ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Tarybinės literatūros šermenys

VIKTOR JEROFEJEV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Boris Ignatovič. Prie įėjimo į Ermitažą

Mano galva, tarybinei literatūrai atėjo galas. Gali būti, kad ji jau vėstantis lavonas, nustipęs ideologinis stambusis raguotis, kuris tyliai ir tarsi drovėdamasis jau išleido paskutinį kvapą. Ką gi, aš būsiu paskutinis žmogus, kuris verks jos laidotuvėse, bet su malonumu pasakysiu kalbą prie kapo.

Puikaus romano "Mes" autorius Jevgenijus Zamiatinas 1920 metais pasakė, kad jeigu mūsų šalyje nebus žodžio laisvės, rusų literatūrai liks vienintelė ateitis – jos praeitis. Dabar su atsargia viltimi galima pasakyti, jog rusų literatūra, jeigu jai lemta atgimti, turės savo ateitį – ateityje.

Tarybiniu laikotarpiu, be abejo, gyveno, o tiksliau – baigė savo amžių arba vegetavo daugelis talentingų rašytojų, bet, pasitelkus vėlyvojo Gorkio publicistinį žargoną, jie pasirodė esą tiktai "mechaniniai piliečiai" tarybinėje literatūroje, tapusioje Prokrusto lova netgi tokiems naujojo pasaulio fanatikams kaip Majakovskis. Paskutiniais postalininiais dešimtmečiais tarybinė literatūra pamažu uzurpavo teisę į mirusius XX amžiaus klasikus, įtraukdama juos į savo gretas, ir, lyg niekur nieko nubučiavusi jų mirusius veidus budelio bučiniais, aplaisčiusi krokodilo ašaromis, pasiskelbė esanti pati humaniškiausia literatūra pasaulyje. Į savo šventųjų būrį ji buvo pasirengusi įtraukti beveik visas savo garsias aukas – nuo Andrejaus Belo iki Pasternako, nuo Zoščenkos iki Platonovo. Ši senatvinė "humanistinė" visaėdystė tebuvo jos bejėgiškumo ir nukaršimo požymis, jos vidinis išsigimimas, nulemtas bergždumo ir veidmainystės. Nežinau, kas parašė "Tykųjį Doną", Šolochovas ar kas kitas, bet pats literatūrologus apnikusių abejonių faktas pribloškia kaip organiško, imanentinio tarybinės literatūros sugedimo simbolis.

Yra tarybinio laikotarpio rusų poezija ir proza, yra kitų tautų, gyvenusių SSRS, poezija ir proza, tačiau kalbėti apie tarybinę literatūrą kaip apie sujungusią visa tai į visumą reikštų pasiduoti iliuzijoms. Kad išliktų, rašytojai daugelį metų turėjo daryti kompromisus ir su sąžine, ir, o tai ne mažiau pavojinga, su savo poetika. Vieni prisitaikydavo, kiti parsiduodavo (o tai neišgelbėdavo nei vienų, nei kitų nuo teroro ruletės), treti kardavosi, bet visų šių kančių kartėlis kartu su cenzūros laužomom rankom, smūgiais į akį ir į paširdžius vargu ar galėjo būti patikimas cementas statant literatūros Babelio bokštą.

Bokštas ne iš dramblio, o iš rusų rašytojų kaulų buvo pastatytas ne remiantis kompromisais, o diktuojant socialiniam užsakymui, reikalavusiam iš literatūros nebūtinai ištikimo, bet labiau aklo tarnavimo generalinei linijai, kurios vingiuotumas atrodė kaip velniškas pasityčiojimas iš pačių patikimiausiųjų, tai buvo jau ne įsitikinimų tvirtumo, o žmogaus prigimties niekšingumo išbandymas.

Tarybinė literatūra kilo iš socrealizmo koncepcijos, padaugintos iš rašytojo asmenybės silpnumo, kuris vertė svajoti apie duonos kąsnį, šlovę ir status quo, sutariant su valdžia, jei ne dievybės, tai bent visatos idėjų pateptąja. Valdžios galia ir žmogaus prigimties silpnumas; socialiniai rusų literatūros, įžvalgaus XX a. pradžios filosofo Vasilijaus Rozanovo nuomone, pagrindinės revoliucijos kaltininkės, kompleksai; savaime suprantamo porevoliucinio chamizmo, įsikūnijusio "kultūrinės revoliucijos" utopijoje, siautėjimas; pagaliau rytietiškas Stalino manicheizmas – šie ir daugelis kitų komponentų buvo tarybinės literatūros statybos pagrindas ir kai nukrito trečiojo dešimtmečio "pastoliai", buvo dėl ko aiktelėti.

Didingas tarybinės socrealistinės literatūros bokštas, statomas amžiams pagal Stalino ir Gorkio projektą, barokinis ir daugiabutis, apgyvendintas aleksejais tolstojais, fadejevais, pavlekais, gladkovais ir gaidarais – visų neišvardysi, – nors ir regimai menkavertis (pernelyg pigaus gipso), iš tikrųjų gyvavo keletą dešimtmečių, tuo pat metu pasidaugindamas gretimose socialistinėse kultūrose.

Kai dabar galvoji apie šios literatūros gyvybingumą, ištvermę, pribloškia stebėtinas jos realumo ir fantomiškumo derinys. Ji buvo reali dėl savo velniško pamėkliškumo, fantomiška – dėl nevėkšliško realistiškumo. Ji buvo, rodos, lengvai iš šalies sugriaunama ideologinė fikcija, kurią galima perverti ironijos adata – ir ji būtų sprogusi kaip balionas, tačiau kad ir kiek ją smaigstė, ji nesprogo, kadangi buvo būtent fikcija, kurią iš šalies kartais net garbindavo arba jai tarnaudavo, pavyzdžiui, Aragonas. Ir šiai fikcijai būdavo suteikiamos, kaip patiems tikriausiems popieriniams pinigams, visos valstybingumo garantijos.

Dabar visa tai griūva. Pastato siūlės braška, balionas bliūkšta, aprūpinimo aruodai ištuštėjo, ištiko bankrotas. O juk dar vakar viskas taip darniai buvo tarpusavyje susiję: rašytojai – partijos pagalbininkai, menas priklauso liaudžiai.

Ši literatūra dar nespėjo numirti, o jau galvoji: o ar apskritai jinai egzistavo? Netrukus smalsūs turistai literatūrologai patrauks į jos griuvėsius – beje, įdomi būtų ekskursija.

Socrealizmas – tai kultūrinė totalitarizmo emanacija, tai literatūros šėlsmas uždaroje erdvėje, tai sadomazochistinis rašytojo ateisto, parduodančio sielą, kurios egzistavimu jis netiki, kompleksas. Yra tokia šalis – Pašvinkija. Joje mes pragyvenome daugelį metų. Joje sava, pašvinkėliška literatūra. Tai – dar sykį apie socrealizmą.

Paskutiniais savo gyvavimo metais, atsigaudama po stalininio šoko, tarybinė literatūra egzistavo (o iš inercijos jos sekėjai – tai vadinasi life after life – egzistuoja ir dabar) trimis pagrindiniais pavidalais. Kiekvienas jų buvo ištiktas krizės.

Kalbu apie oficiozinę, kaimiškąją ir liberaliąją literatūrą, suprasdamas tokio skirstymo sąlygiškumą, nes kartais šios literatūros susikirsdavo, be to, kiekvienas nors kiek gabumų turintis menininkas, kaip žinome, turi asmeninį matmenį ir todėl netelpa į schemą. Vis dėlto schematizmas beveik visuomet tampa analitinio požiūrio pagrindu, o tie praradimai, kurie dėl jo atsiranda, gali būti kompensuojami bendrojo vaizdo ryškumu.

Oficiozinė literatūra laikėsi stalininės tradicijos ir rėmėsi partiškumo principais, susiformavusiais XX a. ketvirtajame–penktajame dešimtmetyje. Šios literatūros esmė – aistringai siekti neliteratūrinių tikslų, kurti "naująjį žmogų", kuris disidentinėje terminologijoje žinomas labiau kaip homo sovieticus ir atlieka lėkštą socialinę funkciją. Socialistinis realizmas mokė matyti tikrovę kaip revoliucinį polėkį, todėl neigė realybę ateities sąskaita, siekė peršokti dabartį, buvo sklidinas skambių pažadų ir beribės klasinės neapykantos.

Brežnevizmo laikotarpiu socrealizmas buvo persunktas tokios pat korupcijos kaip ir visa visuomenė. Stalinistiniais laikais rašytojas tarnavo socrealizmui, o brežnevizmo laikotarpiu socrealizmas ėmė tarnauti rašytojo interesams. Autorius naudojosi socrealizmu ne tam, kad įtvirtintų idėją, bet kad pats įsitvirtintų. Išoriškai tai nebuvo itin pastebima, bet iš vidaus griovė pačią nesavanaudiškos tarnystės idėją ir iš esmės lėmė visos sistemos degradaciją, kuri galiausiai baigėsi tuo, kad visuomenė ėmėsi keisti savo modelį. Tokiu būdu nusenusiose brežnevizmo įsčiose užsimezgė pertvarkos sąlygos.

Klausimas, kiek oficialusis brežnevinis G. Markovo tipo rašytojas tikėjo tuo, ką rašė, iš esmės buvo netinkamas, nes skambėjo nepadoriai. Apie tai ne tik nebuvo svarstoma – netgi nebuvo galvojama. Visuomeninė šizofrenija sukūrė ypatingą rašytojo tipą – valstybinio mąstymo atstovą prie darbo stalo ir vartotojų visuomenės gerbėją savo vasarnamyje. Kaip tai susiję su literatūra? Tik taip, ir tai gana svarbu, kad oficiozinė literatūra buvo skaitoma šimtų tūkstančių skaitytojų, formavo jų skonį ir leido manipuliuoti jų sąmone. Uždaros visuomenės sąlygomis, kai kiekvienas turi lygiai tiek teisių, kiek yra jų gavęs dėl savo visuomeninės padėties, literatūrinė nomenklatūra dažnai spekuliuodavo draudžiamomis ir pusiau uždraustomis temomis. Ši, kaip ją kartais vadindavo, sekretorinė literatūra buvo rašoma Rašytojų sąjungos sekretorių ir todėl buvo apsaugota ir nuo cenzūros, ir nuo kritikos puolimo.

Tarp draudžiamų temų – Stalinas (tema, kuri buvo plėtojama, pavyzdžiui, istoriniuose A. Čiakovskio romanuose), rusų tautinio charakterio ypatumai (čia oficiozinė literatūra suartėdavo su konservatyviuoju kaimiškosios literatūros sparnu), kolektyvizacija, disidentinis judėjimas, emigracija, jaunimo problemos ir t. t. Nėra būtinybės sakyti, jog visos šios temos sąmoningai būdavo iškreipiamos, o skaitytojas – sąmoningai klaidinamas. Tačiau kai cenzūruojamoje spaudoje šios temos tapdavo oficiozinės literatūros monopolija kartu su pikantiškomis tarybinės žvalgybos veiklos užsienyje ar Afganistano karo temomis, – masinis skaitytojas, jautęs informacijos badą, puldavo su tikru entuziazmu "sekretorines" knygas ir patirdavo pasitenkinimą vien dėl pažinties su draudžiama ir aštria problematika, o už tai sumokėdavo koše savo galvoje. Be to, jei oficiozinė literatūra ir ne visai atlikdavo skaitytojo komunistinio auklėjimo užduotį, tai sėkmingai išmušdavo jį iš vėžių ir apkvailindavo.

Prasidėjus pertvarkai, oficiozinė literatūra sutriko. Jai atrodė, kad vykdomas kažkoks partinis manevras, kurio prasmės ji nesugeba suvokti. Tačiau netrukus ir ji pati patyrė smūgį. Jos nuostoliai buvo tokie reikšmingi, kad ji prarado savąjį raison d’être.

Pirmiausia ji prarado savo ideologinį vaidmenį ir neliečiamybę. Būdama uždaros visuomenės vaisius, oficiozinė literatūra gali egzistuoti tiktai hermetinės aplinkos sąlygomis. Tačiau įsidrąsinusi liberalioji kritika ėmė iš jos paprasčiausiai šaipytis, nurodydama jos bejėgiškumą, stereotipiškumą, bukumą.

Oficiozinė literatūra tapo aršia permainų priešininke. Ryškiausiai šį pasipriešinimą atspindi J. Bondarevo tvirtinimai: naująsias literatūros jėgas jis lygina su fašistų ordomis, užpuolusiomis Sovietų Sąjungą 1941 metais, o tai buvusio frontininko lūpose skamba kaip niūriausias kaltinimas.

Savo žlugimo akivaizdoje oficiozinė literatūra galėtų nagrinėti Šekspyro tragedijai prilygstančią problemą, ištikusią vyresniąją kartą, kuri, sulaukusi septyniasdešimties metų, suvokė savo žemiškosios egzistencijos beprasmiškumą, nes gyveno dėl melagingų idealų, visiškai netikėjo metafizinėmis vertybėmis. Tačiau oficiozinė literatūra per daug silpna, kad atremtų tikruosius konfliktus, ir labiau linkusi kovoti regzdama politines intrigas, panaudodama savo senuosius ryšius. Kai kurie oficioziniai rašytojai norėtų "persidažyti", bet bijo, kad jiems niekas neišties rankos.

Todėl oficiozinei literatūrai teko visiškai nebūdingas opozicinio judėjimo vaidmuo, vaidmuo, kurio ji nesugeba atlikti, savo esme būdama visiškai neprincipinga, savo veiklą paremdama tiktai svetimais autoritetais. Vis dėlto ji pasiruošusi ieškoti naujų kelių, suartėdama su nacionalistine srove, kuriai, beje, ji ir anksčiau slapta buvo palanki. Jos egzistavimas nacionalistų stovykloje atrodo ganėtinai juokingai (juk ji neva šlovino internacionalizmą!), tačiau šaipantis iš šio jos misadventure negalima užmiršti, kad jeigu reformų procesas sustos, tai stropesnius budelius nei "sekretoriniai" literatai sunku bus įsivaizduoti.

Tiesa, dar lieka atgailos kelias, bet juo pasuko tik vos keletas, ir ne patys iškiliausi oficiozinės literatūros atstovai. O kiti mieliau renkasi savęs pateisinimo kelią, savo dalyvavimą kitaip mąsčiusių rašytojų – nuo Pasternako iki almanacho "Metropolis" dalyvių – pjudyme aiškindami tuo, kad jie vykdė įsakymą.

Oficiozinės literatūros skilimas ir degradacija iš esmės nedaug tereiškia literatūros raidai, nes tarp oficialiųjų rašytojų beveik nėra talentingų (šmaikštus socrealistinės estetikos parodijavimas tampa populiarus tarp jaunųjų rašytojų konceptualistų), tačiau jų žlugimas lemia reikšmingas permainas literatūros ir visuomenės vertybių herarchijoje.

Kaimiškosios literatūros degradacija labiau juntama literatūros gyvenime, nes tai susiję su talentingesniais ir socialiai padoresniais rašytojais.

Kaimiškoji literatūra susiformavo postalininiu laikotarpiu ir aprašė pasibaisėtiną rusų kaimo, iškentusio negailestingą kolektyvizaciją, karo ir pokario laikų nelaimes, padėtį. Ji sukūrė – kartais netgi puikius – kaimo keistuolių ir savamokslių filosofų, liaudies išminties skleidėjų portretus, formavo nacionalinę savimonę. Centrine jos figūra tapo moteris šventuolė (pavyzdžiui, kaimiškajai literatūrai artimame Solženicyno apsakyme "Matrionos kiemas"), kuri, nepasiduodama gyvenimo sunkumams, lieka ištikima religiniams instinktams.

Aštuntajame dešimtmetyje kaimiškoji literatūra pasiekė, kad tokių rašytojų kaip Astafjevas, Belovas ir Rasputinas dėka galėtų egzistuoti tam tikra prasme savarankiškai, išpažindama patriotizmą. Būtent kaimiškosios literatūros patriotizmas patiko valdžiai, tačiau jis nebuvo ganėtinai valdiškas, ir neretai kildavo nesusipratimų. Ir vis dėlto šią literatūrą siekta pritaikyti ideologinėms reikmėms, padaryti sąjungininke kovojant su Vakarais, apiberti valstybinėmis premijomis ir ordinais. Ne visuomet tai pavykdavo: kaimiškoji literatūra turėjo religinės ir netgi politinės fanaberijos, drąsiai dalyvavo ekologiniame judėjime.

Vis dėlto laikui bėgant padėtis ėmė keistis. Šis pokytis atsirado dar prieš pertvarką, bet, jai prasidėjus, ėmė komplikuotis. Provakarietiška tarybinės visuomenės raida, spontaniška, nesankcionuota, bet gana konkreti, sudariusi sąlygas šalyje atsirasti visuomeniniam reformų pagrindui, išprovokavo vis didėjantį kaimiškosios literatūros ir visuomenės konfliktą. Kaimiškoji literatūra ėmė daugiau demaskuoti, keikti nei aukštinti. Atsirado trys jos nekenčiami priešai.

Pirmuoju priešu, kad ir kaip keista, tapo moteris. Anksčiau, kaip moteris šventuolė, ji buvo teigiama herojė, o dabar, įgavusi juslingos ir netgi ištvirkusios žmonos įvaizdį, ji, anot senosios stačiatikių doktrinos, atrodo kaip "šėtoniška" sėkla. Būtent moteris, besivaikanti tariamų gyvenimo malonumų, tampa (atviro vyriškojo šovinizmo stiliumi) rusų šeimos griovėja, silpno charakterio vyrų žlugdytoja.

Antrasis priešas – jaunimas ir su juo susijusi subkultūra. Kaimiškiesiems rašytojams tiesiog zoologinę neapykantą kelia rokenrolas, – anot jų, tai dvasinis AIDS. Analogišką pyktį jiems kelia, pavyzdžiui, aerobika, kurią jie, būdami naivūs, laiko tikra pornografija, o ir apskritai bet kokie vakarietiški skersvėjai, žalojantys pirmykščio grožio rusiškos sielos nekaltybę. Kaimiškojoje literatūroje, kaip archajiškame folklore, vyksta ryžtingas ribų tarp "savųjų" ir "svetimųjų" nustatymas: jie rengiasi, valgo ir mąsto skirtingai ir yra nesuderinami ontologiniu lygmeniu.

"Svetimaisiais" taip pat tampa žydai ir apskritai kitataučiai (trečiasis visur tykantis priešas). Tai opi kaimiečiams tema, jie plėtoja ją patylomis, miglotai, netiesiogiai, bet nepailsdami. Kaimiškosios literatūros atstovai rimtai susirūpinę dėl žydų įtakos rusų istoriniam likimui. Jų "aptemusią" sąmonę veikia istorinis noras atsakomybę dėl nacionalinių nelaimių perkelti "svetimiesiems", surasti priešą ir nacionalinius kompleksus sublimuoti neapykanta jam.

Žodžiu, kaimiškoji literatūra – labiau pasaulėžiūros, o ne tematinė sąvoka. Rusijoje, kaip ir kitose didelį kaimo gyventojų skaičių turinčiose šalyse (Kanadoje, Lenkijoje ir kt.), ji tradiciškai užsikrėtusi mesianistine dvasia, keistu nacionalinio pranašumo, tautinio ir religinio išskirtinumo komplekso deriniu su nevisavertiškumo kompleksu. Ir mūsų kaimiškosios literatūros pagrindą sudaro sentimentaliai lyriška ir apokaliptinė proza. Jos kalba perkrauta tarmybių, bet drauge itin patetiška ir kartais sukelia dantų skausmą netgi tuomet, kai aprašomos autentiškos revoliucijos ir kolektyvizacijos tragedijos. Kaimiečių, rodos, netraukia tarybinės vertybės, tačiau jų atavistinis tonas slegia savo neskoningumu.

Išsigelbėjimą jie regi miglotose, romantinėse, monarchinėse, religinėse teokratinės tvarkos svajonėse, socrealistines fantazijas keičia ne mažiau monstriška idėja, kur viešpatauja ne meilė, o neapykanta, ir dabartinė šios literatūros degradacija neatsitiktinė: apnuodyta neapykantos, ji neišvengiamai griauna pati save, atstumdama arba piktindama nešališką skaitytoją.

Rimta rusų literatūros problema visuomet buvo hipermoralizmas, didžiulio moralinio spaudimo skaitytojui liga. Ši negalia istorinė ir, ko gero, chroniška, ją galima aptikti jau XIX a. klasikų Dostojevskio ir Tolstojaus kūryboje, bet ji dažnai būdavo suprantama kaip išskirtinis rusų literatūros bruožas, – ir tikrai, užsienio skaitytojams tai įdomu, tai kažkas kita. Mano nuomone, šis "kita" dėl pernelyg išpūstos socialinio angažavimosi koncepcijos per daug dažnai rusų literatūrą nukreipdavo nuo estetinių tikslų į tiesmuko pamokslavimo sritį. Literatūra dažnai būdavo matuojama pagal problemų aštrumą ir socialinį reikšmingumą. Nesakau, jog socialinio realizmo neturėtų būti, tegul būna viskas, bet nacionalinę literatūrą įsivaizduoti tiktai kaip socialinės krypties literatūrą – tai jau katorga ir nuobodulys!

Kaimiškoji ir liberalioji literatūros, kiekviena savaip, apniktos hipermoralizmo.

Liberalioji literatūra, chruščiovinio "atlydžio" kūdikis, buvo ir yra vadinamoji sąžininga kryptis, ji padorumą pripažįsta iš esmės literatūrine kategorija ir dėl to ilgą laiką buvo patraukli skaitytojui, pasiilgusiam tiesos.

Svarbiausias liberaliosios literatūros tikslas buvo noras pasakyti kuo daugiau tiesos – priešinantis cenzūrai, kuri šios tiesos nepraleisdavo. Cenzūra padarė įtaką formos paieškoms, ji ištvirkino liberaliąją literatūrą, versdama kovoti, ir įskiepijo jai polinkį į įkyrų aliuziškumą, taip pat ji ištvirkino ir skaitytoją, kuris kiekvieną sykį džiūgauja, kai įtaria, jog rašytojas laiko "špygą kišenėje". Rašytojas ėmė specializuotis "špygų" srityje ir atprato mąstyti.

Liberalioji literatūra labai apsidžiaugė pertvarka ir jos pradžioje atliko vaidmenį, kurį seniai svajojo atlikti – socialinio prokuroro, visuomenę teisiančio pagal moralės ir sveikos nuovokos įstatymus. Bet džiaugsmas pasirodė nepagrįstas: pertvarka, kitaip nei chruščiovinis "atlydys", liberaliajai literatūrai pasirodė esanti pernelyg bedugnė, šiame šulinyje ėmė grimzti daugelis kūrinių, dar visai neseniai atrodžiusių neįtikėtinai drąsių.

Įdomu, kad didelė dalis disidentinės kūrybos atkeliavo iš liberaliosios literatūros, pervertinusios postalininės cenzūros atlaidumą, tai yra daugelis kūrinių disidentiniai tapo atsitiktinai. Bet Vakaruose išleisti be cenzūros suvaržymų jie – didžioji jų dalis – užduso nuo deguonies pertekliaus. Liberalai, logiškai svarstant, turėjo šlovinti komfortinę nelaisvę. Patys protingiausi iš jų taip ir darė.

O dabar tėvynės laisvė, kad ir kokia ji netobula būtų, greitai pasendino "drąsiuosius" kūrinius, pavyzdys galėtų būti Rybakovo romanas "Arbato vaikai" arba liberalioji Šatrovo dramaturgija.

Didžiulis literatūros, sumanytos kaip liberalioji, klodas žuvo, pradangindamas daugiametį daugybės rašytojų darbą. Prisimenu dramatišką atvejį, kai vienas paskui kitą susikirto poetai, pirmą sykį išėję į laisvąją sceną skaityti savo slaptųjų liberaliųjų eilių, rašytų Brežnevo laikais. Poetai buvo nebereikalingi jaunimo auditorijai, ironiškais aplodismentais nuvariusiai juos nuo scenos.

"Poetas Rusijoj daugiau negu poetas", – pasakė Jevtušenka, norėdamas išaukštinti poeto padėtį Rusijoje ir, ko gero, nesuprasdamas, kad poetas tokioje padėtyje pasirodo esąs mažiau nei poetas, nes jis išsigimsta. Rusijoje literatas apskritai dažnai būdavo priverstas atlikti vienu metu keletą pareigų: būti ir šventikas, ir prokuroras, ir sociologas, ir meilės bei vedybų problemų ekspertas, ir ekonomistas, ir mistikas. Jis tiek buvo viskuo, kad dažnai tapdavo niekuo būtent kaip literatas, nejaučiantis meninės kalbos ypatingumo ir vaizdinio paradoksalaus mąstymo. Jis išsinuomodavo stilių kaip rent-a-car vien tiktai tam, kad nuvažiuotų iki savo socialinės paskirties tikslo. Dėl to pas mus iki šiol įtariai vertinama ironija, kuri laikoma rimto požiūrio į literatūrą, kaip visuomenės švietėją, trikdytoja, dėl to žaidybiniai meno elementai literatūros funkcionierius erzina ne mažiau nei politinis Solženicyno maištas.

Socialiai tiesmuka pasipriešinimo literatūra liberaliuoju ir disidentiniu pavidalais įvykdė savo visuomeninę misiją, kurios, deja, literatūrai teko imtis uždaros valstybės laikotarpiu. Postutopinėje visuomenėje metas pagaliau grįžti prie literatūros.

Naujai, būsimai literatūrai, kuri pakeis mirusiąją, pagelbės Nabokovo, Joyce’o, Zamiatino, Platonovo, Dobyčino, oberių, "rusiškojo absurdo" kūrėjų, kurių atgimimas dabar vyksta, patirtis. Ši patirtis vertinga dėl požiūrio į žodį kaip į savaiminę realybę. Žodis – savaiminė vertybė, materialiai reikšmingas daiktas. Romane svarbiau sukurti ne tam tikrą žmogaus vaizdinį, charakterį, o tai, apie ką paprastai pasakyčiau – proza.

Dabar atsiranda kita, alternatyvioji literatūra, kuri priešinasi senajai literatūrai visų pirma pasiryžimu pradėti dialogą su bet kokia, nors ir pačia tolimiausia laiko ir erdvės atžvilgiu, kultūra, kad sukurtų polisemantinę, polistilistinę struktūrą, be abejonės, remdamasi rusų filosofijos patirtimi nuo Čiaadajevo iki Florenskio, egzistencine pasaulinio meno patirtimi, kitais filosofiniais ir antropologiniais XX a. atradimais, kurie buvo likę už tarybinės kultūros ribų, kad adaptuotųsi laisvos saviraiškos salygomis ir atsisakytų spekuliatyvaus publicistiškumo.

Mums kaip oras reikalingas dialogas su įvairiomis kultūromis, kultūriškai izoliuoti mes vėl prarasime dabar atsiradusią galimybę įveikti mūsų sąmoningą ar nesąmoningą provincialumą ir surambėjimą.

Literatūros, apsunkintos socialiniu oficiozinio ar disidentinio pobūdžio angažuotumu, pabaiga reiškia atgimimo galimybę. Alternatyviosios literatūros daigeliai, kad ir kokie kuklūs jie kol kas atrodytų, teikia viltį.

Taigi šios laimingosios laidotuvės, laiko atžvilgiu sutampančios su socialinio politinio marazmo laidotuvėmis, teikia viltį, kad Rusijoje, turinčioje daug talentų, atsiras nauja literatūra, kuri bus ne daugiau, bet ir ne mažiau nei literatūra.

1989

Vertė Sigitas Parulskis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4922. Ji2003-07-15 13:41
Manau, kad daugybe straipsnyje isvardytu problemu tinka ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai.

4930. Ko jus raudat?2003-07-15 16:26
Ilgos tos "sermenys". Dabar 2003! Situacija egzistencine ir absurdiska. Kas pasakys zmogui, ar jis gyvas ar mires? Tik jis pats.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba