ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 nr. 776

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (31) • JUSTINA VAITKEVIČIŪTĖ. Gidas (13) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Profesionalo mirtis (1) • MeilėKAREN L. BLOOMQUIST. Kas apibrėžia Bažnyčią – valstybė, etniškumas ar rinka?SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsKERRY SHAWN KEYS. ApsakymaiDAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilės (2) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (1) • CASTOR&POLLUX. Recenzijos (49) • CASTOR&POLLUX. Fanaberijos (87) • JŪRATĖ BARANOVA. Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio „Išpažinimai“Mardasavo dainių Petrą Zalanską prisimenant (1) • JONAS SERAPINAS. Skotoma, arba Lapų pūtiko gyvenimasMEILĖ GIRAITIENĖ. Blusų cirkas?RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Apsakymai (1) • LAIŠKAI (198) •

Meilė

Siūlome ištrauką iš Dialogo kultūros instituto spaudai rengiamos pokalbių knygos „Vienas Dievas, trys tiesos“

[skaityti komentarus]

Tėvas Claude’as Geffré

Kas yra meilė?

– Sunku išreikšti žodžiais, kas yra meilė. Reikia ja gyventi, nes žmogus be meilės negali egzistuoti. Kodėl? Todėl, kad negalime likti užsidarę savyje, neatsiverti kitiems žmonėms – juk per savo artimą pažįstame save pačius. Taigi meilė sau patiems yra neatskiriama nuo meilės kitiems žmonėms. Liguistai savyje užsidaręs žmogus ne tik nebendrauja su kitais, bet ir nesuvokia esąs asmenybė, kadangi suvokimas, kad pats savaime esi asmenybė, ateina, kai iš meilės mus pripažįsta kitas žmogus. Egzistuoja daugybė meilės formų. Paimkime šeimą – egzistuoja motinos, vaiko, sutuoktinių meilė. Gali būti fizinė, kūniška, erotinė meilė arba meilė kaip draugystė. Pastarąją meilės formą pralenkia tik tai, ką mes, krikščionys, vadiname meile savo artimui – o tai yra meilė kaip atsakas į begalinę Dievo meilę.

Kaip išreiškiama, kaip reikėtų išreikšti meilę vaikams, tėvams ir seneliams?

– Visa, kas susiję su švietimu, dvasios žadinimu, moralės mokymu, – yra tėvų meilės vaikams išraiška. Sykiu ir vaikai, ypač jei viskas klostosi gerai, turėtų sugebėti išreikšti savo meilę, švelnumą bei dėkingumą ir jaustis skolingi tėvams už viską, ką šie dėl jų padarė. O kaip išreikšti meilę Dievui? Geriausia išraiška, kaip jau kalbėjome, yra malda: dėkojimas, garbinimas tyloje arba gyvu žodžiu, daina, šokiu. Viskas, kuo žmogus parodo savo dėkingumą Dievui – viso, kas gyva, Kūrėjui, šio pasaulio, kuris, nepaisant visų jame vykstančių nelaimių, yra pilnas gražių, nuostabių dalykų, autoriui; o drauge dėkingumas Dievui, per mūsų tėvus, bendravimą suteikusiam mums galimybę jį sutikti, įvardyti, su juo kalbėtis.

Ar reikia mylėti ir savo priešą? Kas yra neapykanta?

– Meilė savo artimui krikščionybėje iš tiesų reiškia meilę netgi savo priešui. Kodėl? Todėl, kad tam tikra prasme mes esame Dievo meilės žmogui skelbėjai, liudytojai, o Dievas nenustoja mylėjęs netgi to, kuris tam tikru būdu, t. y. per savo piktadarybes, nusikaltimus, maištaudamas prieš Dievą, tampa jo priešu. Taigi, man regis, meilė priešui, glaudžiai susijusi su atleidimo idėja, kyla iš supratimo, kad tam tikra prasme neturime teisės mylėti mažiau nei Dievas. Todėl priešu man tapusį žmogų – atkakliai darantį bloga, nesigailintį – privalau ir toliau mylėti, tikėdamas, kad jį vis dar myli Dievas ir kad mano meilė galbūt gali paskatinti jį pripažinti savo klaidas, imti gailėtis.

Kokia, Jūsų supratimu, yra svarbiausia krikščionybės žinia?

– Manau, kad, auštant trečiajam tūkstantmečiui, krikščionybė teikia vilties, tikėjimo žmogumi idėją – tikrumą, kad galų gale meilė įveiks neapykantą, gėris laimės prieš blogį, taika – prieš karą. Kodėl? Todėl, kad, tikėdami Dievu, tikime ir tuo, jog ši kūrinija yra gera ir jog žmogaus viduje slypi galia įveikti savo paties instinktyvų smurtingumą. Galbūt pati svarbiausia krikščionybės idėja yra teiginys, kad smurtas nėra neišvengiamas – įmanoma nutraukti uždarą, pragarišką tarpusavio smurtavimų ratą, o padaryti tai galima pradedant atleisti. Tai yra smurto priešnuodis. Kita vertus, manau, kad jeigu krikščionybė yra religija Dievo, kuris netgi įsikūnija į žmogų – Jėzų Nazarietį, tai krikščionis neturėtų savo kovos už Dievą atskirti nuo kovos už žmogų. Kalbėdamas apie kovą už Dievą, turiu galvoje aistrą, kurios vedami siekiame skelbti Dievo vardą. Tai štai šitos kovos už Dievą negalime atskirti nuo kovos už žmogų.

Dar norėčiau pridurti, kad šio tūkstantmečio pradžioje viena iš krikščionių tikėjimo vilčių yra manyti, jog galima nutraukti brolžudiškus karus tarp žydų, krikščionių ir musulmonų. Kad galbūt šioms trims šeimoms, trims iš Abraomo kilusioms šakoms egzistuoja galimybė sugyventi taikiai. Galbūt Dievo sumanyme gali egzistuoti paslaptingas trijų monoteistinių religijų viena kitos papildymas, tarsi savotiška viena kitos imitacija, kuriai pritaikyčiau žymaus prancūzų islamisto Louis Massignono mintį, kad kiekviena iš didžiųjų monoteistinių religijų geriausiai išreiškia, atspindi vieną iš didžiųjų teologinių vertybių. Taigi manau, kad islamas turėtų atspindėti tikėjimą, gyvą tikėjimą Dievu – vieninteliu ir Kūrėju. Judaizmas galbūt geriausiai įkūnija, išreiškia tai, ką turėtume vadinti viltimi – visi laukiame teisingumo ir taikos karalystės, ir šis laukimas neturėtų galioti tik anapusiniam gyvenimui, o turėtų būti pradėtas dar šioje istorijoje.

O kalbant apie krikščionybę, manau, kad, norėdama išlikti ištikima sau pačiai, ji turėtų tapti pavyzdine meilės ir gailestingumo vertybių religija. Krikščionybė turėtų būti tarsi tarp žmonių gyvenanti ikona to, kas sykiu yra ir meilė Dievui, ir meilė savo artimui. Mano galva, egzistuoja savotiška paslaptinga bendrystė tarp tikėjimo, vilties ir meilės; ir ši bendrystė tarnauja išgelbėjimui, suvokiamam pačia plačiausia prasme, – tai yra ne tik išgelbėjimas po mirties, amžinasis gyvenimas, bet ir mūsų išlaisvinimas čia, dar šitoje Žemėje, nukreiptas prieš viską, kas lemia mūsų tarpusavio susvetimėjimą. Nes Dievas trokšta, kad šis kūrinijos pasaulis, vis dar tarnaujantis tuštybei, pagaliau realizuotųsi iki galo. Taigi, kaip tikintys žmonės, Abraomo palikuonys, turime dirbti visi išvien vardan visaverčio žmogaus ir visavertės kūrinijos – kokios jos nori Dievas.


Rabinas Davidas Rosenas

Ar galima nekęsti? Ar mums įsakyta mylėti net ir savo priešą?

– Kunigų knygos devynioliktame skyriuje mums sakoma, kad širdyje neturėtume laikyti neapykantos savo artimui. Kartais patiriame nuoskaudų, sukeliančių mums neigiamų jausmų, kurie laikui bėgant gali vis labiau slėgti. Neapykanta yra natūralus kūno mechanizmas, tarsi žaizda – jei negydoma iš karto, gali užsikrėsti ir tapti pavojinga, nes paskleidžia blogį į visą kūną. Lygiai taip pat, kai pažeidžiami mūsų jausmai, turime imtis priemonių, nes, negydant žaizdos, skausmas pavirsta neapykanta.

Neapykanta yra dvasios nuodai, graužiantys tave iš vidaus, todėl tik pajutęs šį tavyje glūdintį blogį turi kaip galėdamas pasistengti išvaryti jį lauk. Biblija mums sako: „Širdyje neturėtum nekęsti savo brolio, geriau papriekaištauk savo broliui, tačiau nenusidėk dėl jo“. Kitaip tariant, kai jaučiamės įskaudinti, tai, ką turėtume daryti, yra būtent kalbėti apie savo jausmus su mus įskaudinusiu žmogumi, sakyti: „Žiūrėk, štai ką tu man padarei, ir tai mane giliai įskaudino“, – tokiu būdu skausmas neišvirs į neapykantą jūsų širdyje. Nes neapykanta yra nepageidautina, ir ne tik geriems santykiams su savo artimu palaikyti. Ji yra nepageidautina dėl mūsų pačių, nes kelia pavojų dvasinei ir moralinei mūsų sveikatai. O drauge esame mokomi neleisti neigiamiems jausmams daryti įtaką mūsų elgesiui su kitais žmonėmis, ir ypač moralės požiūriu. Egzistuoja tokia patarlė: „Jei tavo priešas ištroškęs – duok jam gerti“.

Kitaip tariant, netgi priešo atžvilgiu neturėtum leisti šiems jausmams tave užvaldyti, neturėtum leisti jiems išvirsti į neapykantą, nes taip prieinama prie paties žmogiškojo orumo sumenkinimo. Ši samprata galioja ir žmonių turtui: „Matydamas savo priešo asilą, nebepakeliantį pernelyg sunkaus jungo, – dar sako Biblija, – nestovėk žiūrėdamas iš tolo, o prieik ir padėk pakelti naštą“. O patį ryškiausią atskyrimą iš tiesų randame Psalmių žodžiuose, kur sakoma: „Kas myli Dievą, nekenčia piktojo“. Piktasis nėra žmogus.

Geriausias paaiškinimas, padedantis perprasti šią sąvoką, yra pateiktas Talmude, kur aiškinama viena Biblijos eilutė; tai iš tiesų įdomi istorija. Joje pasakojama apie žymų išminčių rabiną Meirą, gyvenusį II a., ir jo nuostabią žmoną, vardu Brurija. Vieną kartą keletas jaunuolių taip suerzino jį savo akiplėšiškumu, kad šis supykęs kreipėsi į Dievą tokiais žodžiais: „Dieve, padėk man jų atsikratyti!“ Išgirdusi jo žodžius, žmona Brurija jam ir sako: „Kodėl taip sakai? Argi nežinai Psalmės žodžių, pranašaujančių, kad nuodėmės bus nušluotos iš šio pasaulio ir piktasis daugiau nebevaldys?“

Kitaip tariant, reikia norėti ne kad skriaudėjas išnyktų, o kad pasigailėtų dėl padarytų nuodėmių ir taptų teisingu žmogumi. Taigi Talmudas pripažįsta, kad Brurija, rabino žmona, buvo išmintingesnė už patį išmintingiausią rabiną – rabinas Meiras sutiko su jos žodžiais, aiškinančiais šią sąvoką.

Teisinga nekęsti blogio, kaip piktojo išraiškos, o ne paties, mūsų supratimu, blogo žmogaus. Turime melsti, kad nusidėjėliai daugiau nebenusidėtų ir kad mūsų priešai nebebūtų mums priešais. Norėčiau pabaigti, pridurdamas dar vieną kito išminčiaus posakį: tikras didvyris yra tas, kuris savo priešą paverčia draugu.

Kokią apibendrinančią žinią judaizmo požiūriu norėtumėte mums perduoti?

– Mūsų dvasinį likimą geriausiai apibrėžia Išėjimo knygoje, prieš suteikiant dešimt Dievo įsakymų, pasakyta frazė. Dievas sako Izraelio vaikams: „Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta“. Kiekvienas bendruomenės narys bus kunigas ta prasme, kad turės tiesioginį ir asmeninį ryšį su Dievu (tai paaiškina, kodėl rabinas nėra tarpininkas – juk kiekvienas turi savo „tiesioginę liniją“ su Dievu). Tačiau privalome būti šventi ir asmeniniame gyvenime – šventumas yra esminė judaizmo, kaip religinio gyvenimo būdo, samprata. Šventumas reiškia ieškoti sąmoningumo ir nieko nelaikyti savaime suprantama.

Viename gražiame homiletinės tradicijos paaiškinime midraše mūsų išminčiai sako, kad jeigu keliesi ryte ir matai kylančią saulę arba guliesi vakare pamatęs saulėlydį ir nesukalbi palaiminimo maldos, – tik be reikalo švaistai savo gyvenimą. Tačiau šis pasakymas yra paslaptingas, reikalingas paaiškinimo. Ką žydų tradicijoje reiškia palaiminimas? Mūsų kasdienybėje, prieš valgydami ar gerdami, ar mėgaudamiesi bet kokiu kitu dalyku, sakome palaiminimo maldą. Egzistuoja tam tikros maldos formulės, kalbamos prieš valgant vaisių, obuolį. Tačiau ką gi darome, kalbėdami palaiminimo maldą? Išreiškiame pripažinimą ir dėkingumą. Pripažįstame, kad tai, kuo maitinsimės, ar tai, ką malonaus patirsime, yra nuo Dievo. Todėl tai, ką darome, suvokiame ne automatiškai, kaip savaime suprantamą dalyką, o sąmoningai, vertindami ir su dėkingumu.

Štai ką turi galvoje mūsų rabinai, minėtame midraše sakydami, kad jei keliatės ryte stebėdami kylančios saulės grožį arba einate miegoti regėję nuostabų saulėlydį ir suvokiate tai kaip savaime suprantamą dalyką, neišreikšdami palaiminimo, nevertindami, nedėkodami už šias dovanas... tai tarsi negyvenate, nes iš tiesų ir negyvenate. Jūsų kūnas gali ir egzistuoti, tačiau nesate iš tikrųjų gyvi, nes gyventi – tai pripažinti Dievo buvimą pasaulyje, savyje, kitame žmoguje. Visos žydų tradicijos, įstatymai, šeštadienis – visi šie dalykai skatina geriau suvokti tai, ką darome. Mes nevalgome automatiškai, negeriame, lyg būtume robotai, – suvokiame savo veiksmus. Egzistuoja savaitės diena, per kurią stengiamės ypač tvirtai suvokti Dievo buvimą kiekviename iš mūsų bei visuose mus supančiuose dalykuose ir vadovaudamiesi šiuo suvokimu geriau atpažįstame Dievo buvimą visą ateinančią savaitę. Visas judaizmas yra linkęs į šį šventumą, šį kiekvieno savo veiksmo suvokimą tiek savyje, tiek ir mūsų santykiuose su kitais žmonėmis. Tai yra idealas, kurio turėtume siekti visomis savo jėgomis, idant taptume šventa tauta ir tikra kunigų karalyste.


Profesorius Mustafa Abu Sway

Kas yra meilė?

– Meilė yra sielos būsena. Islamui aukščiausia meilės forma yra ta, kuri sieja Dievą ir žmogų. Ir tai yra žmogaus pareiga sugebėti pasiekti tokį santykio su Dievu lygmenį. Antrasis meilės lygmuo yra tas, kuris tikintį musulmoną sieja su Pranašu. Ir šį meilės lygmenį musulmonas privalo pasiekti. Tai yra svarbu, nes mylinčiajam yra kur kas paprasčiau paklusti mylimo asmens valiai. Vadinasi, meilė yra priemonė su mielu noru priimti religijos mokymus ir taisykles, daryti tai, ko ji iš mūsų reikalauja. Tarp visų žmonių, taigi ir tarp musulmonų bendruomenės narių, taip pat turėtų egzistuoti tam tikras meilės lygmuo, tačiau, norint priimti šią meilę, reikia išvalyti iš savo sielos visus neigiamus jausmus kitų atžvilgiu. O jei kalbame apie vyro ir moters meilę, tai islamas, žinoma, neneigia šio jausmo svarbos. Tiesiog islamas sako, kad įsimylėjus savo jausmus reikėtų reikšti santuokoje. Jokios kitos meilės formos, pavyzdžiui, gyvenimo nesusituokus, svetimavimo, islamas neleidžia.

Ar egzistuoja meilės arba pagarbos lygmenys šeimoje? Pavyzdžiui, koks islamo požiūris į senus žmones?

– Kaip ir bet kuri kita religija, islamas gerbia visus šeimos narius nepriklausomai nuo jų amžiaus, taigi ir vaikus, ir senelius. Iš tiesų Alachas, Dievas, daugelyje Korano eilučių po reikalavimo išpažinti tikėjimą reikalauja, kad musulmonai gerbtų savo tėvus, šeimą ir stengtųsi šio gėrio vardan. Šis įsakymas, žinoma, egzistuoja ne tik islame, nes tai yra universalus mokymas bet kuriam tikinčiajam: gyventi santarvėje su savo artimu, taigi ir su savo šeimynykščiais.

Kaip tėvai turėtų reikšti meilę savo vaikams: auklėdami, taisydami, bausdami, kreipdami sekti jų pėdomis ar palikdami kaip galima daugiau laisvės ieškoti savo kelio?

– Meilę vaikams galima išreikšti įvairiais būdais. Dovanoti savo vaikams daugybę materialinių dalykų ar tenkinti kiekvieną jų užgaidą – dar nereiškia meilės; meilės neišreiškia nė absoliučios laisvės davimas, nes vaikai gali neatsakingai ja pasinaudoti. Tuo labiau nereikėtų leisti vaikams ieškoti gyvenimo prasmės visiškai be jokio paaiškinimo ir be jokios meilės – reikia aiškinti, mokyti vaikus. Kartais meilę galima išreikšti tiesiog apkabinant ar pabučiuojant; o kartais – ir bausme (o ji neturėtų būti kūniška), pavyzdžiui, dieną ar dvi neduoti vaikams pinigų jų užgaidoms. Tačiau, aišku, yra negerai nesutarti su savo vaikais. Tėvų tikslas turėtų būti tapti geriausiais jų draugais. O galų gale taip turėtų būti ir visose normaliose kultūringose šeimose, nesvarbu, apie jas kalbame religiniame kontekste ar ne. [...]

Vertė Karolina Šimelevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:44:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba