ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Dėlionės

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Kažkas kažkur nukiša dėlionės detalę ir dėlionė tampa bevertė, ji nebeveikia, ji – šiukšlių krūva, kurią galima išmesti ramia sąžine; dėliojimas vis tiek beprasmiškas. Sunkiai dedasi šita valstybinė dėlionė, nes niekas nežino, ar visos detalės yra dėžutėje, ir koks piešinys – neaišku, kažką galima nuspėti tik iš kontūrų, o turinys viduje? Vieniems atrodo, kad to turinio net nebereikia, nes jo pripildys Europos Sąjunga, antriems jo per daug, tretiems vis kažko trūksta.

Šiomis dienomis dėlionė pasirodė esanti visa, ir jos turinys – valstybė. Valstybė ir jos piliečiai, lietuviai, istoriškai ir geografiškai suskaldyti. Pasaulio lietuvių kongresas, Dainų šventė, Mindaugo karūnavimas ir Mindaugo krikštas (karūnavimą pateikiant per krikščionybės prizmę ir per pagoniškos reakcijos adoravimą). Šiaip ar taip, vienovė buvo, ji dar kelias dienas tęsis, paskui vėl visi išsivažinės; lietuviai iš užsienių ir užjūrių grįš atgal, pasisėmę, sustiprėję ir kitaip įsikrovę. Jie gauna impulsą. Ir sėdę į lėktuvą atsiduria kitoje terpėje, kitomis moralinėmis sąlygomis, kitame laike, ir kiek ta įkrova sustiprina jų lietuvybę – klausimas išties svarbus. Jei Lietuva daro didelę pompą iš Mindaugo karūnavimo šventės, galima sielvartauti dėl balon metamų pinigų, tačiau tai, kas buvo pastatyta ir atšvęsta, buvo reikalinga, jei ne būtina. Gaila, bet tokios jau feodaliniu tradiciškumu pratęsiamos ir švenčiamos šventės. Joms reikalinga pompa – kad būtų ką atsiminti ir ką nuveikti ir, be abejo, patirti. Patyrimas, emocinis pompos ir iškilmių išgyvenimas – feodalinis, monarchinis paveldas, kurį mielai perima ir demokratijos. Valstybė ir jos šventės turi spindėti, ši liepos švenčių serija, galima sakyti, spindi. Architektūrinis indėlis į šį spindesį yra didžiausias; Gedimino prospektas svaigina laisvo gyvenimo pojūčiu; naujuose rajonuose, atokiau nuo centro, ta pompa ir spindesys jaučiami mažiau, bet miesto centras visada yra centras, jam lėšos skiriamos ne vien dėl "artumo dvarui", o ir dėl tradicijų; geros jos ar blogos – kitas klausimas.

Lietuva apskritai gali pasidžiaugti ne tik laikinu visų pasaulio lietuvių solidarumu, sutelktu apie karalių Mindaugą. Šiaip ar taip, ši svarbi istorinė asmenybė sutelkė labai daug mazgų, kurie mums šiandien tebėra svarbūs – tai valstybė ir valstybingumai (daugiskaita), krikščionybė ir pagonybė, o visų pirma tradicija, kaip kuriam ji rodosi. Nėra objektyvios istorijos, tačiau yra objektyvūs mazginiai taškai, ir kuo prieštaringesni šie įvykiai, tuo jie labiau praplečia vertinimo amplitudę. Mindaugas – tiesiog tobula figūra tautai ieškant tapatybės. Todėl, kad apima egzistencines prieštaras ir leidžia kiekvienam pasirinkti pagal savus polinkius, skonį, simpatijas. Mindaugas – ne tik meilė, žudanti meilė, neabejotinas valstybingumo riterio ir karaliaus patriotizmas – bet ir žudymai dėl valdžios, ir baltų žemių užrašymai priešams, ir sąjungos su pikčiausiais priešais, ir didelė simpatija tarp Mindaugo ir popiežiaus Inocento IV, beje, sustiprinusio inkviziciją Europoje ir įvedusio kankinimus inkvizicijos praktikose. Savo meto sūnūs, jie elgėsi, kaip manoma, geriausiai prastose situacijose. Mindaugas laimėjo pralaimėdamas, jo tiesioginė linija, turėjusi užsibaigti Lietuvos karalių dinastija, žiauriai nutrūko, ir galiausiai jis pats buvo nužudytas.

Mindaugo asmuo yra vienas kertinių formuojantis žemaičių ir aukštaičių, Vakarų ir Rytų Lietuvos mentalitetui. Kurį laiką žemaičiai net grėsė Lietuvos valstybės tęstinumui – grėsė savo per didelėm pergalėm ir per didele galia. Bet kokiu atveju Mindaugo atsimetimas be žemaičių nebūtų įvykęs. Gerai ar blogai? Gal ir gerai, nes buvo gauta dar pusantro šimto metų karų ir laisvės. Nagrinėtos istorijos galimybės. Didele kaina. Bet, ko gero, kita kaina irgi būtų didelė. Karūna, Mindaugui pralenkus laiką, gauta per anksti, karūna nebuvo priimta laisvų karių – žemdirbių, jiems atrodė, kad krikštas – tai pasidavimas Livonijai ar teutonams ir kad galima laimėti daugiau. Ir jie išties buvo teisūs, tie žemaičiai. Jie bent jau nebuvo silpnesni. Mindaugas gavo Livonijos kunigų plejadą ir, žinoma, tebesibraunančius vokiečių pirklius, kurie vos netapo dominuojančia Lietuvos miestų, taigi ir valstybės, politine dalimi. Mes vos vos neprasmegome slavų jūroje, – ir tai XIII a. krikšto atsisakymo pasekmė. Bet germanų vandenynas, nuolatos besiveržiantis į Rytus plėsti savo gyvybinės erdvės, būtų mus visai paskandinęs. Lenkija ir Lietuva buvo beveik lygios partnerės, lygios savo kultūra ir mentalitetu, germaniškasis pradas buvo pavojingesnis ir pajėgesnis, ypač jei jis būtų suspaudęs Lietuvą savo žnyplėmis – iš Latvijos ir Prūsijos pusių. Negalima manyti, kad ekonomiškai tai nebūtų išėję į naudą. Bet tai būtų reiškę vokišką administraciją ir vėlesnį dalyvavimą jau Romos vokiečių imperijos vidinėje politikoje ypatingą statusą turinčios žemės teisėmis; o karaliais lietuviai nebūtų buvę. Soste būtų sėdėję visokie Frydrichai. Taigi nebūtų nei Gedimino, nei Vytauto, nei didelių žavingų pergalių, nei pralaimėjimų. Tiesiog pralaimėjimai būtų buvę tylesni, šliaužiantys; jie būtų palengva nuvedę į Reformacijos karus ir smarkiai taukštelėję per mentalitetą, kuris mums davė savitą pasaulėjautą ir laisvą stovėjimą prieš Dievą, o kartu – dėl katalikybės vidinės tolerancijos ir pajėgumo įimti archajines formas – leido likti neatkirstiems nuo tradicijos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4945. krevete artemija2003-07-16 18:44
be komentaru!?

4946. nepavykusios deliones2003-07-16 19:22
Jei vokieciai butu, o ne lenkai apkrikstije, gal aukstesnio lygio ir kito mentaliteto kultura butu buvusi.Dabar garbina kaip pagonis mariju ir kristu statuleles, mazai ka nutuokdami apie elementarius krikscionybes dalykus.Nereikia saves apgaudineti,kokie mes katalikiski, kokie laisvi.Atvirksciai, tamsus ir grubus.Kaimuose ateje i baznycia, esu girdejes pats,nezino, ar cia Kristaus prisikelima ar gimima svencia.O labiau ispruse ir issilavine eina, nes visi eina.Is tradicijos mat.Kartais reikia eiti ir pries tradicijas,nes kitaip paralyzius garantuotas.

44862. asaas :-) 2005-10-17 13:01
fgfh

59137. grynai2006-07-03 14:21
4946 Paisai grynas nesąmones, pažiūrėk žodyne ką reiškia žodis tradicija, nes pats to žodžio tikrai nesuvoki... ir "kaimuose" žmonės nors ir eina iš tradicjos, bet tai įprastas jų gyvenimo būdas, galiausiai tai nors ir krikščioniško, bet mūsų paveldo dalis

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba