ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-07 nr. 687

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Imobilizacija (52) • "Šiaurės Atėnų" redakcija sveikina skaitytojus (ir truputį save) su dar vienu savaitraščio gimtadieniu ir labai linki (48) • JONAS JACKEVIČIUS. Spektaklis Romoje (3) • "Šiaurės Atėnai" – daugiau negu laikraštis (29) • NEIL WILLS. Mohavio telefono būdelė (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Modernybės paraštėse (30) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (9) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Dialogas "Maldyje" (11) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Apie gylį ir plotį (4) • MARK COUSINS. Knyga ar filmas? (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Prie Baltijos (22) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Du nauji karoliukai vilko dantų vėriniui (3) • Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje. "Gyvenau kap ancis an vandenio" (19) • SAULIUS MACAITIS. "Vienos dienos kronika" (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Vasara su Cezariu (4) • Karaliai (6) • mano laiškas tau (160) •

"Gyvenau kap ancis an vandenio"

Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jau į dešimtą dešimtį įkopusi moteris mielai bendrauja su visais pas ją apsilankančiais žmonėmis. Juzė stebina nuovokumu, gera atmintimi. Ji prisimena visų savo septynių vaikų gimimo savaitės dienas, kokį darbą prieš "sugriuvimą pečiaus" dirbusi... Ilgai vardija, kokiomis aplinkybėmis, prieš kokias šventes, kokiame darbymetyje mirė jos kaimynai, giminės, kuo vaišino moteris per palankynas ar susirinkusius motulės, dėdienės, dieverio pakasynose...

Juzė beveik kurčia, o "galvon ne sopulys, ale sunkumas kap švinas", todėl jos nevarginau įprasta papročių užrašinėtojų apklausos metodika, nesinaudojau jokiais klausimynais. Ji tiesiog kalbėjo; tik viena kita užuomina pasukdavau jos pasakojimą man įdomesne kryptimi. Buvo smalsu, kokie senieji papročiai jai pačiai gyvenime atrodė svarbūs, kokiais tikėjimais, burtais, rodėsi, galima paveikti likimą arba kokios esmingiausios buities-būties detalės, įvykiai išlikę atmintyje, kaip ji juos vertina dabar, turėdama beveik šimtametę gyvenimo patirtį. Žinoma, tai tik dalis iš Juzės Šidlauskienės prisiminimų.

Tai, sakai, apie jaunystį? Kap ty bebūt, jaunystė – ponystė, senatvė – kvarabos ir aimanos... Taučionys buvo, toks kaimynas, tai jo labai gražios mergos. Visos šilkines sukneles pasisiuvį buvo, tai kap stovi an šventoriaus, tai visi in jas, ne in brotstvų, akis žibina. Jas ir praminė "gražuolėm". Visos kitos ajom su auscinėm. Klėtkutėm andarokas – suknelė placi ir ilga palig žemei, pilko milalio nažutkaitė, apvedzota juodu aksomu...

Iki Velykų stovuose sedzi, o paskui Grandavėn vandenai, tai tuos audeklus kultuvėm plaki ir plaki per visų vasarų. Vynioja ricimus kuo sunkiausius, kad cik kap veš nuotakų in bernų nepasakyt – mergos kufaras lengvas. Anksciau vis austa buvo ir austa, ir austa...

Aš pas savo tėvulį, motulį viena mergaitė buvau, tai gyvenau kap ancis an vandenio – vargo neragėjau.

Ar svotai važiavo? Išajau už vyro devyniolikinė, o jau spėjo penki svotai mūs kiemų aplankyc. Bajino, kad svotai važiuot, kad merga graitai išeit už vyro, tai kap gema mergaitė ir jų nuprausia pyrmųroz, tai raikia tų vandenį išlaiscyc nog pirkios slanksco lig ūlyčios vartėlių ar išpylc darželin palig rūtom. Jei moma bijo, kad duktė neužsilikt, tai, paėmus komunijų, išima iš burnos ir parnešus indeda drobės riciman – tais metais merga išais už berno... Viena merga labai neturėjo dalios. Tep ir užsiliko netekėjus, tai jos motka bajino, kad krikštų motka per krikščynas jos neapdovanojo ir tep skūpa buvus, per Velykas jai porą kiaušinukų pameta. Neapdovanojo mergaitės krikštų motka ir neturi tada ji dalios an bernų. Sako, kų nedariau, kų nedariau – užsiliko... Svotavojo man ir našlį. Su pacu galėc gyveno cik pusantrų metų. Per atklausas pasakiau, kad neisiu už jo, nei muzikų vestuvese, nei veselumų. Tėvulis sako, dukrela, už berno išeisi – šeimon pateksi, o už jo gerau gyventai, ponia būtai. Jis vienas an ūkės, geri tvartai, pirkia, vieta gera – netoli Aukštadvario, palei ežerų... Pertarė. Nuvažiavom mes su tuoj našliu Onuškin, užrašėm užsakus pas kunigų ir iššaukė zopaviedzin. Po viskam nuvejom su tuoj mano našliu papietuic. Matau, kad bernas iš Kazokiškės Motiejus Šidlauskis sėdzi palei pečalį ir vis in manė žiūro, žiūro... Važiuojam namo – mano tėvai, aš, našlys. Kalba nesriša. Palei Bičiūnų kaimelį našlalis išlipo ir sako: "Ataisiu atsiklausc šeštadienį, ar veseilių darysim?" Sakau, neik, jei veseilia ir bus, tai cik po rugiapjūtės. "O kas man nupjaus? Rugių prisėta. Aš noriu pacų parsivesc, kad rugius nupjaut". Man jau širdzis užvirė. Nu, invažiuojam Grendavės gojelin, kad jau šitas Motiejus, an kerplėšos atsisėdįs, mūs laukia. Inšoko vežiman ir dartės klausia: "Kap su vestuvėm?" Ma tėvulis ažnat užstrujo: "Nenori Juzytė už našlio..." Privažiavom in kelalį, kur mumi raikia insikraipc in namus, tai jis sako in mani: "Juzyte, ar atvažiuoc svotuosna?" Sakau, in tavi priguli...

An rytojaus nuvejau an Skynimų pas pažįstamų bernų, kad nuveit pas našlį ir pasakyt, kad aš už jo neisiu, suskalbėjau su Šidlausku Motiejum... O man gi vardas Motiejus labai gražus! Dar visai pienburnė buvau, tai po Kūcios sudėjom terbelėn kortelas, vardus surašį, tai aš vis misliu, kad nor Motiejų ištraukus. Kyšč rankų – Macius. Paskiau dzieškelėn vandenio inpylėm ir buvom rūtų priemenėn po gyrnom su samanom suailiojį, kad būt žalios, tai šakutį inmetiau vandenin, vandenį ranku pasukiau. Toj rūtelė aina, aina, aina ir va šiton vieton ir sustojo. Tai dartės Zosia sako, jau tu išaisi Kazokiškėn. Sakau, kad jį svietot!.. Kų gi aš sakiau? A... Našlys šeštadienį atvažiau mūs Grendavės kaiman pas kitų mergų. Aš kap cik prosinaus suknelį, kad jisai ateina, ateina nog tos mergos. "Žinai, Juzyte, ko aš in tavi atejau? Aš atejau saldainių". Jis man buvo jų nupirkįs po užsakų. Sakau, žinai, Vincai, tu man nupirkai saldainių, tai tu palig mano šonų pasėdėjai. Aš su Motiejum Šidlausku juos valgiau, ir kap parejau, vaikai pasciko, tai razdalinau... Apsiženino toj merga su juoj, ale tokia neūdala buvo; paima kų daryc, pjauc, tai po jos rankom viskas puola, raizgos, matažgojas... Tai jis graitai ir paskorė. Aš atsistoju baran su pjautuvu, tai ataina moterys žiūrėc, kap mano rankos vyrba. Aš neužmiengu an pjautuvo...

Atvažiavo kitų subatų svotai nog Motiejaus. Padėjo skarytį, butelį ir rūtų vainikėlį. Jei nenuims vainikėlio, gali svotai aic per duris. Vainikėlis nuimtas, moma kiaušinienį, dešrų kepa... (Buvo pasakymas: "Dar šunys nesulojo, o mergos motka jau paucienį kepa".) Man Šidlauskis kužda, kad kap ateis tėvas an peržiūros, kad nei skarelės, nei pinigų neatnešt... Atnešimas – atsisakymas. Aš tų skarelį pakavojau nog tėvulio. Tėvas klausia: "Ko, ženteli, ieškai". "Va turiu kas brangiausia prieg šoni, bet dar prieg jos raikėt pakinkyto arklio, kelių šimtų litų..." Targavojas mergų, kap karvį an kermošio dera. Tėvas davė dzvi karves ir tris šimtus litų. Sako, duosiu, ale žiūrėsiu, kur ir duosiu. Parvažiau tėvas iš peržiūrų – dukrela mano, bernas kap bernas. Insivedė svirnan – grūdų pripylta, palcys lašinių karo, mėsos kubilas... Cik tu, vaikeli, pas mani viena kap akis kakton, o ty paci šešta būsi. Dar moša mergu yra ir mergos vaikas... Nugi, sakau, tuščia jų, kad cik aš su juom gražiai būsiu. Va kap jis atvažiau, va kap sulipdė mus kas.

Turėjau dar vienų bernų – Kilčiauskų. Jis cik su tėvu buvo. Godnas bernas – in kraučius, in muzikantus. Draugaitė sako, gal tu jį krūkuciu pritraukei? Senos moteros bajino, kad kap Visiem švenciem ar kokiai ty kitai šventei šunta pečiun vištų, tai raikia susiieškoc tokį kaulukų – krūkucį ir laikyc užancin. Kap atsisėda in bernų, tuoj krūkucu patraukia ir pritraukia prieg savi. Ar prauda, ar ne prauda? Tai jau kap mani norėjo imc tas Kilčiauskas! Jei sūnus myli mergų, tai galėc jo tėvu negerai ir jis an manį pasakė: "Paslaidėla". Aš tadu tam bernu: "Stasy, tu daugiau in mani neik, man su tavo tėvu gyvenimo nebus". "Prabūsim, kiek tas mano tėvas gyvens". "Tai aš lauksiu tavo tėvo smercies! Tegu gyvena, kad tu ir karveliu ulbėsi, mani neprikalbėsi. Rasi kitų". Jis pas mani neatejo ir neatejo. Ir mano vakaronės, ir vestuvės – nėra... Pirmadienį bernas jau veš mani in savi, kad atlakia bernėkas: "Juzyt, tavi žilas dziedas šaukia". Kilčiausko tėvas. "Vaikeli tu mano, dukrela mano, dovanok tu man. Mano Stasiulis tavį verkia kruvinu ašaru. Mani išvarė iš namų, kad paprašytau. Aš dzykai an tavį pasakiau". Ai, sakau, dėde, tu an manį pasakei, man neprilipo. Kitų marcų tau Stasiulis parves... Stasys ir po veseiliai mani persiimdzinėj: "Juzyt, nėra man gyvenimo be tavį".

Kokios gi pirma vestuvės buvo? Kviecų primala gyrnose, per sietelį išsijoja ir maišo pyragus. Pečių priroglina. Grikinių babkų prikepa, bet jas palienka anryt, o pirmųdzien iš bulbų tarkuotų prikepa bandų. Matai, iš bulbų gardu cik, kol šilta, o grikinė ir būna minkšta. An rydzienos grikinių atneša rėcį ir supila an stalo. Kovos priverda, prabalcina pienu. Kap baigias kova, nuveina už kluono, kmynų prirovė, prirovė, uzbonus pristato. Medų darė iš saldaus pieno ar maslionkų. Užstato maslionkas an plytos ir verda, verda, verda. Inpila cukraus ir maišo, maišo... Cirštėja, cirštėja. Paskiau cukrų padegina blėkutėn, kad pasdaryt rudas, ir supila maslionkose. Sustengsta, tai nor tu nestrauk nuo stalo, kas per gardumas, kap cikrinis medus, kruopukėm nuvejįs... Aš kap suveidzinėjau su savo draugaiti, tai sakau: "Tapilia, ar tu valgytai tep kap pirma per vestuves, ar valgytai grikinį babkelį?"

Prieš šliūbų veseilinykai iš berno pusės, pasodzyci už stalo, nevalgo, neima burnon anei, anei... Rėkia: "Pasūdzyc raikia, pasūdzyc raikia..." Tai raikalauna aduoc pasogų. Raikia aciduoc ar užgarantuoc, kad bus aduota. "Dar nesūru, dar nesūru..." Tai kap atneši abrūsų, vienam užkari ant kaklo, antram, treciam: "O dar saldu, saldu!" Visur raikėjo nuotekai atsipirkc abrūsais; an vežimo paliekci abrūsų, pas slankscį – abrūsų, pas pečių... Išveda šokc, tai tų šokėjų apsupi stonu ar abrūsu, kitas išsiveda – vėl duodzi. Nuotekai dar pridainuoja: "Mūs martelė šiokia, / ar būs martelė tokia, / mūs martelė ūltoikėlė / darbelių nemoka. / Išmokys bernelis darbelių darycic / Ir rugelių pjaucic, / ir grikelių raucic..." O jau nuoteka sėdzi lūpų patempus. Jei anyta priaina ir pasako: "Tai graži mano martelė, darbelių dirbėjėlė..." Apriši anytų skareli. Nu tai vėl po keltuvių an rytdzienės mano anyta sako: "Duosiu tau, martela, raktus pečio". Padavė šluotų, kačergų, ližį... Raikia acimainyc, man jau gana – vėl abrūsas ar juosta. Po vestuvėm rūtų vainikėlį pasdėjau skrynion po audeklais, o kap likau viena, praardiau paduškų ir indėjau. Bajina, kad vainikėlis apsaugo nog gryzbatos. Ar ca prauda, ar ne? Bet kol tas vainikėlis sudūlėjo, pelais virto, tai su vyru gerai sugyvenom. Bet atejo čėsas, kad jis negeru keliu patraukė... Ale ca kita pasaka.

Vai tai, dukrela mano, klausi, ar gerai man buvo pas anytų? Aš tėvam nepasiskundiau, kad man bloga, bet visko buvo. Moša, merga su vaiku, nezgadna buvo. Palaistuvis. Vienų pakavoj, kitų susgrėboj. Šeimai negarbė. Tai visi an jos dancį pakabinį. O ji sako: "Kurva an šešių arklių joja". Ir kų tu jai padarysi? Jos bernas kitų paėmė. Kap sako, bernu kas – jis kepurį an galvos ir nuvejo, o tu, merga, liūliuok.

Valkininkėn buvo to berno šliūbas. Tai mano moša paskvietė dėdzienį, ba toli nuveic, kad nebūt markatna – ir nuvej in kunigų. "Kunigėli, ar galima altorius užkloc stonu?" "Jei raikia, tai klok". Man atrodo, galėj kunigas ir prasvaryc... Ji užklojo per visų altorių stonų drobės. Jos buvįs bernas atej šliūban, o ji priai prie jo ir sako: "Užklojau altorių, tai kad tu atsigultai an tos drobės, kad tavo kojų pirštai nuveit užpakalin, o pencys priešais, kap tu mani apgavai". Tai to berno nuoteka per duris. Paliko ženykų vienų vidurin bažnyčios. Valionų nuo galvos, sėdos ratuose ir nuvažau. Galėc po pusė metų vis ciek su juoj apsižanino. Gal Dzievas ir pakoroj; graitai jis pamirė. Pamirė ir bastrukas. Susgrebojo mergaitį su kitu.

Kap gimdiau? Vai, dukrela tu mana, vaikas man pagimdzyc – kap kųsnelis duonos nuryc. Pirmų bernėkų tai dar kiek pasmūčinau, o paskiau nei negalvon. Jei anyta gulėj – va mano galva, va jos – ir aš mergaitį pagimdiau, tai ji sako, aš nei negirdėjau, kiba kas tau šitų vaikų atnešė. Vai, pone Jėzau tu šventas! O kitų mergaitį pagimdiau rugius pjaunanc. Daug rugių buvo pjauc. Po mendeliu sugriuvau ir prijuostėn parsinešiau dukrelį. Moma mano priimdzinėj vaikus, kap atej – jau buvo po viskam. Vaikų paguldė niekotaitėn, pakepė du kiaušiniu an sviesto, rūtų an viršaus drabnai patrupino ir sako, gulėk, ateisiu vakari. Ir ji rugius pjovė. Ji išejo, o aš valgyc nedaturiu. Paskėliau, išejau priemenėn, skrynion radau lašinių, kiaušinių, atsinešiau skiedrelių, pasistatiau trinoškas ir priskepiau kiaušinių an lašinių. Parejo draugė nuo rugių pietuic, anyta sako: "Kų gi palažnykei duoc valgyc?" "Aš jau valgiau. Kiaušinių priskepiau". Vajajai... Tai tu laimynga. Po tokiai ligai negalima išaic – suparaližuoja. Sakau, jei Dzievu neraikėj, tai ir velnias neims...

Tai penktadienį pasgimdiau, pirmadienį pasisiuviau suknelį krominį ir antradienį su vaiku nuvejau rugių pjauc. Dartės vyras užmetįs sako: "O ir pjovėja gera ataina, och dar pjausim!" Ir anyta: "Pjauk, pjauk". Vaikų mendelin paguldiau ir stojau pjauc. An kalno Karužienė gyveno, tai sako: "Aš kap pamatiau tavi pas rugius, tai norėjau ataic ir tavi pravaryc. Tokiai negalima – an akių puls". Ir kol moteriškė neinvesdzyta, negalima po laukus žargscycis – javu negerai. Taigi aš ne po svecimus žargstiaus laukus.

Nei man vidurio sopėjo, nei man rankas užpjovė. Sako, kad nesopėt vidurio per vasarų, tai kap pirmų kartų pamatai driežų, raikia jį pasgauc ir pervaryc per andaroko juosmenį – visų vasarų vyniosies kap driežas, vidurio nejausi... Pjaunanc rugius degina. Nusvelki suknelas, cik su baltiniais liekci. Tai bobos susišvilpia. Dėl vėjo. Švilpia in dangų, o paskui rėkia: "Vėjali, vėjau, atnešk mumi visų orelį". Kol pjaunam rugius, tai prapjovų pėdas – "gaspadorius" – sėdzi kampan. Kadaise tai dar ir pirmus tris nupjautus šiaudus pasiženklina. Kad iš jų susuksi lizdų ir ty apsigyvens karveliai, tai tų pirkių aplanks perkūnas...

Septynis pagimdiau. Apsergu, tai paprašau mošos: nuveik, bobutę pašauksi. Jei toj bobutė inej pirkion, viskas gerai. Sakau, ceta, kap tu inejai pirkion, aš jokio sopulio nejaucu. "Vaikeli manas, aš tokių maldelį turiu. Ainu in tavi ir sukalbu..." Kap būna krikščynos, tai bobutei rankas nuprausi ir tadui stonų audeklo iš ricimo atpjauni ir bobutį apsupi; tu gi man dukrelį parnešei, būk duža ir greita... Ir bobutės košė jai "uždirba". Prikepa paucienės, dugneliu užvožia ir nešioja aplinkui stalų, ir visap giria. Sveciai an dugnelio ir padeda kokį pinigų. Paskiau tų paucienį visi sukaštavoja – bobutės košę... Vienas mano bernėkas vienuolikos savaitių pamirė. Ot, kap tokis mažas, netep ir gaila. Vienų Dzievu adaviau, tegu jis augina.

Sakai, ar buvo velnių? Anksciau daug velnių buvo, o dabartės nesuseina. Dabartės žmonės – velniai... Mano momos jaunystėn velniai in vakarėlius ataidzinėj su kepališais ir naktaizom. An čebato užmynsi – tuščia. Mano laikais kitųroz aini iš šokių, tai matai, kap kas aina priešais ir an liežuvio graina: tili, tili, tili... ir šoka. Bernai pradeda akmenais straigyc straigys; tai pragaišta... Ale kokis nečystas dūkas vis ciek yra. Mano vyras paskorė. Jį nečystas dūkas nusvedė. Aš jį pilniojau ir pilniojau. Vakari aina kluonan, užlipa an šieno ir vadelas užsitįsia. Aš atsisėdu palei kluono duris ir prasėdzu, ausį atkišus. Būdavo, sutemus kalba: "Kur jūs mani vedat? Dar man penktadienį raikia karves atganyc – pradzienykas. Atganysiu, tai tadui gal aisiu". Prauda, penktadienį atganė, o šeštadienį pasdarė. Nečystas dūkas ir vienų moteriškį iš Samnykų vedziojo. Ji atejo kolūkio kopūsto išsipjauc, išsivyrc rydzienai. Kad ataina kokis vyriškas. Sako, aš bėgc. Nebėk, aš irgi išsikirsc galvelės atejau. Išsikirsiu ir aisim. Tu aik paskum mani. Ir veda. Jai aic in Samnykus, o ji aina in kitų pusį. Jų kap kas stumia. Ir vedė vedė – atvedė in ažerų. Žiūrau, kad Vilkdesnis. Pradėjau poterauc, žegnocis. Atsitokėjau. Būt nutapinįs, bet Dzievas sugrųžino protų. Ji paci man bajino.

O kap man buvo. Apsirgau. Nuvežė mani duktė in Lentvarį. Antrųnakc va tep va guliu palig sienos, kad, klausau, dainuoja: "Motula širdela, tai tau, tai tau / Auginai dukrelį ne sau, ne sau..." Tokiais dzykais balsais. Ir matau aina vyrai, moterys pro mano lovų, o vyrai toki gražūs, toki gražūs... Ir vaikaicus vienus nešas, kici pacys aina... O paskui žiūrau, kap išsižioja, tai dantų nėr ir kad jiej gi numirį! Tai aš kūloku per lovų, per lovų... Duktė atlėkė. Sakau, žmonės, numirėliai vaikscioja. Aš sergu, tai jau tota atsiuntė manį paimc. Ji sako, nieko nėra. Kitų vakarų cik saulė nuslaido – vėl dainuoja. Duktė rožančių davė, švencytu vandeniu apšlakstė, švencytom žolėm parūkia. Pragaišo. Dukrelė sako, jei būtai namie, būt tavi nuvedį ažeran, ba vienų iš Grendavės ir nuvedė.

Apie dūšias? O kas tas dūšias regėjo? Pavalgo Kūcių, tai šaukštus sudeda, sudeda, kad nebūt apvirtį. Moma, tai kol tu tep darai? Parais dūšios. Gal valgis, gal nevalgis, bet raikia palikc.

Viena moteriškė liko viena, tai ji vis pas mani Kūcion ataina. Vienais metais, sako, neateisiu, noriu pabūc per Kūcių namie. Sako, pavalgiau, atsiguliau. Nežinau, ar užmigau ar ne, bet aiškiai matau, kad kur durys – laiptai. Paskėliau, laidziuos tais laiptais žemyn, žemyn. Visur stalukai, stalukai ir žmonės sėdi. Tai trys, tai keturi žmonės, tai du vaikaicai, tai du seneliai valgo. Visi žiūro in mani. Kur tu aini? Savo Andrio, vyro ieškau. Aik žemyn. Ainu, kad paciam gali tamsi ugnelė dega, už staluko mano vyras tokis kūdas, tokis menkas. Andriau, ko tu tokis menkas, ko ugnelė kap cik žiba? Visur kitur šviesu! O kų aš padarysiu, kokių man uždegė, tokia ir dega. Gal tau valgyc maža? Kap kadu duoda daugiau, kap kadu mažiau. Nuo to priklauso, kap žmonės neša žebrokam... Tai, sako, aš nunešiau ir padalinau žebrokam. Daugiau nesisapnavo, kad maža valgyc.

Ir per Visus šventus, sako, raikia nešč dziedam – žebrokam. Pirma jau ragaišį turi kepc dziedam. Ruginį, apsalusį raugų grikiniais myltais apmaišo... Duodzi už mirusius. Kap pats meldzies už dūšias, tai gerai, bet kap duodzi dziedam, tai jau labai gerai. Viena moteriškė bajino: "Daviau bobaitei "dziedam" puodukų kruopų, tai, sako, man prisisapnau numirėlis ir pasakė: "Kad man dar gerai, tai gerai". Kruopos geriausia. Aš sakau, dukrela mano, paduok žebrokam. Duktė sako, jie prageria. Kur jie nori, ten deda, sakau, tavo paaukota. Jei yra Dzievas, gal per tavo aukų nebaščiku tėvu bus geriau.

Ar bijau smercies? Kad ir menkas gyvenimas an žemės, ale vis geriau, kap gulėc po žemėm. Kap ty Dangus, ar yra, ar nėra – mes ty nebuvom, o kad pakasa žemėn ir kirmėlės graužia, visi žinom. Aš savo vaikam sakau, jei žinotau, kad Dangun suveitau su savo vyru – nebijotau mirc. Ar ty Dzievas, ar ty kas paklaus: "Su kuom būtai?" Sakytau, su vyru. Su tėvais buvau devyniolika metų, o su vyru – penkiasdešimc. Atrodo kap viena dziena.

Niekas nepasako, kap ty Dangun. Aš vaikam savo sakau, kap pamirsiu, tai paraisiu pas jumis ir viskų paporysiu. Sako, mamyte, kap tu iš tep toli paraisi su savo menkom kojelėm?

Jeigu yra Dangus, tai aš jį matiau. Dukrala mana, bus mano sapnuota. Rodos, ainu iš Rūdiškės, ir važiuoja tokis traktoraicis, ir žmogus sėdi. Plaukai juodzi, ūsukai juodzi. Važiuoja, in mani žiūro ir juokias. Mano Motiejus, ale Motiejus be ūsaicų. Kur tu vaikščioji? Sakau, grįžtu namo, kojose sopulys, negaliu paaic. Jis nuvažiau, o aš ainu ir ainu, ir ainu. Inejau neragėto gražumo klonėn. Žolukė mažiukė, lygi, o sodai žydzi gražiausiai. Prieš akis kalnas – kap cik ne in dangų... Matau, vėl tas pats vyras – Motiejus ne Motiejus – važiuoja. "Tai ko tu ca vaikščioji?" "Noru užaic an šito kalno. Ca statu, o kelalio jokio nerandu". Jis man sako, prosta aik šitu keluku. Aisi, aisi ir daaisi ravų, ty beržai augs, tai paskraipk po ciesiai. Aš tep ir padariau. Užeinu an kalno, o ca dar gražiau; žalia žolytė padlig žemės nupjauta, o tankiai susėmus, o aš ainu kap minkščiausiu pūku, jokio kojų sopulio. Sodai po vienu žiedu... Keturios pirkios kap sklinyčios po sodų išsimėtį... Kad stovi bernėkaicis va tokis va. Ogi mano bernėkas pamirįs. Bernėkaicis in mani žiūro ir juokias. Sakau, kap tu ca būni? Ar nebijai vienas? Jis žiūro akutes išvertįs ir juokias. Juozuli, sakau, tai tu būsi mano sūnelis? Ir mėlynais rūbaicais aprengtas. Pabudau. Ir kas man buvo paklausc ko daugiau; apie jo tėvulį paklausinėc, ar jis žino, kad jo tėvas an kapinių guli... Vaikai sako, mama, tu susgalvojai. Ne, matiau, o jei ir sapnas, tai kap sudėta.

Aš sakau, kap toj dūšia bus gyva, jei žmogus pamirįs. Visap bajina. Viena moteriškė sako – sapnuoju, kad aš stoviu an kapinių ir matau pilnas kapines žmonių, visi nabaščikai. Tai dartės aš klausiu: "Kų jūs darot kap numirėlį atveža an kapų?" "Kap atveža numirėlį, tai mes visi ainam žūrėc ir dziaugiamės, o labai verkiam, kap jūs nog kapų ainat ir mus paliekcit. Mūs niekur nelaidzia išaic, kol mes ca neatpakutavojom..." Moteriškė taryc buvo šventa, nemelagė...

Tai, dukrela mana, prabūta kap nebūta. Sulaukiau Sekminių, dartės mislinu, ar sulauksiu Žolyninės...

Parengė Nijolė Marcinkevičienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12567. Ežiukas rūke2004-02-09 19:05
Iš pradžių maniau, kad nevaliosiu tokį ilgą svetima tarme išguldytą tekstą perskaityti, bet kai pradėjau, tai nė nepajutau, kaip visą su didžiausiu pasimėgavimu perskaičiau. Gera, kad atsiranda pasišvenėlių, kurie tokius šviesius kaimo žmones suranda, pašnekina, užrašo.
Kita vertus, kai mūsų kartos vienas kitas ims ir įkops į dešimtą sešimtį, ką jis galės papasakoti tokio būtiško ir širdin stringančio? Kas bendro galėtų būti tarp šio ir to kada nors užrašysimo pasakojimo? Gal tik tai, kad pusė giminės išėjo pasirinkusi kilpą... Graudu.

12572. Karuzaite2004-02-09 20:59
Nuostabus tekstas. Kazkaip net nepatogu si betarpiska pasakojima "tekstu" vadinti, jis taip skiriasi nuo iprastiniu po siuo terminu besislepianciu imantrybiu.

12589. Artūras iš Vilniaus2004-02-10 04:34
principe jo, pasijutau kažkodėl, kad Lietuva vis tik Europoje - nors ir kaip ten visokie iš ******** ********* stengiasi man įteigti kitaip

12590. Cinikas2004-02-10 05:06
NU nu, kas cia idomaus? Ir kur cia Ewropa? Skurde, gerimuose, paleistuvystej? Ar gal paryzietiskose madose, mociutes sitaip dievinamose?

12597. quasi modo2004-02-10 08:19
"Jei moma bijo, kad duktė neužsilikt, tai, paėmus komunijų, išima iš burnos ir parnešus indeda drobės riciman"... Patiko... Čia irgi apie Lietuvos vietą kažkur.

12655. Artūras iš Vilniaus2004-02-11 03:19
- nežinau (12590 to Cinikas), tiksliai suformuluoti tingiu, -- gal privatume, tolerancijoje, energijoje, paprastume, aiškume (mažai dialektikos), o labiausiai tai emocinis kontekstas - diversity - kuris atsirado būtent ŠA. Šiaip visi net Egiptas (skaitosi bliže k evrope) pardavinėja autentiką, o arabai (Saudo Arabija) ginkluojais labiau už amerikiečius

Nors principe - pagalvojus Tu teisus
o gal ir ne

12690. vaiva2004-02-11 14:43
Prisimenu ankstyvą vaikystę (prieš 27-25 metus), praleistą tose apylinkėse (minimuose Samnykuose). Pas mamos dėdienę ateidavo moteriškės (sakydavo - "kieminėja"). Tas kieminėjimas buvo ypatingas reiškinys (žemaitės taip "nekieminėjo"). Svečiuodavosi viena pas kitą, "bajindavo" gyvenimo istorijas, aptardavo kasdienius rūpesčius, kartais tuose jų mintijimuose atskambėdavo senųjų papročių, tikėjimų atšvaitai. Su "pletkais" tai neturėjo nieko bendro (bent neprisimenu piktų plepalų apie žmones). Kažkoks skaidrus atrodė jų pasaulėvaizdis. Jos buvo nepaprastai dvasingos ir aristokratiškos. Jų namuose visada buvo labai švaru ir tvarkinga. Tose apylinkėse kiekvienas didesnis akmuo, kalvelė, ežerėlis, pelkė ar griova turėjo po kelis variantus sakmių - pasakojimų,- dzūkai ilgiau nei kiti Lietuvoj ir Europoj turbūt sugebėjo tai išlaikyti. Tas mokėjimas išlaikyti savastį, intuityvus ir gilus suvokimas tikrųjų vertybių, žinojimas, kad priklausai tai žemei ir tai "kieminėtojų", suspėjančių visus darbus nudirbt, bendruomenei, turbūt ir buvo pagrindas pozityviai vertint gyvenimą ir jaukiai jame įsikurt.

12752. Asta :-) 2004-02-12 18:04
Nepaprasta atgaiva akiai ir širdžiai... Pati esu užauginta močiutės rytų aukštaitės. Jos pasakojimai, nesugadinti skurdžios mūsų kartos kalbos, - pagrindas po kojomis ne tik man, bet ir mano vaikams.

12807. Dalia2004-02-17 13:10
Tokius pasakojimus jau seniai žurnalo pabaigoje spausdina "Liaudies kultūros" žurnalas. Skyrelis vadinasi "Žmonės pasakoja". Ir ten jie labai geri, ir autoriai - parengėjai tie patys. Gal, sakau, "Šiaurės Atėnai" susijungs su "Liaudies kultūra"? Būtų neblogai. Girdėjau, kad Juozas Šorys jau dirba abiejose redakcijose iš karto. Kodėl kitiems nepabandžius?

12818. to: Arturui2004-02-17 14:18
Rašyk į "Respubliką" savo pamokslus, "Vakaro žinias" ar "Komsomolskaja pravda", vakarietis atsirado.

12847. miaumiau2004-02-18 16:05
Staiga supratau kodel su bernais man nesiseka... Ar galima pasikeist kriksto motina?

33777. Inga :-) 2005-05-11 09:54
Mano nuomone galėtumete daugiau aprašyti straipsnius. :)

33778. Snieguolė :-) 2005-05-11 09:57
JUSU STRAIPSNIS YRA LABAI DIDELĖ LIEVATŪRA. TAI TIEK.ČIAU KUZIAI

33779. Stewfanija :-( 2005-05-11 09:59
JUSU STRAIPSNIAI YRA LABAI ŠLYKŠTUS IR NUOBODŪS, NET MANO BABA APSIVĖMĖ.

33780. gIUBadgfsdgfaW :-( 2005-05-11 10:03
LABA DIENA ATĖNAI, JUSU STRAIPSNIAI YRA PERDAUG BANALUS KAD SUPRASTU MANO PENCININKE BABŪNE JI REIKALAUJA KAD JEI PARNEŠČIAU ŽIBUČIŲ ŽIEMOS METU KA MAN DARYTI JI MANE RYJA IR VEL IŠVEMIA AS JAU SMIRDŽIU ŠŪDAIS KUR MAN KREIPTIS?

54894. regina2006-04-05 13:29
Tiesiog perliukas šitas Močiutėlės pasakojimas:kiek jame išminties, koks kalbos žavesys. Tik iki 15 metų turėjau savo Babytę, Tėtuko mamą, kuri nuo trejų iki šešerių metų augino- bet iš jos gautus lobius tebeturiu iki šiol. Šis pasakojimas man priminė Jos išmintį, gerumą,toleranciją kitam žmogui.Puiku, kad "Šiaurės Atėnai" turi tokį skyrelį. Sumodernėjo, supanašėjo net sodžiui skirti leidiniai,ir apie tokius žmones retai parašo. O tokie gyvieji perliukai iškeliauja į Anapilį, tad reikia suspėti pakalbinti...

54973. rima :-) 2006-04-07 09:37
Nuostabu.

96970. Jolita :-) 2007-09-21 16:39
Fantastiškas mano vaikystės kaimo Šidlauskienės paskojimas. Viskas taip ir aatsigamino - ir tarmė, ir apylinkių vaizdeliai, ir mirę artimieji...Reikia važiuoti, bent po Grendavę pavikščiot.

183485. Jolita :-) 2010-02-19 18:08
Tik nesuprantu kur cia rasti filosofiniu minciu. Gal jus zinot?

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:46 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba