ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Vandenės dienos

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Kas suskaičiuos, kiek novelių, pasakų, romanų prasideda nuo mažos parduotuvės, nuo viliojančių jos daiktų, keisto pardavėjo.

O jau tada...

Įgyji ką nors – bet ką. Išeini į gatvę, gal dar spėji pareiti namo. Ir vyniojasi, pinasi burtai: atsiduri kitame pasaulyje, ten patiri nuotykių. Gal grįši, gal ne...

Panašią parduotuvę radau Vilniuje, Jogailos gatvėje, rūsyje. Kariški ar neva kariški daiktai sukėlė norus. Užsimaniau visko, ką ten mačiau. Kuprinės su patikima gertuve, ir kad ta gertuvė jaukiai kliuksėtų; stipriai užvarstomų aulinukų, su kuriais šok, bėk, gyvatę užmink – bėdos neregėsi; chaki skrybėlės plačiais kraštais – ant jų jaukiai ilsėtųsi drugys; samaninio megztinio – kad su dzūkiška samana susiliečiau; neperšlampamos striukės ir kelnių – jų į rūsį draugų (labiau draugių...) paraginta ir nusileidau.

Burtai nepasičiupo. Likau – esu – šiame pasaulyje. Kas atrodė neperlyjama, kai sukiojausi prieš veidrodį namie, permirko Merkyje – nuo trečiadienio (liepos antros dienos) nuožmios liūties, nuo besitaškančių irklų, nuo bandymų mikliai iš baidarės iššokti (išsikabaroti) į pelkėtą krantą.

Kaip neiššoksi. Ne tik todėl, kad jau pusiaukelė, jei tik vandens kelią matuosime ne kilometrais, o dienomis. Meldyne ant faneros lakšto patižęs, apvarvėjęs, viliojantis užrašas: PARDUOTUVĖ.

Šit grįžta iš kaimo – jau grįžta – pievomis basi mūsų vyrai, jau parneša mums, po varvančiu alksniu lūkuriuojančioms, gurkšnį trejų devynerių šildančios magijos.

Kelionę pirmadienį pradėjome Šalčioje.

Man jau seniai patinka ta smagi upė, jos šaltiniai. Patinka gūdūs miškai palei ją; patinka, kad mažai atvykėlių ties Šalčia klajoja: ji nepopuliari, todėl intymi.

Neturėjau ko ieškoti Šalčioje, bet Merkyje...

Dairiausi to kabančio tilto, tų polių, tų pakrančių, į kurias ir dabar, rašydama, dairausi, – ieškojau, ką bene dvidešimt metų matau Vido Alviko pamerkiuose tapytame paveiksle.

Vido nebesutinku. Žinau, kad dailininkas po platų pasaulį klajoja. Kur, su kuo, kodėl – tik įsivaizduoju. Nedėčiau galvos, kad tapė jis tikrai Merkio krantuose, netoli Merkinės, nors...

Man gana, kad Vidas su vandeningu kūriniu stojo į Dailės institutą, metęs inžinerijos studijas. Jam į dailę reikėjo – žūtbūt. Kiek nerimavome, tėvai ir aš, kai stojamiesiems savo paties dovaną – jau prijaukintą – skolinosi: ar įstos? Ir... ar grąžins?

Ir įstojo. Ir grąžino.

Ir apsireikš vieną kartą mano namuose – pasiilgtas, nepamirštas senų laikų bičiulis. Susipažinome Prienuose. Prie Nemuno.

Švelniai violetinė blausi pieva prie Šalčios pirmąją naktį... Merkio ryžtingo posūkio iškyšulys ir vandens link pasvirusi eglė – patogi mano nugarai atsiremti – antrąją... Buvusio tilto stiprūs akmeniniai mūrai, Senosios Varėnos naujos bažnyčios varpai – trečiąją...

Ketvirtąją, paskutinę, naktį – santaka, jųdviejų – energingos šaltos Ūlos ir kur kas šiltesnio, ramesnio Merkio – santuoka.

Pro šalį lėkė baidarės. Įspūdingiausi tie, kurie keliauja tik dviese: įgudęs irkluotojas ir jo širdies dama, iš baimės, pykčio ir nuovargio nepratarianti žodžio. Įkaitė, nei į pasisveikinimus, nei į klausimus, nei į smagius šūksnius – į jokias privalomąsias vandenių apeigas – nė už ką nereaguojanti. Gali įsivaizduoti, kaip buvo jai žadėta:

– Parodysiu, ką turiu gražiausio, brangioji...

Kitą vasarą toje pačioje upėje, gal net toje pačioje baidarėje, irklais mos kita dama, uoliai pro kliūtį irdamasi kairiuoju, o mylimasis bliaus:

– Dešiniu!

Malonus ponas iš Krokuvos, ką tik palikęs Ūlą, pasirengęs plaukti iki pat Kauno, santakoje teiravosi:

– Kuri Lietuvos upė gražiausia?

Tai bent klausimas...

Nežinau, kodėl pragydau, kad gražiausia – Ūla, pati dorai jos nemačiusi (neprasiyrusi), tik iš pasakojimų nutuokianti: ji – beveik kultas.

Dabar jau sakyčiau kitaip: įspūdingiausia – Merkio ir Nemuno santaka, kai iš Merkio smėlėtos ramybės patenki į Nemuno platybę. Atsiiri neskubriai – užsisvajojęs, į Merkinės sodybas užsižiopsojęs, su draugu apie Krėvę ir Krėvą užsikalbėjęs ir nusikliedėjęs, atsipalaidavęs: jau baigiasi mūsų vandens kelias.

Baugi akimirka: dešiniu ir tik dešiniu, daug kartų stipriai dešiniu irklu – kreivai, jei nori išsilaipinti ten, kur kantriai laukia smarkiau nei mes irklavę bičiuliai, – po tiltu, kairiajame Nemuno krante.

Dzūkijoje neradome nei grybų, nei uogų. Mus išlydėjo – ir pasitiko – lubinų, erškėtrožių, jazminų vasara.

Pamerkių kaime, tėviškėje, vasaras leidžia vilnietis Bronius. Jis baidares išnuomojo, prie Šalčios nuvežė, nuo Nemuno parsivežė.

Jo žmona, suvokusi, kad tuoj būsime išgabenti prie Šalčios, sunerimo:

– Kur jus veža? Pervargsite.

Pats Bronius nustebo, kad pasiekėme Merkinę: to, sakė jis, nori daug kas. Mažai kam pavyksta.

Dabar, kai karšta vonia ir kantriai šaldytuve laukęs alus jau nuplovė mano pasididžiavimą, spėju: gal pavyksta daugeliui. Gal tik Pamerkių dzūkas sumanė keistą mūsų septynetą nudžiuginti (jauniausiam keliauninkui – vienuolika, vyriausiai – keturiasdešimt šešeri).

Guminė, varlės spalvos Jurgos, Ryčio ir Domo baidarė; Rimos ir Kęstučio – smagiai žalia, plastmasinė; Algio ir mano taip pat plastmasinė, sodriai raudona kaip vynas... Nedaug vandenių dienų, tik penkios, bet prisiriši. Pavydu, kad patikimos mūsų bevardės laivės (tiek užkabinome akmenų, tiek sąvartų, skenduolių medžių) jau saugiai pakrautos... jau nuvažiuoja... jau įvažiuoja sausos į Broniaus garažą...

Dar traukčiau Nemunu – bent vieną dieną, dar neskubėčiau miego, bendrakeleivių sapnus pasaugočiau – bent vieną naktį.

Jei prisiriši prie baidarių, ką ir sakyti apie žmones.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4898. Rima Grigaitienė :-) 2003-07-14 14:17
Gintare, dėkoju už pagautą už uodegos ir grąžintą šiltą jausmą. Jei taip tavęs nemylėčiau, tai už paskutinį sakinį atiduočiau savo širdį, o gal palelčiau tų 3x9 lašelį. Ištikima kaip šuo tavo gerbėja ne tik dabar, bet ir iki kito žygio.

4900. zr2003-07-14 14:35
Literatai irkluotojai, vienykitės!

4943. Kapitonas :-) 2003-07-16 16:05
Puikiai! Aš Jus irgi myliu... Beje, galim ir pakelti....

4953. prezidentas Agurkichas2003-07-17 10:30
O as nieko nemyliu

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba