ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Primo Levi. Jei tai žmogus. Iš italų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: LRS leidykla, 2003. 246 p.

Ši knyga daugeliui gali atrodyti baisi dar net neatsivertus – tokia, kurios gal ir nesinori imti į rankas. Iš tikrųjų – kodėl gi žmogus turėtų skaityti apie konclagerį? Galima rasti ir malonesnių temų. Tačiau ši Turino žydo knyga pasaulyje plačiai išpopuliarėjo. Tokią skaitytojų reakciją irgi nesunku paaiškinti. Ekstremalūs išgyvenimai, žmogaus egzistavimas nuolat gresiančios mirties akivaizdoje jaudina skaitytoją. Be to, ir ši knyga, ir užpernai lietuviškai pasirodžiusi Elie Wieselio knyga ta pačia tema "Naktis" turi tam tikrą intrigą ir netgi – tam tikra ribota prasme – laimingą pabaigą; nes tai vis dėlto yra asmeninės patirties istorija, ir pasakotojui pavyksta išgyventi labai nepalankiomis sąlygomis (ypač paskutinės savaitės ir dienos prieš išvadavimą buvo kupinos pavojų).

Levi "Jei tai žmogus" ir Wieselio "Naktis" yra galbūt garsiausios pasaulyje knygos apie nacių konclagerius. Abu šie autoriai kalėjo Osvencime, kuris čia vadinamas Auschwitzu – vokiškai. Tai buvo lagerių kompleksas, ir įdomu, kad jie abu pateko į tą pačią stovyklą – Buną, nors, atrodo, nesusipažino ten. 1945 m. sausį, prieš pat išvadavimą, abu buvo atsidūrę lagerio ligoninėje. Wieselis, turėdamas pasirinkimą, pasitaręs su tėvu nusprendė ligoninėje nepasilikti ir evakuotis su visa stovykla – tai buvo klaidingas sprendimas, pražudęs jo tėvą ir vos nepražudęs jo paties, o Levi pasiliko ligoninėje ir išgyveno.

Mūsų skaitytojams tokia literatūra seniai pažįstama, nes Balio Sruogos "Dievų miškas" yra ypač įspūdingas pasakojimas apie konclagerį, gaila, kad jis nepagarsėjo plačiau. Bet ir Levi knyga, parašyta taip pat gana greitai po karo, iš pradžių nesulaukė daug dėmesio – ją pavyko išleisti tik nedidelėje leidykloje, atgarsio ji nesukėlė, ir tik 1958 metais naujas knygos leidimas tapo įvykiu, tai yra tais pačiais metais, kai pirmą kartą pasirodė Wieselio "Naktis". Kaip sako pats Levi, "atšiauriais pokario metais žmonės ne itin norėjo prisiminimais grįžti į tuos ką tik pasibaigusius skaudžius laikus".

Bene įspūdingiausia tai, kad, kaip pats autorius rašo įžanginiame žodyje, jis tikisi, jog šis liudijimas gali padėti išstudijuoti kai kuriuos žmogaus dvasios aspektus. Kokie gi tie aspektai? Vienas pirmųjų, minimų knygoje, yra atradimas, kad net ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus gali nepanirti į begalinį nusivylimą. "Anksčiau ar vėliau gyvenime visi padarom atradimą, suvokiam, kad tobula laimė – neįmanoma; tačiau apie priešingą argumentą – kad nėra ir absoliučios nelaimės – susimąsto nedaugelis". Žmogaus dalia priešinasi bet kokiai begalybei. Kitoje knygos vietoje sakoma: "Tokia jau žmogaus prigimtis, kad vienu metu iškęsti vargai ir kančios nesisumuoja mūsų pojūčiuose, o rikiuojasi mažėjančia tvarka pagal gerai mums žinomus perspektyvos dėsnius. Tai stebuklas, ir jis leidžia ištverti mums gyvenimą stovykloje". Vis dėlto žmogus, pasak Levi, čia yra "supaprastintas iki kančios ir poreikio, užmiršęs orumą ir sąmoningumą".

Knygos autorius pabrėžia, kad šita vokiečių sukurta sistema buvo pragariškai veiksminga – ji labai veiksmingai demoralizavo žmones. Pats Levi labai mažai buvo susidūręs su šiai smurto mašinai priklausančiais vokiečiais – sistema buvo organizuota taip, kad labai daug ką atliko iš pačių kalinių parinkti tvarkytojai. Kitose knygose Levi pateikia ir tokių apibendrinimų: engiamieji nesąmoningai siekė susitapatinti su savo engėjais; beprasmiškas smurtas dehumanizuoja ir prižiūrėtojus, ir kalinius: "Auka, prieš žūdama, turi būti demoralizuota, kad žudikas jaustų mažesnę kaltės naštą". Kita proga knygoje teigiama: "Išlikti, neatsisakius nieko iš savo dorovinio pasaulio, – jeigu galingai ir tiesiogiai neįsikišdavo lemtis, – buvo duota tik labai mažytei daliai aukštesniųjų individų, nulipdytų iš kankinių ir šventųjų molio".

Levi taip pat yra sakęs: "Išliko blogiausi, tai yra stipriausi, visi geriausi mirė". Pačiam Levi padėjo išlikti tai, kad jis buvo chemikas ir, lageryje ruošiantis gumos gamybai, buvo sudaryta kalinių chemikų grupė, kuriai teko lengvesnis darbas, šiek tiek geresnės sąlygos.

Levi, kaip ir pats pabrėžia, pasirinko "ramią ir santūrią liudijimo kalbą, o ne graudų aukos skundą ar keršytojo tūžmastį". Manyčiau, kad būtent tai yra įspūdinga, nes Wieselio "Naktyje" yra ir graudaus aukos skundo, ir keršytojo tūžmasties. Išgyvenus tokias baisybes, netekus visų artimųjų, tai visiškai suprantama ir pateisinama, bet skaitytoją, ko gero, labiau praturtina Levi knyga. Gal būtent ir Levi, ir Sruogos pranašumas tas, kad rašydami šia tema jie išvengė isteriškų gaidų. Wieselis savo liudijime "žmogaus dvasios aspektų", regis, nestudijuoja – užtat jis gvildena nusivylimo Dievu nekaltų žmonių žudymo akivaizdoje temą, bet apie tai nieko naujo ar išmintingo nepasako. Kitaip negu Wieselis, Šiaurės Italijoje gimęs Levi buvo asimiliavęsis, nereligingas žydas.

Lietuviškai perteiktas patyrusios vertėjos, šis liudijimas skamba įtaigiai (tik žodyje l’Arbeitsdienst prie vokiško žodžio kurioziškai liko prilipęs itališkas artikelis [p. 39]).

Po šios pirmosios savo knygos sėkmės Levi parašė ir kitų knygų – kai kuriomis išgarsėjo ne ką mažiau nei šia. Tose knygose daugiausia autobiografiniai motyvai susilieja su apmąstymais, svarstymais apie žmogaus prigimtį, istorijos raidą. Beje, po Osvencimo išvadavimo Levi grįžimas į tėvynę buvo anaiptol nepaprastas, su daugeliu kliūčių ir nutikimų, jam teko pabuvoti įvairiose Sovietų Sąjungos vietose, ir grįžo jis galiausiai 1945 metų spalį. Apie tai irgi parašė knygą.

Po karo Levi dirbo pramonės chemiku, gyveno ten pat kur ir anksčiau, Turine, tame pačiame bute, ten pat ir nusižudė 1987-aisiais, būdamas 67 metų. Jo savižudybė tebėra mįslė, parašyta ne viena jo biografija, kur spėliojama, ar savižudybei turėjo įtakos lagerio išgyvenimai, ar grynai asmeninės priežastys. Beje, kitas žinomas autorius, iš Austrijos kilęs belgų rašytojas Jeanas Améry, taip pat perėjęs konclagerį, nusižudė aštuoneriais metais anksčiau.

Knygos "Jei tai žmogus" pabaigoje yra įdomus priedas, pridurtas praėjus daugeliui metų po knygos parašymo – 1976 metais – čia autorius atsako į jam dažniausiai užduodamus klausimus, pvz., su kuriais iš personažų jam teko susitikti po išlaisvinimo, ar jis atleido vokiečiams. Yra ir toks klausimas: kodėl jis kalbąs tik apie vokiečių, bet ne apie rusų lagerius? Čia jis pirmiausia pasako, kad apie vokiečių lagerį kalba iš asmeninės patirties, ir net šioje knygoje jis apeina tuos Osvencimo faktus, kuriuos sužinojo jau po karo, o rašo tik tai, ką tiesiogiai pats ten patyrė, pasak jo, čia viskas yra tikra, nėra nė vieno išgalvoto personažo. Tačiau toliau jis trumpai svarsto, kuo buvo panašūs ir kuo skyrėsi Sovietų Sąjungos lageriai nuo vokiškųjų. Pavyzdžiui, sovietiniai lageriai vis dėlto nebuvo tikslingi žmonių naikinimo fabrikai, ir nors kartais į juos patekusių žmonių mirtingumas siekdavo apie 30%, vokiečių stovyklose jis buvo nuo 90 iki 98%.

Pastaruoju metu istorikai teigia, kad sovietinė represijų sistema sunaikino daugiau žmonių, bet taip yra todėl, kad ji kur kas ilgiau veikė. Vokiečių konclageriai visu pajėgumu įsisiūbavo tik 1941 m. Šia proga galima paminėti, kad šiemet angliškai pasirodė didelė studija, skirta būtent sovietiniams lageriams, ji taip ir pavadinta – "Gulago istorija", beje, prasideda ji 1918 metais, nuo Solovkų lagerio. Šią knygą parašė anglų ir amerikiečių žurnalistė Anne Applebaum – vienoje savo ankstesnių knygų ji yra rašiusi ir apie Lietuvą. Kai kurie solidūs istorikai, tarkim, Richardas Pipesas, "Gulago istorijos" reikšmę lygina su Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagu", ir nors Applebaum veikale nėra tokios įtaigos kaip čia, autorė įtraukė ir tuos duomenis, kurie Solženicynui buvo nežinomi.

Grįždamas prie Primo Levi knygos, pridursiu, kad žinomas literatas, publicistas Clive’as Jamesas neseniai rašė, jog tai yra viena geriausių XX amžiaus knygų ir galbūt geriausia toje liūdnoje kategorijoje – tokių knygų, kurių verčiau niekam nebūtų tekę rašyti. Jis taip pat pažymėjo, kad šios knygos santraukos pateikti neįmanoma, nes ji pati jau yra santrauka.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4917. romas2003-07-14 21:42
Be abejo, Levi memuarai vieni is reiksmingiausiu ir susilaukusiu daugiausiai demesio Holokausto studiju kontekste. Nepaisant to, kad juose yra ir, svelniai tariant, nekorektisku vietu kitu tautybiu kaliniu atzvilgiu (ypac graiku ir ivairiu slavu). Vis delto Levi samoneje Holokaustas isliko pirmiausia, kaip zydu tautos tragedija. Kodel Sruogos memuarai niekuomet netapo vienais is `klasikiniu` memuaru? Juk jie jau senokai isversti i anglu kalba. Ar todel, kad Sruoga praktiskai nekalbejo apie vienos tautos tragedija? O gal todel, kad buvo labiau ciniskas ir atviras savo paties ir kitu kaliniu atzvilgiu? Gal todel, kad kartais beveik sunaikindavo riba tarp aukos ir budelio? O gal atstume jo groteskiskas humoro jausmas besikurenanciu krematoiumu kontekste? Sruoga irgi nebuvo per daug skrupulingas kitu tautybiu kaliniu atzvilgiu (pats `isliko` todel, kad buvo gaves siltesne vieta Stuthofe). Vis delto Sruoga niekada Holokausto neverte vienos auku grupes tragedija. Noreciau klysti, bet manau, kad tai ir buvo viena is prezasciu del jo memuaru nepopuliarumo. Beje, jis - ne isimtis. Lenko Borovskio Osvencimo memuarai irgi pasiliko uz Holokausto studiju ekspertu demesio ribos. Idomu, kaip Laimantas J. pats paaiskintu Sruogos darbo likima?

4947. Smalsutė :-) 2003-07-16 20:58
Iš tiesų P.Levi memuarai "Jei tai žmogus" byloja apie nenuginčyjamai žiaurų XX amžiaus istorijos laikotarpį, kuomet išnyko bet kokia riba, skirianti žmogų nuo gyvulio. Sakysit, kad tai galbūt per žiauriai skamba…galbūt. Tačiau išlikusių žmonių prisiminimai neleidžia mums užversti šio skaudaus istorinijos puslapio. Kaip jau minėjo staripsnio autorius, yra prirašyta daugybė memuarinių knygų, liudijančių šią skaudžią tiesą. Kaip žinia, B.Sruoga taip pat yra išleidęs knygą apie jo buvimą konclageryje. Tačiau man perskaičius šias abi knygas, jos pasirodė visiškai skirtingos. Ne, turinio požiūriu jos vos ne identiškos, tačiau stilius labai skiriasi. Galbūt aš esu per menka vertintoja, tačiau manau, jog būtent B.Sruogos rašymo maniera geriau atskleidžia visą tuomet vyravusią tvarką, nuotaikas, žmogaus egzistencinius svyravimus… Pabaigai norėčiau išreikšti viltį, jog galbūt po penkerių, dešimties, penkiolikos…..metų B.Sruogos knyga pasaulyje taps tokia pat populiari kaip ir P.Levi. Manau, jog viskam reikia laiko. P.Levi knygai "Jei tai žmogus" tas laikas atėjo, tad belieka tik tikėtis, kad ir B.Sruogos "Dievų miškui" ateis klestėjimo laikotarpis. Juk negalima nugramzdinti į šešėlį tokio puikaus lietuvių literatūros kūrinio…

4949. romas smalsutei2003-07-16 22:08
zinot, sunku laikyti Dievu miska lietuviu literaturos kuriniu. Zinoma, jis parasytas labai puikia ir gyva lietuviu kalba, bet su Lietuva jis nieko bendro daugiau neturi. Todel, kad naciu lagerio patirtis per daug skausminga ir universali, kad isitektu i vienos tautos literaturos remus. Sruoga lagery isliko, aisku, kaip individas, o ne kaip `tautietis` ar pan. Noreciau ir as tuo tiketi, kad Sruoga bus perskaitytas Vakaruose, bet nemanau, kad tai greit ivyks. O i seseli ji gramzdina siuolaikine kalbejimo apie Holokausto aukas konjunktura. Gal klystu, bet toks ispudis, kad Rytu Europos tautu auku memuarai apkskritai liko praktiskai neperskaityti. Tai beje liecia bendra Gulago supratima Vakaruose. Jis pasiliko maziau negu `miglotas`. Paklauskit kokio uzsieniecio, ka jis daugiau zino apie Gulaga be Solzenycino ir Zivago? Gal tai ir `musu` pareiga kalbeti garsiai apie tai Europoje, kai pamazu tampam vis labiau matomi... Visiskai sutinku, kad Dievu miskas yra geresni memuarai, nei Levio darbai, bet ne delto, kad jie parasyti lietuvio. Tiesiog Sruoga daug skaudziau ir atviriau kalba apie visu koletyviniu identitetu zlugima lageryje.

22679. sukas :-) 2004-10-10 14:04
gejai

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba