ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-20 nr. 669

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KASPARAS POCIUS. Lietuva iki Weberio: ideologinė erdvė ir ciniška sąmonė (28) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kai žaizda jau užgijusi (4) • SIN CY CZY (sen. kinų poetas). Eilės (3) • FEDERICO GARCÍA LORCA. Neištikima žmona (5) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (19) (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Mano svajonių literatūros šalies padavimai (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • Su EGLE RAKAUSKAITE kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Būti mumija skafandre (7) • JEKATERINA LAVRINEC. Internautika: ginamasis žodis (8) • MANTAS MIKŠYS. Dnieprą prisiminus (21) • AISTĖ URBONIENĖ. Mimiro šaltinio gelmės – lietuvių skaitytojams (2) • TEODORAS ČETRAUSKAS. Šalis, kurioje būna pavasaris (7) • VYTAUTAS TUMĖNAS. "Baltos kandys": nuo veltinio prie gintaro (4) • ŽYGIMANTAS MEDELIS. Gatvėje, arba Teatras ir turgus (2) • -vp-. Valgytojai-vp-. Dantys (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (1) • Literatūrinis konkursas (2) •

"Baltos kandys": nuo veltinio prie gintaro

VYTAUTAS TUMĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Grupė "Baltos kandys" visiškai išskrido iš, atrodė, nuolatinio lizdelio – A. Tamošaičio galerijos, kurioje kelerius metus įtemptai plušėjo. Išskrido... ir kuriam laikui pasislėpė. Jų gerbėjams nusišypsojo laimė vėl jas išvysti panašiai triūsiančias su veltiniu labai netikėtoje aplinkoje – tarp gintarų, prie Kuršių marių, tarp Nidos vėjų ir lietų. Rugpjūčio 11–31 dienomis paviešėti jas pakvietė V. ir K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus-menininkų namai. Dienomis jos mokėsi gintaro apdirbimo amato, o vakarais lankytojai galėjo pamatyti, kaip atsiranda veltinis. Nelyginant laumės, jos vėlė avių vilną, o aplinkui zujo jų trimituojantys ir būgnijantys vaikai. Keista buvo matyti ne tik pačias "kandis", nebijančias žvarbaus vėjo, bet ir eksterjere išeksponuotus aplytus jų kūrinius.

Jaunųjų tekstilininkių susibūrimas į meno grupę – retas reiškinys individualistinėje Lietuvos dailės gyvenimo terpėje. Jų draugiškumas ir tarpusavio darna ne tik kūryboje, bet ir gyvenime kūrybinio projekto laikotarpiu veikiau primena muzikinę grupę.

Grupė "Baltos kandys" susibūrė dar studijų laikais: "Tarp mūsų nebuvo pavydo, labai susidraugavome. Studijuodamos darėme tas pačias užduotis, o per peržiūras išeksponuoti darbai drauge labai derėjo. Tai sudarė prielaidas susiburti į meno grupę. Grupė gimė trečiame kurse. Dėstytojos E. Bogdanienės paskatintos 1998 m. užsidegėme surengti tarptautinį studentų tekstilės simpoziumą "Veltinis’98". Su pavydu žiūrėjome į keramikus, kurie Panevėžyje rengia keramikos simpoziumus. Jų modeliu netgi pasirėmėme. Pradžioje viskas buvo labai baisu ir nežinoma. E. Bogdanienė padėjo iš užsienio sukviesti studentų. Susigalvojome pavadinimą. Materialine-technine baze pasirinkome Anykščių veltinių fabriką (akcinė bendrovė "Velteksa" – dabar individuali įmonė "Fetras"), kuriame gaminamas naujoviškas "pramoninis" veltinis. Veltinio techniką pasirinkome dėl to, kad meniško veltinio atlikimo galimybės labai prieinamos, jam reikia mažiau laiko nei gobelenui (kuris mums atrodo kaip prabangos dalykas), veltinio kūrimas atitinka šiuolaikinį tempą. Džiugu, kad Anykščių fabrikas mielai sutiko paremti simpoziumą – suteikė patalpas (fabrikas tada buvo maždaug 3 ha ploto), be atlygio padėjo techniškai įgyvendinti mūsų darbus".

Geru žodžiu Anykščių veltinių fabriką mini ir kiti Lietuvos menininkai. Jolanta Kaušpėdaitė, "Salono 7" kūrybinės grupės (Snaigė Baltrėnienė ir Raimonda Krištapavičiūtė) architektė ir vadybininkė, atsimena "Velteksos" paramą rengiantis 1988 m. Talino tarptautiniam šiuolaikinės mados festivaliui. Kadangi visos kolekcijos dalys buvo ekologiškos, prie drabužių turėjo derėti veltinės technikos batai. Tačiau medžiaga ir nestandartinis jų dizainas buvo didelė problema: tai buvo neaukšti samaninės spalvos veltiniai bateliai. J. Kaušpėdaitei teko pasukti galvą, kur tokius batelius pasiūti. "Tikras išsigelbėjimas buvo tai, kad Anykščiuose veikiančio veltinių fabriko, gaminančio standartinius batus Sibirui, direktorius geranoriškai sutiko priimti šį specialų užsakymą. Nuostabiausia, kad konkursinius veltinius fabriko darbuotojai apsiėmė atlikti su dideliu užsidegimu, labai kūrybingai dirbo ir puikiai susitvarkė su užduotimi. Nuo veltinių Sibirui fabrikas buvo pasukęs į Lietuvos madą. Taline mūsų drabužių komplektas iš ekologinių medžiagų ir pritaikytų originalių veltinių suskambėjo harmoningai – visa kolekcija laimėjo pirmą vietą".

"Baltos kandys" prisimena: "Merdintis, pasenusios įrangos fabrikas (įkurtas apie 1940 m.) tarptautinio studentų tekstilės simpoziumo dienomis atgijo: įprastą pilkaspalvę produkciją pakeitė itin spalvingi mūsų simpoziumo dalyvių darbai. Vienai dienai buvome sukūrę įdomią ekspoziciją: kūriniai dengė ne tik sienas, bet ir lietvamzdžius, langus, mašinas. Tą parodą eksponavome ir Vilniuje. Iki simpoziumo žinojome tik industrinį (kaišytinį) veltinį. Atvykusi viešnia iš Kazachijos, Almatos dailės instituto Tekstilės katedros vedėja profesorė Saolė Bapanova, parodė tradicinio rankų darbo veltinį, jo atlikimo techniką. Skandinavus sudomino mūsų pramoninė veltinio technika, o mus sužavėjo kazachiškas natūralus veltinis, kuris gali būti ir skulptūriškas".

Labai daug jaunosioms tekstilininkėms davė profesinio tobulinimosi išvyka į Škotiją (tarsi dangiškas atpildas už jų entuziazmą). Išvyką surengė Sue Grierson (su ja Tekstilės katedra suartėjo Vilniaus dailės akademijoje Sue skaitant paskaitas apie dažymą ir siūlus ir t. t.). Jai pasiūlius atvykti studentės pateikė interesų metmenis, o ji sudarė programą: tai buvo puiki proga aplankyti daugybę menininkų, dirbančių su veltiniu, susipažinti su technologijos paslaptimis. Glasge "kandys" surengė savo kūrybos pristatymą. Kelionę finansavo Jungtinės Karalystės ambasada Vilniuje, kitkuo pasirūpino iškvietusioji pusė.

"Baltų kandžių" grupė puoselėja labai skirtingas meno kryptis. Laura Pavilonytė linksta į konceptualumą, performansus, Miglė Lebednykaitė mėgsta dideles skulptūrines formas (iki 2,5 m aukščio), Austė Jurgelionytė jungia skirtingas medžiagas, naudoja video ir fotografiją, Karolina Kunčinaitė daro erdvines kompozicijas, Julija Vosyliūtė žaidžia su plokštumomis, faktūromis, plėtoja animalistinius motyvus, Rasa Leonavičiūtė daro batikas, eksperimentuoja su dažymo technikomis, audžia kaimiškomis staklėmis, domisi simbolika.

Sužinojusios, kad gintaro meno populiarintojai Mizgiriai rengia konkursą dviejų savaičių kūrybinei dirbtuvei Nidoje, merginos parašė projektą, sumanė jungti gintarą su veltiniu. "Mizgiriai mus pakvietė – matyt, įvertino mūsų grupės vieningumą, užsidegimą eksperimentuoti, suprato, kad esame drąsios merginos, mėgstame bendrauti su žiūrovais, žinojo, kad mūsų kūrybinė veikla bus kaip akcija – viešai rodysime, kaip gimsta veltinis ir mūsų kūriniai iš jo su gintaru".

V. ir K. Mizgirių galerinės vadybos veikla verta dėmesio dėl edukacinės misijos. Mizgirių menininkų namų prie Gintaro galerijos Nidoje tikslas – supažindinti gabius menininkus su šiuolaikinėmis gintaro apdirbimo technikomis, jų teikiamomis galimybėmis. Jie skelbia konkursą, renka menininkų projektus-paraiškas. Perspektyviausius, įdomiausius, labiausiai galerijos pobūdį, veiklą ir tikslus atitinkančius pakviečia paviešėti, mokytis ir dirbti. "Tikimės surasti menininkų, kitaip, naujai, originaliai suvokiančių gintaro meną. Vien tik bendradarbiaudami su juvelyrais jaučiame, kad pradedame išsisemti... Nuo tautodailininkų sąmoningai atsiribojame, nes jie ir taip aktyviai reiškiasi. Siekiame, kad profesionalai, skirtingos dvasios menininkai daugiau "čiupinėtų", naudotų gintarą, kad jis atsirastų įvairiose dailės srityse. Senesnės kartos juvelyrai, baigę mokslus Taline, mūsų galerijai vangiai pateikia naujų kolekcijų. Todėl mes daug vilčių dedame į jaunąją kartą, baigiančią dailės mokslus Telšiuose. Iš jaunesnių profesionalų, su mumis bendradarbiaujančių, aktyviai šioje srityje besireiškiančių, reikia paminėti Matulionį, Stulpaitę, – tuo tarpu kiti juvelyrai pas mus atvažiuoja "rankose gintaro nelaikę". Mums patiko "kandžių" užsidegimas eksperimentuoti, norėjome, kad grupė gintarą su veltiniu pabandytų "pašnekinti".

"Baltų kandžių" ekspozicijos dalį sudarė atsivežti darbai, – jie sukūrė bendrą erdvę. Į sodą praeivius traukė atsparus lauko sąlygoms pramoninis veltinis, o viduje buvo eksponuojami Nidoje sukurti rankų darbo veltinio ir gintaro kūriniai.

"Iš tiesų esame labai dėkingos Mizgiriams, kad viešėdamos šioje dirbtuvėje atradome gintarą. Kuo daugiau su juo dirbame, tuo daugiau minčių kyla, išties įsijautėme, apėmė azartas. Anksčiau buvo tarytum turistinis požiūris į gintarą, o dabar jį labai pamėgome ir suartėjome su juo. Kuriame planus apie panašią parodą Vilniuje, – samprotauja tekstilininkės. – Atradome, kad gintaras – švelnios energijos akmuo. Vilna grubi, bet irgi labai šilta, dėl to dera abi medžiagos. Be to, iš archeologijos duomenų aišku, kad tai labai archajiškos dailės medžiagos. Daugeliui iš mūsų norėjosi to archajiškumo. Iš veltinio, kaip ir iš gintaro, galima daryti skulptūras. Veltinyje ir gintare, kaip ir keramikoje, įsispaudžia žmogaus rankų šiluma".

Šioje stovykloje "Baltos kandys" sukūrė netikėtų daiktų: karolių, išklotinių-žemėlapių, dėžučių, indelių, kortų.

Laurai norėjosi senovę susieti su nūdiena: senovinius amuletų ženklus – su pliažo simboliais, senovinių žemėlapių stilių – su dabarties realijomis, nuotaikomis.

Karolinos veltinio dėžutės primena virvelinę keramiką, o jų gintaras asocijuojasi su medumi.

Austė atsiskleidė kaip karolių meistrė. "Kai pamačiau pas Mizgirius tokią gausybę gintaro – iškart pradėjau galvoti, kur jį pritaikyti. Vilnos karoliai man mieli, nes apskritai mėgstu papuošalus, kurie šiek tiek "duria". Panašių vilnonių karolių teko matyti Paryžiuje, tačiau derinti su gintaru, manau, dar niekas nemėgino. Šios technikos išmokau, kai buvome Škotijoje, ten teko matyti veltinio sagų".

Rasa mano, kad jos darbai pabrėžtinai nerimti: tai veltinio dėžutės papuošalams, kortos. Matyt, neatsitiktinai žiūrovai šmaikštaudami į vieną dėžutę įmetė litą... Veltinio dėžutės itin tinka gintaro karoliams, dėl trinties jie dar labiau blizga. Tokios dėžutės ypač taikytinos papuošalams, kuriems kenkia oksidacija. Būgnų tūzų kortos iš veltinio ir gintaro atrodo labai senoviškai, jos labai minkštos, šiltos ir mielos. "Manau, visi senoviški daiktai buvo labai meniški".

Julija iš veltinio sukūrė Neringos šernų skulptūrėles su gintaro vėriniais ant kaklo. Šernai neatsiejami nuo Nidos įvaizdžio, dažnas turistas susiduria su jais ant kelio, tuo tarpu briedžių jau nebėra – juos iššaudė gamtosaugininkai. Peno Julijai suteikė Nidoje pastebėta vokiečių dama, vedžiojanti šuniuką su gintaru puoštu antkakliu: vadinasi, gintarą matome visur – jis ne tik jūros dovana, moterų bižuterija, bet ir kilmingų šunų puošmena. Taigi, gintaru papuoštas šernas – tarytum Nidos simbolis.

Miglę sužavėjo gintaro meno archajiškumas. Jos padaryti veltinio indeliai dekoruoti archajiškais ornamentais iš gintaro gabalėlių, primenančių paukštį, žmogų. Jos indeliai tarytum skirti kavos – pagrindinio Nidos inteligentų kurortinio gėrimo – pupelėms laikyti. Darbe panaudota archajiška palapininio dygsninio sujungimo technika, kurios ji išmoko Škotijoje.

"Baltų kandžių" grupė ruošėsi bendram kūriniui. Apie tai bylojo ekspozicijos centre dėstoma Miglės inspiruota mandala. Ji kaip meno akcija bus dėliojama Vokietijoje, Diuseldorfe, iš įvairių augalų dalių, padarytų iš spalvoto rankų darbo veltinio. Tačiau menininkės nesieks tiksliai atkartoti tradicinę mandalą. Tai bus intuityvus procesas, kuriame svarbiausia statika ir dinamika, žemiško kvadrato ir dangiško apskritimo simbolika, spalvų ir formų dermė. Tačiau įdomiausia, matyt, bus išvysti veltinio derinį su jaunuolių veidais: skirtingos "medžiagos" suartinamos veltinį "sugyvinant", imituojant juo gėles ir "sustingdant" gyvus žmonių veidus, lyg tai būtų vaško skulptūros ar paskenduolės gėlėse. Šiai tarptautinei parodai ruošiamasi iš anksto. Tai, ką žiūrovai galėjo išvysti – būsimo projekto užuomazga. Mandalą sudarys gamtos dovanos ir gėrybės – vynuogės, vyšnios, gėlės, obuoliai. Kiekviena tekstilininkė daro kitokios rūšies, kitokių spalvų objektą: Rasa – vyšnias, Miglė – vynuoges bei žydras ir geltonas gėles, Laura – violetines ir žalias gėles, Karolina – oranžines gėles, Julija – obuolius ir gėlytes, Rasa – rausvas gėles, Austė – baltas, raudonas, žalias gėles.

"Baltos kandys" kūrybingumu, drąsa ir atsinaujinimu, žaismingumu ir bendravimo atvirumu, intriguojančiu veiklumu velia ryškų pėdsaką Lietuvos meninėje padangėje, judrina meninį gyvenimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


40622. Danguole2005-08-25 21:01
Tiesiog saunu,kad tokios yra,man labai grazu``baltu kandziu``darbai,ir labai pati noreciau ismokti.

105350. gintare :-) 2007-12-19 20:13
ar galite atsiusti nuotrauku ir budu kaip daryti pingines? :)

118085. g :-) 2008-05-22 18:08
Austei Jurgelionytei turiu didele padeka, uz mena, bei uz nuosirdu vaiku mokyma dailes mokykloje.

Rodoma versija 29 iš 30 
14:43:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba