ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-12 nr. 660

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

REGIMANTAS TAMOŠAITIS. Upės portretas (29) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Vandenės dienos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dėlionės (4) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (17) (6) • VIKTOR JEROFEJEV. Tarybinės literatūros šermenys (2) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (4) • NIKOLAJ GUMILIOV. PoezijaJULIJUS LOZORAITIS. Karti kultūros žurnalistų duona bręsta komercinės žiniasklaidos laukuose (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Santūria kalba apie klaikius išgyvenimus (4) • BARBARA GARLASCHELLI (4) • Širdzingai kviecu! (3) • DARIUS GIRČYS. Vartai (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (ir radijas)-vp-. Gyvatės viliojimas (6) • -vp-. Amalas (3) • -vp-. Šilkininkystė (4) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaidaLaiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (17) •

Supratimai: kasdienės mintys (17)

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

2003. VI. 4 Kokios melagingos propagandos imasi mūsų išvietintojai: kurie norim gyventi savo žemėj, esam euroskeptikai, kurie nenorim išvažiuoti iš Lietuvos, esam ne europiečiai, kurie norim, kad mūsų tauta nebūtų skriaudžiama ir naikinama, esam nacionalistai. Daugybė neigiamų apibūdinimų krinta ant mūsų galvų. O mes dar kenčiam ir tylim. Kodėl?!

Juk esam patys didžiausi optimistai (kaip yra pareiškęs vienas užsienio šmaikštuolis: nes pesimistai seniai išvažiavo), maną, kad ne tik atlaikysim "europinę gerovę", bet ir sukursim tikrai patikimą gyvenimą ir sau, ir savo vaikams. Be nuolatinės gyvenamosios vietos negalėjo gyventi ir neišgyveno nė vienas žmogus, nė viena tauta. Išvykėlis susiliedavo su tais, pas kuriuos prisiglausdavo ir su kuriais susitapatindavo, tautos, persikėlusios į naujas vietas, arba nugalėdavo vietinius ir pagimdydavo savo dominuojamą kultūrą, arba žūdavo absorbuotos, o jei jas užpuldavo ar užplūsdavo – arba atsilaikydavo ir pačios susiurbdavo užkariautojus ar šiaip pavergėjus, arba irgi žūdavo absorbuotos. Nieko naujo ir dabar, nors visuotinai trimituojama apie globalizacijos esminį naujumą. Na, o jeigu jo ir esama, tai kodėl ne mes turim išeiti nugalėtojais?

Lietuvių ambicija turi būti tokia, kad niekas nedrįstų galvoti, jog jie ko nors negali, o viso to rezultatas – galinga Lietuva.

2003. VI. 5 Stoviu aš tame pat Semeliškių miške, kurio tyloj pernai per šimtamečių eglių šakas nusileidau į amžių gelmę ir su gyvybės syvais iškilau į padanges. Stoviu ir jaučiuosi suplotas į paplotėlį: nebėra mano nuostabiųjų eglių, nebėra to pirmykščio miško tylos. Priešais tįso kirtimas su išrausyta iki nuogų šaknų žeme, su šakų deginimo laužavietėm, su kelmais ir trimetrinių rąstų rietuvėmis palei keliuką, kuriuo didžioji šito pasaulio dalis jau išvežta. Kur? Į lentpjūvę čia kažkur netoliese, prie Strėvos. Keletas ąžuolų aplaužytomis šakomis dar stirkso dykynėje. Neilgam – jie bus nupjauti, kaip ir tie dvidešimt vienas prie ežero prieš keletą metų. Pavogti naktį. Ir geriau neklausinėk, kas tai padarė, buvo patarta. Tikrai nesužinojau.

Kas darosi Lietuvoje? Kas darosi su Lietuva? Skaičiuoju eglės rieves – 126. Šimtas dvidešimt šešeri metai. Koks pasaulis bus po dar vienų šimtas dvidešimt šešerių? Jeigu turto godulys taip sparčiai naikina Semeliškių mišką, šimtais kirtaviečių skaidrina (kaip mėgsta šį švarų žodį mūsų nuostabioji Europa!) Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos miškus, kuo taps Lietuva, senasis miškų ir kaimų kraštas iki to meto? Svarbiausia – kuo taps jos žmonės? Sunaikinę ne tik tradicijas, bet ir tuos savo gyvojo paveldo kampelius, kurie vieni dabar begali suteikti tikrą sąlytį su tikrove ir amžinybe?

2003. VI. 11 Neabejotina, kad literatūra nebeturi to vaidmens, kurį turėjo okupacijos metais. Ją visiškai užtemdė televizija su savo šou ir aludarių, degtindarių, kitų verslo žmonių rengiamos "šventės" – pardavimų akcijos, kuriose televizija irgi dalyvauja. Bando ir rašytojai surengti savo produktų muges, muzikantai ir teatralai – festivalius, bet tokio atgarsio nebesulaukia. Dėl dviejų priežasčių: anuomet gyvenimas buvo vienmatiškesnis ir knygos pasirodymas galėjo nuskambėti garsiau, kaip ir viskas dykumoje, antra, žmonės iš tiesų knygose ieškojo atsakymų į klausimą, kaip gyventi, kaip gyventi toliau. Dabar siūlymų – nors vežimu vežk, ir jie tokie triukšmingi, kad netgi tie, kurie nori rasti kokius nors atsakymus knygose, moja ranka: eikit šalin, duokit ramybę! Demokratėjantis gyvenimas siūlo tokią praktinių bet kurio klausimo sprendimo būdų įvairovę, kad domėtis idėjomis, o tuo labiau – šifruoti jas iš meno kūrinių tiesiog nebėra laiko, taigi ir poreikio. Knyga, kaip idėjų šaltinis, natūraliai nuvertėjo. Knyga, kurią norima parduoti, turi traukti kitu – pramogiškumu, skandalingumu, asmeniškumu ir pan. Viena jauna autorė giriama taip: ji labai taikliai gali pasakyti apie viską, jos sakiniai tarsi šūviai, labai įdomu, kaip ji šaudo.

Ir autoriai šaudo. Net rašydami apie tikrai reikšmingus dalykus, klausimus, problemas šaudo taip, kad daugiau nieko nelieka, tik šipuliai.

Ar galėtų visuomeniškai reikšmingai nuskambėti, tapti visuomenės sąmonės postūmiu koks nors šiandienos akimis epochą vaizduojantis kūrinys, kaip anuo metu Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metas" ar Justino Marcinkevičiaus "Mindaugas"? Gal ir galėtų, jeigu jo aktualizavimu užsiimtų koks nors netradicinis subjektas, turintis pakankamai galios aprėpti Lietuvą ir ją papurtyti. Pavyzdžiui, Lietuvos pilietinių organizacijų forumas, pereidamas su knygos pristatymais per visą Lietuvą. Tačiau tradiciniai intelektinių prekių pardavinėjimo kanalai tokiai akcijai smarkiai pasipriešintų. Todėl rezonanso galėtų ir nebūti.

2003. VI. 12 Pamažu, pamažu, pamažu. Bet ryškėja. Ryškėja ne iš to, kas žinoma būsiant (nes kitaip būti negali), o iš to, kaip jau dabar yra: jokios demokratijos Europos Sąjungos sprendimuose nebus, bus tai, ką užkulisiuose sutars galingieji ir ką sugebės primesti visiems kitiems. Tiems kitiems erdvės bus tiek, kiek jie sugebės pasipriešinti ir apsiginti. Bet daugiausia teks pasikliauti tuo, kad didieji nesugebės apžioti tų kitų laisvės ir ji liks tiesiog kaip likimo dovana, kuria kartais nė nebus sugebėta pasinaudoti.

Visa tai labai gražiai atskleidė vakar "Spaudos klube" demonstruotas dokumentinis filmas apie Danijos premjero Fogho Rasmuseno vestas derybas su šalimis kandidatėmis į Europos Sąjungą. Spaudimas, spaudimas ir dar kartą spaudimas. Spaudimas priimti anksčiau padarytus susitarimus, spaudimas nusileisti, nesipriešinti, sutikti. Ir vis dėlto siekiant tas šalis pasiimti, atsiprašau – priimti. Dėl to tinka ir apgavimas, ne tik spaudimas, papirkimas, šantažas. Lenkijai su keturiasdešimčia milijonų gyventojų laikytis dar įmanoma, ir tai neatsilaiko. Visoms kitoms šalims derėtis skiriama po dešimt minučių. Lietuvos likimas nulemiamas per 10 minučių! Ir tai vadinama derybomis. Ir tai mūsų derybininkas laiko normaliu dalyku.

Pasaulis nepasikeitęs. Pasaulis toks kaip visada. Ir kitų imperijų kūrimo laikais, ir dabar naudojami tie patys metodai: žadėk daugiau laisvės, daugiau gerovės, daugiau teisių ir paskui netesėk, nes paskui – jau po laiko, paskui jau reikia vykdyti tai, ką sumąsto galingieji ir pateikia kaip gyvenimo reikalavimus. O jie jau ir šiandien iš esmės aiškūs – nebus jokio rotacinio pirmininkavimo, jokio proporcingo atstovavimo, bus federacinė unitarinė valstybė, virškinanti mažąsias tautas, bus visiškai kitas, ne tas, dėl kurio stota, finansavimas, ir mes vėl tylėsim, kaip tylėjom Maskvoje.

Paguoda tik tokia: šįkart – esu tikras – trumpiau.

2003. VI. 19 PAMĄSTYMAI KINŲ PORCELIANO FONE. Trumpas yra žmogaus gyvenimas, trapus kaip šita vaza. Daug, o daug kartų reikėjo mojuoti ranka, kad ji įgustų šitaip švelniai kaip vėjo dvelktelėjimas ir tiksliai kaip saulės spindulys nukristi ant šito štai balto molio mėlynais vaizdais iš nendrių, kalnų, iš miglų, ažūriniais raštais su aukso inkrustacijomis ar tiesiog kokiu teptuko brūkštelėjimu užpildyta tuštuma. Trejetą, net ketvertą tūkstančių metų tobulinta tai, ką dabar vadinam kinų keramika, kas per kartų kartas skaidrino molio skambėjimą. Kokio atkaklumo turėjo būti šitų žmonių sielos, kad neišsiblaškytų, nesuklystų istorijos sūkurių vartomos! Nes būta ir karų, ir revoliucijų, ir stichinių nelaimių – negyveno ir kinai nacionalinio saugumo rezervate, nors bandė jį sukurti savo Didžiąja siena. Kartais netgi labai kruvinas buvo gyvenimas, bet labiau negu siena jo negandas padėdavo įveikti Didžioji kinų idėja, kad Kinija – tai Dangiškoji šalis, tai Palaimintoji, už kurią geresnės nėra pasauly, tik reikia ją dar tvarkyti. Sutvarkyti pagal savo jėgas ir užmojus – imperatoriaus, pirklio, keramiko. Ir kėlėsi anksti rytą puodžius, ir minkė molį, pirštais įsiklausydamas į jo substanciją, kūrė krosnį, širdim matuodamas liepsnos karštį, o paskui visą save sutelkdavo į ranką, kuri turėjo jau ant baltos vazos išvesti mėlyną nendrės lapą. Ar ne Palaimintoji iš tiesų vėrėsi jo vazoj, kai meistras padėdavo teptuką?

Trumpas yra ir tautos gyvenimas – kas tie 4–5 tūkstantmečiai Amžinybės akyse? Ir vis dėlto! Jeigu jau akimirksninis žmogaus gyvenimas leidžia žmogui tapti tokiu Meistru, kuris praplečia Dangiškosios horizontą, tai tauta kiekvieno savo žmogaus amžinybės viltį priartina prie jos tiek, kiek ji prailgina savo Meistrų tradiciją.

2003. VI. 20 Žmogui bręstant esama meto, kai namuose pasidaro nebepakeliama, kai traukia kažkur už kiemo, už kaimo, už horizonto. Uždarose visuomenėse ir bendruomenėse kaimo bernai rengia išpuolius prieš kitus kaimus, miesto žmonės emigruoja į kitus miestus ir šalis.

Puikiai atsimenu savo jaunystės bastymąsi po Lietuvą dviračiu, visokius turistinius žygius, paskui, studijų metais, su liaudies dainų ir šokių ansambliu – po "liaudies demokratijos" šalis, o dar vėliau – vienišiaus išvykas į Tolimuosius Rytus, į Sibirą, į Šiaurę, kol vieną dieną pajutau: gana, pasaulis apžiūrėtas, niekur nieko iš esmės nauja, visur esi visų pirma pats ir sprendi pirmiausia savo problemas, kurios nuo išorės pasaulio pobūdžio tik tiek priklauso, kad čia yra užuolaidos, o ten – ne, kad čia pirmas aukštas, o ten – devintas. Dabar ir su valstybės reikalais aš labai nenoriai kylu kur nors iš Lietuvos. Čia ir tik čia gyvenimas yra tikras ir vertingas, tegul ir skurdus medžiagiškai.

Tai ko aš nerimauju, kad mano tautos jauni žmonės puola į užsienius? Praeis "pasaulio pasiėmimo" metas, ir nusės jie ramūs Lietuvoj, jeigu tik čia bus tvarka, kuri leis jiems šičia gyventi. Aišku, kai kuriems gerovė, kurią duos intensyvesnio finansinio gyvenimo regionai, bus svarbesnė už Tėvynę, tačiau nostalgija jie sirgs, nors ir neprisipažindami, jei tik pajėgs. Tokių žmonių visada buvo ir bus. Tačiau bus ir kitokių, subręsiančių gyvent savo žemėje.

Neverta, žinoma, šio proceso palikti ir savieigai: supratimas, kad žmogus išgyvena pačios jo dvasios nulemtą blaškymąsi erdvėje, ir tai priklauso brandos įveikų kategorijai, jeigu nori save laikyti savo biografijos šeimininku, o ne priešingai, – yra labai svarbus supratimas, kuris be pagalbos, be patarimo ar pamokymo ne vieno žmogaus sąmonę nušviečia per vėlai, todėl į ugdymo programas tokius dalykus reikia įrašyti ir aiškinti kur kas intensyviau negu seksualinio auklėjimo klausimus, išsigimstančio Vakarų mąstymo paverčiamus sekso technologijų aprašymu.

Kelionė yra nuostabus santykis su pasauliu. Kelionės "pasauliui pasiimti" nereikia painioti su išvykimu "pasiimti gerovės". Jau vien tas atskyrimas suteikia daug aiškumo žmogaus dvasiniam gyvenimui.

2003. VI. 26 Albert’as Camus yra paskutinysis dėmesio vertas XX amžiaus filosofas, filosofas su žmogaus, o ne profesoriaus širdim. Jo absurdo filosofija, užsibaigianti sukilimo prieš absurdą siūlymu, labai natūraliai realizuojama šiandien.

Jo įsitikinimas, "jog nieko nėra aiškaus, jog viskas tėra chaosas, jog žmogui lieka tik įžvalgumas ir tikslus jį supančių sienų pažinimas", verčiąs protą "paskelbti nuosprendį ir pasirinkti išvadas", iškelia savižudybės klausimą. Mąstymas apie savižudybę ir jos pasirinkimas arba nepasirinkimas yra dar žmogaus su viltimi širdyje mąstymas. Toks buvo Albert’as Camus. Užtat ir savo filosofijos tikrumo įrodymo būdu pasirinko savižudybę.

Po jo jau ėjo žmonių be vilties karta. Žmonių, kuriems buvo aišku, kad pasaulis iracionalus ir jame nieko nėra aiškaus, kad žmogiškumo ilgesys visada liks be atsako, o buvimo absurdiškumas yra būties esmė, todėl noras gyventi arba tiesiog nesipriešinimas gyvenimui, sutikimas gyventi yra apsisprendimas nebe savižudybei, o žudymui. Žudymo mąstymas tapo XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios filosofija, o kadangi visa tai yra tikra tada, kai vyksta, šių dienų žudynių sociologija yra įvadas į XXI amžiaus filosofiją. Globalizmas ir terorizmas yra du šios filosofijos eskizai arba, kaip galima pasakyti perfrazuojant Immanuelį Kantą, prolegomenai bet kuriai (XXI amžiaus) filosofijai.

2003. VI. 28 Kaip išmiršta tautos? Kaip tai vyksta tikrovėje, o ne istorijos raštuose?

Nevaizduokim nežiną! Per paskutinį gyventojų surašymą Lenkijoje iš 25 000 lietuvių tik 5000 užsirašė lietuviais, kiti – lenkais. Mūsų valdininkai sako: palūžo lietuviai. O ką padarė tie atsakingieji, kad lietuviai nepalūžtų? Net lietuviškų mokyklų Lenkijoj apginti nesugebėjo, net pasienio punkto vietoj lietuvių gydymo įstaigos steigimo nesustabdė, ką jau kalbėt apie visa kita! Okupacijos metais lietuviai Seinuos, Punske ar kitose mūsų etninėse teritorijose tikėjo: bus Lietuva laisva, parems, gal net išvaduos mus. O dabar? Dabar – tik pažeminimai vienas po kito, tik pozicijų praradimas. Kiek kartų jie mūsų klausė, prašė, maldavo! Ne, negalima lenkų pykinti, jie Lietuvos advokatai NATO byloje, jie mūsų partneriai Europos Sąjungoje... O Lenkijos Senatas – parlamento aukštieji rūmai – nesikuklindamas skirsto lėšas Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose lenkiškai kalbantiems žmonėms ar net lenkais neužsirašiusiems – gana, kad leidžia vaikus į lenkiškas mokyklas Lietuvoje. Apie ką tada kalbėti, ponai?

Ką kalbėti apie tą pusę milijono po pasaulį jau išsibarsčiusių lietuvių vien per atkurtosios Nepriklausomybės metus! Ar kas klausė savęs ir savo valdžios, kaip juos išvykusius prižiūrėti kaip savo bendruomenės narius? Ar kas rūpinosi, kaip juos, jau užsidirbusius pinigų, parsikviesti namo, kad čia Lietuvos galią gausintų?!

Taip miršta tautos.

Taip miršta Lietuva.

Mūsų akyse.

2003. VI. 29 Pati vasara.

Šiemet ji vėsoka ir lietinga. Bet kol skandinaviškieji vėjai perskrieja Baltiją, atsimušdami į jos rytinį smėlėtą, kopom apsisupsčiusį krantą, Žemaitiją su jos kalvotuoju centru, Nemuną, ir įsiveržia į Dzūkiją, jie sulietuvėja, aprimsta ir toliau plaukia kaip juodapilviai baltagalviai gražiai garbanoti debesys, nuo kurių dangus tik dar mėlynesnis ir erdvesnis.

Nežinau, kaip ir ką galvojo žmonės, kitados baltais vieškeliais savo klusniais arkliukais į turgų ar atlaidus dardėdami. Nežinau, ką dauguma mąsto, lėkdami savo vis naujesniais ir vienas už kitą greitesniais automobiliais šitais gerai asfaltuotais keliais po tokiu pat aukštu, sulietuvėjusiais skandinaviškaisiais debesimis pasidabinusiu Dzūkijos dangum.

Ką žinau, tai žinau: negali jie netgi pro 120–130 kilometrų greičiu lekiančio automobilio langą nepastebėti, kokia dabar minkšta ir sodri Lietuvos žaluma.

Užsieniečiai stebisi, kokios gražios Lietuvos moterys, bet apibūdinimo atitikmenų neranda. O mes patys? Ar pagalvojom, kad jos išties panašios į lygiadienio vasarą? Viskas jau įvyko ir viskas dar prieš akis – gyvenimas, pasaulis, saulė!

Dzūkijos pušynus saulė peršviečia kaip stygas. Automobilis išgroja jomis visokias melodijas. Ar ne todėl vyrai lekia galvas pamesdami ir kuliasi netgi lygiam Valkininkų kely? Gal ir spėja dar ką pagalvot prieš suduždami. Bet upelių (kokie vardai – Raudonėlė, Spengla, Grūda, Ūla!) slėnių sodri lapija, per pušelių pastelinius ūglius iškylanti į sausmiškių bėgsmą, vyrų širdis vėl dangun kelia, jie spaudžia mašinų paminas ir lekia į dausas.

O Margionyse, Marcinkonyse, Panočiuose, Žiūruose, Nedingėj vaikšto dzūkės lietuvės, gražios kaip vasara ir vienintelės kaip likimas, ir sako:

– Neskubėk. Pasėdėk. Pagalvok. Kodėl tau vytis svetimą gyvenimą, jeigu gali gyventi savo?!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4916. kaimynas2003-07-14 21:39
"Dabar ir su valstybės reikalais aš labai nenoriai kylu kur nors iš Lietuvos". Kokius valstybės reikalus tvarko autorius?

4920. Ji2003-07-15 13:21
Euroskeptiskumas daznai yra pozicija zmoniu, kurie sovietmeciu buvo valdomi Maskvos, todel mano, kad ta pati gresme ateina is Vakaru.Nereikia maisyti totalitarinio rezimo su gilias demokratiskas tradicijas turincia Vakaru istorija.Pyktis Europai yra mazu maziausiai provincialumo pozymis.Musu tautos kompleksai ir istorines nuoskaudos turi buti sprendziamos musu valstybes viduje , o ne rodomos Europai kaip homosovieticus pedsakai.Erdves pleciasi ir Tevynes savoka visai gali nepriestarauti Europai.As nesijauciu cia svetima, nes, kaip jus sakote, atejau pasiimti pasaulio, nuostabios kulturos, pazinti kitu tautu gyvenima, o ne tik geroves. Nemanykite, kad visi isvykstantys yra nesubrendeliai, ieska nuotykiu sveciose salyse.Bet gerove irgi svarbi.Lietuvoje daugiausia nevertinamas humanitarinis issilavinimas,jauni zmones yra isnaudojami darbdaviu, niekas nenori naujoku be patirties.Ka daryti jaunam zmogui, kuris nenori uzdusti ji gluminancioje aplinkoje, kur tik zodziais, o ne veiksmais ivertinamas jo issilavinimas.Europoje yra ne tik uzdarbis, bet ir kultura.Jauni zmones ne turi, o privalo isvykti i Europa,kad mes neisnyktume is pasaulio kulturos, kad apie mus zinotu.Blogiausia iseitis-uzsidaryti provincialumo rate.Sutinku su jumis, kad valdzia nesirupina jaunimo teisiu gynimu, o to jis padaryti, ypac ieskodamas darbo, negali.Patikekite is Europos mes dar daug ko turime pasimokyti.Kodel tos patirties negaletu Lietuvai atnesti jauni, pasaulio mate,igudziu igije zmones? Absoliuciai neteisinga, kad Camu "savo filosofijos tikrumo irodymo budu pasirinko savizudybe".Camu, atvirksciai, siulo zmogui gyventi su absurdo suvokimu iki pat mirties, o religija ir savizudybe laiko zmogaus pralaimejimu absurdo ir lengviausiu budu pakelti absurdo suvokimo kancia.

4934. pilietis :-( 2003-07-16 11:35
toj sodrioj lapijoj,buna,erkes tyko...

4936. V.V.2003-07-16 12:36
pritariu 2). Bijantys neprisirpę ir gąsdina kitus.

4942. Konspiracija2003-07-16 15:57
Ka reiskia mislingi zodziai: "bijantys, neprisirpe, ir gasdina kitus"?

4969. cikada2003-07-18 10:10
dzukes vaiksto Nedzingej... ckant...

Rodoma versija 26 iš 26 
14:44:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba