Kanapinis kaklaraištis

Jauni poetai

Pas mus dabar beveik „privaloma“, kad jauną poetą išlaikytų žmona (poeto lytinė orientacija sunkiai nusakoma). Žmona privalo jį ir girtą išnešti (dėl to turi būti jėginga).

Jaunas poetas dažnai pasiskelbia „teikiąs seksualines paslaugas“. Pagyvenusioms ponioms, kurios, žinoma, turi pinigų ir vertina jausmingus posmus.

Jaunas poetas į klausimą, ką jis gero padaro savo žmonai (darbo jam neįbruksi – jis „kuria“), atsako:

– Pasėju salotų!

Dažnai mušamas į neviltį pakliuvusios žmonos.

O tiek vilčių, Geda, sudėjęs buvai į jaunimą!

Tiesa, jaunos poetės dažnai atsilapoja. Kaip senoviškos jaujos durys...

Regisi, ką nors vėl užsiutinsiu, betgi turiu alibi. Visą gyvenimą nesu prisistatinėjęs kaipo poetas, vengdavau to žodžio. Klausiamas, kur dirbu, kas esu, atsakydavau:

– Melioracijoj. Gerinu Lietuvos žemę, sausinu raistus bei pelkes.

Rašytojo bilietą rodydavau tik KGB ir kelių policijai.

Poezijos antplūdis mūsų krašte paplovė pačios poezijos pamatus, taip kaip sektos motinėlę Bažnyčią.

Nėr čia ko purkštauti. Išaušo ir tokios dienos.

„Nenuženk, nenuženk nuo akmens,

                                            o Marija...“

Andai vienas dėdė nepaliovė girtis, esą tai jo žodžiai... Laikykis, Švenčiausioji Mergele! Dalgininkai ateina.

Lietuvių poetų evoliucija:

Baranauskas – vyskupas,

Maironis – prelatas,

Binkis – žurnalistas,

Miškinis – mokytojas, vėliau – kalinys,

Brazdžionis – tremtinys...

Paskui sargai, bedarbiai, viceministrai ir ministrai, močiutės, diedukai)...

Šiaip sau parazitėliai.

Birželio 1, trečiadienis

Šiandien Arvydas pakartojo matęs tuos nelemtuosius KGB sąrašus, kur jau buvo parengti 1988 metų vasarą: ką gabenti į Sibirą. Pirmiausia Sąjūdžio Tarybą (tą man sakė matęs ir prof. B. Genzelis ant Sąjūdžio būstinės laiptų) – 29 žmonės...

Paskui Kauno ir Klaipėdos Sąjūdžio tarybos. Be abejo, ir daugiau.

Tik, Arvydo galva, niekas nebūtų vežęs, o sušaudę Vilniuje.

– Galgi, – sakau, – Tobolske, Tiumenėje?

– Koks skirtumas.

Ne veltui toks kolchozo pirmininkas iš Jiezno (Aleknavičius) mėgo kartoti:

– Vagonų nebus. Sukaustysim kandalais ir varysim pėkščius.

Būtent – pėkščius.

Keisčiausia, kad nebuvo jokios baimės.

Birželio 2, ketvirtadienis

Arvydo formulė

Poezija – menas pasakyti tai, kas pačioje kalboje esti anapus kalbos (banalios, kasdienės, informacinės kalbos).

Kiti pastebėjimai:

Tarti, kad žmogus yra gyvulys – komplimentas žmogui. Žmogus yra monstras.

Apie tauriuosius jausmus

Didžiuma žmonių išgyvena meilės stygių, bet retas pagalvoja, kad šis jausmas yra labai skaudus (skausmingas), o dažnai ir tragiškas.

O vis vien – žvirblelis trokšta mylėti, drugelis skrenda į liepsną.

Jeigu mes gyvename suplotam ovale, kiaušinyje, tai, be abejonės, esame viščiukai.

Kada viščiukai prasikala?

Ogi pavasariais! (Perfrazuotas A. Š.)

Deja, pasak jo, kad ir ką žmogus darytų, vis vien lieka ovale, kiaušinyje.

Gal tas kiaušinis prasiplečia?

Birželio 3, penktadienis

Iš gražių pokalbių

Tai buvo jau po Naujųjų. Daug kalbėjome su G. ir jo elegantiška žmona. Ūmai G. sako:

– Sigitai, bet aš turiu labai gražių dalykų.

– Pavyzdžiui?

– Aš moku suvalgyti debesėlį.

– Ir aš turiu.

– Pasakyk.

– Aš moku užsiauginti debesį.

G.:

– Tavo geresnis. O kaip tą darai?

– Vidurvasarį, kai diena giedra, o dangus labai aukštas, ilgai sėdžiu žolėj. Ir užsiauginu...

Vyrų patikrinimas

Tai iš senosios rašytojų gvardijos. Ne mano, bet, regis, išties taip būdavo.

Dviejų silpnučių (fiziškai) rašytojų žmonos laukdavo savo vyrų sugrįžtant iš lit. vakarų. Žinoma, gerai privaišintų... Žmonos buvo plačios, kad galėtų prie durų atvežtus vyrus „suimti į glėbį“. Tada tempdavo suplukusios į vonią. Vonios iš anksto prileistos vandens. Išrengdavo. Manote, kad prausdavo? Gal ir taip, bet pirmiausia žiūrėdavo... Plaukia ar skęsta. Jeigu skęsta, gerai, jeigu plaukia – blogai.

Gaudavo per ausį už neištikimybę.

Gražiosiose panemunėse

Genovaitė gyvena Alytuje, dirba kaži kokioj firmoj. Netekėjusi, darbo reikalais kartais pasiekia net tolimąją Kubą. Prano klasės draugė. Vasaromis atostogauja tėvų sodyboje prie senų kapinių, takelis į šaltinį nuveda ir prie Nemuno kilpos.

Vasarą vyrai atkunta. Kolektyviniuos soduos prisilaužia gėlių ir (tą puokštę žemyn galva) neša Genovaitei.

– Tai kaip, Pranai, tavo simpatija?

– Simpatija? Gyvatė. Vakar nueinu su gėlėm iš ryto (alkoholį pamerkiau šaltinėly), o ji atidaro duris... girta.

Svirduliuoja ir sako:

– Šiąnakt jau du buvo.

– Tai ką darei.

– Ką darysi. Pasiėmiau butelius ir rėžiau.

– Mušei?

– Ne, išrėžiau.

– Ką išrėžei?

– Aš daugiau neateisiu.

– Ir nėjai.

– Ne, po savaitės vėl nuėjau. Kur dėsies?

Šaltinis tebeburbuliuoja, gėlių soduose, o ir laukuos – nors dalgiais šienauk.

Internetas

Niekas neužginčys, kad tai geras dalykas. Betgi sykiu ir nelabai. Kaip ir mobilusis telefonas. Anava vienoje redakcijoje vadovas „šnekasi“ tik žinutėmis. Net su sekretore, kuri sėdi už stiklinės sienos.

Ko nors paklaustas (pavyzdžiui, buhalterė klausia, ar „išrašyt chebrai benzino“), traukia galvą iš ekrano:

– Esu užimtas. Kreipkitės po savaitės.

– Bet jie važiuoja į komandiruotę šiandien...

Tada jau grįžta į „šį pasaulį“.

Chebra ištyrė, kad vadas žaidžia kompiuterinius žaidimus. Be perstogės.

Vienąsyk, tiesa, atėjo pas redaktorę. Tarė:

– Manęs viršelis neveža.

Šmaikšti moteris atšovė:

– O mane veža.

Apie teatrą

Arvydas J.:

– Teatras yra nacijos veidas. Jis rodo mūsų gyvenimą, kas esame.

Teatras turi būti finansuojamas valstybės. Jeigu mes nerodysim savęs, tai mus rodys kiti. Iškreiptai. Ilgainiui Lietuva liks pereinamas kiemas.

Jeanas Paulis Sartre’as

1965 metais Mykolui Sluckiui, po to, kai pamatė Kuršių neriją:

– (...) Jeigu žemėje yra kas gražiau, tai greičiau sukurta velnio, o ne Dievo.

Galima jam prikišti ateizmą, bet teisybės čia esama. Kas gi supustė neriją? Baisingi vėjai ir audros. Gerai būtų, kad pas mus apie tai susimąstytų radikalūs tikėtojai.

Bachas ir Händelis

Antrasis apie „Pasiją pagal Matą“:

– Bet kur ji yra? Kur skamba, niekas jos neatlieka...

Bachas:

– Čia, krūtinėje.

Händelis:

– Bet labai maža scena.

Bachas:

– Bet labai gerai lankoma...

Taurusis Perelšteinas

Lietuva nuolat prarasdavo savo didžiuosius. Šiandien A. J. papasakojo apie tai, kaip P. ėjo per žmones ir rinko talentingus vaikus „Ąžuoliuko“ chorui.

– Buvau antrokas. Atėjo į namus Perelšteinas. Liepė man kažką paplot delnais, paniūniavo, paprašė pakartot. Ir – patekau į „Ąžuoliuką“, dainavau pusantrų metų. Deja, atėjo sporto metas. Turėjau apsispręst. Prie muzikos (ir filosofijos) grįžau tik 20, kai atėjo lūžio, krizės metas.

Perelšteinas mirė Niujorke. Sergantis, apleistas ir užmirštas Lietuvoje.

F. Dostojevskis

Niekada nesišypsodavo. Kaip Jėzus Kristus.

Kas gelbsti mano bičiulį

1) Gamta. Idėjas reikia išvaikščioti. Prie jūros, upių ir ežerų. Gilesnio ryšio paieška su gamta.

2) Knygos. Evangelija (šv. Mato, laiškai – šv. Pauliaus).

3) Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, tas pats F. Dostojevskis.

Trupmenos

Jei nori malonumo, mokėsi pinigais, alkoholiu.

Jei nori meilės, mokėsi skausmu.

Atsilankstykite!

Yra tokių, kurios, be savo amžiaus (ar vyresnių) vyrų, dar turi jaunučius žigoliukus.

Regisi, tai dar carienės Jekaterinos išbandytas metodas.

Visa tai, mano galva, seksas. Ne meilė. Jinai yra subtili, daugiaplanė, labiau galvos, širdies, o ne sėdynės reikalai.

– Nepainiokit galų! – andai šaukdavo J. A. vienai rafinuotai damai.

Ateitis pagal A. Š.

Totalitarizmas. Senąjį mes jau pažįstame. Antrasis (jau prasidėjęs) bus technologijų totalitarizmas.

Injekcijos. Penicilino kūdikiams į burnas. Su jomis 10 000 robotų įeis į žmogaus kūną.

Tokios programos jau rengiamos JAV. Visu tempu. Viskas prasidės po gerų dešimt metų.

Vakaro rasa

Ženklas grįžti namo. Per šiltą smėlį, sužėlusią žolę, per akmenis ir gyvulių baubimą.

Ramybė. Beržai palei namus, paukščio, besiklojančio guolį, balsas juodalksnyje.

Chopino muzika.

Dar kartą apie tą patį

Jeigu sutiktume su Arvydo pasakymu apie poeziją (kartojuosi: „Menas pasakyti tai, kas kalboje yra anapus kalbos“), tada turėtume sutikti ir su tuo, koks beprasmiškas yra lyrikos tyrinėtojo triūsas.

Ar jis mano esąs gudresnis, talentingesnis už gero eilėraščio meistrą (autorių)?

Ir iš viso – negi moralu yra kišti tenai savo trigrašį (kur poetas atranda tai, kas kalboje byloja iš anapusės)?

Ar kritika yra būdas tatai paaiškinti? Piktuolių darbai. Mūsų krašte tam palankios dirvos.