ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-12 nr. 844

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALLISTER HEATH. Sveiki atvykę į šviesią dabartį (9) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros (2) • MANTAS ČIŽAS. Eilės (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Vokietmetis Viekšniuose (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai (1) • ROMAS SADAUSKAS. Gegutės lizdasSIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (12) • AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ. 45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (11) • IEVA GUDMONAITĖ. Šešėlių mantros (3) • MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Tembrai ir variacijos keturiems trieiliams (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • VYTAS GEDUTIS. Ežeras (2) • JONAS BENAMIS. Ir šunims reikia civilizacijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kaip Airijoje (2) • MEDA BOROVSKA. Kas uždraus CCCP? (13) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro (16) • GILBONĖ. Kai aš buvau protinga (218) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXV) (1) • gal rasot hieroglifus voveres plauku teptukais vandeniu ant saligatvio? (315) • 2007 m. gegužės 19 d. Nr. 19 (845) turinys (12) •

Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai

ZENONAS BUTKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Turime dar vieną gyvybės kodą, ne tik DNR?

Aiškios tiesos gana banalios. Tokia ir ši: visas mūsų pasaulio pažinimo kelias – tai atidaromų naujų vartelių virtinė. Dar, rodos, neseniai su palengvėjimu šaukėme: pagaliau! Štai atomas – visa ko pagrindas!

Panašiai atsitiko ir iššifravus žmogaus genomą: esą prisikasėme iki gelmių gelmės.

Buratinas, aukso rakteliu atrakinęs slaptąsias dureles, pateko į pasaulį, kuris, atrodo, jį visiškai patenkino. Ten naujų durelių neieškojo, nors, matyt, jų būta. Tikriausiai lėmė minimalisto prigimtis.

Tuo tarpu mūsų smalsumas beribis. Mat gyvenimas nuolat užduoda klausimų, į kuriuos atsakyti kol kas neįmanoma, net atsivertus visas pasaulio enciklopedijas. Teisybė, tarp atsakymų laiko tarpas trumpėja. Vienuolyno sodelyje augintų žirnelių kryžminimo rezultatus G. Mendelis paskelbė 1865 metais Brno gamtos tyrinėtojų draugijos posėdyje. Jo suformuluotų paveldimumo dėsnių tuo metu niekas nepripažino. Tik 1900 metais buvo pasakyta – taip, vienuolio būta teisaus. Po 50 metų G. Gamowas iškėlė genetinio kodo idėją. Dar tiek pat laiko praėjo, kol pagaliau pavyko iššifruoti žmogaus genetinį kodą. Tai dabar įvardijame kaip pergalę, kuri atveria milžiniškas galimybes.

Tačiau praeina vos pora metelių, ir mokslo terminijoje atsiranda naujas vardas – epigenetika. Jis iki šiol nedažnas genetikų raštuose, bet jau neabejotinai įsitvirtino. Ir kasdien kaupia jėgas.

Štai vienas iš tų klausimų, kurie privertė susimąstyti „grynuosius“ genetikus: kodėl identiškų dvynių vidinis pasaulis būna toks skirtingas? Kodėl nevienodas polinkis į ligas? Vieną kamuoja šizofrenija, o kitas – sveikut sveikutėlis? Kodėl vienas su džiaugsmu nardo po skaičių pasaulį ir nusipurto vien pagalvojęs, kad mokykloje teks susitelkti į rašinį, o kitas puikiai rašo, tačiau pasiklysta tarp trijų skaičių?

Anksčiau tą reiškinį buvo mėginama paaiškinti skirtingu aplinkos poveikiu. Bet absoliuti dauguma dvynių auga, mokosi toje pačioje aplinkoje, auklėjami tais pačiais metodais!

Niekas nesiginčija – DNR yra gyvenimo knyga, kurioje užrašyta viskas (epigenetikai sako – beveik viskas), kas reikalinga organizmui vystytis. Bet jau nemaža laiko atvejai, panašūs į identiškų dvynių paradoksą, specialistus verčia ieškoti naujų vartelių ir raktelių. O tęsiant sąrašą tų klausimų, į kuriuos neranda atsakymo tradicinė genetika, galima paminėti ir šiuos: kodėl kai kurios ligos, pavyzdžiui, autizmas, dažniau puola berniukus? Kodėl dalis navikų ląstelių turi taisyklingą DNR? Kodėl kai kurie bruožai perduodami iš kartos į kartą, nors genuose jie neužprogramuoti?

Manyčiau, kad žmogaus DNR struktūros iššifravimas kol kas primena knygą. Štai ją turime rankose, net puslapių skaičius žinomas. Perskaitėme ir kai kuriuos puslapius. Tačiau tarp sklandaus teksto – atsakymo kur ne kur kyšo nuorodos į šaltinius, bet tų šaltinių dar neturime ar net nuorodų nematome. Net ir atsivertus puslapį be nuorodų vėliau gali paaiškėti, kad jame slypi papildomas tekstas, kurį galime rasti tik naudodamiesi šifrų lentele – na, kaip seniau būdavo daroma siunčiant slaptus pranešimus. O tos lentelės kol kas taip pat neturime.

Prieš porą metų dr. Randy Jirtle iš Duke’o universiteto (Daramas) padarė seriją bandymų, kurių rezultatai šiandien laikomi esminiu lūžiu epigenetikos srityje.

Beieškant atsakymų į minėtus klausimus, natūralu, kilo įtarimas, kad biologinės informacijos šaltinis – ne tik genomas. Imta dairytis po DNR aplinką. Ta beveik dviejų metrų ilgio spiralė ląstelės branduolyje sumesta ne bet kaip. Ji gražiai suklostyta, o vidinę tvarką palaiko įvairūs baltymai, prilipę prie jos. Paaiškėjo, kad būtent tuose baltymuose tūno dar vienas įrašas. Tai papildomas kodas, kuris, panašiai kaip genetinis, turi įtakos organizmo vystymuisi, paveldimumui, polinkiui į vienokias ar kitokias ligas. Epigenetikos tikslas – iššifruoti tą naująjį kodą, surasti raktelius, atsidūrus prie naujų vartų.

Žurnale „Newsweek“ spausdintame straipsnyje „Dvynukų paradoksas“ rašoma:

Ta naujoji mokslo sritis pradėjo formuotis vos prieš penketą metų. Kol kas turime daugiau klausimų nei atsakymų. Svarbiausias klausimas buvo toks: kodėl organizmui būtina informacija užrašoma dviem būdais? Paaiškėjo, jog papildomą kodą gamta sugalvojo dėl to, kad galėtų paveikti mūsų genus, nesiimdama radikaliausių priemonių – mutacijų. Jau žinomos kai kurios priemonės, tuo būdu valdančios genomo aktyvumą. Viena iš svarbiausių ir iki šiol geriausiai ištirtų – metilinimas. Tai biologinis spektaklis, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka DNR ir dalelytės, susidedančios iš vieno anglies atomo ir trijų vandenilio atomų, vadinamosios metilo grupės. Jų gausu mūsų maiste. Metilo grupių šaltinis – folio rūgštis, betainas ar cholinas. Specializuoti enzimai metilo grupes atplėšia nuo mūsų valgomų produktų, o paskui prilipdo prie tam tikrų DNR dalių. Tas mechanizmas iki galo dar nesuprastas, bet jau tikrai žinoma, kad metilo grupės ant DNR spiralės perneša specifinį kodą, kuris turi įtakos genomo darbui. Mokslininkai spėja, kad epigenetiniuose procesuose svarbią reikšmę turi ir psichika.

Va kaip! Senokai žinoma, kad Darwino teorija (jos pradinis variantas, originalas) – tik rėmai. Tvirti rėmai, kuriuose gali tilpti daugybė tuomet dar nežinotų dalykų. Todėl evoliucijos teorija – nuolat gyva mintis, pasipildanti ir pasitvirtinanti naujais atradimais. Bet reikia pripažinti – apie psichikos įtaką iki šiol niekas rimčiau nekalbėjo. Matyt, be reikalo, nes pasaulyje jau turime nemaža pavyzdžių, kai organizmų prisitaikymo formų nebeįmanoma paaiškinti pagrindiniu egzaminu – laiku, milijonais metų. Kartais greitis būna neįtikėtinai didelis.

Metilo grupės jau būna pasirengusios dirbti nuo pat apvaisinimo pradžios. Tačiau per pirmąsias dienas nuo visų vaisiaus užuomazgos ląstelių negenetinės kilmės informacija nutrinama. Nežinia, kodėl ir kaip, – teigia dr. Emma Whitelaw iš Sidnėjaus universiteto. – Užtat maždaug penktą mėnesį vaisius sukuria naują epigenetinį kodą ir dėl to gali normaliai vystytis.

Motinos maistas turi milžinišką įtaką tam programos papildymo procesui ir pasekmėms. Nuo seno žinoma, kad kūdikio sveikata labai priklauso nuo motinos mitybos. Čia tenka grįžti prie jau minėto bandymo su pelytėmis, kurį atliko dr. R. Jirtle. Tiriamoje grupėje būdavo atvedami čia geltoni, čia tamsiai rudi peliukai. Jų kailiukų spalvą lėmė ne tas genas, kuris atsakingas už spalvų parinkimą, o gretimas, atsiradęs iš viruso, įsitaisiusio pelių genome evoliucijos metu ar dėl ligos. (Tokių svetimų parazitinių genų turime ir mes, žmonės. Beje, gana daug.) Parazitinis genas ne tik lėmė kailio spalvą, bet ir skatino nutukimą, didino cukraligės ar vėžio pavojų. Tikrinant, ar įmanoma parazitinį geną „apraminti“ keičiant pelių pašaro sudėtį, vaikingoms pelytėms imta duoti vitamino B12 ir folio rūgščių – metilo grupių šaltinio. Tokio pašaro užteko, kad atvesti jaunikliai būtų tamsaus kailiuko ir prarastų polinkį į nutukimą, cukraligę ar onkologines ligas.

Kaip minėta, šis, atrodytų, paprastas bandymas šiandien laikomas epigenetikos proveržio pradžia. Mat buvo pirmą kartą įrodyta, kad ir maistas gali nuslopinti pavojingus genus. Negana to – tvirtinama, kad toks poveikis gali būti stiprus ne tik vaisiui, bet ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Šiandien vis labiau įsigali nuomonė, kad kai kurias vėžio rūšis (storosios žarnos, krūtų, plaučių) gali sukelti būtent DNR metilinimo sutrikimai, o ne vien mutacijas patyrę genai, kaip buvo manoma iki šiol. (Štai dėl ko auglių ląstelės kartais turi „tvarkingą“ genetinį kodą, ir tai labai stebino mokslininkus.) Šis atradimas atvertų naujas vėžio gydymo galimybes, nes metilinimas, skirtingai nuo mutacijų, yra grįžtamasis procesas. Biotechnologijų laboratorijose jau ieškoma vaistų, kurie lyg trintukas pašalintų kenksmingą epigenetinį kodą, o paskui padėtų atkurti raštus, būdingus sveikam organizmui.

Pradiniai stebėjimai rodo, kad psichikos ligos – šizofrenija ar autizmas – gali būti epigenetinių sutrikimų padarinys. Metilinimas lemia mūsų jautrumą ir psichinį atsparumą, – teigia dr. Michaelas Meaney iš McGillio universiteto (Monrealis). Jis vadovauja programai, kurios tikslas – rasti saitus tarp elgesio, genų ir aplinkos. Mokslininkai, tyrinėdami žiurkes, pastebėjo, kad epigenetinis kodas formuojasi ne tik prieš gimstant. Kai kuriose galvos smegenų srityse jis išryškėja tik per pirmąją gyvenimo savaitę, būtent tada, kai žiurkė motina intensyviausiai aplaižo savo vaikus. Atsirado hipotezė, kad jauniklių laižymas – tai signalas, per specifinius enzimus įjungiantis smegenų metilinimo sistemas. Toks artimas bendravimas su motina turėtų nulemti itin svarbų dalyką – ar paaugę žiurkiukai adekvačiai reaguos į kylančius pavojus. O jei žengsime dar toliau ir pagalvosime, ką žmogaus kūdikiui reiškia motinos glamonės, bučiniai? Ar tai vien emocinis ir egoistinis motinos poreikis patirti tą neapsakomą malonumą? Kokios sistemos įsijungia (ar neįsijungia) kūdikiui, priklausomai nuo motinos elgesio?

Mokslo atstovai kol kas negalvoja apie epigeninę piliulę, kuri padarytų mus atsparesnius psichinėms ligoms ar stresui. Dabar daugiausia dėmesio sutelkta į paieškas priemonių, padedančių kovoti su civilizacijos ligomis. Tikimasi, kad jau po penkerių metų bus galima daryti bandymus su preparatais, saugančiais nuo vėžio, sklerozės ar nutukimo. Atsimenant, kad atradimų intervalai spėriai mažėja, ta prognozė lyg ir įtikinama.

Bet prisiminęs ŽIV istoriją įtariai pakraipau galvą: kitados tvirtai tikėjau, kad tai bus trumpiausiai gyvavusi liga. Juk žmonija negalėjo leisti, kad kažkoks virusas trukdytų mėgstamiausiam užsiėmimui. Ir še tau...

O prisiminęs Buratino raktelį pagaunu save galvojant, kad mūsų simpatijos pažinimo kryptims nelygiavertės. Didįjį pasaulį girdime ir matome – perkūnijos griausmą, žvaigždes; net mėginame įsivaizduoti, kaip gyvena juodosios skylės.

Tuo tarpu ląstelės branduolio ant delno nepasidėsi, neapžiūrėsi. Jame glūdinčios DNR spiralės nepamatysi nė per galingiausius optinius mikroskopus. Ir jau visai netelpa galvoje, kad ta spiralė – dviejų metrų ilgio. Kaip tame nematomame daiktelyje gali tilpti du metrai? Matyt, suvokimą trikdo vaizdai iš Lietuvos paviljono Japonijoje. DNR spiralė tik išvaizda primena virvines kopėčias, mūsų matymo šablonai jas ir mėgina sugrūsti į ląstelės branduolį...

Taigi epigenetikai atrakino dar vienus vartelius. Kaip ir dera mokslininkams, jie sako nežinantys, kas ir kodėl nutrina visą šalutinę informaciją, prilipusią prie vaisiaus DNR. Mums lengviau – galime atvirai spėlioti.

Paprasta logika sakytų taip. Naujo organizmo formavimasis – tai lyg namo statyba. O namo pamatai ir pagrindinės konstrukcijos – patikrinti, patikimi elementai: armatūra ir betonas. Vidaus ir išorės apdailos darbai prasideda vėliau, kai būname perėję ir žuvies, ir amfibijos etapus. Štai kodėl tas paslaptingas trintukas šalina viską, kas nebūtina ar net gali kenkti pagrindinei konstrukcijai. Dizaineriai, tarp jų ir metilo grupės, įsileidžiami tik betonui sutvirtėjus.

Galbūt šiek tiek trikdo tik naujos mokslo šakos pavadinimas – epigenetika. Mat labai netoli nuo „epigonas“.

Tačiau yra ir toks žodelis – „epicentras“.

Kaip bebuvę, pasiskaitinėjęs apie epigenetiką, atrodo, gavau realios naudos – dabar bent jau žinau, kodėl moterims kartais mirtinai reikia raugintų agurkėlių. Ir nebekaltinsiu jų tuščiais nėštumo įgeidžiais. Juk reikia ne agurkėlių, o kažkokių metilo grupių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83679. Dr. Darwin2007-05-16 15:59
pažinimo džiaugsme, kodėl kai kurių autorių ūgis nesiekia jų pačių DNR (bemaž 2m.)?

Rodoma versija 26 iš 27 
14:44:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba