Kaip ir tu
gėlas mano piemuo
nukryžiuotas žaibo vėsoj
begalinėj šviesmečių imperijoj
ir pabunda
rytmečių paukščiai
ir iškvepia
ritmą
iš anapus išsiskleidžia
aidinčios gėlės
klausykis klausykis
apkurtęs piemuo
iš rytmečių kraujo
iš upių švytėjimo
aidi
Savo rimties teorijoje
suskaldęs akmenis
žvaigždes
iš lėto eidamas per okeaną
suskaldytą viengimį
paukštį
paėmęs į delnus
verkei
į nugludintą stiklo butelį
pasirėmęs erdve
somnambulas
ir lašėjo
Tavo žvaigždžių azotas
į daubas
akių vitražus
Jau gruodžio žolė
skamba
laiko induose miega
burtažodžiai saulei
mes einam ratu
o mes einam
ir eina iš paskos mums pasakos
eina iš paskos
ir žyniai pasistiebę
švytėjime
mus užbūrei ugnie paskutine
iš šventyklų gelmių
mus užbūrei
o mes einam ratu
nešam vėją
vėjas krenta iš rankų
šlapią delną atidaviau nakčiai
rytas išaušo
Tarp kvadratų tuštumų
sunkios verdančio pieno
plėvelės
ir nėra įėjimo
bet ten tame bokšte neištarti burtažodžiai
mano sielai
padegti ajerai
saulės vielos įkaitusios
sutepti virvagaliai
surišti mano venų tylą
kažkur už miško...
kažkur už pasibaigusio kelio
raganų svirtys
raganų
ir sniegas susimaišęs su plaukais
Gyvenimo sultys išsunktos
guli varganos katės
rombas švyti
Saulėgrįža
kriauklės nedūžta Viešpatie
jos krenta kaip šaukiantys meteoritai
ir daužias į Visatos stiklą
nedūžta kriauklės
ošimo begalybėje sudėjusios sutemas
tai nakčiai kuri negrįžta
Kalėdų rytas
gaudžia ragai observatorijoj
gaudžia bedugnės
gaudžia dievai
ant amžių amžinųjų
gaudžia...
Ir tas sakralus slenkstis prie erdvių
prie vėjų
tas gilus kvėpavimas
kvėpuoti bedeguonį orą
savo saulių tvirtovėje
kvėpuoti
ATĖNAI
Lietuva internete
