ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-12 nr. 844

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALLISTER HEATH. Sveiki atvykę į šviesią dabartį (9) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatūros (2) • MANTAS ČIŽAS. Eilės (7) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Vokietmetis Viekšniuose (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Buratino rakteliai ir rauginti agurkėliai (1) • ROMAS SADAUSKAS. Gegutės lizdasSIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (12) • AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ. 45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (11) • IEVA GUDMONAITĖ. Šešėlių mantros (3) • MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ. Tembrai ir variacijos keturiems trieiliams (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (27) • VYTAS GEDUTIS. Ežeras (2) • JONAS BENAMIS. Ir šunims reikia civilizacijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kaip Airijoje (2) • MEDA BOROVSKA. Kas uždraus CCCP? (13) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro (16) • GILBONĖ. Kai aš buvau protinga (218) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXV) (1) • gal rasot hieroglifus voveres plauku teptukais vandeniu ant saligatvio? (315) • 2007 m. gegužės 19 d. Nr. 19 (845) turinys (12) •

Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-gahyro

Kaip aš mokiausi arabų kalbos

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka


Įnamiai

Gyvenu jau nebe viena. Bet kiek čia mūsų, pasakyti irgi negalėčiau... Na, bent dviese tai jau tikrai, neskaičiuojant visur ropinėjančių miniatiūrinių skruzdžių. Paryčiais pabudau nuo žvėriško troškulio. Pusiau miegodama nubinzenau virtuvėn šaldytuvo tuštint – kažkas nepažįstamo sušmėžavo, bet, tiesą sakant, pažindintis neturėjau nė menkiausio ūpo, be kita ko, ir pats nepažįstamasis dideliu mandagumu nepasižymėjo – išsyk nunėrė po šaldytuvu. Na, penkeri bendro gyvenimo metai su tarakonais barake jau išmokė nesisieloti dėl tokio nesusibendravimo su įnamiais. Kai ryte prasikrapščius akis vėl įvirtau virtuvėn... vos neišsiverčiau atgal – dailiai krutindamas žandus ant grindų ganėsi driežas! Pasisukiojo, pasisukiojo ir nutripseno sau. Aš, aišku, gyvūnus myliu, bet tikrai ne tada, kai jie valkiojasi mano teritorijoj. Reikia manyt, kad maniškis įnamis bent jau viengungis, antraip tikrai paskelbsiu jam džihadą.


Prekybcentris

Šiandien vėl siaubiau arabską prekybcentrį, vadinasi jis, atro, „Al mahmal“. Taigi tam mahmale (labai apetitą keliantis pavadinimas) nusipirkau šmotelį dešros (jei greitu laiku nesulauksit iš mani žinių, žinokit, nuo ko užsilenkiau)... Dešrigalis – vištienos, lyg ir valgomas, bet kainuoja, pasirodo, kaip geras kiaulės gabalas Lietuvoj. Kaip tie arabai užknisa – negali surašyt kainų. O tai dabar stovi stovi kaip himeras (arab. „asilas“) prie naujų vartų žvairuodamas į visas puses – gal kur kainą rasi, dar gerai, kai bent savo arabska vištos koja ką užkeverzoję būna, vis kiek nusišifruoji. Nors dažnas variantas toks, kad vidury šimto prekių stovi lentelė, katroj arabskai surašytos visos prekės ir jų kainos – jo, tikrai labai labai gelbėjantis reikalas... Va taip paskum ir prisiperki brudo už gryną auksą.

Pradedu testinti vaisius – nusidžioviau (tikrai nereikia suprasti, kad pavogiau) tris obuolius, katrie, pasiro, from USA. Apsidžiaugiau kaip ubagas, blusą ant bambos radęs. Beje, nuo šitų užsilenkti turbūt ne ką mažesnė tikimybė, tad grūdau juos šaldytuvan kitai dienai. Negali žmogus žinot, ar uždozuoti americki obuoliai skrandy sutikę arabską dešrą nesurengs Rugsėjo 11-osios...

Greičiau sekmadienis – pradėsiu kaip baltas žmogus mokytis, o tai visai nudurnėt galima nuo tokio loderiavimo ir tūpėjimo.


Mieste

Antroj dienos pusėj užsuko Centro arabiukas – Aimenas ar kaip jis ten. Na, man su vardais prastai, nes iki šiol buvau šventai įsitikinus, kad visi arabai tik muchamedai, ibrahimai arba abdalos, ai, ir dar achmadai. Ką gi, horizontai plečiasi, vadinasi... Tai, žodžiu, tas Aimenas vėl ištempė kiek miestą aprodyt. Aišku, kiekvienas tą miesto aprodymą supranta jau labai savaip... Tikrai nejaučiau jokio džiugesio tąsoma iš vieno prekybcentrio į kitą – iš esmės tos pačios šmutkės kaip ir pas mus, o galvojo, jis čia man ameriką parodys, naivuolis. Nors, tiesą sakant, ir čia šio to gražaus prisispitrijau. Mačiau toookių fainučių tikrų arabskų skarmalų – na, ne nindzinių, bet tokių maždaug arabskų bobiškų suknių, visokiais ten blizgalais pasiuvinėtų – išsilydžiau... Aimenas paklausė, ar norėčiau tokias dėvėt. Sakau, ot glušas klausimas iš pamatų, tai aišku, kad norėčiau! Aš gi apie nindzinę čadrą pusę savo vargano gyvenimo karščiuoju – hm, nors šitą mintį kažkaip peršokau nutylėdama... Kai priėjom kažkokių ten tokių visokių fyfskų skarmaliakų skyrių, sako – užsimerk, čia ne tau. Va po šito tai taip vos ir nenusivožiau! No comments...

Kai bindzinėjimas po prekybcentrius galiausiai visai užsuko vidurius, neištvėriau ir spjovus į visus mandagumus – iškart prie reikalo. Noriu į kokią nors mečetę! Bet turbūt perspaudžiau, bo vargšas kažkaip sutriko ir ėmė muistytis aiškindamas, kad, na, ten man reikia būt apsidengusiai plaukus ir pan. Bailys, o aš galėčiau juos nors nusiskusti, jei tai pagelbėtų! Paskui dar suskėlė už širdies griebiančią istoriją apie vieną latvę, kuri pas juos neseniai mokėsi ir po apsilankymo mečetėje – atsivertė į islamą. Tai taip ir neįsikirtau, katron jis čia pusėn su visu tuo lenkė.


Lingvistinė pragmatika

Po prekybcentrių prasidėjo jau kur kas įdomesnė programikė – Aimenas nutempė kažkokion skylėn egiptietišku maistu pavaišint. Ir čia bomžo skrandis iš pasitenkinimo ėmė strykčioti, tokia egzotika, kad ką jūs!

Kol laukėm ėdalo, prisiminiau per pragmatikos paskaitą Rivitytės suskeltą bajerį: parke ant suoliuko sėdi moteris su šunim, greta prisėda nepažįstamas vyras ir klausia: „Ponia, ar jūsų šuo kanda?“ – „Mano? Ne.“ Vyras lenkiasi paglostyt ir šis jam sugriebia už rankos. „Ponia, jūs sakėt, kad jūsų šuo nekanda!“ – „Mano nekanda, bet šitas šuo – ne mano.“

Dublis antras, tiesa, ne tokis drastiškas, bet vis tiek smagus: sėdim su Aimenu ir laukiam ėdalo. Staiga nei iš šio, nei iš to jis klausia: „Ar pas jus irgi žiedas ant bevardžio piršto reiškia, kad žmogus yra susižadėjęs?“ Supratau, iš kur jam šitas „nei iš šio, nei iš to“ klausimas susišvietė, nes prieš tai mačiau, kaip spoksoj į mano žiedą... Sakau: „Jo, kaip tik tai mūsų šalyje žiedas ant bevardžio piršto ir reiškia.“ „Tik žiedas ant mano piršto su tuo žiedu MŪSŲ ŠALYJE neturi nieko bendra“, – krizenau sau slapčiomis.

Ką valgiau, neturėjau laiko gilintis – kaži kokių visokių kruopų su kaži kokiu užpilu ir mėsa mėsa mėsa – kaži kokia paukštiena. Iš pradžių buvo skaniakas ir mėgavimasis, paskui jau tik prievarta kišau, kad į priekį būtų (beveik kaip džemelas), bo porcija buvo tokio dydžio, kad net namie geriausiais laikais per visą dieną tiek nevalgydavau.

Beje, arabų valgymo ypatumai verti atskiro dėmesio – žmonės kapoja vos ne viską rankom nė nemirkteldami. Padavėjas atnešė keptą mėsgalį, irgi rankom sulaužė gabalais ir gero apetito. Sakau jums, gyventi čia visom prasmėm reikia mokytis iš naujo, nuo visiško nulio – ne tik kalbėti (nors šitai – pasigirdama galiu pasidžiaugti – mokysiuos ne nuo nulinio, o nuo pirmo lygio) ar rengtis, bet ir valgyti, vaikščioti, net kvėpuoti. Tai, ką esi išmokęs ten – nieko verta čia, ir atvirkščiai, žinoma. Tikrai nelengva, bet užtat kiekviena diena – tikras stebuklas, nesibaigiančių atradimų karuselė – viską, ką darai, darai pirmą kartą, nieko nežinai, nieko nesupranti, ir niekas nėra iki numirimo nusibodę. Žinau, kad nuo šiol iš karto gyvenu du gyvenimus.

Šiaušiant namų linkui Aimenas, na, aišku – užėjo mečetėn, mane, žinoma, gražia forma pasiuntė namo, o jau turėjau vilties... Bjaurybė! Bet arabų bjaurastį paliksiu kitam kartui. Dar sykį susižvairinau ir supratau tai gerokai po laiko: aš nuslydau namo, Aimenas mečetėn, o mano pasas – va, va, o mano pasas su juojuo į mečetę išėjo. Miestan nešiausi, bo reikėjo atsišviesti, a patom ir pamiršau pas jį. Hm, pasas, žinoma, pasimeldęs parėjo namo, ačiū Dievui, bet vis dėlto aš visiška varna, pfu, pfu, pfu. Nu bet, kita vertus, jei ne aš, tai nors mano pasas mečetėje jau apsilankė, o tai, galima sakyti, tas pats. Beje, ir šiaip skųstis šia prasme negaliu – jau mačiau, kaip arabai meldžiasi. Ir vyko visa tai mano panosėj. Žodžiu, ten atėjus kažkatrai valandai Aimenas staiga čiupo kilimėlį (kurį dieną tvarkydamasi radau spintoj ir kurio vos neapdairiai neužtiesiau ant fotelio, pamanius, kad kaip tik tam jis ir skirtas – laimė, kad pasirodė per mažas) ir davai „Allah akbar“. Kažką ten kažkaip dar giedalioja, ek... mano dūšelė cypauja iš laimės nuo šitų visokių arabskų vaizdų.


Nuoma

Šian pasirašiau nuomos sutartį – aštuoniems mėnesiams, nežinau, kodėl taip, bet jau taip susišvietė. Jeigu sugalvosiu išeiti anksčiau – 300 baksų užstato neatgausiu. Tikrai nežinau, ką sau galvoju, bet... inšalla. Tiesiog mechaniškas reikalų tvarkymas negalvojant apie pasekmes – lygiai toks pats kaip ir ruošiantis kelionei buvo. Jau kuris laikas rodosi, lyg aš nebesu aš – visada net ir menkiausią niekniekį reikia ar nereikia pirma šimtą kartų pamatuodavau ir apgalvodavau, o dabar tik neriu į viską stačia galva. Tikrai žinau, kad ta aš, kuri buvau dar bent pernai, nieku būdu nebūtų ryžusis tam, kam ryžosi ta aš, kuri yra dabar. Ar man prasideda šizofrenija, irgi tikrai nežinau...

Šiek tiek gerų naujienų dar atnešė Aimenas: poryt gausiu sugyventinę – rusę. Apsidžiaugiau, tikra kalbų mokykla čia manęs laukia. O kitą savaitę turėčiau sulaukti ir dar kažko. Tegyvuoja tautų brolybė ir... mano lėčiau tuštėsianti piniginė.


Al-liugha al-erabye

Pusę vakaro Aimeną mūčijau su arabų abėcėle – prispyriau išaiškinti tarimo navarotus ir kaip nenuspringus iššvebelduoti visus tuos jų baisiuosius garsus. Aš, žinoma, su savo meškos numinta ausim sunkiai ką skiriu, bet praktika dar niekam nepakenkė. Jam, aišku, keista, kaip galima negirdėt, kur k, o kur kh ar q. Jo, norėčiau aš pažiūrėt, o kaip jis girdėtų, pavyzdžiui, mūsų tvirtaprades ir tvirtagales priegaides (sotus ir sodas, vynas ir vyras), bet tiek to...

Beje, Aimenas moka ruskai – nežibančiai, bet kiek kerta. Pasirodo, rusai – nuolatiniai „Fajr“ centro klientai, plūsta čia mokytis iš visos Matuškos Rasijos. Kiek supratau, net iš univero ne po vieną, bet kursais važiuoja. Aimenas juosius paprastai globoja – iš čia ir pramokęs kalbėt. Na, aš, žinoma, irgi neapsileidžiu – varau lietuvišką propagandą taip, jog net pats šian pasiprašė, kad parodyčiau LT nuotraukų. Išrodžiau viską, pradedant senuoju Vilnium, baigiant savo šunų ir kačių fotkėm. Sakė – nori atvažiuot į Lietuvą. Štai taip aš čia už jūrų marių pati pusbadžiaudama tėvynės biudžetu rūpinuosi turistus verbuodama. Aleliuja!


Kasdienybė

Šiandien arabam laisvadienis, o mano šiandiena – nuobodi kaip subinės žandas. Nieko nenuveikiau ir nieko nemačiau. Po ilgo laiko pramušė baisulinis nuovargis – pramiegojau non stop beveik visą dieną, o ir dabar dar vos pasijudinu. Buvau išlindus tik vandens nusipirkti, o tai be jo čia jokių šansų sulaukti rytdienos. Truputį dar bandžiau mokytis žodžių, bet galva – kaip švininė, tetraukė pagalvės link.

Turiu pasakyti, keistas jausmas taip vienai tūnoti užsispaudus kaip kokiam senam vorui už spintos. Bet, kita vertus, net ir į miestą nosį iškišus nelabai kas keičiasi – na ir kas, kad aplink zuja šimtai žmonių – man jie ne daugiau nei vietovaizdžio dalis. Kartais apima neviltis, kad niekada nesuprasiu ir neišmoksiu to jų arabsko vyniojimo. Nors gal kaip tik taip ir turi būti – įtariu, tik pasiekus juodžiausią neviltį pavyks persilaužti. Aimenas su manim vis dažniau ima kalbėt arabskai, bet, jei man ką ir pavyksta įsimint, greit vis tiek viskas išgaruoja pro pakaušį. O ir akys dar niekaip nepripranta prie arabskų užrašų mieste ir vis dar instinktyviai ieško lotyniškų raidžių ir skaičių.

Oras, šlovė Alachui, bent jau pamažu vėsta – pas arabus baigiasi vasara. Žinoma, tai visai nereiškia, kad atseit rudenį čia bus galima sulaukti kokio lietaus (o pagalvojus apie sniegą – širdis kraujais apsipila)... Sancta simplicitas! Tik va, aš vis dar nesuprantu, kaip be lietaus čia viskas daugiau ar mažiau žaliuoja – pievelės, palmės, citrinmedžiai ir dar biesas žino kas. Na, kai ką, mačiau, laisto, bet negi viską? Anąkart eidama pardoškėn pagalvojau, kad keista va taip gatvėj matyt styrančias palmes ar citrinmedžius – aš jų, nors užmušk, medžiais nepavadinčiau, veikiau jau kambarinės gėlės.

Šian buvo pirma vėjuota diena. Jau beveik pradedu normaliai kvėpuoti. Kondišinų namie nejungiu – negaliu pakęsti to pragariško birbimo. Užtat langai ir balkonai neužsidaro never – gera girdėti gatvės garsus. Beje, dėl garsų – Aimenas sakė, kad tas reikalas, iš kurio čia man kas keturios valandos (šiandien paskaičiavau) per balkoną verčiasi „Allah akbar“ – iš tiesų yra mečetė. Beje, kas keturios valandos iš visų mieste esančių mečečių tokie garsai pilasi. Dar prieš prabylant maniškei, išgirstu kažkur toliau mieste esančios mečetės garsus. Jei gerai suprantu, tai ir yra tas azanas – kvietimas maldai. Aš vis dar nuo to kaifuoju ir kožną kartą išgirdus bėgu balkonan pasiklausyt.

Aimenas

Turiu negerų įtarimų, pfu pfu pfu, kuriuos vis dėlto kol kas paliksiu ateičiai... Aimenas šian atėjo išsipustęs kaip arabas (aišku, jis ir yra arabas, bet čia jau tokis posakis, o iš posakio kaip iš geros dainos žodžių neišmesi) – su kostiumais ir pan., sakytum, kaip nuo altoriaus pabėgusi nuotaka... Na na, jau darosi įdomu, kas toliau? Aš, žinoma, kaip grynai pragmatiškas kad ir ne Alacho kūrinys esu linkusi iš viso to išspausti maksimalios naudos – šian pamokė, kaip skaityti arabską kaligrafiją – turbūt greičiau tuščiam lape gali pamatyt ir suskaičiuot Ali Baba su visais keturiasdešimt plėšikų ir keturiasdešimt tų plėšikų arklių nei įstengt kilpelių ir kuolelių raizgalynėje atrast ir perskaityt penkis arabskus žodžius. Bet aš ir toliau laikausi principo – praktika dar niekam nepakenkė.

Aimenas – šiaip jau tipiškas arabas (kad ir ne egiptietis, kaip pats sakė) – toks kaip aikštinga besimaivanti savimyla mergiotė (na, kol kas dar saikingai), galantiškasis misteris tobulybė, be trupinio savikritikos ir nežinia kokio išrankumo belekam... Sakau – tipiškas! Žiūriu į jį ir vis kaskart nuoširdžiai krizenu į kumštuką – nugi kaip vienas prie vieno su mūsų Liubniano Habibiu, kuris dėstė mums arabų univere LT. Ką aš žinau, gal Alachas nesuprasi iš kokių paskatų ten juos visus vienam fabrike pagal vieną kurpalį suštampavo. Išvaizda, beje, taip pat. Kažkada droždama per miestą net susimąsčiau, o kaip amerikiečiai apskritai atpažino Huseiną? Be didelių pastangų po tokį Huseiną mieste matau vos ne kas antru žvilgsnio šūviu. Sakau jums: kas antras maždaug tokio amžiaus vyriškis – gyva Huseino kopija. Pamenu, kai tik pirmą dieną Centre tvarkydamasi reikalus bėgiojau tai šen, tai ten pirmyn atgal, labiausiai neramu buvo, ar kaip nors pataikysiu su visais popieriais grįžti pas tą patį darbuotoją, iš kurio išbėgau. Bo jų ten vienoj vietoj gyva galybė malasi. Tik visai netyčia atradau tokią strategiją – praveri duris, apsidairai, kuris jų labiausiai šypsosi, ir mauni to linkui – pasiteisindavo šimtu procentų. Na, vėliau jau, aišku, buvo paprasčiau.

Mokslai iš rytojaus nusikelia į pirmadienį – pas mumi prasidėj ramadanas. Na, tai maždaug tokis metas, kai visi padorūs musulmonai visą dieną vaikšto džihado maršus grojančiais skrandžiais, o vakare, iš mečetės davus ženklą, puola ėsti kas po ranka pasimaišo – taip jie, suprask, solidarizuojasi su neturtingaisiais alkanais musulmonais. Geležinė logika! Net neabejoju, kad už šitą mėnesį trunkantį eksperimentą, po kurio turbūt kas antras vaikšto kankinamas virškinimo sutrikimų, Alachas jiems tikrai atvers vartus į amžinąjį rojų.

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


83603. po palme2007-05-15 17:31
Aciu, tiesiai is ivykio vietos ir nesuvyniota i vata, skaitosi lengvai.

83638. ivs :))2007-05-16 06:22
Aimen. Arabas vardu Amen.

83648. geras ponas2007-05-16 09:39
tai kad ji lietuviškai nemoka rašyti - kam jai ta arabų kalba

83671. A+A2007-05-16 14:01
Kažkokia žargonu atmiešta atsaini pochabščina. Neskanu, brrr...

83675. virusas2007-05-16 15:30
Nu nzn, "blondinė" ir Egipte "blondinė"...

83716. cc2007-05-17 08:48
Jurga rašo kaip jauna pana. Tokia yra jaunimo kalbos maniera. Gerai, nenuododžiai, išraiškingai parašyta. Ji perdavė savo jausmus, įspūdžius su geru jumoru. Man patiko - lauksiu tęsinio. :)

83735. cc, dar2007-05-17 12:14
Skaitydamas nesupratau ar tikrai Po palme yra Rojuje. Ar ir ten yra internetas?

83757. stebėtojas2007-05-17 17:49
nesvarbu, ar jauna pana ar pagyvenusi rašo. Vulgari kalba ir liks vulgari. Su slengu įmanoma kur kas dailiau apsieiti.

83827. 2007-05-18 01:16
Zeks, serijinė LKK barbė! Sako, B. d..

83897. krankt2007-05-18 20:38
Reikia L.C.Cerniauskaite pas arabus issiusti, parasys dailia literaturine kalba. :)

84024. Jerichono Rožė2007-05-20 18:10
Reikia krankt pas lietuvius (ne elitovscus) išsiųst, prašys tada ne tik su diakritais, bet ir pasipūtimas (konia žydiškas) išnyks kaip dūmas.

85054. Luiza Lane :-( 2007-06-01 14:36
Jei būtų gražia kalba rašyta skaityčiau, bet dabar - šlykštu ir nesitikiu iš tokios kalbos savininko išgirsti kažką protingo. Kitą kartą pamąstyk.

93205. Anak sunamu :-) 2007-08-15 22:58
O man patiko:) Tas zargonas pagyvino teksta, ir buvo linksma skaityti. Gerai varai mergiot :DD

108686. mia :-) 2008-01-27 01:43
Labaiiiii labai suuuuper tavo straipsniai ;)

159509. Nyka :-) 2009-05-07 19:11
Visa tai ką TU rasai- man labai įdomu. Egipte esu buvusi ne viena kartą. Įsimylejau šią šalį iki beprotybės. Svajoju, kad kai užbaigsiu mokslus atvyksiu gyventi i Egiptą :) Skaitau tavo straipsius ir galvoju: vat ir man panašiai bus :DDD Rodos perskaičiau visus tavo straipsnius kuriuos radau internete. Bet taip ir nesupratau pačios pačios pradžios. Kas tave atitempė į šį egzotišką kraštą??? Iš kur tiek drąsos ir ryžto??? Labai norėčiau su tavimi susirašyti :) Jeigu perskaitysi sitą mano komentarą, būk gera parašyk man. Mano email: nyliaforever@gmail.com :)

185791. Rasa :-) 2010-03-11 16:13
kiekvienam savo skonis, o as tokius straipsnius tik sveikinu, nu pensininkai jiem gerai ir cia uzlinkti ir neidomu, kai kas bando kokia tavrka pakeisti, pati skaiciau tik pirmu divieju straipsniu negaunu niekur, ir visiems draugams issiuntinejau nuorodas. aciu Jurga privertei nusisypsoti toje apisniaukusioje ir amzinai nepatenkintoje Lietuvoje. :))))))

Rodoma versija 26 iš 27 
14:44:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba