ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Upės portretas

REGIMANTAS TAMOŠAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Manabu Mabe. Nusidriekęs. 1969

Ūkanotais rudens vakarais mėgstu kontempliuoti Tobulą Savo Širdies Tuštumą, sėdėdamas po sidabriniu gluosniu prie tyliosios savo upės ir stebėdamas gluosnio lapelius, vienas po kito lėtai krintančius į tamsų vandenį.

Vandenyje iš debesų properšos kartais pasirodo spindintis mėnulis, ir Tobula Širdies Tuštuma pasidaro dar aiškesnė, dar ramesnė.

Sidabrinio gluosnio lapeliai, siauri kaip pamirštų mylimųjų akys, išnyra iš upės vingio, pažvelgia į mane, slenka tamsiu duburiu ir vėl užsimerkia, nyksta už posūkio... Lyg buvo jie, lyg ir ne. Tik amžinas mėnulio šviesos ir tamsaus vandens žaismas. Tik raibuliai...

Kadaise šioje vietoje, po sidabriniu gluosniu, savo nemirtingą meilės lyriką kūrė didysis Mai Ro. Tiek eilių, sakoma, prirašęs, kiek lapelių jam nušviesdavęs naktinis sielos palydovas. Kalbama, kad poeto sielą užbūrė neramios vandens akys, jo širdį užnuodijo blyškūs mėnulio spinduliai. Ir nuskendęs didysis poetas su tais savo skausmingais lapeliais, nuplaukęs su vilnimis, išnykęs rudens darganose... Kartais jo balsas pasigirsta išskrendančių gervių klyksme, o jo nemirtingos eilės tebegyvena pakrantės nendrių šnabždesyje, kurio klausausi ūkanotais rudens vakarais.

Man patinka sėdėti prie upės nieko neveikiant, suliejus savo mintis su jos tyliomis vilnimis ir aksominiu nendrių šnabždesiu. Prakeikęs visą pasaulio tuštybę stebiu amžiną vandens kelionę ir mąstau patriarcho ištartus žodžius: sėdėk ramiai ties savo duburiu ir pamatysi, kaip upe praplauks tavo priešo lavonas.

Tai tik graži metafora – neplaukia upe jokie lavonai, nėra čia jokių priešų. Mano atmintyje seniai nieko nėra – neturiu nei ką prisiminti, nei ko laukti. Kas man tas patriarchas, kas man jo žodžiai... Aš kontempliuoju Tobulą Savo Širdies Tuštumą, visas pasaulis joje ištuštėjęs, nurimęs, numiręs. Toks jis visada ir buvo, nes Tuštuma yra tobula ir nekintanti, o visa kita – raibuliai, visa kita – nerimas, kančia, buvimo skausmas.

Aš nežinau, kur nuplaukė didysis Mai Ro, savo ilgesiu užnuodijęs šios upės pakrantes ir nusinuodijęs pats. Aišku tik viena – jis jau visko atsikratė ir įveikė pats save. Keliauja dabar vienišas į savo Tobulą Tuštumą. Niekam jis neberūpi, man – taip pat.

Antai vėl švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas dangaus peilis, vandens paviršiuje sublizga, atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau, duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka mieguistos žuvys. Manęs jos nemato, ir aš apie jas nieko negalvoju, kvaili karpiai. Apsimetu, kad nežiūriu, ir maunu ant kabliuko slieką. Užmetęs meškerę vėl mąstau apie visų vandens reiškinių efemeriškumą, netikrumą, beprasmybę... Prakeikta pasaulio tuštybė, manęs jame nebėra, aš susiliejęs su sidabrinių gluosnių šešėliais, išnykęs raibuliuojančioje tamsoje.

Noriu atgaivinti atmintyje Baltojo Jazmino žiedus ir darsyk įkvėpti svaigaus, sunkaus jų aromato.

Kadaise mano jaunystės bičiulis, kurį kaip tik pageidaučiau pamatyti čia praplaukiantį kartu su sidabriniais karpiais, nuviliojo Baltojo Jazmino Paukštę, guodusią tyliais vakarais mano lyrišką sielą. Paukštė laikydavo snape žydinčio jazmino žiedą, žiūrėdavo į mane tamsiomis akimis ir tylėdavo. Iš po mano teptuko tuomet lengvai liedavosi tušas, grakščiais nėriniais leisdavosi nuostabiausių eilių strofos... Ne blogiau nei Mai Ro. Apie žalius pavasarinio bambuko ūglius, apie orchidėjų žydėjimą vasaros kalnuose, apie pušų aromatą po pirmojo sniego, apie slaptą mylimųjų susitikimą prie apleisto šulinio...

Nuviliojęs Baltojo Jazmino Paukštę tokias pat nuostabias eiles be jokio vargo pradėjo kurti mano bičiulis, jis pranoko mane savo eilių gražumu, stiliaus puošnumu, metaforų įmantrumu. Jis darė tai nerūpestingai ir be jokio skausmo. Tada supratau, kad poezijos burtai nėra žmogaus prigimtinė, visam laikui duota savybė – tai tik nepaprastai retos lemties akimirkos. Arba jų sulauki, arba ne. Grožio galia slypi vakaro vėsiame žydėjime, ją kaip aromatą išskleidžia jazmino žiedas, ji plaukia į tave iš mylinčių paukštės akių. Tylus grožis pasižiūri į sielą, ir joje kažkas atsiranda. Dabar man beliko žiūrėti į tylinčio vandens tėkmę ir laukti praplaukiančio bičiulio.

Dar kartą mėginu laimę ir užmetu tinklus, nusivylęs sliekais ir uodo trūklio lervomis.

Mano bičiulis yra mandarinas ir manęs neprisimena. Jis išmokė Paukštę giedoti imperatoriškojo dvaro stiliumi, gieda ji mandagiai užsimerkusi. Taip pat jis išmokė Paukštę spjaudyti į mano pusę, nors pats man jokio dėmesio nerodo. Jis kitaip gyvena, jo gyvenimas kitoks. Mandarinui svarbu didžios idėjos, įvykiai, žmonės...

Prisimenu, patriarchas kalbėjo, kol buvo šiek tiek gyvas, apie trejopą išmintį: didieji žmonės mąsto apie idėjas, vidutiniški žmonės – apie įvykius, menki žmonės – apie žmones.

Bet aš apie nieką nemąstau. Idėjos yra tuščios ir vienodos, įvykiai kartojasi, o žmogus visuomet toks pat, kad ir kaip apie jį kalbėtum. Jis apskritai nevertas dėmesio. Tik upės ramybė ir širdies tuštuma yra tobula, visa kita – raibuliai. Mąstymu stengiuosi išgryninti vidinę tuštumą, nenoriu jokių idėjų, jokių minčių ir jokių prisiminimų. Tegul jie plaukia sau tolyn. Reikia būti paprastam kaip uodo trūklio lerva. Arba kaip toji varlė, kurią apsvaigęs patriarchas vis mėtydavo į duburį, reikalaudamas pasakyti, ką man tas garsas reiškia. Pamovęs varlę ant savo meškerės kablio jis mėgindavo tuo neįprastu jauku pagauti kokią plėšrią žuvį ir kartu sužadinti manyje išmintį.

Jei dabar sutikčiau šitą patriarchą – užmuščiau vietoje. Kadaise apsvaigęs nuo keistos savo laimės užgriuvo ant mano indelių su sliekais, uodo trūklio lervomis bei apsiuvomis ir viską sutrynė į druzgus. O kitą vakarą, tarytum pamiršęs, kas įvyko, dėl visko kaltino mane, bambuko lazdele baksnodamas man šonus. Tarytum aš pats būčiau užvirtęs ant savo brangiųjų masalų ir neva patyręs netikėtą nušvitimą nuo jo suktų galvosūkių. Nesąmonė, – aš negalėjau tuomet tiek daug prisigerti, juk buvau tik mokinys, o jis – didysis mokytojas, patriarchas. Išmintimi sublizgėti jam būdavo visai nesunku, – pakakdavo nuodingų Mai Ro eilių tomelio ir vieno kito vyno ąsočio.

Dabar aš jį smarkiai pranokau, man nė mokinio nereikia. Kai tik nebeliko Baltojo Jazmino Paukštės ir jos labai tamsių akių, mano gyvenimas labai pasikeitė. Pirmiausia iškeičiau poeto teptuką į žvejo kabliuką, bet ne tai buvo svarbiausia. Kabliukas vedė prie vandenų, vandenys plaukė į tuštumą, ten ir buvo visa gyvenimo tiesa. Ne veltui tenai kartu su sidabriniais karpiais nuplaukė didysis Mai Ro, iš paskos jam – patriarchas ir visi kiti gelmių girtuokliai. Gal jie taip man rodė didįjį kelią, o gal aš jiems tiesiog nerūpėjau.

Vandenys nuplauna visus pėdsakus, visus gyvenimo ženklus. Nugyventi gyvenimą reikia taip, tarytum tavęs nė nebuvo – tai didžiausia buvimo išmintis, kurios man nemokėjo pasakyti patriarcho varlė prietranka. Bet šitą gelmių išmintį supratau ir be varlės pagalbos.

Mano vyno ąsotis šiandien šiek tiek nelaimingas, beveik ištuštėjęs.

Štai švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas dangaus peilis, vandens paviršiuje sublizgėję atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau, duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka balzgani priešai. Vienas, antras, trečias... Tokių gražių ir didingų dar nesu regėjęs. Išleidžiu iš rankų tinklą, nenoriu jų žeminti... Visi kažkur iškilmingai keliauja, kažkur juda, plačiai atvertomis akimis žiūrėdami į savo šviesųjį dangaus palydovą. Aš matau juos visus, kontempliuoju juos Tobuloje Savo Širdies Tuštumoje. Nors to, kurio man labiausiai reikėjo, vis tiek šioje upėje nėra... Gal jis nemirtingas, o gal jau seniai nuplaukė...

Bet iš tiesų man visai nerūpi tas mano didysis priešas, – juk pažiūrėjęs į vandenis pamatyčiau tik patį save, įžvelgčiau savo paties tuštumą. Antai – tarytum keliauju upės vilnimis, tarytum ir nebėra kam keliauti, nes mano atspindys išnyksta mėnulio šviesoje, o šviesą nuplauna tamsa.

Aš tik šiaip sau žvejoju, nieko nenorėdamas pagauti.

Nes esu ramus kaip upė, ir mano ramybės niekas nesutrikdo, niekas neužgauna – ji tiesiog neregima ir neaprėpiama. Ir nieko joje tikro – vien atspindžiai: jazmino žiedų, paukštės, sidabrinio gluosnio, mėnulio. Esu tik nykstantis upės sapnas, jos pakrantėje įstrigęs gyvenimo aidas. Vienas kitas vyno ąsotis, ir manęs čia visai nebėra – tik pavidalai atsispindi pavidaluose, tik jausmai banguoja jausmuose, atsiremdami į tuštumą, kildami iš tuštumos, gąsdindami karpių padermę savo beprasmybe.

Man baisu tik viena – vyno ąsočio tuštuma. Nes tuštuma turi būti vidinė gyvenimo būsena, o ąsočiai – jie tegul visuomet būna pilni, kaip šitas paslaptingas upės duburys.

Naktis. Tik varlė prietranka užsimiegojusi šoka į vandenį, duburyje pasklinda vandens ratilai, ir vėl tyla.

Siauros lapelių akys pasižiūri į mane ir vėl užsimerkia, tolsta, vilioja plaukti kartu, suktis šioje nuostabiai ramioje Tobulos Tuštumos šalyje...

Pilnas dugnas paslapčių.

2000

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4896. AlKa :-) 2003-07-14 13:09
Puikus tekstas. Dėkoju.

4905. Smalsutė :-) 2003-07-14 16:54
Iš tikrųjų šaunus tekstas, vertas dėmesio. Linkiu autoriui ir toliau tokios pat puikios kūrybinės sėkmės.

4906. Smalsutė :-) 2003-07-14 17:07
Iš tikrųjų šaunus tekstas, vertas dėmesio. Linkiu autoriui ir toliau tokios pat puikios kūrybinės sėkmės.

4914. Laura :-) 2003-07-14 21:05
Manau, kad Tamosaitis yra pats geriausias eseistas Lietuvoje. Bet, ko gero, ir kukliausias. Tegu kuo greiciau isleidzia knyga.

4919. siaip2003-07-15 09:59
taciau siek tiek nuobodu

4921. Rolka2003-07-15 13:39
Grazu. Man visada patiko Tamosaitis.

4929. As ir Tustuma2003-07-15 16:08
Autorius graziai apraso "Tobula savo Širdies Tuštuma", kurioje apsigyveno "As". Tas "as" visus is sirdies buveines imete, bet pats neisejo. Autorius neparase, ka "As" ten veikia, ir kam jis Tustumoje reikalingas. Skaitant atrodo, kad "As" Tustuma_ uzgodzia, kad Tustuma nera tuscia. Butu labai idomu suzinoti, kokia buna Tustuma, kai ja palieka "As". Matyt, autorius apraso kritine busena, kai zmogus, susidures su "As" siena, susitaiko, ir neketina jos pramusti, isikalina. Tuomet jis sedi uzmurytas kambary, ir nezino kas uz langu. Gali buti, kad pramusus "as" siena, Tustumos nebelieka, zmogus iseina i laisve - o ten Pilnuma. Jos pedsakai lig siol gyvena autoriaus Sirdy. Pilnumos ilgesys, tik jai autorius raso, tik jai dedikuoja si grazu ese apie "As" kalejima ir Tustuma.

4931. ž.ž.2003-07-15 23:56
Nė kiek nenuobodu.Gal pakartosiu prieš tai išsakytas mintis, bet parašyta išties gražiai.Skaitant prisimeni tylius vakarus prie upės ar ežero ir toje ramybėje kiekvienas savo Širdyje turbūt esame atradę savo Aš. Tik tą Aš galbūt kiekvienas skirtingai jaučia.

4935. legionas2003-07-16 11:53
Atrodo, jog šis bobiškai romantiškas tekstelis sukurtas ne 2000-aisiais metais, o kokiais 1500-aisiais. Seilės taip ir varva... Kuo daugiau pirmųjų didžiųjų raidžių!

4937. perėjūnė :-) 2003-07-16 13:42
O Mai Ro - Maironis?

4941. Utao :-( 2003-07-16 14:51
Jo senmergėm patinka. O gal studentėm. O prie ko čia aš. Šiaip autorius nuo pat pradžių perspėja pilstysiu iš tuščio į kiaurą, o prie ko ruduo - dėl gražaus žodelio. Šiaip tekstas ir priemonės banalios, kaip regimantas sako sukompiliuotos iš kitų rašytojų sakinių minčiu (jaučiasi akademizmas be kūrybinio polėkio). Prie ko čia poetas ir R.T. gal jis iš poetų gandų klausosi. Taip taip jam tik baltas jazminas ir tinka - nuo jo taip galvą skauda. Ir šiaip kaip Regimantas taip tekste kokia nors fobija. Gal laikas susirūpinti. O šiap tusčias tekstas. Metafora į grafomaną, o ne į kūrinį. Matyti refleksija nuo kreivo sudaužyto gatfės šviestuvo reflektoriaus, į kurį jau senai nekrenta jokia šviesa.

4944. Alchemikas2003-07-16 16:15
Meile, patikimas, simpatija yra gyvasties pozymis. Menulio pilnatis sklendzia nakties erdviu tustumoje. Tobulai sklendzia. Baime viena karta persilydys i drasa, o saule susirinks gatves zibintu refleksijas.

4954. sapienti sat :-( 2003-07-17 14:08
Atsakas Alchemikui - amžių išmintis: Nedalink grobio, kol nepagavai. Neperšokęs per griovį, nesakyk op. Būtų bobutė su ... (sėklidėmis), tai butų diedukas. Aišku, ateityje esė autorius gali viskuo pasidaryti, baimė į viską gali persilydyti, kompleksai tuo labiau, bet autorius ir nusibaigti gali to belaukdamas...
Norai gal ir gražūs buvo, bet rezultatas rodo ką kitą. Norint sukurti originalų kūrinį, reikalingos tikrai kitokios priemonės. Daug kas, bent prieš šimtą - du šimtus metų rašė apie baltąsias viešnias, baltas paukštes ir t.t. O čia - tik aibė nuvalkiotų metaforų, tekstas perkrautas tuščiažodžiavimų ir banalių puošmenų. Aiškiai supainioti du skirtingi rašymo stiliai - gal siekiant naujovės? Tačiau tai tik padaro šį tekstą paviršutinišką. Jį reikėtų bent jau pabandyti sukoncentruoti ir nedaryti elementarių logikos klaidų, kurti, o ne dėlioti sakinius iš svetimų minčių gabalų, juolab jų tarpusavyje nesuderinus. Jazmino motyvas atsiduoda net senu Mamontovo šlageriu - nuskink man jazmino Baltoji varnele... kam tada dar reikšti pretenzijas į filosofinius apmąstymus, kontempliavimus? Kontempliuojami šitam tekste nebent mokykliniai rašinėliai, net mokytoja už tokius sumažintų pažymį. Quod licet Jovi, non licet bovi, aišku... Klausimas tada tik vienas: R.Tamošaitis - Jovi ar bovi?

4956. Alchemikas2003-07-17 14:57
Moterys myli arba nemyli, menulis sklendzia dangumi- jo nepakreipsi, nesustabdysi. Bijantys viena karta nustos bijoti, saule diena uztemdo zibintu sviesas.

4957. Advokatas2003-07-17 15:21
Vieni Tamosaiti myli, kiti nori giljotinuoti. Uz ka? Ar ese "Upės portretas" yra rimta tokius veiksmu priezastis? Ar turi Tamosaitis teise i nuvalkiotas metaforas, logikos klaidas, kompiliacija? Turi, tokia pat kaip ir visi. Niekas nebaudzia uz vaiksciojima Gedimino prospektu suklypusiais batais, ir melyna sviesa degancius plaukus upes portrete galima isimyleti. Nes meile - pati saves priezastis, ir Tamosaitis, nera Raskolninkovas. To nepatvirtina jo rasinys apie Tustuma upes portrete.

4958. Advokakas2003-07-17 15:54
Galbūt, bet geriau jau būtų nešęs į www.rasyk.kitoks.lt. Geriausias mėnesio darbas garantuotas.

4959. utao2003-07-17 16:17
Taip taip, i skyrelį "Aistros". R.T. kūrinių jau buvo puslapyje www.nevykelis.lt - matyt, jis nori tokių ir daugiau parašyti.

4961. Alchemikas2003-07-17 18:52
Re Ta neklausys neklausys patarimu, kur jam spausdinti savo ese. SA tam pakankamai gera vieta. Gera iseitis butu Re Ta nukonkuruoti: parasyti, isversti, surasti alternatyviu ese, sugebeti itikinti SA atspausdinti, ir paziureti kas bus. Tam reikes kantrybes. Dabartines ese "madas" pripazista rasantys, kritikai ir skaitantys, reikes laiko. Bet naujos mados arteja ir nusluos eseistine senove kaip uraganas.

4967. as :-) 2003-07-18 07:44
Panasu, kad tai zvejo is tradicines kiniskos ar japoniskos tapybos zodziai. Visa ta ese. Saunu. Ir toks skanus tas Tolimuju Rytu prieskonis. Tik kodel "neberupi" ir vel "rupi", paskui vel "nieks nerupi"? Zinau, kartais negali saves zmogus suvaldyt. Pasineri i tustuma, o kazkas ima ir vel is jos netiketai ir visai nenorint istraukia..

4968. cikada2003-07-18 10:02
ei, jei kam literaturos zhinios baigiasi ties Mamontovo shlageriu, tai dar nereishkia, kad esate teisus... ...o man grazhu...toks labai ilgas lietuvishkas haiku :)

4979. Alchemikas2003-07-19 19:22
Musu jausmai neirodo, kad mes teisus, o kiti ne. Su teisybe tai mazai ka bendro turi. Nereiketu juos painioti su intencijomis. Grazus jausmai visada grazus, net jei juos sukelia i bata ikrites akmenukas. Tas tikras retas nuostabus grozis visuotinis, kaip ir meile: arba yra, arba ne. Jei yra, tai visas pasaulis juo liepsnoja. Jo niekas neatstoja, nepakeicia, net prisiminimai nepajegus grozi ir meile issaugoti, ja pakeisti. Mes negalime grozio ir meiles imituoti, nors tai darome kasdien. Kai jie pasirodo gyvenime, jie sukrecia, ir vel zinome, kas tai. Jiems nera pakaitalo. Sunku patiketi tikra grozio pajutima gali lydeti nepasitenkinimas tais, kurie jo nepajuto.

17863. Nagiela :-) 2004-06-08 17:29
puiku nuostabu fantastishka nepakartojama jeeeee:D

23415. gintariuke :-) 2004-10-20 18:05
straipsnis is cool

25409. lina :-) 2004-11-30 15:34
Kokia gali buti kalba apie banaluma ar nuvalkiotas metaforas jei tai grynu gryniausia parodija? Kas gali manyti, kad Tamosaitis rimtai imtusi rasyti sirdi virpinanti teksta apie upes, varles, prarastas meiles ir pan.? Talentingai parasytas tamosaitiskas ese su rugsciu prieskoniu.

28085. Laimix :-) 2005-01-09 22:22
Tikrai puikus darbas vertas demesio. Paklausyk manes ir nenustok rasyt.Su tokiu mastymu rasyboje daug pasieksi, et vien to neuzteks. ;) Laikykis ir rasyk toliau.

36875. Rolka2005-06-27 02:48
Grazu. Man visada patiko Tamosaitis.

36877. Rolka2005-06-27 02:51
Grazu. Man visada patiko Tamosaitis.

:)


51624. rdf :-) 2006-02-01 19:06
geras tekstas

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba