ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

Košmariški atsiminimai

Kelis kartus esu turėjęs svetimo buto raktus. Tiesiog žmonės patikėdavo išvažiuodami atostogų. ("Palaistysi gėles!")

Vienam bute vasarą. Nežinojau, kad šeimininkai "išprotėję".

Virtuvėj ant stalo paliktas sidabrinis caro laikų metalo penkiakapeikis... Apversti akiniai. Viskas lyg klaustų:

– Paimsi ar ne? Apversi ar ne?

Dvasios gyveno net vonioj, net tualete. Tenai jų būdavo gausiausia.

Tikra tiesa: žmonės išlieka daiktuose. Iš jų kylančios šmėklos yra be galo piktos.

Spiritistai ir bepročiai nėra "šiaip sau", tai – spinduliuojančios "blogą" energiją sielos.

Apsėstas kuriam laikui gali būti kiekvienas.

Naktį –
iš fantastinių idėjų

Neva senovės žmonės tikėję, jog esama tokių numirėlių knygų. Tik kaip jas surasti?

Jeigu tai ne Egipto ar Tibeto "Mirusiųjų knygos", ne Dantės Alighieri "Dieviškoji komedija", ne visi po mirties kelionių ir klajonių žanrai, ne parabolės apie visas įmanomas metamorfozes.

Ar jos būtų kur nors giliai po žeme?

Danguje?

Kiek jų ir kaip jas perskaityti?

Kokia kalba ir kokiu alfabetu parašytos?

O kas, jeigu – ištisos bibliotekos?

Numirėlių rašytojai?

Kažin kokia siaubo karalystė... Dar vienas išprotėjimas.

Dar sykį: kelią įmanoma nueiti tik su nuokrypiais. Sveikieji niekur neina.

Kelmas yra savo vietoje. Bet kokiu oru!

Kovo 11, sekmadienis

Jeigu kas nors jus iškoneveikia, išskalbia teisingai ar neteisingai, pagrįstai ar su kvailio įtūžiu, –

vis vien padėkokite!

Tai yra daug geriau negu prėskas mūsų gyvenimas. Dveji metai jums garantuoti – savigraužos, perkratinėjimų, priekaištų.

Dvejus metus dienąnakt turėsite jus lydintį pašnekovą, suokalbininką.

Kitados, manau, tą darbą dirbo kaimynai ir kaimynės, seniūnas ir kunigai, vyskupai, elgetos, čigonai, vagys, latrai... Kas netingėjo.

Dabar gyvenimas nuobodus, sterilus. Nėr kas nuvažiavusį į pakriūtę vėl į kelią ištrauktų.

Tikras liudijimas, kad gyveni. Ir kitas gyvenimas. Kaip du akmenys susiduria – žiežirbos pažyra.

Nėr gyvenimo, jeigu žmonės per daug korektiški, diskretiški, išsilavinę ir mandagūs. Koks čia gyvenimas! Kodėl niekas nepasimuša ir nepasidaužo?

Varnos labai jau didelės parlėkė prie kapų, šiltuose snieguose, pliurzėje iki ausų – rėkia...

Kur anksčiau buvo? Ar iš pragarų čia išlenda? Nebuvo tokių gamtoj.

Knygos – visos tuščios lentynose. Jokios magijos, jokios dvasios nei paslapties.

Jokio trauksmo pasauly.

Pliurzė aplinkui, bobos – vienos vyžos ir lervos. O kokių gražių būta! Veidai ir nugaros, akys ir dar žemiau – viskas šviesdavo kaip uždarytose bažnyčiose mėlyni paveikslėliai. Šv. Onos ir Šv. Kotrynos. Kam šventoms moteriškėms pilvai, papai, sėdynės? Ganės akių žydrumos!

And death shall have no dominion.
(Dylan Thomas)

Apie tai, kad kiekvienas gyvas sutvėrimas nori būti bent sykį užjaustas, atjaustas – pamylėtas.

Sena, sukrypusi kazachė vagono palydovė 1987-ųjų rudenį grįžtant man iš Suomijos traukiniu Maskva–Kaliningradas... Prašiau, kad paliktų ramybėje kareivį su merga, burkuojančius pačiam paluby, ant viršutinių gultų. Atrodžiau kaip rusų popas...

Jinai išklausė ir sako:

– O manęs ar bent kartą kas pagailėjo gyvenime?

Jonas Mekas, kuris sykį parašė graudų laišką. Spausdinome jo raštus, o honoraro – jokio.

– Jis gyveno šaly, kur alkano niekas negirdi...

Ir t. t. Ir t. t.

Toji šalis buvo vardu Amerika.

Didelė ir stora kalė, serginti antrąjį namo aukštą, būda – ant laiptų...

Nusileidžia ir gulasi po kojomis, inkščia:

– Paglostyk!

Vėl ropščiasi apledijusiais laiptais.

Pranašas Mahometas

Nepasitikėjo poetais. (Ir gerai darė!) Esą jie nepajėgūs (neįstengia) nugalėti savo tuštybės (1).

(2) Negali nusilenkti aukščiausiajai tiesai.

Jeigu šiuo metu mūsų krašte poetų per daug, tai per daug ir tuštybės. Ir aukščiausios tiesos paniektos?

Tikra tiesa.

Deja, esama dar skaudesnių klausimų.

– O kaip aš pats galiu atsikratyti savosios tuštybės?

– Kaip aš galiu nusilenkti A. T.?

Papjauti poeziją savyje?

Atrodo, kad vis sėkmingiau galandu tą peilį.

Kiek metų turėjo J. Aistis, kai savo laiške rašė, jog jau neprisimenąs tų laikų, kai jam posmai iš burnos birę?

Kokiu būdu savo tuštybę papjauna mažasis žmogus?

Įsikinkydamas į jungą vietoj jaučio.

Nereikalaukite, kad poetai mąstytų "religiškai".

Daugiau religijos yra savaiminėj liepsnoj.

Petro pasakojimas apie mirtį

Matyt, Šiaurės Lietuvoje. Jis yra gimęs Linkuvoje. Vasarą, prie ežero. Vaikai maudėsi vandeny. Žmonės atvedė gražų žirgą. Arkliai labai atsargiai brenda gilyn. (Tą gerai atsimenu.)

Linkuviškis žirgas prunkštė ir bandė apčiuopti kanopa dugną. Apačioje būta klampaus mulo. Tada arklys ėmė baidytis, klimpdamas šonu užkliudė ir pasikišo po kanopomis besimaudančią mergytę.

Kad kojoms būtų kiečiau, atramos beieškodamas. To ir ganėjo.

Per mergaitės laidotuves žirgą vedė procesijos priekyje. Apraišiotą ilgais, raudonais kaspinais.

Kodėl toji istorija man įstrigo, pats nežinau.

Poeto amžinybė

Li Tai Po yra parašęs eilėraštį apie tai, kaip iš aukštai jis žiūri į upę rudens naktį – "po rudens mėnuliu". Ir prisimena poetą, pasakiusį, jog toji upė "skaidresnė nei baltas šilkas".

To užtenka, kad parašiusio (pamačiusio, išgyvenusio tą skaidrybę, tą tyrumą) niekuomet jau neužmirštum.

Tyresnė nei baltas šilkas?

Beje, tokių upių nėr. Čia ir visa amžinybė – širdies ir regimybės sąlyty.

Ieškant talento apibrėžimų

Sykį apie vieną 17-metį smuikininką (Lietuvoje) neatsimenu kas – pasakė:

– Jis turi savaimingą muzikos supratimą.

Regis, tas pats sakytina ir apie poetus "iš prigimties".

Tai, kas vėliau išmokstama, prilimpa prie to įgimto jausmo.

Jeigu nėr to, kas įgimta, lavintis galima, išmokti galima daug, tačiau nebus savybės, suteikiančios kvapą bei aromatą viskam.

Nebus to, kas suteikia naują spalvą ir prieš jį sukurtiems dalykams.

Vis dėlto pasaulyje atspalvis yra "daugiau" nei spalva. Žmogus ir tauta ir Niuansas: tarp Šviesos ir Šešėlio.

Nėra grynų spalvų, nėra bespalvių dalykų. Yra atspalviai – individai, nepakartojamos prigimtys. Tai visų dieviškiausias momentas pasaulio kūrimo akte.

Ir čia jau žmogus ne darytojas, o kūrėjas. Savo atspalvio suteikėjas.

Visa kita (daug ar mažai) nėra taip jau svarbu.

Atspalvis teikia mums metafizinės paguodos.

Kovo 12, pirmadienis

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose "Žmogus be vietos" rašo: "Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau", – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos "Romioji" filosofijos:

– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...

Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! Rodos, Kauno universitete vienas diplominis apie jį gerai pavadintas "Tarp banalybės ir avantiūrizmo".

Ar ne R. Šilbajorio magistrantės?

Anykščių meras, pavarde Alesionka

Daktaras. Kieme turi natūralią skulptūrą – akmens falą. Atėjusi moteriškė kreipėsi į jį kokios nors paramos. Daugiavaikė.

Meras:

– Lyg aš tuos vaikus būčiau padaręs! Jeigu ne aš padirbau, kodėl turėčiau rūpintis.

Betgi: kam tas akmeninis kūjis kieme?

Apie vieno ciklo genezę

J. Brodskio ciklas iš trijų dalių "Mingų dinastijos laiškai", parašytas senovės kinų poezijos motyvais, yra išplaukęs iš A. Achmatovos vertimų (filologinius pažodinius jai darydavęs jos vyras sinologas Šileika). Tai beveik neabejotina, susidūriau su tuo versdamas Li Bo (Li Tai Po).

Taip vertė tik A. Achmatova. Tai savotiško neoklasicizmo pavyzdžiai. Metrinę schemą (panašią) ji naudojo ir pati (pavyzdžiui, "Šiaurės elegijose").

Plg. "Giesmė apie saulės patekėjimą ir nusileidimą" (Li Tai Po).

Apie kalbą

Kalba, su kuria žmogus bando "sau patogiau" įsikurti tikrovėje.

Tokia kalba yra šiurpi ir apgaulinga. Iškreipianti, nutylinti, sąmoningai kreipiama.

Kur tiktai norite!

Kad tik sukurčiau kuo gražesnį savo atvaizdą!

Ko nebuvo tikrovėje – taip, tokiu būdu – atsiranda kalboje.

Kam visa tai? Kad kada nors kieno nors akyse atrodytum teisus ir reikšmingas?

Žmogus, nuolat kuriantis savo fiktyvųjį "aš".

Nenorėčiau toks būti.

Kas toks nebuvo?

Pabandykite sukurti pasišlykštėtiną paveikslą.

Niekas dar neišpažino savųjų nuodėmių iki galo.

Nusilupus penketą odų, lieka dar labiau apgailėtina, kvatojanti esybė.

Paguodai tų, kurie prastai moka svetimas kalbas

Geriausiai turėti originalą ir dar tris ar penkis vertimus į kitas kalbas. Tada galėsite pasirinkti sau artimą variantą.

Galbūt tik taip įmanoma sukurti plastiką.

Vertimas – jau pačiam žody katastrofa.

Pabandykite išverst... kailį!

Nesimokykit kalbų. Saugokite ausis!

Kalbas moka žodynai.

Poetas pirmiausia girdi, o paskui supranta.

Supratimui nėra galo, įsigilinęs visad suprasi.

Kvailys yra tas, kuris "viską supranta".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4928. Ji2003-07-15 15:50
Man grazus ne senas ismincius,o maistininkas, nenoris nusilenkti auksciausiajai tiesai.Poetiskai praplestos religijos erdves-jau visai nereligiska, bet zmogiskai prasminga.

4932. Alisa :-( 2003-07-16 08:44
O man gražus tas, kuris atvirai pasako "Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau". Ir tegul Geda neapsimetinėja, kad jis tai žino. Gal yra patikėjęs kitų pasakojimais, gal persiėmęs tokia bendrai priimta nuomone - bet jis to negali žinoti. Ir nereikia kabinėtis prie Meko dėl to, jis vertas pagarbos dėl to, kad atvirai pasako tai, ką kiti gėdijasi prisipažinti. Mat nori išrodyti protingi esą.

4948. Pasiulymas2003-07-16 21:34
Jeigu jau nesvarbu "Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi" tai nesvarbu ir Geda ar Mekas apie vienas kita sukasi. Cia dar sudetingiau. Vieniems grazu, kitiems negrazu. Tegul taip ir lieka. Tik vertetu buti savikritiskiems ir kritiskiems viena karta pagaliau atsikratyti to bjauraus iprocio kita zmogu suniekinti. Bus tik geriau.

4975. Reinas2003-07-18 22:46
labai labai geras tekstas.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba