ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimas

JONAS SERAPINAS

[skaityti komentarus]

Atėjo dvi šventės. Viena kareivių, kita – mažos Šiaurės tautos. Aš esu Giedrius Pasalskis ir esu vienas. Esu „nei rafinuotas, nei aukštos kultūros žmogus“. Esu „sunykęs ir šlapiais delnais“. Esu mikčius – klumpu tardamas keturis priebalsius, bet tai man nekliudo. Gal tik truputį, kai būnu scenoje ant pakylos ir direktoriaus kabinete.

Dabar kiekvieną pavasarį ir rudenį dirbu savivaldybėje lapų pūtiku. Anksčiau dirbau daugelį darbų. Mane supantys žmonės manęs nesupranta, tačiau visi darbai man prie širdies, nes jie – tai mano savijauta. Anksčiau buvau metalo liejikas, elektrinio vežimėlio vairuotojas, vidutinio tralerio viršutinio denio jūreivis ir kareivis žvalgybininkas. Paskui fotografas vestuvėse žmonių, kurie yra iš tolimų priemiesčių, nes puikiai moku jų vietinę kalbą ir jaunavedžius sustatau „gražiomis pozomis“. Vėliau – kartografas ir dainų užrašinėtojas, geologas ir antrinių žaliavų rinkėjas, lydintis pasiturinčius žmones miško takais ir palei upę. Kai mieste gyveno daug žydų, tai buvau jų parankinis. Prieš tapdamas lapų pūtiku buvau bandelių ir karšto pieno iš Pilies kepyklėlės į Rotušę nešiotojas ir savadarbių atvirukų su geltonomis našlaitėmis, paparčių lapais ir ranka rašytais eilėraščiais apie laukinę gamtą ir tyrą meilę platintojas. Pirmos pagalbos agentas, egzotinių vaisių pardavėjas, afišų klijuotojas, laikraščio „15 min“ veltui dalytojas ir bilietų plėšytojas kino teatruose „Helios“ ir „Pionierius“, kurių jau nėra.

Lapų pūtiku aš dirbu už atlygį. „Ot taip“ dirbu miesto pradinėje mokykloje – matematikos, darbų ir pynimo iš vytelių mokytoju. Per mažas ir vidutines šventes – fokusininku vaikų ir senelių namuose. Per Kalėdas – Kalėdų Seneliu.

Kai šiais metais pirmą kartą lijo lietus ir sproginėjo balų oro pūslės (prisimenat), aš važiavau į gretimo miesto zoologijos sodą, kad parodyčiau keturmečiam vaikui plėšrius gyvūnus. Dabar lyja kitas lietus ir aš esu šio miesto Šv. Jokūbo ir Pilypo parke, nes šiandien yra spalio 18 diena. Parke ant postamento sėdi prieš šimtus metų miręs didelės tautos kompozitorius ir natų perrašinėtojas. Tos tautos, kuriai tada priklausė miesto savivaldybė ir masonų organizacija, nariai kompozitorių palaidojo kolumbariume, o vėliau pastatė žalvarinį paminklą. Dabar jis – paminklas. Tačiau savivaldybėje šiandien nėra žmogaus, kuris būtų girdėjęs nors vieną kompozitoriaus kūrinį, todėl po kitų rinkimų, pavasarį, iš jo išlydys traukinių aliarmo varpą, kuris žargonu vadinamas „rynda“.

Šiandien, kai spalvoti lapai kloja skubančiųjų pramintus takus, aš privalau juos nupūsti į šalikeles. Savivaldybės pirmasis asmuo, kad galėtų patikrinti mano darbą, nuo namų iki savivaldybės eina pėsčias. Jei kurią dieną jis būna sudirgęs ar vėjas mano triūsą verčia juokais, tai jis, pirmasis asmuo, man neišduoda kvito miežinei košei, kuri dalijama „Betanijos“ privalomos labdaros valgykloje. Taip, taip, toje pačioje, kurioje per nevalstybines šventes pagyvenusios, bet dar pasileidusios moterys neįgaliems benamiams už savivaldybės mecenatų pinigus rodo savo...

Kai dirbu pūtiku, tai kas valandą darau pertraukas. Po dešimt minučių. To reikalauja Žmogiškųjų resursų skyrius. Mano resurso NUMERIS – 401, todėl mano pareiga būti paklusniam. Per pertraukas aš sėdžiu ant suoliuko ir stebiu praeivius. Ilgiau nei galima ilsiuosi pusę aštuonių ryto, kai skamba bažnyčių varpai, jų gausmas man – muzikinės dermės. Paniūniuoti pats nesugebėčiau, nes melodija man pernelyg sudėtinga. Darbas nekliudo stebėti praeivius. Jie mane mato ir aš juos matau, tik jie nesisveikina, nes jiems atgrasus mano veidas, o mano darbas jiems pernelyg triukšmingas. Gal praeiviai dabar svajingi, gal paskendę mintyse. Su manim sveikinasi tik jaunas kunigas, jo plaukai ryte visada sukti suktukais, o priekiniai dantys keraminiai, todėl kunigas šypsosi ir blizga. Jis VISADA linki „geros dienos“.

Pro mane pravažiuoja dviratininkai, tarp kurių pagyvenusi Britanijos salų dama, jai per septyniasdešimt ir todėl ji visada su pirštinėmis. Po trečios pamainos į bistro pusrūsį skuba amžinai šąlanti lengvo elgesio mergina, kad suvalgytų tris kalakutienos dešreles. Į „Žaliąją žąsį“ skuba padavėjos. Praeina buvę „Baltųjų dramblių“ indų plovėjai, dabar Mažojo seimo nariai, jų užkulniai niekada nevalyti. Praeina „Zundos“ moterys žaliais kombinezonais su šluotomis, skubiojo pašto pasiuntiniai, močiutė su jurginų ir astrų puokštėmis ir pirmokų mokytoja, mokanti vaiką vokiečių kalbos umliautų tarimo. Bėgte prabėga abiejų lyčių benamiai šunys ir filosofijos fakulteto studentė, kuri dabar paštininkė su krepšiu ir „Vakaro žiniomis“. Praeina du jauni vyrai, kurių nuotraukos visur, nes jų ieško policija, vienas bankininkas, vienuolė pilku abitu, du chroniški girtuokliai ir trys gailestingosios slaugytojos. Pagaliau daug žadantis moderatorius, kurio pavardė iš septynių raidžių, o paskutinė – A.

Praeivius aš ne tik stebiu, bet ir registruoju jų naktinius poelgius. Pavyzdžiui, ar naktį jie mylėjosi, nes daugumos vyrų žvilgsniai – mušto šuns, moterų... tpfu, kaip už pinigus. Taip kalbu, nes nesu cinikas ir mano pareiga ne vien tik lapai. Žmonėms nustatau intelekto koeficientą, sudarau virtualias jų sekas. Kai viskas pabosta ir turiu įgaliojimus, iš karo sandėlių vargšams išduodu maisto talonus. Žmonėms įperšu įkyrias mintis, kad jie gali sirgti mažų organų vėžiu ir jiems reikia atlikti žymenis bei mėginius. Jei žmonės buriasi eilėse, tikrinu jų kišenes, ar jie netyčia neapsivogė, nes mūsų žmonėms tai būdinga. Gesinu vos spėjusius užsimegzti konfliktus ir iškart prašau parodyti pasą, ir žmonės nuščiūva. Kaimiečiams už parduotos karvės pinigus siūlau pirkti kinų prekių, nes prekės rankų darbo. Miestiečiams – užstatyti mansardinius butus, nes vėl atėję rusai juos vis tiek atims ir ten įrengs gynybinius taškus, kai juos (ir mus) puls trečiosios šalys ir į juos (ir į mus) priešai mėtys napalmo bombas bei skleis folijos gabaliukų sidabrinį lietų.

Kai visa tai vyksta, ima švisti. Juk sakiau – šiandien spalio 18 diena. Švintant šviesa tikra, nes nėra šešėlių. Jau visai švinta. Ryto migla per metrą virš rudų lapų ir purvinos žolės. Podraug su ja – nebylūs Rasiomonas, Tarzanas, Ponas-420 ir Fernandelis. Čiukas ir Gekas, taip pat bronzinis stabas ant pjedestalo, atkišęs vieną ranką į priekį, o kitą užkišęs už frenčiaus ir stebintis, kaip minios bėga nurodyta kryptim. Visiems jiems iš paskos – trys cementiniai drambliai iš fontano duobės ir pensininkai karininkai su šachmatų lentomis. Ir aš, einantis skaičiuoti parko medžių. Klevai, kaštonai, liepos – visi. Guobos trisdešimt trys, uosių – perpus mažiau nei mano vaikystėje, erškėčiai išgenėti, tuopos – dvi, viena pusiau nupjauta, kita nusėsta varnų-kuosų, akacijos nežmoniškai išstorėjusios, ąžuolas – neįgalus, nei miršta, nei gyvena. Visi – mano medžiai, visi. Netgi tie, kurių jau nėra.

Kai visa tai vyksta, dirbančios šeimininkės ryte verda vakarienes. Jos apverčia ant kito šono piršto storio ruginį blyną per visą keptuvę ir nukelia bėgančios pieniškos grikių sriubos puodo dangtį.

Kai visa tai vyksta, trumpam atgaunu regėjimą. Trumpam, nes sergu skotoma. Skotoma – graikiškas žodis. Jis apibūdina AKLUMĄ į plotį, bet niekada į gylį ir aukštį. Mano aklumas nežymus, kaip jau kartą sakiau, – tik niekams: raktų žiedeliams, Coliukės dydžio žaislams ir garvežio dūmo kilpoms. Aklumas išskirtinis, skirtas reiškiniams, kurie sukelia pavydą. Nors, tiesą sakant, pavydžiu tik gyvūnams. Tačiau ir tie kelia rūšinius karus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:44:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba