ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-12 nr. 844

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALLISTER HEATH. Sveiki atvykę į šviesią dabartį (9) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros (2) • MANTAS ČIŽAS. Eilės (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Vokietmetis Viekšniuose (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai (1) • ROMAS SADAUSKAS. Gegutės lizdasSIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (12) • AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ. 45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (11) • IEVA GUDMONAITĖ. Šešėlių mantros (3) • MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Tembrai ir variacijos keturiems trieiliams (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • VYTAS GEDUTIS. Ežeras (2) • JONAS BENAMIS. Ir šunims reikia civilizacijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kaip Airijoje (2) • MEDA BOROVSKA. Kas uždraus CCCP? (13) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro (16) • GILBONĖ. Kai aš buvau protinga (218) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXV) (1) • gal rasot hieroglifus voveres plauku teptukais vandeniu ant saligatvio? (315) • 2007 m. gegužės 19 d. Nr. 19 (845) turinys (12) •

Vokietmetis Viekšniuose

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Rusams 1941 metų birželį išnešus kudašių, porą dienų Viekšniuose buvo ramu. Turgaus aikštėje kapstėsi vištos, netrikdomi siautėjo paršeliai, o žmonės klausinėdavosi: „Ar jau greit?“

Rodos, birželio 23 dieną 20 vokiečių motociklininkų įlėkė į miestelio aikštę, kur jų laukė baltom staltiesėm dengti stalai, tautiniais rūbais pasipuošusios, iš pieno ir kraujo plaukusios žemaitukės, oriai stoviniuojantys miestelėnai. Kalbėjo, kad tai desantininkai, atplukdyti į Liepoją, Mažeikiuose apšaudę sprunkančius raudongvardiečius ir netrukdomi atrūkę į Viekšnius.

Ant motociklo sėdėjo du šalmuoti kareiviai, ant nugarų tabalavo dujokaukės ir veršio kailiu muštos kuprinės. Trumpučiai šturmo automatai lingavo ant krūtinių. Lopšelyje už kulkosvaidžio būdravo grandinis.

Nelaukdami, kol rinktinis gaisrininkų ir gimnazistų orkestras sugros neegzistuojančios valstybės himną, kareiviai žąsele nuskubėjo prie Ventos. Vyrai purtėsi kelio dulkes, nubloškė prakaituotus mundurus ir džiūgaudami it vaikėzai puolė į upę. Ant kranto liko keli kareiviai saugoti piramide surikiuotų ginklų ir besimaudančiųjų. Iššokę iš vandens vokietukai skutosi, blizginosi batus (šepečius ir tepalą vežėsi), laižėsi plaukus. Sušvilpus karininkui, jie stovėjo kvepiantys losjonu, prisisegę baltas apykakles, linksmi ir žvalūs.

Grįžus į turgaus aikštę, bažnyčios choras sugiedojo „Marija, Marija“, o gimnazijos direktorius, rodos, Lazauskas, sugebėjo porą sveikinimo žodžių išspausti vokiškai. Atvykėlio karininko kalbą vertė susisukęs it kablys mokytojas.

Išgirdę, kad Lietuva – tik didžiojo Reicho dalis, daugumas susirinkusiųjų ėmė murmėti, ruošėsi skirstytis. Padėtį ištaisė šeimininkės, sukvietusios užkąsti.

Friciukai kibo į žemaitišką kumpį, šviežias rūkytas dešras, kabino kiaušinienę. Tik cepelinai nelindo, juos ritinėjo lėkštėse, kneitojosi ieškodami mėsos, o bulvinius marškinėlius sustūmė į nuošalę. Atsiradus alui, pradėjo kalbinti prisirpusias viekšniškes, bet šios, nesuprasdamos vokiškai, santūriai kikeno arba nudūrusios akis pilstė gėrimą.

Visai kiti vokietukai pasirodė frontui garmant atgal. Miestelio pradinėje buvo įrengta ligoninė. Abu jos aukštus nutepliojo mėlynom ir rudom dėmėm (atseit žvalgybiniai lėktuvai neįsidėmės). Paryčiais dengtais sunkvežimiais atveždavo kruvinus, sutvarstytus kareivius, o naktin išveždavo lavonus. Laidodavo Viekšnių katalikų kapinėse (šalia buvo stačiatikių, žydų – toliau už miestelio). Smalsuoliai nedalyvaudavo, tik eidami pro kapines maudytis į Ventą pastebėdavom vis naujų baltų beržų kryžių su vokiškom pavardėm. Atėję Rytų išvaduotojai kapinių kauburėlius sulygino, kryžius išrovė ir sudegino. Keršyta ir žuvusiems.

Be perstojo marmant kanonadoms, 1944 metų rugsėjį link ligoninės ėjo kelios dešimtys vokiečių. Dalis jų buvo be šalmų, kruvinais tvarsčiais apsimuturiavę galvas, suplėšytais mundurais, išbalę. Vyrai ėjo susikabinę po 3–4 gretoje. Dievulėliau, jie eidami miegojo, knapsėjo ir kliuvo už gatvės grindinio, tik vienas gretoje iš paskutiniųjų stengėsi būdrauti ir vesti likusiuosius į ligoninę.

Naujas žodžių junginys, kurį įsidėmėjome, buvo „maisto kortelė“. Tėvukas, grįžęs iš pamokų, imdavo iš lininių marškinių pasiūtą rankinę ir eidavo į parduotuvę. Eilėje stoviniuodavo keliasdešimt žemaitėlių, bet tėvuką praleisdavo – šiaip ar taip, ponas mokytojas, dvidešimt metų triūsiantis gimnazijoje.

Brolis Virginijus studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, Leonidas mokėsi mokyklos aukštesnėse klasėse. Aš, pagrandukas, kasryt žygiuodavau į darželį. Tarnaitei Bronei darbų per akis, mamunėlė buvo smulkaus kredito draugijos, Viekšniuose vadinamos bankeliu, buhalterė. Taigi produktais aprūpinti tekdavo papunėliui. Tiesa, tiek tų produktų – druska, cukrus (vietoj jo dažniausiai sacharinas), dar žibalas, vinys, uknoliai arkliams kaustyti.

Kapėnų kaime turėjome 24 ha žemės, dvejas sodybas. Javus atveždavo iš ūkės, bulves, kopūstus, agurkus ir kitas daržoves augindavome prie namų. Dar ir dabar šiurpuliukai nueina prisiminus, kaip mane, išstypusį mokinuką, mamunėlė įstatydavo į vagą. Turėjau iškirsti visas ravėjas (mama patikrindavo, ar švaru). Jei rasdavo žolyčių, negalėdavau lėkti į Ventą, paspardyti kamuolio prie mokyklos. O tos vagos ilgos, it iki Rygos...

Duoną kepdavome namuose, sviestą mušdavome medinėje muštokėje, mėsytė raibom plunksnom bėgiojo kieme, o prieš Kalėdas kaimynas Zigmis nugriaudavo bekoną. Skerdikas buvo aukštas, plačiapetis, stvėręs meitėlį už užpakalinės kojos, jį beregint parversdavo ir suvarydavo vokišką durklą kaklan. Paršas žvygtelėdavo ir į didelį dubenį pliupteldavo tamsiai raudonas kraujas. Tėvukai buvo patenkinti, nes meitėlis nesikankindavo, neprotestuodavo, jo ilgas žviegimas buvo nepageidaujamas – vokietukai irgi buvo linkę prisistatyti skerstuvių. Prisimenu, kai pjovė didžiulį kaip vežėčios meitėlį – jį Zigmis pririšo prie šulinio, sakė, pats neišlaikysiąs. Ir tikrai, paršas, pagautas už kojos, tik pasispardė ir šoko tolyn. Virvė įsitempė it styga, bet tą pačią akimirką skerdikas suvarė kareivišką durklą po kaklu. Mėgo Zigmis atsigerti iš puoduko šilto kraujo ir atsipjovęs gabalėlį lašinių be duonos ir druskos sužiaumoti. Tai darydavo mėsinėjimo pabaigoje, nusivalęs kruvinas rankas ir tardamas it egzekucijų žodžius – „tai sveikata ir jėga“.

Grūdus maldavom raudonų plytų malūne (jam per šimtas metų) ant Ventos užtvankos. Šiltus miltus nešdavom ant trobos. Samdiniai, užsimetę maišą ant kupros, prunkšdami ir stenėdami pasiekdavo miegas. Tėvukas irgi nevengdavo šio sporto. Tačiau jam tai išeidavo lengvai – užkopęs laiptais sušukdavo „valio“ ir šypsodamasis grįždavo atgal. Stipraus vyro būta!

Visi namų darbai buvo įprasti ir niekas neinkštė, kad kasdienis triūsas laužia nugarą.

Pasikeitus vaduotojams, atidavėme „brangiausiajai“ tarybų valdžiai ūkį Kapėnuose. Nebebuvo kas pasodintų bulves, nuvežtų į malūną.

Tačiau galva ne tam, kad subinė lapų nepribirtų. Versdavomės kaip įmanydami. Tebelaikėme karvę, ožką, tvarte siausdavo keli paršiukai. Du buvo itin pamėgę laisvę – žiūrėk ir išsiropščia iš žmogaus ūgio gardo. Papunėlis už tokias išmones juos praminė „gusarija“. Ožka irgi nevengė prasimanymų. Sykį vakare dingo iš pievelės. Puolame šen, puolame ten – kaip į vandenį. Tik visai sutemus iš palinkusio gluosnio pasigirdo pagalbos šaukšmas – me-e-eke. Pasirodo, gražuolė įsiropštė į medį, o nemokėjo įjungti atbulinio bėgio.

Taigi kelias į malūną liko tas pats – duobėtas, išmaltas, tik darbo jėgos pasiskirstymas pasikeitė, anksčiau malinį nuveždavo arkliu iš ūkės, dabar įsimetę kelis grūdų maišus į ratelius su papunėliu išdardėdavom J. Basanavičiaus gatve. Miestelio vidury stengdavomės išvengti brukių – važiuodavom tankų išlaužytu šaligatviu, o eidami moksleiviai ar šiaip pažįstami neprašomi įsikinkydavo į inteligento kinkinį ir patraukdavo gabalą kelio. Mano padėtis buvo geriausia – privažiavus pakalnėlę, šokdavau į ratukų galą, o tėvukas kur dings – vos ne šuoliais lėkdavo „arklys-mokytojas“. Beje, tai darydavom tik mudu su papunėliu. Vyriausiasis brolis Virginijus tebestudijavo, vidurinysis Leonidas buvo išpūtęs į Klaipėdą. Ten gintarinė jūra, romantiški saulėlydžiai. Jaunystės kvaitulys.

Malūne girgždėjo didžiulis ratas, keldamas į antrą aukštą grūdų maišus. Šiuos apjuosdavo plienine grandine ir, įsukti rato, jie plaukdavo ore it pilvūzas Jagminas, o priartėję prie suveriamų durų bildėdami įsmukdavo vidun. Didžiausias džiaugsmas, kai ratas stovėdavo dykas – galėdavai suptis, lakstyt juo, šiurpstant papunėliui ar laukiančiųjų eilei.

Pirmom okupacijos dienom didesnius miestelio namus apvažiavo du karininkai ir policininkas. Pasilabinę, rūpestingai nusišluostę batus, jie žirgliavo it po savo namus.

– Čia apsigyvens štabo gydytojas, – pasidžiaugė saulėtu kambariu į sodą. – Salkose įsikurs vaistininkas. Na, o salonėlis tiks štabo karininkų valgyklai, – vos spėjo versti intendanto žodžius policininkas.

– O mums kur dėtis? – vokiškai paklausė papunėlis.

– Teks susiglaudinti. Jums lieka du kambariai, likę keturi – abvero reikmėms.

Vokiečiai naudojosi ir virtuve, kadangi virėjas Ginzė štabo gydytojams ruošdavo pietus. Vos mūsų šeimai papusryčiavus, Ginzė, apsivilkęs baltą chalatą, imdavo pjaustyti mišraines, virti mėsos šiupinius, samstyti konservuotus kompotus. Jam talkino lenkas belaisvis Stasekas, mūsų vadinamas baltšvarkiu dėl nuolat vilkimo vasarinio munduro.

Pietaudavo 6–8 karininkai. Ginzė stalą apdengdavo balta staltiese, Stasekas išdėliodavo lėkštes su arais. Šis plėšrūnas su svastika buvo visur – ant stalo įrankių, puodukų, peleninių, net dantim rakinėti stovelio. Karininkai neįveikdavo didžiulio katilo tirštos sriubos. Ginzė likučius, tikriausiai su štabsarto (štabo gydytojo) leidimu, atiduodavo mums. Vokiečių sriubos būdavo tirštos, pagardintos prieskoniais, mėsos kubeliais, konservuotom daržovėm. Kepsnių dažnai nelikdavo. Mamunėlė atsisakydavo vokiškos kavos birzgalo, nes pati iš giliukų, cikorijos ir skrudintų miežių virdavo kavą, kuria pavaišindavo ir karininkus. Šie negailėjo komplimentų – gėralas su ožkos pienu buvo naujiena.

Žinia, vokiečiai nieko nevogė, jei prireikdavo pasinaudoti indu ar pritrūkdavo svogūno, mandagiai atsiklausdavo. (Tai ne grįžę Stalino kariai, kurie per porą savaičių iššlavė visus podėlius ir buvome priversti rakintis.)

Ex oriente lux (šviesa ateina iš rytų).

Per šventes vokiečiai vaišindavo saldumynais, kepdavo keksą, ant stalo netrūkdavo raudonose dėžutėse apvalaus šokolado.

Mane mėgo štabo vaistininkas, gyvenęs salkose. Jis pasakojo, kad Berlyne liko du mano amžiaus dvynukai. Tai sakydamas išsiimdavo fotografiją metalo rėmeliais, iš kurios žvelgė baltapūkiai trumpom kelnaitėm, su svastikom išmargintais kaklaryšiais. Štabo vaistininkas pridurdavo po Reicho pergalės vėl triūsiąs savo farmacijos įmonėlėje.

Šis karininkas visada apdovanodavo šokoladu metalinėje dėžutėje su aru. Tačiau išdrįsus paprašyti naujos, juokdamasis aiškindavo, kad nuo šokolado išbyrės dantys. Gal tiesa, gal šykštumas – negi po tiek metų atrinksi.

Jis mane išgelbėjo nuo apsinuodijimo.

Namų vaistinėlėje aptikau buteliuką su saldžiais žirneliais. Nė juste nepajutau, kaip pasimatė dugnas. Po kurio laiko išbėrė spuogais, sukosi galvelė, pynėsi kojos.

Rūstus štabsartas, pro akinių viršų apžiūrėjęs, nustatė apsinuodijimą. Gerai, kad atsirado vaistų buteliukas, užkištas už sofos, vokietis mažiau maigė pilvuką.

Švelnusis vaistininkas namuose pagamino gelsvų miltukų, rūpestingai juos supilstė į baltus vokelius ir pasakė:

– Išgysi, tik senatvėje tai atsilieps.

Šventa teisybė!

Pasklido žinia, kad vokiečiai pralaimėjo prie Stalingrado. Mieste prie nacių partijos būstinės kabojo iki pusės nuleista raudona vėliava su svastika, nesigirdėjo trankių maršų. Nacių partijos pastato nemėgo visi vaikai – jautėme skriaudą, nes hitlerininkai iš gražiausio miestelio pastato mus iškraustė pirmomis karo dienomis. Name prie laisvės ąžuolo, kurį 10 metų nepriklausomybės proga sodino Antanas Smetona, jautėmės saugiai ir džiaugsmingai. Atėję du rudmarškiniai apžiūrėjo keturis kambarius ir vedėjai trumpai drūtai pasakė – per savaitę palikit patalpas.

Vargingai atrodėme per miestelį nešdami knygeles, žaislus, rakandėlius, patalynės mazgelius. Baldams ūkininkas Jucys davė vežimą. Apspitę kaip skruzdės savo turtą vis atsisukdami žiūrėjome į tuščius mūsų buveinės langus.

Nepasisekė ir su antruoju vaikų darželiu. Amerikonas Sakalauskas, pagailėjęs mažųjų bėdžių, užleido vešliame sode dviaukščio namo flygelį. Tačiau, įsikūrus keliasdešimčiai žemaitukų, prisišaukė bėdą – per patį sodų žydėjimą skynėme žiedelius, netyčia nulauždavome šakeles, po senbernio namą triukšmingai zujome it tarakonai.

Po pusmečio mus išturino.

Radom trečią pastogę, paskui ji glaudė darželinukus dar keliasdešimt metų.

Miestelyje apie žydų šaudymus nesigirdėjo (bent mums, vaikams). Nesimatė varomų šių nelaimingųjų. Tik vėliau sužinojau, kad miestelio viršaitis J. Mačys nesutiko pasirašyti žydų mirties nuosprendžio, o vokiečiai, nors ir siuto, pedantiškai laikėsi tvarkos: nėra viršaičio parašo, egzekucijų vykdyti nevalia. J. Mačys – buvęs Lietuvos karininkas, tokio nepastumdysi.

1941 metais vokiečiai suėmė miestelio žydus, moteris uždarė į sinagogą, vyrus – į pirklio Vakso sandėlį. Vėliau juos išvarė mirti į Mažeikius.

1943 metų pavasarį Viekšnius sukrėtė šiurpi žinia, kad iš Telšių geto pabėgusią žydaitę išsivežė žandarai. Jos vėl neleido sušaudyti viršaitis J. Mačys. Tačiau girtas policininkas Liobė mergaitę peršovė. Atsipeikėjusi ji nušliaužė pas Užventės kaimo ūkininką Juodeikį. Kažkas įskundė tam pačiam Liobei ir šis užbaigė ką pradėjęs. Eidami į miestelį, žmonės pamatė griovyje žydaitės lavoną ir pranešė viršaičiui. Šis liepė sukalt karstą ir palaikus deramai palaidoti žydų kapinėse.

Velykų rytą kunigas K. Arlauskas, bažnyčioje pamatęs žudiką Liobę, griausmingu balsu jį išvarė. Spūdinantį lauk niekdarį palydėjo žodžiai, kad ir ateityje nedrįstų krauju suteptom rankom praverti bažnyčios durų.

Deja, deja, to niekas nepasakė stribams Tupikui, Margiui, Šikšnickiui, kurie miško brolių palaikus tampė po turgaus aikštę, žudė ir mėgavosi juodu darbu. Naujoji valdžia išvadavo iš chimeros, kuri vadinosi sąžinė, o buldozerinis ateizmas sujaukė ir taip minkštus prasčiokų protus.

Vėjuotą 1944 metų kovo popietę tėvukus pasikvietė štabo vyriausiasis gydytojas. Ten buvo ir daugiau karininkų bei nesiskiriantis nuo štabsarto didingas vokiečių aviganis Aidukas. Po kelių valandų sutrikęs papunėlis ir ašarotom akim mamunėlė prasitarė:

– Siūlė važiuot su karininkais į Vokietiją. Štabo ligoninę iškelia į Prūsiją. Mus, kaip gerus šeimininkus, rekomenduos vokiečių civilinei valdžiai, aprūpins butu. Vokietijoj gyvensim geriau nei čia, – užsikirsdama kalbėjo mamunėlė. – Dar karininkai sakė, kad po kelių mėnesių, vėliausiai po pusmečio, pralaužus frontą grįš.

– Nieko iš to neišeis! – susinervinęs nubrėžė ranka ore lanką tėvukas.

– Vokiečiai sakė – frontas dar toli, todėl mums padės išsikraustyti, paims reikiamus daiktus.

Mes su broliu Leonidu sėdėjome akis išpūtę – vokiečiai palieka Lietuvą! Neįtikėtina! Tokia galybė, o dabar piš...

– Rusai atėję visus pjaus, – nusišluostė ašaras mama. – Važiuojam, – švelniau kreipėsi į vyrus.

– Nieko iš to neišeis, – vėl subjuro tėvukas. – Aš tėvynės nepaliksiu, juk esu lietuvis.

Metų pabaigoje tėvukas iš pamokų grįžo susikrimtęs.

– Gimnazija uždaroma. Leido visiems imti ką nori, sprogdins pastatą.

– Tiek darbo, tiek turto, tiek šviesių galvų išėjo iš gimnazijos... Dabar uždaroma ir dar susprogdins.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad Viekšnių gimnazija buvo ne visa – tik keturių klasių progimnazija. (Joje mokėsi tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, režisierius J. Miltinis, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, aktorius H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas, poetai L. Skadeika, K. Baltutis-Klemensas Dulkė.)

Po kelių dienų, pranešęs šią žinią, papunėlis, paėmęs ratelius, išvažiavo mokyklon. Mūsų malkinėj atsirado nematytų daiktų – mašinėlė su „auksiniais“ bumbulais ir juoda rankenėle, driežų, gyvačių iškamšų, varlių, sumerktų į stiklainius, daugybė dėžučių su svareliais, pincetais, įvairių kolbų.

– Tai elektros mašina, – aiškino tėvukas. – O čia mano su mokiniais gaminti preparatai, – rodė „ekspoziciją“, išrikiuotą ant lentų.

Išgelbėtas mokyklos turtas mūsų malkinėj išbuvo 3–4 metus. Vėliau tėvukas tais pačiais ratukais nuvežė atgal.

Vokiečiai pabėgo, nesuspėję (o gal pasigailėję) išsprogdinti gimnazijos.

Miestelio „šviesuoliai“, išsinešę keliasdešimt litrų spirito, skirto preparatų gamybai, kelias paras gėrė ir gyrė okupantų saliamonišką sprendimą – veltui prisilakti.

Nesvarbu, kokia valdžia, svarbu – pilti į lempą, erzeliavo girtuokliai. Taip visados...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83724. antanas2007-05-17 10:30
tekstas lyg ir grazus, bet pats autorius - abejotino padorumo. turejau daug reikalu su juo - totaliai nusivyliau. as jo vietoje, tiek pridirbes, sedeciau panvezyje pas sugyventine ir nevaizduociau literato vos ne rezistento. taigi dar neismire zmones is kuriu sis asmuo lupdavo atkatus budamas pramonės ir prekybos rumu leidybos padalinio vedeju, o po to uab "Gilija" direktorium (dirbau kartu ir istrenkem ji is ten uz pomegi savintis tai, kas visiems priklauso)

83737. ontė > antanui2007-05-17 12:25
Reikėjo bolševikmečiu nueiti į KGB arba obchaėsą ir įskųsti Žilevičių. Pavėlavai, Antanai?

84030. po palme2007-05-20 19:15
beje, Erlickas kiles is Vieksniu

84135. kiskis p2007-05-21 16:39
ir dar daug vieksniskiu kile is vieksniu.

84141. po palme2007-05-21 17:58
oi tu, padraika

84216. ontė2007-05-22 12:27
...ir Miltinis, ir tapytojas Gudaitis, ir ... pats Žilevičius. Rašytų memuarus, būt geraa, o tų savo Š rašinėlių humoreskų niekam nerodytų, ir būt posė velnė. A gėrdi to, šmėki žėvevičiau?

Rodoma versija 26 iš 27 
14:44:07 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba