,
        Nesustoja motoriuks.
        Kolūkiete, gulk į vagą,
        Reik pasmailinti noragą.

Moterytės ties trečia eilute nuleidžia akis, bet pabaigoje klegėdamos pritaria muzikantui. Priedainį jos traukia vienos. Krescencijus bėga, kur reikia, kad grįžęs nauja jėga trauktų dainų dainelę.

Vakarop, kai išsivaikščioja daktarai su seselėmis, slaugutės gremžia procedūrines ir palatas, elektrokartingų, vežėčių šturmanai ir visi nepribaigtieji šalčio terapijos pabyra po rudenėjantį parką. Su kiekvienu pasisveikina senolis gulbinas Martynas, kurį kadaise iš delno maitino Napoleonas. Paukštis, apėjęs visus ligoniukus ir įsitikinęs atvykėlių bėdiškumu, krypuoja į tvenkinį. Iš nervingo uodegos virptelėjimo supranti – parko pažiba įsižeidęs. Ilgam.

Prie takų raudonos ir geltonos rodyklės kreipia į paaikčiojimų kalnelį. Pakelėje sustingę medžio motiejai žiūri, kaip mėnulio sidabre turškiasi antys, alėjų prieblandoje repetuojami kurortinės meilės apsigraibymai.

– Nakčiai rinkit tik klevų lapus, – protina Florijonas. – Smulkiuose prašapsit it utis po šašu.

Artinasi eilinė šaldymo terapijos panacėja.


Ar nepristigo Perekšliuose kilmingų grybų?

Stasiukas tėviškėn atmina kinišku „Trantklebetir“. Dviratį stato prie sulaukėjusios kriaušės, tolėliau nuo nugaišusiais katinais paduodančio šulinio. Keturios Seimo komisijos nenustatė, kodėl gyvūnėliai renkasi savižudžio dalią, ir šį objektą paskelbė lankytina paveldo vieta.

Kai mes nusipirkome kaimynystėje gryčiutę, Stasiuko budinkai nebuvo pagalom, tik langai lipo iš rėmų, stogas drisko it bėdulio sermėga.

Sakiau Stasiukui: prikalkim ruberoido skutus, kitaip iškados neišvengsi.

Anas basos kojos nykščiu apvertė kankorėžį ir mestelėjo:

– No.

Tai galėjo reikšti sutikimą ar galvočiaus liūdesį dėl paiko pasiūlymo.

Stasiukas neskubėjo keisti įprasto įvaizdžio – kaip ne kaip jis ūkininkas, ponauja 20 ha miške ir grytelninko patarimas jam nė motais. Įspūdingiausia kaimyno valdose – už daržinės Aukštaitijos gamtos paminklas 40 metrų aukščio eglė. Ji laukinėjantis paslepia liesą šeimininko pasturgalį, atlaikė Petronėlės ir Beatos uraganus.

Žiemą vasarą Stasiukas lindi žaliai rudame megztinyje. Dėl šilumos nežinau, bet tvirtumo – tikra neperšaunama „Aro“ liemenė. Per laiką megztinis dar pagražėjo, rankogaliai ir apykaklė įgijo taurų antracito blizgesį.

Kaimynas turi butą didmiestyje, tame pačiame, kur dešimt metų valdininkai didžiuojasi būsimuoju universitetu. Net autobusų stotelė iškilmingai pašventinta. Sustoja autobusas prie aukso raidėm išrašytos lentelės, o ten aukštosios mokyklos nė padujų. Net, atsiprašant, nepamatysi observatorijos bokštų. Teoriškai – arklys, o praktiškai – nesikelia.

Vasarą – samanės šinkavimo metu – pas Stasiuką dviračiais atmina vietiniai ir verslininkai iš Pyplių miško. Traktoriuku atburzgia pusbrolis Algis.

– Tai kas stato? – apmeta dar nepadūmavusiu žvilgsniu šeimininkas.

– Tavo kiemas, tu ir vaišini, – choru atsako svečiai.

Po ilgų derybų susirinkusieji nuo nosies metasi po du litus, o užkanda vis ta pati – nuo neatmenamų laikų panamėje vargstantys svogūnai.

Kai bambalis apeina ratą, neišsiversi be antro. Į tašką skuba raišoji Bronislava. Ji ima Stasiuko dviratį ir nurūksta kaimo keliu. Vyriausiam kompanijoje Zigmui nebėra ko judintis – giltinė jau subinę uosto. Jo tėvukas, proše pana, kadaise buvo Varėnoje įsirašęs į Želigovskio legionus ir nuo to laiko visa giminė atsišaukia – pan Petkevič. Zigmuntas prisimena tėvo karišką komandą: „Pan za panom šniuruisia“. Treptelėjęs kerzuko auliniu jis išdidžiai priduria: „Voisko panstva bardzo motorizovana“.

Po antro bambalio Stasiuką patraukia dainuoti. Jis trejus metus tarnavo Plinkšių zagotskote ir išmoko ne vieną žemaitišką talalušką.

        Ubagėlis nor kirkout,
        Ubagėlės nenor dout.
        Tas mizerėi po gvaltos
        Brinkt ir užlėp unt vėinos.

Likę Petkevičiai gėrėdamiesi nukabina žandikaulius ir giriasi supratę kas trečią žodį.

– Pakartot, pakartot! – suspiegia Bronislava.

Ji energingiausia iš visų giminių ir, jei ne tas raišumas, ne sykį būtų pakeitusi pavardę. Stasiukas, tramdydamas pilve kylantį griaudėjimą, suraukia perstuvą. Jis ne kvailys – už bisą priklauso bambaliukas. Tiesa, jo atlikimas – ne estrados princo Sisino, bet kur kaime geriau rasi. Patvirtindamas, kad nenusileis, Stasiukas pro išretėjusių dantų vartus iščirškina seilę ir liuobteli – akurat.

Tą žodį parsinešė iš Žemaitijos kartu su mėlyno brezento daiktamaišiu „Turist SSSR“. Žmonos kaimynai nesulaukė, nors taip tikėjosi, net maudė paširdžiuose. Po Plinkšių jau niekas nekalba apie būsimą pačią, Stasiukas išmoko verstis ir vienas. Mirus motušėlei, per 50-metį peršokusį jaunikį užgriuvo rūpesčiai, kur čia į panas besižvalgysi. Nors širdies kampelyje anas tebetiki – sirpsta jo pupa uoga, oi, sirpsta.

Suzmekus gryčiai, Stasiukas persimetė į daržinę. Ten ant kolchozo šiaudų plakio išsirausė migį, atsitempė vatinę antklodę, o šalia pasidėjo ąsotį nudaužta ąsa smulkiems reikaliukams. Kojines, sukietėjančias dūdele, naudoja kaip pagalvę.

– Tai miegi kaip Atila, gal daboji šiaudus žirgui? – mandagiai klausinėju.

Jis nuspiria tuščią kilkių dėžutę ir pritaria:

– No.

Kaimynas verdasi valgyti ant laužo, patiekalas neturi prarasti sodraus dūmo ir pušų ozono kvapo.

Ketaus katilą išvažiuodamas pakasa po šiaudais, nes dabar viską vagia. Įsilaužę nedorėliai nugvelbė senelio palikimą – sudilusį it siūlelis dalgį. Pamokytas Stasiukas trim spynom užrakina daržinę ir paspiria ąžuoliniu kuolu. Tai garantija it įstačius šarvo duris „Crowne Plaza“, kurių kaina nuo 900 Lt.

Apmetęs daržinės voratinklius, abejoju, ar yra ką vogti.

– Ale vagia. Netur vogti iš biedno žmogaus, – nukerta kaip kirviu.

Matyt, ilgapirščiai beraščiai, jei nepalietė krūvelėn sumestų knygų. Tarp jų „Aritmetika“ IV klasei, „Chemijos pradžiamokslis“, akademiko A. I. Oparino „Draugo J. V. Stalino veikalų kalbos mokslo klausimais reikšmė tarybinio biologijos mokslo vystymuisi“.

Kaime nėra klubo-skaityklos, tai atkakę vasaroti be samanės manosi kaip išmano. Verslininkai užankančiame tvenkinyje mojuoja japoniškais spiningais, kiti mėgina lįsti į gelmę – užsiimti povandenine žūkle. Tik šis sportas greitai baigiasi žiaukčiojimu, nes kvėpavimo vamzdeliai užsineša dumblu, akiniai pajuosta lyg dūmais aprūkyti.

Bendravimą tarp atvykėlių ir čiabuvių palaiko nepailstanti Bronislava. Lėkdama per kaimą dviračiu, ji pirmiau prisistato prie naujai atvykusios audinės. Panelė nesiropščia nuo dviračio ir tol skambina, kol kas išlenda iš gryčios. Dažniausiai tai ne automobilio vairuotojas, o žabala šeimininkė, kuri vis tiek mato, kad atvykėlės viena koja trumpesnė ir nėra jai ko čia skambalioti.

Perekšlių kaime septynios gryčios. Keturiose gyvena našlelės Antosė, Morta, Jadvyga ir Stasė. Trijose sunku atrinkti, kas įgulę – savi ar svetimieji. Svarbu, kad samanės netrūksta. Jos pristigus, vyriškiai ieškosi naujos gaspadinės. Ši už prakapotas malkas, sukilotas duris pagatava ir patį velnią po patalais pasišauti.

Perekšliai garsėja miško gėrybėmis, kaimas toli nuo autostrados ir grybautojai tik retsykiais pasivaidena.

Sykį atklydo du vyriškiai ir moterytė. Grįžo vakare tuščiais krepšiais, vos ant kojų besilaikydami, o dama dar ir lakuotą batuką pametusi.

– Tu mus, blin, ne į tą pusę vedei, – rūstavo garbanotas blondinas.

– O tu, šuns paute, ar makaulės neturi, kol samanę triūbijai – prie žaizdos dėk, o kai išlakei – priekabių ieškai.

Tik moterytė tylėjo ir po kiekvieno žagtelėjimo ant grybautojo kaklo kabinosi.

Kai vasara ėjo į pabaigą, atsivežiau svečiuosna rusų aktorių N. Železkiną. Pasigėrėjęs gelstančiom drebulėm, paskaitęs S. Jesenino „Osen’, moja osen’“, neatplėšė žvilgsnio nuo Stasiuko ūkio:

Zdes’ russkij živiot?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 30 iš 30 
14:44:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba