ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-12 nr. 844

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALLISTER HEATH. Sveiki atvykę į šviesią dabartį (9) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros (2) • MANTAS ČIŽAS. Eilės (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Vokietmetis Viekšniuose (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai (1) • ROMAS SADAUSKAS. Gegutės lizdasSIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (12) • AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ. 45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (11) • IEVA GUDMONAITĖ. Šešėlių mantros (3) • MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Tembrai ir variacijos keturiems trieiliams (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • VYTAS GEDUTIS. Ežeras (2) • JONAS BENAMIS. Ir šunims reikia civilizacijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kaip Airijoje (2) • MEDA BOROVSKA. Kas uždraus CCCP? (13) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro (16) • GILBONĖ. Kai aš buvau protinga (218) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXV) (1) • gal rasot hieroglifus voveres plauku teptukais vandeniu ant saligatvio? (315) • 2007 m. gegužės 19 d. Nr. 19 (845) turinys (12) •

45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ

[skaityti komentarus]

1. Išėjo Alisa į mišką. Paukščiai čiulba, grybautojai kokakolą geria, kiaušinius pusryčiams lupa, dviračių vagys patenkinti miegot eina. Taika, ramybė. Ir sutiko Alisa lapę. Ir klausia lapė:

– Alisa, gal nori aviečių?

– Noriu, – nudžiugo Alisa, – uuoj, kaip noriu!

Susidrovėjo lapė, neturi jokių aviečių, iš mandagumo pasiteiravo, ir iš kur jos išdygtų, gi sausis, sniegai ir ledai visus avietynus nukloję ir vėl apkloję.

– Turiu tik aviečių džemo, – prisipažino nusiminus lapė, – gal padžeminam?

– Viskas gerai yr, – atsakė Alisa, – viskas gerai, aš turiu romo savo krepšelyje, trauk tą savo džemą, sumuštinių suvožtinių pasidarysim, susitepsim ir susivošim, linksma bus!

Ir buvo joms linksma, ir ryte prabudus labai liūdna nebuvo, vienąkart gyvenam, ai, ką čia graudensies ar graušies, pasakė Alisa lapei ir išjungė kompiuterį.

2. Eina Alisa mišku, džiaugiasi, gėlytes skina, su dviračių vagimis sveikinasi, sušalusiems grybautojams savo gertuvę atkiša, žodžiu, gražiai būna. Iiir – kad šoks iš krūmo Buberis, kad užbubos tragišką komentarą, tokį, kad net akių nėr kur dėt.

– Nekreipk dėmesio, – glosto alkūnę lapė. – Pabubers ir nutils – ramiai, gražiai pabūkim.

3. Dviračių vagys žaidė: pilstė „Utenos“ raudoną į bokalus ir ant putų kepurėlių dėliojo centus, skaičiuodami, kiek laiko tie išsilaikys nenugrimzdę. Grybautojai ramstė sienas, rėmėsi vieni į kitus ir taip avėsi botus.

– Buitinis alkoholizmas prie gero nepriveda, – jau dešimtą kartą pasakė Alisa. Lapė sukrutino ūsą. Miegojo. Alisa išjungė kompiuterį.

4. Šįvakar viriau kilogramą moliuskų. Prieš mesdama į puodą perskaičiau, kad jie privalo būt gyvi, tokie jie ir buvo. Tada susigraudinau, išgėriau 50 g romo dėl drąsos ir supyliau jas, nabages geldeles, į verdantį vandenį, taip ir nevalgiau. Ketinu dabar vegetare darytis, oba – ir vegetarė Alisa, nuostabu, nuo ryt aš vegetarė, jau ir žuvies bijau, gi ir ji visaip žiopčioja ir kraujo apykaitą turi, ir vaikus augina, kai kurios net namelius statosi... Ar būtina atsisakyt triušinio paltuko ir odinio švarko? Nesulauksit, jie man juos trumpam paskolino, na, tuos savo kailiukus.

Bijau tik, kad neužsičiaupčiau kaip ta nudvėsus geldelė, kurios vienintelės neviriau.

5. „Alisa myli lapę“ – ant virtuvės stalo išraižė grybautojai ir paprašė įsiūti lietpalčio sagą. Dviračių vagys liūdnai sriaubė arbatą. Alisa pasirąžė ir išėjo parduotuvėn dviračio. Po pusvalandžio, linksmai šnibždėdamiesi, dviračių vagys pirkinį nusivarė.

Visiem gerai.

6. Stumia Alisa per mišką karutį, dairosi susirūpinus, kol apsidžiaugia radus – ant kelmelio sėdi drūta stora svari Priežastis Nedirbti. Įrita karutin, parsiveža namo. Vonioje girdėti, kaip ulba lapės masažuojama Priežastis Nedaryti Mankštos. Prie virtuvės stalo dviračių vagys kutena pasmakrę kikenančiai Priežasčiai Nemiegoti, o pro langą matyti, kaip grybautojai tempiasi besispyriojančią Priežastį Neplauti Indų. Plona kaip adata, kulnais rausdama griovelius kiemo žolytėje, ji spigiai atsikirtinėja. Aušros nurausvintos jos ausys juokingai kruta.

7. Noriu atgal, ten, kur turėjau įskilusį didelį veidrodį. Pasistiebus matydavau ilganosę, kimiai murmančią Sigutę, pritūpus – trumpanosę, spigiai dainuojančią Irmutę, o žingsnį nuo įskilimo – ir aš, raiškiai gestikuliuojanti veidrodžio televizijos laidų vedėja. Trys pačios geriausios draugės, nepalikusios manęs iki pat dienos, kai žalių pomidorų prigrūsta kuprine išsišvilpavau į pažadų miestą.

Keičiu miestus, braukiu jų žemėlapių turinius į rakinamų dienoraščių dėžutes, pirkinėju naujus veidrodžius – visuose vien aš, liūdna, atsargiai tiesianti besilaistančią taurę. Tų smulkiaveidžių, kurių atkarpas rankioju nuo kilimo – neatpažįstu.

8. Mano kaktoj plyšys, ir pro tą plyšį pėdkelnės lenda, dar spalvoti kaleidoskopo stikliukai ir juokingi dantratėliai su varžteliais. Ateitų dabar kokia stora boba musulmonė vėl prašyt išmaldos, trenkčiau jai su buteliu, tegu visom kaktose skylės atsiranda, kas iš jos išbyrėtų? Alyvuogių kauliukai, krevečių lukštai ir sudžiūvę kuskuso trupinėliai?

9. Kūrybinė tikrovė, nekūrybinė tikrovė, tai kokia ta tikra tikrovė? Nors į kitą pusę išsiversk – prasivėdinti. Bet kaip tada vaikščiot – plaučiai plazda, pasilenki batų užsisegt – skrandis tintaluojasi kaip per didelis pakabutis, pilna aerobikos salė išvirkščių judėtojų: kai darai tiltelį – iškrenta du inkstukai, du inksto formos baseinėliai, iš vieno išneria piktas instruktorius, visų judėtojų judintojas, įsiutęs, nes neturi kur susigrūsti švilpuko – visi, net instruktoriai, išvirkšti vaikščiot turėtų.

10. Du puikūs nusiklausyti sakiniai:

1. „Rašau eilėraščius, pati nieko neskaitau, nes bijau įtakos.“

2. „Tu jį myli, labai myli ar šiaip tik myli?“

11. Bet kaip dėl mūsų, namų š., tie kažkokie stengiasi, kiek visokių linksmybių prigalvota: va bliūdus mazgoji – citrinom kvepia, grindis plauni – rožėm kažkokiom, tūliką šveiti – pušynai ir šilojai, po visko vandenį nuleidi – jūros gaiva – gali visą dieną neit iš namų, tik liuobtis visaip, ir būsi daugiau užuodus ir prisilinksminus nei tie anie, kontorose – o jiems kas – popierių dulkės, kava ir kaimyno pažastys?

12. Šįryt sapnavau, kad gavau pėdos protezą – sunkus, metalinis, gulėjo suvyniotas į ryškiai geltonus, kiaušintryniškus vyriškus marškinėlius su perlamutro sagutėm. Džiaugiaus, kad tuo marškinėlių-protezo paketu bus gerai kam nors trenkti per galvą.

Ir šiaip labai gražus rytas, saulės gabalai ant kilimo, šokau kaip balerina kilnodama kojas ir dainavau: „Tik stringai aistringai įstringa.“

13. „Dėvėtų“ knygų knygyne radau lentynėlę su tokiais pratybų sąsiuvinukais vaikams, iš kurių norima išauginti būsimus dailininkus. Vieną nusipirkau: blizgantis aplankas, jame – Modigliani biografija, reprodukcijos ir didelis lakštas su puse „mergaitės mėlynais drabužiais“, kad galėtum nuspalvint, taip lavindamas akį. Iš pradžių galvojau: baaa, kokia nesąmonė, o paskui apsiraminau – ėmiau vaizduotis tokius kokių didžių poetų sąsiuvinukus – gauni tokį lyg ir trafaretą, į kurį reikia žodžius įrašyt ar panašiai.

Pinigų uždirbtume, ir iš ko – iš poezijos! Epigonų treniruoklis būtų. O ką – raskit kokį gryną padorų epigoną dabar, tokį, kuris socialiniu kontekstu mojuodamas neišsigintų.

14. Ir tiek liūdesio vatos, tiek, kad net nuovargis nebepersišviečia.

15. Metro sėdėjau prieš storą kostiumuotą suodį, kuris nužiūrinėjo mane pro savo tamsius akinius, jo galvoj visą kelią tiksėjo muzika – taip jis niūniavo. Kažkas jo galvos mechanizme tikriausiai vis užsikirsdavo, nes kartkartėmis sukteldamas žvitriai ją kresteldavo, kad atsikabintų. O kylant eskalatorium viršun prieš mane čiuožė baisiai liekna tūkstantnaktė, dėl visa ko laisva ranka prigriebusi savo raino apdaro padurkus, kad tik nieks po jais nepažvelgtų.

16. Kadaise norėjau turėt kvepiantį trintuką – pradinėse klasėse kvepiančio trintuko turėjimas reiškė aukštą padėtį visuomenėje. Dar – pieštuką su trintuku kitam gale, tai reiškė visiškai aukštą padėtį.

Pirkau sūrio – apvalučiai, vaškan įvynioti, visi į tinklinį maišelį suvaryti, o ten – pirkėjus masinanti dovanėlė – kvepiantis, su paveiksliuku, ir dar Ant Pieštuko Užmaunamas Trintukas!

Kiek nebeaktualaus džiaugsmo sūrio maišelyje. Viskas, apie ką aršiai svajoju, pildosi. Koks skirtumas, kad smarkiai pavėluotai.

17. Šįryt susapnavau eilėraštį, bet buvau Šiurkščiai Pažadinta, tad smegeninėj liko teliūskuot tik paskutinis žodis: „r. lietuvis“. Rrrrlietuvis.

18. Jiem visiem atrodo, kad aš lenkė, net kai neprasižioju.

O po mūsų virtuvės grindim įsikūrė vietnamiečių ir tajų užkandinė, tai ištisą parą radiatoriai transliuoja, kaip vietnamietės kniaukia. Kai ten buvo žuvies restoranas, buvo daug tyliau.

19. Būčiau bliovus iš bejėgiškumo, bet ką ten. Ar ką čia. Ar – ką? Arką man ir taburetę – ne, virvelės nerišiu, amžius nebe tas, bet va lemputes tai nušveisčiau.

20. Jei į perpildytą lėktuvą įlipa vienut vienutėlis durnius, jis, aišku, atsisėda šalia manęs.

Visą skrydį šnekėjos. Net ne su savim, su įvairiais man nematomais pašnekovais, gestikuliuodamas, su pauzėmis, laukiant atsakymo, su „kai susitiksim, papasakosiu daugiau“ – vieniems nematomiesiems buvo meilus, kitiems visais būdais keikė stiuardeses, kurios jam nebedavė vyno. Iššnekėt pustrečios valandos su nematomais pašnekovais? Ir dar normaliai susiriet su matoma manim?

21. Metro vagone išsigandau keisto sieros kvapo, – negi kokia bombikė? O ką, jeigu po mano sėdyne? Pasitraukiau kiton pusėn. Niekas nesprogo. Išskyrus lėtai sproginėjančius – kas trečioj sėdynėj vis kas bučiavosi.

22. Pro žiūronus įmanoma žiūrėt ir akinių nenusiėmus. Padėtis nesikeičia – tie masonai kitoj gatvės pusėj kaip visad slaptingi. Dešiniajam kabinete dega stalinė lempa, su gaubtu. Vis dar bijau, kad lange nepamatyčiau irgi ko nors su žiūronais. Toks šiurpas kiekvieną kartą sprandą saldžiai sutraukia. Į mano etiketę dar reikia įrašyti vujaristės kategoriją.

23. Filmų nuomos mergaitė, baisiai graži, tokia graži, kad dėl jos net su vyru pešamės, vakar manęs nedrąsiai paklausė, ar čia tatuiruotė ant mano nugaros. Aha, sakau, tatuiruotė. Ar čia... jūrų arkliukas, klausia, nes mato tik susisukusią uodegą. Pamirštu, kaip prancūziškai „driežas“, ruošiuos tiesiog kilstelt švarką ir parodyt, bet kaip tyčia pro duris – kiti klientai. Taip ir neišsiaiškinom. Reikėjo sakyt bent „gyvatė su kojom“ ar dar ką, tik netylėt. Išraudom abi. Tokia graži, tokia graži, mes ją vadinam „mergaite“, neaišku, koks gali būt tokio gražumo vardas.

24. Kaip norėčiau kokį eilėraštį parašyt ar dar ką tokio dvasingo nuveikt. Arba bent atsipliurpt iki soties, arba daug bučiuotis, arba susimušt su kuo, arba panardyt, bet kad vanduo būtų šiltas, arba tiesiog užmigt be baimės būt tuoj pažadintai.

25. Rašiau kreida eilėraštį ant asfalto, ir du gražūs bernai sustojo pasižiūrėt, bet nesuprato, kokia čia kalba, tai tik tarptautinkalbiškai nusišypsojo.

26. Na, aš suprantu, kad dabar va penktadienis. Ir net šiek tiek atsimenu, kad ta diena visokias linksmybes ir susitikimus su draugais reiškia. Ir svečius visokius, sumuštiniai ir degtinė, ir kiti traliabumai, šokiai ant stalo. Bet kodėl aš turiu sumautai viena sėdėt, kai kiti visaip kultūrinasi, niekaip nesuprantu. Žiūriu didelėm akim, nemirksiu. Dar nulašės kas.

27. Taip staugčiau, kad gyslos purslais išsitaškytų. Noriu kalno, sniego ir nusivoliot žemyn. Ar plėšyt ką, kaip skudurą skudurėliams. Dantim ir iki kraujo. Ir kad cyptų, kaip putplastis traiškomas, ir kad trekšteltų, kaip nulinkstantys pienių kakliukai, tirštai garuotų, kaip šalty maukiamas kailis. Noriu, kad būtų komiksiškai spalvotai ir stambiašriftiškai, bizūniškai čaižiai ir švelniai, klipiškai kūliais, kad būtų, na kad būtų, kad tik kas nors sumautai būtų.

28. – Manau, kad mirusieji turi daug daugiau proto ir atskiria, kas pasišaipymas, kas ne.

– O samurajai iš vis negalvoja.

– „Iš vis“ ar „išvis“ – kartu ar atskirai?

– Tu parašyk geriau kokį eilėraštį. Gi daug kas rašo.

29. Sapno višta, nudurta ožkos, uždaužyta tylos šuorų. (Čia taip sapne buvo pasakyta – „uždaužyta tylos šuorų“.) Pabudau nuo mėšlungio, sutraukusio dešinę blauzdą. Skaudžiai, tikriausiai koks tylos šuoras į ją įbedė ragą.

30. „Šventa kova, bet dar šventesnė lova“ tuoj mane ištiks, klangtels kaip alaus butelio kamštelį. Klangt tššššš.

31. Pakabų klaustukai ant kilimo.

32. Prie tvenkinio antis lesinau, nes rankinėj radau sutrupėjusį vaflį, bet jos visai į mane nežiūrėjo – persiėdusios, kalnai duonos pakrantėj supilti.

Vienu gabaliuku kliudžiau ančiai šoną, tai pagaliau sureagavo ir tą trupinį sulesė. Dar pamėtėjau – surijo ir tuos, matyt, skanesni už duoną pasirodė. Tada ji kryptelėjo porą žingsnių į mane. Viena jos koja – be plaukmens, tiesiog strypelis, ir tiek. Tupėjau nutirpus, kaip ji plaukioja? Gal visai nelipa į vandenį, vienu plaukmeniu beirkluodama, tik suktųs ratu, ir viskas?

33. Koks skirtumas – akis sugadinsi akis sugadinsi akis sugadinsi akis sugadinsi. Na ir ką. Turėsiu tokį piratiškai elegantišką juodą raištį ant dešinės akies. Labai gražiai ant viršelių turėtų atrodyt.

34. Šiandien filmų mergaitė buvo graži kaip lapių medžiotoja.

35. Oi ką prisiminiau, net išraudau.

Buvo laikas, kai dar paauglė, visa tokia jautri ir dvasinga, ganykloj, gan toli nuo namų – žalios lygumos, numelioruota viskas, saulėlydis ašaras spaudžiantis ir kiti privalomi dalykai – roviau triušiams žolę, gal net oi griežle griežlele manoo dainavau – labai gerai vakare atsiaidi – o paskui taip susijautrinau, kad – oooo – kokia gėda, jei gerai atsimenu – pradėjau eilėraščius deklamuot, visokius, tik prisimenu, kad jau suklupus ražienose ir tikrai o jopšikmatj V. M. Putiną deklamuodama, maždaug „dievuliau mano, kokios...“, galvą kryptelėjau, skruostą ašarotą pasukau – visai šalia tėvas stovėjo. Gal avies kokios perkelt atėjęs.

36. Noriu galvos. Sau ant kelių.

37. Stūmiaus lėtai vežimėlį, stebėdama šaligatvį, kad vėl į kokį šunšūdį neįvažiuočiau, ir pažemėj pamačiau dieviškai gražias kulkšnis, aptemptas smulkaus pilko tinklelio kojinėm, kaip jos judėjo po santūriai banguotu sijonu, kvapą užėmė. Bet ne, man būtinai reikėjo pakelt galvą ir pažiūrėt, kas ten tokias kulkšnis turi – oooh. Senutė, žila, dažyta, pilki plaukai iš po violetinių lenda – greit pasukau į šoną, kad kulkšnys visai nesusigadintų.

38. Ką tik, rašydama apie literatūrą ir brangakmenius, padariau dvi, mano manymu, stebuklingas ortografijos klaidas: Kiteratūra ir Brangalmenis.

39. Buvo toks kilimėlis, ant sienos, prie lovos – siuvinėtas stirnelėm, gulbėm ir kitais grakščiais padarėliais, ryto rasoj virpančiais. Ir kas, ir kas ten dar buvo išsiuvinėta? Ir dar buvo išsiuvinėta – raudonom raidėm, besipinančiom – „gražus tik meilės rytas“. Kaip juokiaus pirmąkart išgirdus. Ir kaip suplukus siuvinėsiu tokį kilimėlį, kai tik išauš.

40. Pagrobkit mane kas nors ir išsivežkit ten, kur pirštų galai blizga nuo arganų aliejaus, kuskuso trupinys lūpos kamputy, kur naktys karštos ir drėgnos, kur galėčiau plazdėt suknelėm, kur plazdėt galėčiau, galvą atlaužus, pagrobkit ir išsivežkit.

Aha, einu vilnonių kojinių skalbt, išlupau naują ūkinio muilo gabalą.

41. Dabar pasakysiu blogą ir gerą nenaujieną. 1. Nepakeičiamų nėra. 2. Yra tik nepakartojami.

42. Pardavėm tą visiškai surūdijusią mašiną – vargše reno kaimynas dabar malkas vežioja – vietoj traktoriaus, mat dyzelis ūkininkams kompensuojamas. Kaip jis darda, visas burgzdamas riaumodamas, kaip šąla kojas pro dugnaskyles vėjui košiant, kaip jis veža tas savo malkas, su lipduku ant buferio – dideliu šviesiai mėlynu lipduku: „Natural American Spirit“. Ar tam indėnui, ant lipduko ilgakotę pypkę žindančiam, nešalta tarp pušynų ir nevalomų kelių? Tas lipdukas ten ir liko, gaila, bet negi dabar nulupinėsi.

Turiu tuščią „american spirit“ pakelį – suplotas ir įrėmintas, šalia jo, geltonai šviečiančio – iš tėvo kolekcijos nuknista „markutė“, Picasso „mergaitė ant kamuolio“, SSSR počta 1971 goda. Raumeningas ir didelis sėdi sau, mėlyna skraiste klubus atsainiai apsivyniojęs. O mergaitė, berniukiškai liauna, ant kamuolio kregždiškai balansuoja. Ir jiems visai nė motais tas indėnas šalia. O gal jie kartais net pasišneka visi trys, gi už vieno stiklo sugrūsti, šiaip ar taip.

43.Kada nors parašysiu eilėraštį „moralistas ir kregždutė“.

44.Kamazai man paausiuos dūzgia ir leipsta ten uždaryti pavargę vairuotojai, nebegaliu aš taip, bet dar daugiau galiu dėl šito kitaip.

45. Bučiuotis noriu. Einam bučiuotis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83605. EBG (esama ir būsima gerbėja)2007-05-15 17:39
negalėjau atsitraukt, kol visų neperskaičiau. net pamiršau surikt mikriuko vairuotojui, kad išleistų.

83607. mb2007-05-15 17:46
didelis ŠYPT....

83727. Bučiuotis2007-05-17 11:23
Bučiuotis einam. O gal neinam, čia pat pasibučiuokim.

83729. Dalia2007-05-17 11:34
Labai mielai suskaičiau. Pasiilgau jūsų. ir žuvies restorano ir blusturgio Briuselyje.

83822. krankt2007-05-18 00:06
Aplodismentai, labai patiko.

83833. cc2007-05-18 07:25
Įdomu.

84110. eljot2007-05-21 02:20
O as vis viska paveluotai perskaitau... Superrrr! Ir jau nekantrauju susipazinti su mergaite. Gal irgi ka tuo tikslu issitatuiruociau.

84557. seniena :-) 2007-05-25 15:41
Autorei, ar atsimeni pokalbi apie metmenis Turine? As atsimenu. O tu labai sauniai rasai! Ir tavo poezija skaitau, nors jos siaip neseku. Buk ir toliau laisva ir kurybinga!

84682. morla (Jerichono Rožė) :-) 2007-05-28 00:12
trykstantis siurelizmas.:).nors gerai nezinau ka tai reiskia.

115152. Ieva :-( 2008-04-21 18:31
Tisiog be rysio durna labai durna... paprasciausiai lieva (visa ka norejau pasakyti!)

174118. silva :-( 2009-11-03 19:05
sudas!

Rodoma versija 26 iš 27 
14:44:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba