ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-12 nr. 844

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALLISTER HEATH. Sveiki atvykę į šviesią dabartį (9) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros (2) • MANTAS ČIŽAS. Eilės (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Vokietmetis Viekšniuose (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai (1) • ROMAS SADAUSKAS. Gegutės lizdasSIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (12) • AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ. 45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (11) • IEVA GUDMONAITĖ. Šešėlių mantros (3) • MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Tembrai ir variacijos keturiems trieiliams (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • VYTAS GEDUTIS. Ežeras (2) • JONAS BENAMIS. Ir šunims reikia civilizacijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kaip Airijoje (2) • MEDA BOROVSKA. Kas uždraus CCCP? (13) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro (16) • GILBONĖ. Kai aš buvau protinga (218) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXV) (1) • gal rasot hieroglifus voveres plauku teptukais vandeniu ant saligatvio? (315) • 2007 m. gegužės 19 d. Nr. 19 (845) turinys (12) •

Ežeras

VYTAS GEDUTIS

[skaityti komentarus]

I

Per patį vidurdienį privažiavome ežerą. Valensijos ežeras – taip jis vadinamas – raibuliavo visai netoli El Trompijo pabėgėlių stovyklos, bet tėvai žinojo, kad mums joje vietos nebėra. Buvome palikti likimo valiai. Autobusas ir sunkvežimis, gabenantis tėvo valtį, sustojo prie nedidelės parduotuvės. Priešais, pririšti prie stulpų, rymojo pabalnoti arkliai, kukurūzų ir pupelių maišais bei bananų kekėmis apkrauti mulai ir asilai. Už parduotuvės vyrai gurkšnojo romą. Mūsų daiktus nukėlė nuo autobuso stogo ir sudėjo prie parduotuvės esančioje aikštelėje. Iš sunkvežimio iškrovė medines valtis, du irklus ir ilgas bambukines meškeres. Stovėjome prie dulkančio kelio – vienintelio, vingiuojančio tarp tropinių džiunglių ir ežero. Tiek ir tebuvo civilizacijos ženklų – parduotuvė ir koks retkarčiais pro šalį arkliu ar asilu prajojantis ar dviračiu pravažiuojantis žmogėnas. Mus supo paukščių čirškesys ir iš džiunglių bei nuo ežero atsklindantys garsai.

Tėvai išplaukė valtimi ieškoti kokios vietos apsistoti. Man buvo penkeri, Nijolei – septyneri. Mudviem buvo liepta laukti ant kranto. Priešais parduotuvę tebekinksojo pririšti arkliai ir asilai, už jos – vyrai varžydamiesi mėtė ir rideno didelius medinius rutulius. Girdėjome, kaip rutuliai atsitrenkdavo vieni į kitus, o vyrai juokdavosi ir keikdavosi, leisdami per rankas romo butelį. Pro šalį, blikčiodamas šviesomis, prariedėjo dviratis. Visa tai mudu su Nijole savaip guodė.

Stovėjome iki pat ežero nusidriekusioje proskynoje, aplinkui žaliuojančiame gerokai už mus aukštesniame didžiajame švendryne. Čia ir ežere matėme panyrančius ir vėl virš vandens iškylančius krokodilų nasrus. Nijolė tylėjo. Aš irgi. Nenorėjome vienas kito gąsdinti. Prieš leisdamiesi į kelią tėvai mums nupirko didelį žalią vaisių – arbūzą. Tėvas perskėlė jį pusiau, vieną puselę pasiėmė su savimi į valtį, o kitą paliko mums suvalgyti. Jiedviem su motina nusiiriant, tėvas mums šūktelėjo greitai grįšiąs ir pasiimsiąs mus bei likusią mantą.

Saulė leidosi. Parduotuvėje ir prie jos iškabino bei įžiebė žibalinius žibintus. Vyrai tebežaidė. Suvalgėme savąją arbūzo pusę. Aplinkui knibždėjo būriai vis besitaikančių įgelti moskitų. Temo. Slinko valandos, o mudu tebetylėjome. Mėginau sulaikyti ašaras, bet jos veržėsi iš akių. Buvo taip tamsu, kad negalėjau įžiūrėti sesers veido – nemačiau, ar ji irgi verkė.

II

Iš tolo pastebėjome žibintuvėlio blyksnius. Tėvas yrėsi palei krantą į parduotuvės žibintų šviesą. Abudu jam šūktelėjome. „Radome saugią vietą neapgyvendintoje salelėje!“ – džiūgavo jis. Sakė, kad mama jau kuria mums ugnį.

Sunešėme į valtį likusius daiktus ir atsispyrėme nuo kranto. Tėvas mus įspėjo nekišti į vandenį pirštų ir saugotis krokodilų. Naktis buvo be mėnulio – plaukėme ežeru visiškoje tamsoje. Tolumoje geso parduotuvės žiburiai. Aplinkui žybčiojo mūsų žibintuvėlio apšviestos krokodilų akys. Tėvas yrėsi labai atsargiai. Kad neišnaudotume visos baterijos, paprašė manęs pašviesti tiesiai priešais jį, o paskui žibintuvėlį išjungti.

Regis, jau buvo prabėgę nemažai laiko, kai jis bestelėjo pirštu į tolumoje rusenantį laužą ir tarė, kad plaukiame ana ten. Laužas jau buvo kaip reikiant įsidegęs. Miegojome prie jo po atviru dangumi visą naktį.

Kitą rytą pamatėme, kad esame ant beveik visą salą užimančios kalvos. Apačioje teliūškavo ežeras. Tėvai mačete kapojo šakas ir švendrus, iš kurių ketino pasistatyti lynais ir vijokliais sutvirtintą pašiūrės karkasą. Prisimenu skaisčiai žalią trobelę pakrypusiu stogu ir švendrinėmis sienomis. Nepamenu, kiek laiko joje gyvenome, – kelias savaites ar kelis mėnesius. Tąsyk atrodė, kad gana ilgai. Viduje nebuvo pernelyg erdvu – pakako tik vietos mūsų guoliui, rūbams nuo kaitros pridengti ir kai kuriems daiktams pasidėti. Mama vis jaudinosi dėl gyvačių ir dar kažin kokių mums nepažįstamų, į vidų įsigauti galinčių gyvių. Tad paprašė tėvo per visą naktį lauke kūrenti laužą. Nenorėjo ir kad gertume ežero vandenį. Kol mama savo pajuodusioje keptuvėje ant primuso ar laužo gamindavo valgyti, mūsų dviejuose puoduose be paliovos virė vanduo.

Žvejoti ežere nekaip tesisekė. Tėvui nuolatos tekdavo susidurti su krokodilais. Kartą vienas jų net užkibo ant kabliuko iš valties meškeriojantiems mūsų tėvams. Valtis sujudėjo. Mama pasakojo, kad tėvas stovėjo ant krašto bandydamas nulaikyti meškerę, o jo kojos smarkiai drebėjo. Juodu veik apsivertė, kol jis sugebėjo nupjauti valą. Mama vis juokdavosi prisiminusi tirtančius tėvo kelius. Vieną vėlų vakarą išsiruošėme paplaukioti visi kartu. Tėvas sėdėjo ant paties valties galo, gerokai išsikišęs virš vandens. Prie pat valties išgirdome šnarpštimą. Mūsų link artėjo krokodilas – buvo jau per kokį metrą, kai tėvas vikriai nėrė į valties vidurį. Net tamsoje buvo matyti jo išbalęs veidas.

Mudu su Nijole nuobodžiavome nerasdami, kuo užsiimti. Mums leisdavo paplaukioti ežere, bet ne ilgiau kaip po kelias minutes vienu sykiu. O prieš tai turėdavome gerą pusvalandį stebėti vandenį – ar netoliese nepasirodys krokodilas. Pasileisdavome bėgte nuo kalvos, šokdavome į ežerą dviem ar trims minutėms ir iššokdavome atgal į krantą. Kartodavome tai dar ir dar kartą. Visą laiką matėme iš tolo artėjančius krokodilus.

Mūsų pašiūrė stovėjo po neįtikėtinai dideliu medžiu, tapusiu mums užuovėja nuo kaitrios saulės ir lietaus. Mama vis sakydavo: „Na štai, ir vėl visi gyvename namelyje po dideliu medžiu. Tikiuosi, brolio laiškas čia mane pasieks.“ Kad ir koks buvau mažas, jutau šiuose mamos žodžiuose kartėlį.

III

Tėvas prižvejojo žuvų. Ne tiek, kiek tikėjosi, bet vis dėlto... Tačiau parduoti laimikio nepavyko. Čiabuviai jų kratėsi. Tėvas vis nesuprato kodėl. Be jo, ežere niekas daugiau nežvejojo ir žuvimis neprekiavo. Apėjome salą ir atradome, kad tai visai ne sala, o pusiasalis. Vieną dieną pas mus arkliu atjojo vyras šiaudine skrybėle ir ilgaauliais batais. Nelabai vieni kitus tesupratome – jis kalbėjo tik ispaniškai, bet atrodė draugiškai nusiteikęs. Tėvai ispaniškai mokėjo vos keletą žodžių. Vyras pažvelgė į mūsų pašiūrę, paskui – į valtį. Parodė ranka į žemę tolyn nuo ežero, paskui į save, pamosikavo rankomis ir išbėrė savo kalba, kad galime apsistoti tenai. Kalbėjo kažką apie ežerą. Tėvas nusprendė, kad vyras nerimavo, jog mus gali pulti krokodilai.

Laužyta ispanų kalba tėvas užtikrino vyrą puikiai nuvokiąs apie pavojų ir visada esąs labai atsargus. Bet tas tebeatrodė susirūpinęs. Jis gestais pavaizdavo neva valgąs ir papurtė galvą, suprask: „Ne!“ Buvo akivaizdu, kad nusivylė. Kai tėvas paminėjo žodį azucar (cukrus), vyras mostelėjo į tą pusę, kurioje stovėjo netoli El Trompijo įsikūręs cukraus fabrikas. Paskui nujojo, tebepurtydamas galvą.

Nepardavęs žuvų tėvas teišgalėjo nupirkti šiek tiek miltų, kelias bulves ir skardinaitę pieno miltelių. Kitą dieną nuėjo į cukraus fabriką prašytis darbo. Pargrįžo nešinas keliais kilogramais į baltą popierių įvynioto cukraus. Tai buvo tikra prabanga, įkvepianti vilties, kad viskas susitvarkys. Bet cukraus fabrikas tuo metu darbuotojų nesamdė.

Prabėgo kelios dienos. O gal kelios savaitės. Praradau laiko pojūtį, net nežinojau, kuri savaitės diena. Mus vėl aplankė žemės savininkas, šį kartą kartu atsivežė ir cukraus fabriko valdytoją, šnekėjusį ispanų, italų ir vokiečių kalbomis. Pasitelkęs visas savo kalbines žinias, jis sugebėjo išaiškinti mano tėvams, kad ežero žuvys užsikrėtusios parazitais ir valgyti jų nevalia. Štai dėl ko niekas ežere nežvejojo ir nesidomėjo tėvo laimikiu. Žmogus paėmė kelias tėvo tądien sugautas žuvis, perskrodė jas išilgai ir parodė šviesoje jų mėsoje besirangančius mažyčius kirminėlius. Tėvas pasiprašė darbo fabrike – bet kokio darbo. Bet valdytojas jam atsakė turįs ilgiausią sąrašą žmonių, laukiančių eilės įsidarbinti. Vietiniai būtinai sužinotų ir būtų nepatenkinti, kad musiu (svetimšalis) gavo darbo pirma nei jie. Valdytojas vengė darbuotojų nepasitenkinimo, nenorėjo jokių bėdų. Pasisiūlė įrašyti tėvo vardą į sąrašo pabaigą, maždaug po penkiasdešimčia kitų vardų. Tėvas padėkojo ir atsakė neketinąs čia taip ilgai likti.

Kitądien, mamai nė kiek neprieštaraujant, tėvas pardavė valtį žemės savininkui. Gautų pinigų kaip tik pakako autobuso bilietui į Punto Mulato.

„Tikiuosi, kad Džordžas dar tebelaiko mums vietą“, – tarė tėvas. Dulkėtu keliu nutolome nuo ežero. Pamenu, tėvas kurį laiką dar dirbo Džordžo garaže, nes šis buvo tapęs gana paklausus. Bet neprisimenu, kiek laiko tenai gyvenome.

IV

Kartkartėmis tėvai vis prašnekdavo apie nuosavą būstą. Norėjo pasistatyti paprastus, bet tikrus namus – ant kalvos, kur ant šlaitų namukuose ar pašiūrėse gyveno kiti žmonės. Įkopėme į kalvą, pasiėmę kastuvą, kirtiklį, virvę, maisto ir vandens. Tenai nebuvo nei kelių, nei gatvių, nei šaligatvių, nei vandentiekio. Tik daugybė pašiūrių su kieme pastatytomis išvietėmis. Moterys ir vaikai ant galvų nešiodavo didžiulius dubenis ir kibirus vandens. Vienintelis vandens čiaupas tryško kalvos papėdėje. Tėvas pareiškė: „Kilsime aukščiau. Nenoriu, kad svetimos šiukšlės ir šūdai kristų mums ant galvų ar ant stogo.“ Kopėme vis aukštyn. Veik viršukalnėje radome plokštumėlę. Tėvas virve ir mediniais pagaliukais nužymėjo pamatų kontūrus. Keturiese iškasėme negilų griovį pamatams įleisti ir išrovėme krūmynus, leisdami ristis visoms savo šiukšlėms žemyn į pakalnę. Triūsėme kelias dienas. Bet vos pagalvoję apie tolesnį darbą – traukti aukštyn, vilkti ant nugarų cemento, plytų bei medienos maišus – pasijusdavome pavargę ir mūsų ryžtas silpo. Galų gale tėvas nuleido rankas ir atsisakė minties pasistatyti namą. Buvome pernelyg išsekę, kad jaustumės apvilti.

Paskui prisimenu mus jau keleiviniu pakrantės kateriu plaukiančius iš La Gvairos uosto į Kumaną, miestą rytiniame Venesuelos krante.

Mūsų klajonės tęsėsi.

Vertė Ingrida Tatolytė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83738. snobas2007-05-17 12:30
Kokia įstabi tyla prie šio ežero!

83912. cc2007-05-18 23:31
Nepavydėtinai sunkus šeimos gyvenimas. Galėjo nuleisti rankas, prasigerti, bet buvo tikri dori darbštūs lietuviai. Kiti Lietuvoje smagiai gyvena kol visiškai prasigeria, tampa bomžais. Tokių dauguma, nors kiti tampa jais dėl ligų, nesėkmių, nelaimių.

Rodoma versija 26 iš 27 
14:44:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba