ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose

JULIJUS LOZORAITIS

[skaityti komentarus]

Mūsų visuomenės požiūris į žiniasklaidą pastaraisiais metais savo prigimtimi tapo kažkuo labai artimas antisemitizmui. Antisemitizmas yra abstrakti, nemotyvuota, apriorinė neapykanta žydams, bergždžiai pretenduojanti į visuotinumą. Paradoksalu, kad esti nemaža antisemitų, neturinčių jokių pretenzijų atskiriems žydų tautybės atstovams ir netgi su jais savotiškai draugaujančių, bet tai netrukdo jiems neapkęsti žydų tautos apskritai.

Panašiai mūsų visuomenė žiūri ir į žurnalistus. Kiekvienas atskiras visuomenės veikėjas, ar tai būtų politikas, ar verslininkas, ar kultūrtrėgeris, nevengia bendrauti ir netgi draugauti su žurnalistais. Tačiau susirinkę į būrį skirtingų pažiūrų ir pozicijų, skirtingų kartų ir interesų žmonės, norėdami rasti atspirties tašką bendram pokalbiui, dažnai pradeda nuo frazės: "Na, bet jau tie žurnalistai..." – ir pokalbio darna lyg ir garantuota.

Neigiama visuomenės nuostata žurnalistų atžvilgiu ir vartotojiškas santykis savo prigimtimi yra panašūs į antisemitizmą ir antisemitų išnaudotojišką požiūrį į žydų tautybės žmones. Žiniasklaidos atstovams tarsi suteikiama atskira visuomeninio gyvenimo niša ir jie vykdo šventą atpirkimo ožių ir revoliucinių procesų aukų misiją. Regis, už tai visuomenė turėtų juos mylėti ir gerbti, bet iš tikrųjų nieko panašaus neįvyksta. Visuotinis nepalankumas, negeranoriškumas lydi šio amato žmones, kol jie yra priskirti žurnalistų klanui (visa tai šių žodžių autorius turėjo progos patirti savo kailiu).

Belieka pridurti, kad visa, kas paminėta (ir kas bus paminėta), autorius sieja tik su ta mūsų žiniasklaidos dalimi, kurią sudaro didieji komerciniai dienraščiai, t. y. didžiąja žurnalistų ir visos periodinės spaudos tiražo dalimi.

Kaip ir kuri kita visuomenės kasta, žurnalistų bendruomenė yra nevienalytė. Tie, kurie pelnosi duoną iš rašinių kultūros temomis, priklauso žemiausiam šios kastos sluoksniui. Šis sluoksnis yra nustatytas a priori, nesvarbu, kokio išsilavinimo, intelekto, kokio profesinio įdirbio, įgyto iki ateinant į šią profesiją, yra žurnalistas. Čia nėra ir negali būti logiškų karjeros ar finansinių perspektyvų – to siekiantiems dera visų pirma atsižadėti kultūrinės specifikos ir ieškoti kitokių temų.

Derėtų dar sykį pabrėžti, kad kalbama ne apie masinę ir ne apie elitinę kultūras – tiksliau, ne vien apie masinę ir ne vien apie elitinę kultūras, o apie tą kultūrinę terpę, kurios masinė ir elitinė apraiškos tėra išorinės, dažnai lemiamos reikšmės neturinčios dalys. Paradoksalu yra ir tai, kad šios bendro proceso nelemiančios apraiškos turi palyginti laisvą išėjimą į mūsų komercinę periodinę spaudą, tuo tarpu bendras kultūrinis procesas pasmerktas būti atspindimas vien specializuotuose leidiniuose.

Krinta į akis ir tai, kad specializuoti kultūriniai leidiniai, kurie leidžiami homeopatiniais tiražais ir egzistuoja rinkos dėsnių pasaulio periferijoje, visomis išgalėmis stengiasi sirgti tomis pačiomis ligomis kaip ir mūsų didieji dienraščiai. Kita vertus, galime rasti tokių didžiulių "paklodžių", persunktų žurnalistinio vandens ir atmieštų tuščio popieriaus erdvėmis, kokių nebūna ir negali būti komercinėje periodinėje spaudoje.

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, ir šioje periferijoje galioja tie patys dėsniai kaip ir metropolijoje. Ir čia skaitytoją bandoma pavilioti vienokiu ar kitokiu sensacingumu. Nors kultūrinio reiškinio sensacingumas dažnai būna išlaužtas iš piršto: pakanka atvykti į mūsų užkampį kokiai plunksnuotai asmenybei – še tau ir sensacija.

Dar nelogiškesnis paradoksas, kai sensacija skelbiama iš anksto: "Tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą, tokiame ir tokiame teatre įvyks sensacinga skandalingo spektaklio premjera..." Po tokių pareiškimų, savaime suprantama, jokiai sensacijai ar skandalui nebelieka vietos. Telieka atspindėti, kad jokio skandalo ar sensacijos nebuvo – štai ir visa skysta tokio "sensacingo" įvykio atspindėjimo spaudoje intriga.

Taip pat kultūrinės spaudos skaitytojai dažnai nesupranta, pagal kokius kriterijus vienas kultūrinis reiškinys atspindimas, o kitas – ne, net ir specializuotoje spaudoje. Šalyje vyksta daugybė koncertų, parodų, premjerų, kitokių meninių ir kultūrinių įvykių. Kodėl būtent vieni, o ne kiti patenka į periodikos puslapius? Kodėl vieniems, o ne kitiems skiriama daug laikraštinio ploto pirmosiose pozicijose? Kokie dėsniai lemia tų pačių temų migraciją pozicijų ir žanrų hierarchijoje?

Anot vieno iš didžiųjų dienraščių vadovo, komercinis periodinis leidinys, kad būtų sėkmingas, privalo atspindėti visų pirma žymių asmenybių gyvenimus, darbus ir veidus. Niekas neketina nuneigti, kad kultūros ir meno pasaulyje esti nemažai garsių vardų, su kuriais susiję įvykiai reguliariai atspindimi ir didžiojoje komercinėje, ir mažojoje specializuotoje periodikoje.

Tačiau ir tarp garsenybių, kaip žinoma, yra ir labiau, ir mažiau garsių. Čia ir pasireiškia toji kultūros politika, kurią vykdo didžioji komercinė spauda ir kurios geidulingai ilgisi specialioji kultūrinė. Tuos autoritetus, kurie garsesni, galima "pritildyti" per spaudą – ir atvirkščiai. Galų gale ir patį garsenybės fenomeną pagimdo dažniausia ta pati spauda, kuri savo pagimdytu ir tiražuojamu produktu vėliau sėkmingai minta. Tokio proceso rezultatas – pati save maitinanti uždara garsenybių gaminimo ir manipuliavimo jomis sistema.

Be abejonės, kultūrinėje spaudoje, tiek komercinėje, tiek specialiojoje, nenustoja galioti ir objektyvūs vertinimo kriterijai. Bet įdomiausia yra tai, kad, pasitelkiant objektyvumo argumentus, dažniausia operuojama užsienio, o ne savų, vietinių, vertintojų kriterijais. Tarsi epitetas "savas" šiuo atveju yra kompromituojantis argumentas.

Taip lengva ranka įteisinamas nemalonus faktas, kai vietiniai vertintojai yra pasmerkti subjektyvumui, paliekant objektyvumo prerogatyvą tik žvilgsniui į mūsų kultūrą iš už specifinių aplinkybių galiojimo ribų. Tokiu būdu visa mūsų kultūrinė – tiek didžioji, tiek mažoji – spauda kryptingai ir tendencingai dirba, kad vientisa mūsų kultūrinė terpė visuomenės akyse suskiltų į prestižinę eksportinę ir neprestižinę "vidaus vartojimo" kultūrą.

Deja, mažoji specializuota kultūrinė periodika šiam procesui neturi tokios įtakos kaip didžioji komercinė (t. y. toji kultūrinės periodikos dalis, kuri yra prisišliejusi prie didžiosios spaudos, kol pastaroji ją pakenčia). Mažoji kultūrinė spauda (čia turima galvoje vien tiražų, o ne puoselėjamų vertybių mastai) stengiasi manipuliuoti kultūriniais procesais ir jų veikėjais kaip ir didžioji komercinė, skirstydama juos į "savus" ir "svetimus", t. y. giminingus ar svetimus konkretaus leidinio prigimčiai arba netgi konkretaus leidinio konkrečiam konjunktūriniam momentui.

(Šiuo atveju epitetas "savas" yra tarsi bilietas į išrinktųjų klubą. Akivaizdus paradoksas: tos pačios formuluotės, kuri tarsi kompromituoja vertintojus, prasmė pakeičiama į priešingą, kai tik taikoma tiems, kurie yra vertinami.)

Taigi specializuoti kultūriniai leidiniai lekia sau, pabrukę uodegas, kaip kadaise Jeseninas įkandin komjaunimui, dalyvaudami beprasmiškose lenktynėse su didžiaisiais komerciniais leidiniais, siekdami įnešti ir savo indėlį į mūsų kultūrinio proceso chaotiškumą.

Tuo tarpu ignoruojami ir apleidžiami tie kultūros barai, kuriuos kultivuoti ir puoselėti nekomercinei kultūrinei spaudai, regis, liepė pats Dievas. Turima galvoje gyva, pulsuojanti, ieškanti ir klystanti teorija apie kultūrinės informacijos prigimtį, funkcijas ir egzistavimo sąlygas komercinės informacinės visuomenės aplinkoje.

Kultūrinė informacija, nepaisant jos tariamo nekomerciškumo, turi akivaizdžių pranašumų, palyginti su kitomis informacijos rūšimis, kuriomis operuoja didžioji komercinė spauda. Kultūrinės informacijos nepopuliarumą lemia ne tiek jos prigimtis, kiek jos pateikimo būdai, kai ją stengiamasi pateikti priemonėmis, charakteringomis kitų rūšių informacijai – kriminalinei, politinei, sporto, pramogų ir pan.

Tuo tarpu kultūrinė informacija turi tokių specifinių pranašumų, kokių neturi kitos informacijos rūšys. Pagrindinis iš jų – kultūrinės informacijos anonsiškumas. Bet kurią informaciją periodikoje, kuri aprašo kultūrinį įvykį ar reiškinį, sudaro faktai, kurie galioja dar neįvykus įvykiui ar reiškiniui. Kitaip tariant, bet kurį kultūrinį faktą galima aprašyti spaudoje iki jo užfiksavimo erdvėje ir laike. Taip yra todėl, kad kultūrinių reiškinių visuma, t. y. jos vertybinė dalis, egzistuoja ne konkrečioje, o virtualioje plotmėje, kas ir sudaro jos vertybinį savitumą.

Norint aktualizuoti tokią informaciją, pakanka nurodyti tik fakto vietą ir laiką. Paskui belieka svarbios, bet pastaruoju metu tapusios ypač problemiškos kultūrinės informacijos dalys: tiesioginis įspūdis ir įvertinimas.

Šios abi kultūrinės informacijos dalys iš esmės ir sudaro kultūrinės politikos, kurią vykdo komercinė periodika, intrigos esmę, ir būtent čia yra didžiausia normų ir kriterijų sumaištis. Visų pirma dažniausiai niekaip neapsisprendžiama, kokiems skaitytojams yra skirti akcentuojamieji įspūdžiai ir vertinimai – ar specialistams, ar vartotojams; galų gale ar tiems, kurie yra susipažinę su faktu, ar tiems, kurie dar tik ketina su juo susipažinti ir ieško orientyrų.

Neprošal čia dar sykį paminėti ypatingą anonsinės informacijos svarbą, nors dauguma vartotojų į ją žiūri atsainiai – atseit tokią informaciją periodikai teikti neprivalu. Anaiptol taip nėra. Anonsinę informaciją sukaupti ir apdoroti yra nepalyginti sudėtingiau nei postfaktinę (nuo žodžių post factum). Visa, kas įvardijama anonse, turėtų būti deklaruojama tik tariamąja nuosaka, bet aplinkybės verčia skelbti jį kaip garantuotą būsimą faktą, o tai savaime yra nonsensas.

Paradoksas yra dar ir tai, kad kultūrinio anonso skelbėjas rizikuoja kur kas daugiau nei patys kultūrinio fakto organizatoriai ir dalyviai. Klasikiniu gali būti laikomas atvejis, kai "Meno fortas" pateikė spaudai patrauklią informaciją apie Goethės "Fausto" skaitymus. Gausiai susirinkusiai publikai, kaip ir derėjo laukti, buvo pateiktas visai ne toks renginys, koks buvo žadėtas, o kur kas kuklesnis. Atpirkimo ožiais dėl anonso ir fakto neatitikmens liko ne organizatoriai, o anonsą paskelbusi žiniasklaida. Ir tai toli gražu ne vienintelis atvejis.

Kultūriniai anonsai komercinėje spaudoje iš tikrųjų yra šimtatūkstantiniais tiražais skelbiama nemokama kultūrinių įvykių reklama. Reikėtų konstatuoti, kad didieji dienraščiai nuolat neatlyginamai remia kultūrą, nors kultūros (ir ypač valstybinės meno) institucijos keiksnoja didžiąją spaudą dėl nedėmesingumo kultūrai.

Jeigu visą plotą, kurį komercinė spauda skiria nemokamai kultūrinių renginių reklamai, skelbiamai per anonsus, paverstume pinigine išraiška, susidarytų tikrai nemaža suma. Be šitos sumos valstybinių meno institucijų bendras biudžetas atrodytų tikrai skurdesnis. Kita vertus, nedaug trūksta, kad didieji dienraščiai apskritai atsisakytų praktikos skelbti nemokamą kultūrinę anonsinę informaciją, palikdami šią priedermę vien tik specialiesiems kultūriniams leidiniams. Deja, ir pačios valstybinės kultūros ir meno institucijos nemoka (arba kartais net nenori) pasinaudoti kultūrinių anonsų komercinėje spaudoje galimybėmis.

Visa likusi "postfaktinė" kultūrinė informacija (t. y. kas lieka atmetus anonsus) – tai reportažai, recenzijos, kritiniai straipsniai, apžvalgos ir t. t. Skaitytojai neleis sumeluoti, kad minėtų žanrų srityje įsigalėjusi beprecedentė sumaištis.

Vietoj reportažų pateikiamos iš anonsų pagamintos trumpos informacijos, kuriose formuluotė "bus" tik pakeista "buvo". Recenzijos žanras apskritai ignoruojamas, ji tapusi savotiška kritinio trumpo straipsnelio atmaina. Perskaičius tokį straipsnį, telieka spėlioti, kas tai buvo per reiškinys, ką žmonės matė ir girdėjo. Užtat aišku viena: patiko ar nepatiko šis reiškinys rašinio autoriui (tiksliau, ar autorius "remia" jį, ar jo "neremia") ir kokia buvo straipsnio autoriaus nuotaika.

Tokios recenzijos užkerta kelią pasirodyti analitiniams kritiniams straipsniams. Ar daug pastaraisiais metais esame skaitę didelių analitinių rašinių apie meno reiškinius?

Visaverčių kritinių straipsnių stygius suteikia galimybę manipuliuoti garsenybėmis. Pakanka išspausdinti "išskirtinį interviu" pirmojo puslapio pirmojoje pozicijoje su klausimais ir atsakymais, su portretine iliustracija ir pan. Tuo tarpu nuolatinio pirmųjų pozicijų "kliento" nukėlimas į žemesniąją (nors ir pirmajame puslapyje) iš tikrųjų reiškia skausmingą įžymybės nuvertinimą leidinio deklaruojamoje skalėje – į tai skaitytojams irgi verta atkreipti dėmesį.

Viso kultūrinės periodikos žanrų spektro nepanaudojimas negali neatsiliepti ir kultūrinės istoriografijos padėčiai. Krinta į akis stygius monografinių leidinių apie reiškinius, kurie dar gyvuoja ir kurių atstovai ir liudininkai nėra iškeliavę Anapus. Visa tai leidžia mūsų kultūrinei istoriografijai pamažu peraugti į kultūrinę archeologiją, kuri atveria platesnes galimybes tyrinėtojams traktuoti faktus nei darbas su gyvuojančiais reiškiniais ir asmenybėmis.

(Šia tema belieka itin pabrėžtinai pridurti, kad šio straipsnio autorius priėjo prie minėtų išvadų pasitelkęs savo praktiką, kuri pasireiškia daugiausia valstybinio teatro meno srityje. Tuo pat metu autorius linkęs manyti, kad šios išvados kai kuriais aspektais gali būti aktualios ir kitokioms nei teatras meninės kūrybos ir kultūros apskritai apraiškoms.)

Tačiau esti sritis, kurioje kultūrinė informacija, kad ir kaip būtų keista, smarkiai lenkia netgi komercinę spaudą. Tai – virtualioji kompiuterinė pasaulinė erdvė arba tiksliau – internetas.

Kai kas gali nesutikti su šiuo teiginiu: antai didžiausio dienraščio tinklalapis yra lankomiausias tarp visų analogiškų tautinių interneto šedevrų. Atsakymas čia būtų labai paprastas: jeigu didžiausio dienraščio "popierinis" numeris pabrangtų, tuoj pat dar labiau padidėtų ir jo tinklalapio lankomumas.

Didžiausias tiek šio tinklalapio, tiek kitų analogiškų – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – tinklalapių trūkumas, kad toks informacijos pateikimo būdas tėra popierinio prototipo elektroninė kopija, ir tiek.

Tuo tarpu elektroninės informacijos galimybės yra gerokai platesnės nei popierinės – ir dėl apimties, ir dėl pateikimo, ir dėl atgalinio ryšio su skaitytojais, ir galų gale dėl to, kad elektroninė informacija yra daugiamatė, tuo tarpu popierinė – tik dvimatė.

Ir operatyvumu elektroninė žiniasklaida lenkia visas kitas žiniasklaidos rūšis. Popierinei žiniasklaidai su jos neišvengiamu galutiniu terminu nelemta su ja konkuruoti.

Ir čia pasireiškia kultūrinės informacijos pranašumas prieš visas kitas informacijos rūšis. Lietuvoje jau yra pagaminta daugybė įspūdingų kultūrinių tinklalapių, jie savo informacijos apimtimi ir pateikimo būdais pralenkia net ir pačius įspūdingiausius leidinius.

Bet čia irgi daug chaoso ir paradoksų. Daugelis lietuviškų kultūrinių tinklalapių tokiame komercinės informacijos šiukšlyne, koks iš tikrųjų yra internetas, atrodo taip, kaip atrodytų, pvz., Martinas Švėgžda von Beckeris, grieždamas Gariūnų turgavietės palapinėje.

Dauguma lietuviškų kultūros tinklalapių sukurta tik Lietuvos vartotojams, nepaisoma to, kad 99,99 proc. pasaulinio tinklo vartotojų nemoka lietuvių kalbos. Vis dar neišspręsta duomenų atnaujinimo ir papildymo problema. Svetaines kuria internetinio dizaino specialistai, o jie prastai nusimano apie sritį, kuriai atstovauja tinklalapis, ir daro daug elementarių prasminių klaidų.

Ypač beviltiškos yra pastangos sukurti bendrą internetinę kultūros duomenų bazę. Turbūt sunku būtų suskaičiuoti tą daugybę projektų, kurie buvo nemenkai finansuojami ir kurie numatė kurti išsamias kultūros duomenų bazes. Tam tikrose labai siaurose srityse tokios bazės jau sukurtos ir jomis sėkmingai naudojamasi. Tačiau yra daugybė duomenų bazių, kurios netobulos, metodiškai neužbaigtos. Jų duomenys, kaip įprasta, dubliuoja vieni kitus. Akivaizdus ir bendrų principų stygius, ir menkas, nesistemingas programinis įdirbis.

O juk ši spraga tikrai nėra formali. Be integruotos Lietuvos kultūros duomenų bazių sistemos visos kalbos apie šiuolaikinę Lietuvos kultūros erdvę ir bendrą valstybinę Lietuvos kultūros politiką tikrai neturi tvirto ir realaus pagrindo.

Būtent iš tokios – virtualiu būdu parengtos – kultūrinės informacijos turėtų semtis medžiagos specifiniai kultūros leidiniai, o ne atvirkščiai. Šiuolaikinės tiražavimo technologijos suteikia puikią galimybę spausdinti kultūrinius savaitraščius ar mėnraščius tiksliai prognozuojamais mažais tiražais "pagal pareikalavimą".

Maža to, šiuolaikinės technologinės galimybės netgi gali suteikti vartotojams specialiuosius leidinius tokio turinio, kokio jie pageidautų. Tuo tikslu redakcijų skyriuose pakaktų įsteigti paprasčiausius terminalus – kompiuterį, prijungtą prie interneto ir spausdintuvo, kuriame įdiegta nesudėtinga publikavimo programa. Čia kultūrinės informacijos vartotojas, pasirinkęs vieną iš siūlomų konfigūracijų, galėtų užsisakyti ir tuoj pat gauti leidinio numerį tik su jį dominančiais naujausios informacijos blokais. Tokiu būdu kultūrinė periodika taptų dar labiau personifikuota, t. y. orientuota į kiekvieną skaitytoją atskirai, o tai būtų dar vienas nenuginčijamas kultūrinės informacijos pranašumas prieš tą, kurią tiražuoja masinė komercinė periodinė spauda.

Tačiau kol kas yra taip, kaip yra. Kultūriniai periodiniai leidiniai bando stebinti dizaino žaismu ir toliau sau skęsta finansiniame nepritekliuje. Jiems rašantys žurnalistai dirba šį darbą vien iš pašaukimo, grieždami materializmo dantį ant kolegų, kuriuos laiko prisijaukinę didieji dienraščiai. Pastarieji savo ruožtu tiesiog gėdijasi viešai prisipažinti, kad jų priteklius nedaug kuo pranašesnis, ir didžiuojasi priklausymu žurnalistinei išrinktųjų kastai.

"Kultūra yra tai, apie ką gali rašyti kiekvienas", – tai vieno iš komercinės periodikos šeimininkų žodžiai. "Rašiniai apie kultūrą keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę", – tai kito spaudos magnato nuomonė. "Nėra nė vieno kultūros veikėjo, kuris nebūtų pasirengęs atsižadėti visų savo aukščiausių moralės principų už palyginti kuklias materialias vertybes", – tai dar vieno šiek tiek smulkesnio jų kolegos (jau buvusio) kadaise pasakyti žodžiai.

Visi žino, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia – netgi tie, kurie nežino, kas yra pirmosios trys. Ir iš visų keturių valdžių labiausiai keikiama ir ujama yra būtent ji. Antai keliasdešimt garsių Lietuvos žmonių, kurie gali būti įvardijami kaip kultūrinis mūsų šalies elitas, kadaise pasirašė vadinamąjį "kolektyvinį kultūrininkų laišką prieš spaudą". Vargu ar tie patys žmonės būtų pasirašę šį dokumentą, jeigu jį būtų sukūręs ir pasiūlęs pasirašyti ne Vytautas V. Landsbergis, o kuris nors kunigaikštis iš tarpuvartės.

Tačiau jų parašai šiame dokumente, kuriame visomis Lietuvos moralinio nuosmukio nuodėmėmis kaltinama vien tik žiniasklaida, išliks amžiams. Tačiau nė vienas jų, pakalbintas šia tema atskirai, nepatvirtino, kad sutinka su visais šiame dokumente suformuluotais griežtais kaltinimais komercinei periodinei spaudai. Atvirkščiai – visi, su kuo teko kalbėti, teigė pasirašę ne dėl dokumento teksto, o dėl jo bendros nuotaikos ir kad jiems didesnį nepasitenkinimą kelia televizija, o ne periodinė spauda.

Nepaisant to, tie patys žmonės, kurie pasirašė "kultūrininkų laišką", kaip ir daugelis kitų kultūros veikėjų, veržte veržiasi į visokiausių "ponių laimės" tipo iliustruotų žurnalų ir laikraščių viršelius bei puslapius. Jie įnirtingai naudojasi savo pažintimis ir įtaka, kad tik jų spalvotos nuotraukos atsidurtų viršelyje ar puslapyje šalia, pavyzdžiui, krepšinio rungtynių skelbimo ar kokios įklotų reklamos.

Prestižas yra progreso – taip pat ir kultūrinio – mūsų šalyje variklis. Prestižo sukūrimo ir puoselėjimo srityje komercinė periodika kol kas neturi sau lygių. Priverstinai kuklūs ir užguiti periodikos – tiek didžiosios, tiek mažosios – "kultūrininkai" ir toliau sau kantriai laukia laikų, kai, perfrazuojant filosofo Arvydo Šliogerio žodžius, mūsų komercinės periodikos kriterijų skalėje kultūrinio įvykio faktas bus vertinamas labiau nei spalvota moteriško spenio nuotrauka...

Visa mūsų komercinės periodinės spaudos ir kultūrinės informacijos egzistavimo joje istorija ir tiesiog elementari logika akivaizdžiai rodo priešingą perspektyvą - tai, ką mato visi ir nemato tik mūsų kultūrinės spaudos entuziastai: visos šios viltys yra absoliučiai bergždžios, ir tokių laikų nesulauks niekas ir niekada.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4899. zr :-) 2003-07-14 14:30
Pesimistiška, bet nemeluota. Gal tik kultūros šviesuliukų "privatizavimą" reiktų patikslinti: kūrėjai būna "bendro naudojimo" ir neskirstomi į savus ir svetimus tol, kol patys nesusaisto savęs su viena ar kita stovykla kaip nuolatiniai autoriai arba nesuteikia akivaizdžiai pastebimos informacinės pirmenybės vienam iš leidinių. Ne kultūros žurnalistai sukūrė aršų spaudos leidėjų konkurencinį karą, taigi nuolat mirganti vieno leidinio puslapiuose žvaigždė neturėtų naiviai piktintis kitų žurnalistų tariamu subjektyvumu. Atvirkščiai, savo tylėjimu pastarieji dažniausiai ir išlygina objektyvią pusiausvyrą. Beje, nepastebėjau, kad stovyklos turėtų įtakos recenzentų taikomiems vertinimo kriterijams (kalbu apie profesionaliai pasirengusius recenzentus, o ne erdvės saviraiškai ieškančius jauniklius). Tik tiek, kad tas, kuris vienam leidiniui yra neliečiama šventa karvė, kitame gali būti pelnytai kedenamas, ir tai natūralu. O anonsai - tai išties nykios legaliai paslėptos reklamos plynės, kuriose klaidžiojantis žurnalistas teturi vos keletą išeičių: tikėti tuo, kas jam sakoma, dėl atsargumo išbraukus iš spaudos pranešimų aistringus superlatyvus (deja, tuomet telieka sausoka trumpa informacija); kalbinti kūrėją ir leisti jam po brūkšnių ar kabutėse girtis ir grožėtis savimi iki soties; tiesiog atsiversti ankstesnių menininko darbų ir CV dosjė. Na, dar retkarčiais pasitaiko reportažai iš repeticijų salių, bet ten paprastai teįsiprašo stovyklinių autorių stovykliniai kolegos. Visiems kitiems avinėliams - spaudos konferencija tą dieną, kai stovykla savo viršenybę publikuoja.

4923. Ji2003-07-15 14:15
Kaip suderinti verslininko ir menininko interesus?Jeigu verslo magnatas mazai nutuokia apie kultura, nieko cia nepadarysi, bet jei duodama erdves kulturiniu straipsniu publikacijoms, tai cia turi issijuose darbuotis patys kulturininkai.Naturalu, kad jie orientuojasi i tai, kas aktualu siandien, nevengia sensaciju.Netgi jus pats kai kuriuos leidinius vadinate paklodemis.Kaip tokios paklodes atrodytu komerciniame laikrastyje?Rimtas recenzijas ir skaitai kituose leidiniuose, bet "Muzu malune" buna visai neblogu minciu ir publikaciju.Tik idomu, kas reguliuoja kulturiniu ivykiu aprasymus: zurnalisto tokia duona, asmeninis suinteresuotumas, saves parodymas?Atitinkamai ir publikaciju lygis skiriasi.

4963. Benigna2003-07-17 22:01
keule, manau tu geriau pasisakytum apie www ir mass media kitu kult zurn dalykus, parasyk, kai busi nepavarges

5036. jukš2003-07-22 18:13
Jukš iš čia,leulės!

151191. Petras2009-02-22 15:18
Baik tu tuos savo zydiskus kliedesius. Geriau parasyk, kaip Madoff ir kiti zydai isvoge Vakaru bankus...

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba