ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2004-02-07 nr. 687,
www.culture.lt/satenai/

Imobilizacija

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Taip atrodė autoriaus vidinis pasaulis nutrūkus Achilo sausgyslei, kurią fotografavo ir susiuvo mikrochirurgas Dainius Balčiūnas

Šiandien fizioterapijos kabinete mano kaimynas pasitaikė iš biurokratų luomo: medicinos seseriai prisipažino visą gyvenimą praleidęs prie popierių. Kai elektroforezės aparatas jam pradėjo skaudžiai kandžioti nugarą, ėmė cypti. Patariau pakentėti, nes gali būti, kad auga sparnai – nesutiko, sakė, sparnai jam augti negali. Biurokratas, milžiniškas stažas slegia pečius.

Gailestingoji sesuo klausia, ar teko matyti muzikinį spektaklį, kuriame rojaus gyventojai labai mielai domisi pragaro realijomis. Apie muziką su manim kalbėti beviltiška: esu kurčias kaip Beethovenas senatvėje. Kad ir kaip būtų, nuomonė, jog rojuje bus labai nuobodu, o pragare – linksma, nes susirinks labai solidi, margaspalvė genijų komanda, man kelia abejonių. Vien dėl kaimynų: kur kas mieliau pakęsti nuobodžiaujantį, žiovaujantį kaimyną be savybių nei kokį nors išradingą šunsnukį, be perstogės rėkiantį iš skausmo.

Kaip įprasta, labai bendrauju su gailestingąja seserimi. Papasakojau jai, kaip deduosi smirdintį kompresą, pasirodo – viskas negerai.

– Čiukčia, – sako ji.

– Ne visi gali būti olandai, – atsakau. Nepažįstu nė vieno olando, bet skamba kažkaip paguodžiamai.

– Kompresas be polietileninio maišelio neveiksmingas, – sako g. sesuo.

– Vieną maišelį ant kojos, kitą – ant galvos su klijų "Moment" priedais? – pasitikslinu.

– Tuomet būsi ne čiukčia, o belgas, – koreguoja savo išvadas g. sesuo. Nepažįstu nė vieno belgo, bet tvyro nuomonė, kad jie ramybės sinonimas.

– Polietilenas labai kenksmingas, – sakau g. seseriai. – Man koja nukris.

– Nė vienam dar nenukrito, – pasitelkia savo patirtį g. sesuo.

– Kas nors juk turi būti pirmas, – apeliuoju į neišnaudotas galimybes.

– Čiukčia, – sako g. sesuo ir išvažiuoja pirkti ramentų.

Elektroforezė, Bernaro srovės, ultragarsas, šviesos terapija – skamba kaip inkvizicijos kankinimo prietaisų sąrašas. Bažnyčia turėtų artimai bendradarbiauti su fizioterapeutais – kai per tavo sausgysles paleidžiama elektros srovė, šėtonas pagarbiai pasitraukia: siela – kaip pirmasis sniegas ant kūdikio plaukučių, galvoje "Ave, Maria" ir panašiai. Be to, jeigu jau esi įtrauktas į pragaro kandidatus, gali po truputį pratintis, paprašyti, kad medicinos personalas pastiprintų srovę: juk negali šiuolaikinis pragaras būti senoviškas, su bliūdais, puodais ir verdančia smala. Neabejoju, kad ten seniausiai viskas kompiuterizuota. Jeigu H. Boschas tapytų dabar, nelaimingieji būtų perverti ne arfos stygomis, – mažų mažiausiai aukštos įtampos laidais, o operatorius velnias spaudinėtų laptopo klavišus.

Bažnyčia ligoninėje galėtų pasisemti dar ir kitokios patirties: pavyzdžiui, išspręsti gėdos, drovumo problemas. Kunigas įlenda į būdelę, užsidengia užuolaida, o nusidėjėlis pašnabždomis, nusisukęs nuo bendruomenės, lieja jam į ausį nuodėmių nuodus. Paskui kunigas ir vaikšto kaip islamo teroristas savižudis, tikras žmogus bomba, prikimštas nuodėmių trotilo. Gydytojai kur kas mielesni už kunigus: kvepia ne žvakėmis ir vainikais, o muilu ir teisingais preparatais, laido sąmojus, pavyzdžiui: "Vodka – sila, sport – magila".

Ligoninėje – viskas vieša, rodai savo užpakalį dešimčiai žmonių ir jokios gėdos, varai į "antį" atsigulęs, o gailestingoji seselė klausia, ar gerai sekasi; be abejo, blogai sekasi, nes prakeikta spinalinė narkozė numarino visus nervus ir raumenis, o dar kai kas nors klausinėja tuo metu, kai šlapiniesi, ar gerai sekasi, visiškai blogai sekasi, tačiau drovumo – nė lašo. Arba guli iki pusės atjungtas, mikrochirurgas kapstosi tavo kojoje kaip nuosavam stalčiuje, o tu staiga užčiuopi svetimkūnį ten, žemiau pusiaujo, ir nė lašo gėdos, kad su tavim guli dar kažkoks kūnas, jauti, jog tai ne tavo kūnas, paprasčiausiai guli dar su kažkieno kojomis, čiupinėji kažkieno klubą, o gėdos nejauti. Ir netgi tuomet, kai po operacijos aptinki, kad tas kažkas, tas svetimkūnis, narkozės metu įsitaisęs žemiau juosmens, prišlapino tau į trumpikes, nė kiek nesijaudini ir nerausti, džiaugiesi, kad bent jau neprikakojo.

Tiesa, senosios tradicijos vyrai, vyrai, kurie miršta iš gėdos, kurie greičiau pasirinks vėžį, nei paslaugiai atkiš užpakalį urologo pirštui, tie vyrai ligoninėse jaučiasi prastai – jiems gėda. Mano dėdė, jau seniai pavirtęs dirvožemiu, buvo pasibaisėjęs ne jam diagnozuotu piktybiniu augliu, o tuo, kad medicinos sesuo lyg niekur nieko čiupinėjo jo galiuką, čiupinėjo taip, tarsi tai būtų pamesta pirštinė, įsivaizduoji, sakė man dėdė, pirštais, lyg niekur nieko! Senosios tradicijos vyrai daro vaikus, laido prie stalo nešvankius juokelius, bet atsisako save suvokti nuleistomis kelnėmis, jie gali nė nesusimąstę pakelti ranką prieš moterį, bet apnuoginti savo bejėgiškumą prieš moterį jiems nepakeliama. Taip ir miršta nepažinę savojo kūno, atsisakę pripažinti, kad jis gali būti nevienalytis, kad jį sudaro daug įvairių dalių, kurios ligoninėje praranda savo mitologiją, tampa elementariausiais mėsgaliais. Tiesa, ši tradicija jau nyksta drauge su jais. Sunkiai, bet patikimai mirštanti vyriškojo kūno mitologija.

Biurokratijos genijus, gulintis ant kušetės šalia manęs, pūkščia ir cypčioja.

– Sparnai? – klausiu kiek įmanydamas optimistiškiau.

– Ne-a, – atsako jis. Netranscenduoja nė už ką.

G. sesuo, išgirdusi balsus, atskuba pasiūlyti gailestingumo. Kaimynas, matyt, apsigalvojo ir nesiskundžia: laukia, kas bus toliau. Elektra gali išblaškyti sunkiausias abejones.

– Ką ten matai? – klausia manęs g. sesuo, kad apsilankymas mūsų celėje nebūtų visiškai bergždžias. "Ten", matyt, yra lubos, į kurias spoksau, plėšriai kandžiojamas anodų ir katodų.

– Norėčiau jums duoti kyšį, kokį nors indą su tauriaisiais gėrimais.

– Labiau nei dabar tavimi vis tiek nesirūpinsime, – šypsosi g. sesuo. – Ir priimame mes tik dovanas.

– O kai taurusis gėrimas pasibaigs, apskritai užmiršite, – sakau. – Panašu į mėsos perdirbimo kombinatą. Beveidis konvejeris.

– Užmiršime, – nesipriešina g. sesuo.

Dar sykį atidžiai perskaitau lubas: jokių naujienų, tas pats, kas ir prieš savaitę. Iš viršaus tekėjusio skysčio suformuoti rusvi ratilai, šlapimo geltonį primenantys koncentriniai ratai vėl provokuoja kalbą apie pragarą.

– Jeigu pragaras egzistuoja, – sakau g. seseriai, – tai greičiausiai jame kankinama nuodėmių nedarymu.

– Pastiprinsiu srovę, – sako g. sesuo.

– Įsivaizduokit, gašlūno siela nebegali spoksoti į didžiakrūtes moteris ir geisti savo artimo žmonos, pavyduolio siela nebegali pavydėti, paprasčiausiai nebėra ko pavydėti, nes sielos nė velnio neturi. Kaip vėjas, kuris net nežino, kad jį vadina borėju, brizu ar pasatu. Kai negali nusidėti, tuomet kyla kančia. Visą gyvenimą užsiėmei nuodėmių gamyba, patekai į pragarą – pagrindinis tavo hobis nieko nevertas. Prisiminimų daugybė, o nieko su jais nebegali padaryti, jokių galimybių panaudoti. Jeigu pragaras yra, jis labai panašus į senatvę.

– Kam tau visa tai, – klausia g. sesuo, klausia taip, kai negali suprasti: retorinis klausimas ar šiaip.

– Kas?

– Pragaras, sielos, kančios. Senatvės baimė?

– Vienas japonas yra sakęs, kad šiais laikais labai nelengva būti vaiku.

– Nepažįstu nė vieno japono, – sako g. sesuo. Paskui pažiūri man į akis. – Tu kada nors šypsaisi?

– Tik stomatologo kėdėje, – atsakau.

Operuojamą koją chirurgas ištepė dezinfekuojamuoju skysčiu, ir ilgą laiką pirštų nagai atrodo nulakuoti rausvu laku.

– Dailiai atrodo, tiesa? – klausiu gydytojos, kuri viską žino apie kineziterapiją. Jos kabinetas primena vaikų žaidimo kambarį: pilna spalvotų kamuolių.

– Dabar prašyčiau prie švediškos sienelės, – šypsosi gydytoja. Aš mieliau rinkčiausi švedišką stalą, bet čia tik sienelė.

– Jūs tik neįsižeiskite, – sakau gydytojai, ir iš karto nuotaika pašlyja – kaip galima prašyti žmogaus neįsižeisti, jeigu rengiesi jam pasakyti kokią nors bjaurastį. – Seniai norėjau paklausti gražios moters, ką jai reiškia nešioti... (ir nebežinau, kaip suformuluoti – savyje ar ant savęs?) štai tokį akinamai begėdišką grožį. Ir ypač – gydytojai. Vyrai, kuriuos ištinka liga, iš karto pasijunta esą neišvengiamai nusipelnę motiniškos globos. Su gydytojomis, su medicinos seserimis jie kalbasi taip, kaip turbūt net su motinomis nėra kalbėjęsi. Gydytojos jiems – motinos madonos, kurios negali atstumti negaluojančio čados. Kaip visas šis globos troškimas virsta gašlumu ir nešvankiomis užuominomis, galėtų papasakoti ponas F. iš Austrijos. Aš nežinau, be to, man tai ir nerūpi. Jeigu kada nors mano pasąmonė ir geidė motinos, tuo pat metu primindama, kad reikėtų pašalinti kliūtį – tėvą – manau, kad tai mane dar labiau daro žmogumi, o ne gyvuliu. Tai tragiška žmogaus prigimties pusė, tragiška senųjų graikų tragedijos prasme, o gyvuliams tragizmas, sutikite, nebūdingas. Ir jūsų grožis, gydytoja, jeigu jo nesuvoksite kaip tragizmo, kaip vieno iš jumyse gyvenančio žmogiškumo paliudijimo, šis begėdiškas grožis jus pražudys.

Kiekvienai dienai reikalinga paslaptis. Jeigu atsikėlęs iš ryto iki smulkmenų žinai, ką veiksi visą dieną, geriau spjauk į tokią dieną ir negyvenk jos. Kita vertus, dažnai ir dienos, pilnos paslapčių, taip pat būna tik tuščias laiko švaistymas. Didelio pasirinkimo lyg ir neturim. Tačiau tai, ką mes įpratę vadinti "gyvenimas eina", vis dėlto vyksta, štai nueis mano gyvenimas vienokią ar kitokią, ilgesnę ar trumpesnę atkarpą, aukštyn ar žemyn, nežinau, aš pats jau būsiu užmiršęs, ką į mano ilgą ir, prisipažinsiu, klaikoką tiradą (na, ir žodelių aš ten pavartojau: "akinantis grožis", "tragizmas", "pasąmonė", apsivožti galima), ką į visą šį marazmą atsakė gydytoja, o štai paslaptis išliks. Ir jeigu iš ryto atsikėlęs nuspręsiu spjauti į dieną ir negyventi jos, nes nė vienos vertingos paslapties ji man nesiūlys, galėsiu prisiminti, kad viena paslaptis yra, menkutė, bet vis dėlto.

Laukdamas bičiulio, vaikštinėju po kiemą: sako, smegenims labai reikalingas deguonis. Prie ligoninės jo turėtų būti labai daug, kieme netgi stovi didžiulė balta talpykla su užrašu: "Deguonis". Ir dar su draudžiančiais rūkyti bei degioti degtukus ženklais. Gera ligoninė, miesto centre, pro rytinius palatų langus matosi kryžiai ir kitokios miesto brangenybės. Šnekama, kad greitai ligoninę išgrūs į užmiestį, o čia įrengs viešbutį. Viešbutis ant ligoninės kaulų. Beveik kaip vietoj kapinių. Galima įsivaizduoti, ką sapnuos būsimieji viešbučio svečiai. Pusryčiaus operacinėje, pokerį žais lavoninėje, ant sienų – įdomesnių epizodų nuotraukos iš traumatologijos skyriaus istorijos. Pavargstu ir užsirūkau. Prieina tipas, žiūri į mano ortopedinį įtvarą.

– Geras daiktas, – sako nepažįstamasis.

– Geras, – sutinku.

– Lūžo?

– Achilas nutrūko.

– Geras daiktas.

– Neblogas.

– Gipso nereikia.

– Iš pradžių truputį reikia, – patikslinu. – Vėliau – tik įtvaras.

– Gal parduotum?

– Ruošiatės susilaužyt koją?

– Geras daiktas. Duosiu šimtą.

– Po mėnesio. Ar bent kai sniego nebebus, – nenoriu atimti žmogui vilties.

– Geras daiktas. Po mėnesio bus per vėlu.

Prieina nepažįstamojo bičiulis. Abu žiūri į mane. Pirmasis sako antrajam:

– Matai?

– Geras daiktas, – sako nepažįstamojo draugas. – Gal alaus? – kreipiasi į mus abu.

– Ne, dėkui.

– Po bokalą.

– Beprasmiškas užsiėmimas, – purtau galvą.

– Pirmą sykį girdžiu.

– Alkoholis tam tikra prasme suvaržo asmeninę laisvę. Beveik kaip ir liga. Apsinuodijimas alkoholiu imituoja ligą, pagirios – sveikimo ir apsivalymo vilties sindromą. Kadangi esu šiek tiek luošas, girtauti jau būtų tautologija.

– A-a, – sako nepažįstamojo bičiulis. Ir abu nueina.

Ortopedinių įtaisų meistras, paklaustas, ar reikės grąžinti prietaisą, saugantį sausgyslę nuo staigių, netikėtų perkrovų, pasakė, kad galiu jį išmesti. Išmesti, pasibaisėjau. Toks geras daiktas. Storas padas, metalinės, plastmasinės plokštelės, lipnūs tvirtinimo diržai, kuriuos atsegant garsas toks, tarsi plėštum prie žaizdos prikepusį tvarstį, net raktelis blauzdos ir pėdos padėties kampui keisti – ir išmesti. Nereikia laikyti namuose daiktų, susijusių su liga, patvirtino meistras. Gipsai, naudoti tvarsčiai, ramentai, įtaisai – viską reikia išmesti, kad ligos neprisišauktum.

Pagalvojau apie balkone gulintį gipso gabalą – baltas, išlenktas, prisigėręs mano kūno kvapo, skausmo ir bejėgiškumo patirčių. Jeigu jau taip, gyvenimas irgi panašus į gipsą: vieniems laisvesnė, kitiems – kančią ir neviltį kelianti imobilizacija. Įpročiai, silpnybės, kompleksai, darbai, pinigai, jausmų sumaištis, kūno negalios – ne taip paprasta visa tai išmesti.

Gal dar tegul kurį laiką paguli balkone.

 

Skaitytojų vertinimai


12491. nerijus :-) 2004-02-08 22:56
Ačiū.Geras.Įkvėpė.Po darbo švietimo įstaigoj verta S.Parulskį paskaitinėti. Ta nuotraukėlė taip "įkvepia"

12495. kava :-) 2004-02-08 23:42
Nepasakyčiau, kad įkvėpė - turbūt tema ne ta:)) Bet matosi, kad S.P. buvo tikrai mielas, malonus ir dar įdomus pacientas:)) Ir aprašė kritiškus ir savikritiškus pastebėjimus šauniai ir betarpiškai - kad profesionaliai, tai jau ir neminėsiu...:)) Tik va gipsą, tai siūlyčiau išmesti - argi balkonas tai ne namai? Nepageidaučiau naujų traumų fotografijas šituos puslapiuos išvysti...:)) Nelauk tų tipelių grįžtant - išmesk per turėklą, ir gyvuok sveikas:))

12498. vita :-) 2004-02-09 00:45
Kazin kokiomis aplinkybemis tas S.P.savo Achilo sausgysle nusitrauke?Kazkodel iskart krepsinis ir Sabonis galvoje,nors jis turbut tikrai ne toks pasnekus pacientas buvo.O nuotraukytes tai tikrai nereikejo,atrodo kaip reklama mikrochirurgijai,ziurekit,net ir tokia makalyne mes susiusim,bet kadangi snekam apie auka,tai vis tik vel saunus straisnelis isejo.Parulskis-jega,o ka,ne?

12504. Ežiukas rūke2004-02-09 07:24
Žvirblelis nabagėlis VISAS negalėjo - kojelę skaudėjo...

12505. ebola :-( 2004-02-09 08:37
keista nuotrauka.Negi jie is tiesu daro toki kryzmini pjuvi ir atidaro vos ne iki uzpakalio kad galetu surinkti stora kaip falas sausgysle? Keista ir tai, kad visa tai cia pirmam puslapy...Ir dar tas gabalas apie senos tradicijos vyrus....Naujos tradicijos vyrai, reiskia, savo uzpakali urologo pirstui reiskia atkisa su vylinga sypsenele, a ne? Uz stalo uz toki pasisakyma butumei isdergtas raseiva...Man asmeniskai neidomu.Tirlipirlis.

12508. Lorca2004-02-09 10:02
Tai va dėl tokio paciento būčiau sutikusi baigti med.seserų mokyklą:)))Bet čia kaip aklai vištai grūdas...ko gero.Gali laukti ir nesulaukti visą gyvenimą tokio paciento...ach...

12510. pasiurpelis2004-02-09 10:24
jo,o tas baltas ilgas tai kirmelius ar pasiskaitymui ...

12522. Rūta2004-02-09 11:36
Nu fainas tas parulskis, kaip sau norit, pagulėjo ligoninėje ir štai-straipsnis, veltui laiko neleidžia, kažkaip smagu skaityti jo pamąstymus, pamatymus. Gyvenimas yra visur ir kiekviename įvykyje, atsitikime, kasdienybėje atsispindi jo ir kasdieniškumas, paprastumas ir sudėtingumas, Kažkas Tokio.... bet, gerbiamas Sigitai, kaip Jūs sugebėjote tą sausgyslę nutraukti? užjaučiu:))

12523. Gvntj :-) 2004-02-09 11:54
Oi - koks vis dėlto sudėtingas tas žmogaus organizmas... (žr. nuotr.). Visada knieti pažiūrėti, kaip ten viduj, bet ne visada atrodo taip estetiškai, kaip norėtųsi. Gal tos nuotraukos ir nereikėjo (?), nes kiekvienai kojai kaip ir "kiekvienai dienai reikalinga paslaptis". Ir visgi man tekstas patiko: "Jeigu atsikėlęs iš ryto iki smulkmenų žinai, ką veiksi visą dieną, geriau spjauk į tokią dieną ir negyvenk jos". Į šiandieną dar nespjaunu:)

12524. Rūta2004-02-09 12:35
kiekvienai dienai reikalinga paslaptis........ viešpatėliau, kas mes be jų...tik sraigtai, mechanizmai........negyvenkk, jei žinai, kaip diena baigsis, tik kad ir žinai kaip baigsis, kurgi dėsies;)) ei, Gvntj, einam ką nors iškrėsti Tokio, kad Kitam butų Paslaptis-na, iš kur Tai?

12527. Gvntj2004-02-09 13:40
Rūta, einam, tik kaip čia mums paslapčia susitarti, ką iškrėsti, kad kiti negirdėtų? :)) Ot. Ai, bet gal visgi geriau atskirai:)Ką turi omeny "Iš kur tai"? Viskas tik iš mūsų, brangioji...:)

12528. Rūta2004-02-09 13:52
ot čia ir yra virtualaus pasaulio trūkmas-negali tiesiogiai imt ir susitart, nueit, padaryt, o gaila;((Na, bet galima ir atskirai:(( o iškrėstimą(?) aš jau padariau-ten kur visada stato mano direktorius mašiną aš pastačiau savąją(tyčia), ot taip-nors tokia šunybė;(( jis mane dar prieš darbą išsikvietė darbo reikalais ir šypsojosi sau į ūsą, o ką-vis smagiau:((na, smulkmena, bet smagu:)) na, dar sutariau su vienu vertėju dėl leidinio-kad ir jam , ir man būt gerai.Taigi dirbam:))mažos geros smulkmenėlės stiprina draugystę:))

12531. Gvntj2004-02-09 14:05
Pokštą vienam mano draugui iškrėtė kažkokie nedorėliai - paskambino ir tėvus iš miego prikėlę pribūrė, kad jūsų sūnelis tą ir aną į kitą mašiną įvažiavo ir bla bla - senos nuobodžios istorijos. Žodžiu, jis man ir sakys: "Tu irgi savo tėvus perspėk, kad gali skambint". Paskui: "Oi pala, taigi tu mašinos nevairuoji... Bet vis tiek gali paskambint ir sakyt, kad eidama per perėją kitą pėstįjį partrenkei".:)) chi chi

12532. ebola2004-02-09 14:06
dabar pagalvojau, kad mes panasus i toki teatra, kai tu kalbasi ziurovu akivaizdoje, ant scenos, paskui nulipa ir uz lipa kiti, irgi taria zodi ir vel atsiseda...kazkaip juokingai...Kikvienas prieinam kitaip - kas vel imasi straipsni pjaustyti, kas komentarus....kuri laika emociju lyg ir nera, paskui nezinia del ko jos prasiverzia...keista.

12534. Rūta2004-02-09 14:14
na, o ką-ar neblogai turėti savo teatrą? kas sakė, kad jis turi būti tik oficialiam dramos teatre? net neįdomu tik oficilus:)) Ebola, tai kur buvo tavo straipsnis ar interviu, a? greit prisipažink! noriu paskaityt, o kaip tau Parulskio koja? nugi galėjo būti nuskusti plaukai:) Šiaip ar taip-visai neblogai jis čia:))

12535. Gvntj :-) 2004-02-09 14:16
Ebola, tiksliai pasakei. Labai tiksliai. Gerai, kad tik išvengiam lankstymųsi, bisų, žvaigždžių statuso. Nors nei gėlių, nei aplodismentų kartais nebūtų gaila...

12539. ebola2004-02-09 14:34
dar zinot kas keista...cia tam teatre ziurovu/dalyviu yra gal tuzinas koks...ar as klystu mykolai? Na, tarkim dar yra tuzinas ziurovu - nedalyviu.O jausmas toks kad vaidintum viesai...Anoks cia viesumas kai sale beveik tuscia...O koks darbas surinkti visa tai(tekstus). As galvoju, juk Satenai atiduoda tekstus mykolui.Tai nevalingai kyla mintis, ar sie juos rinktu mums jeigu tektu spausdinti rankelemis kas sekmadieni???

12543. labadiena2004-02-09 15:12
kai skaiciau straipsni tai manevravau laikrasciu taip, kad akys neuzkliutu uz prasisikleidusios "rozes", o tai kaip tais nelabai jauku is kart daresi. po to ilgai ziurejau ziurejau, kad prisijaukinciau neisvengiamai ir savo vidini grozi, pasinagrinejau dar anatomiskai kas yra kas. nors kai kita ryta paemiau laikrasti tai pamaniau sau, kad isorinis autoriaus grozis visgi labiau imponuoja, matyt esu labai pavirsutiniska

12548. kurmis :-) 2004-02-09 16:00
Užuojauta autoriaus vidiniam pasauliui, kuris, iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai plunksnuotas. Turbūt nuo tų žiemos miegų vaidentis ėmė.

12554. Diana2004-02-09 16:29
Taigi matot, kaip rašinys pavadintas- imobilizacija. Vadinasi, apribotas judrumas ir jautrumas prievartinėmis imobilizacijos priemonėmis. Todėl ir vidinio pasaulio stagnacija. Ir žiopsojimas į vieną tašką lubose - žvilgsnio mimikrija. O juk išties giliau pradedi mąstyti tada, kai esi sutramdomas nuo kasdieninio lėkimo ir tikėjimo "Rytoj bus geriau...". Nes pats sustoti ir apriboti save gali sunkiai.

12575. AB :-) 2004-02-09 21:54
Kažin kodel niekas neatrinkinėja komentarų? Nors kas beliktų...!?

12578. Artūras iš Vilniaus2004-02-10 01:22
labas Diana, kaip laikaisi

12592. Diana2004-02-10 06:03
Artūrai, visai neblogai. O ką....Gal pasiūlymų turi

12593. Rrrr :-( 2004-02-10 07:32
Ta nuotrauka labai ne vietoj.

12612. kaimiete2004-02-10 12:30
Man labai patiko skaitytojų pamąstymai apie teatrą. Tai, žinoma, nieko naujo, bet amžinos tiesos vis dar artumu dvelkia... .. .ir dar apie komentarų atrinkinėjimą. Manasis pakliūtų trinamųjų kategorijai, bet galiu komentuoti tik komentarus, nes, pamačius nuotrauką, pradingo apetitas skaityti kūrinėlį, tai perėjau tiesiai prie komentarų. Tiesa, dar pratęsiu apie teatrą - Gyvenimas – teatras Mes - aktoriai jame... Ar galima surprasti, Kodėl dalia tokia?.. Naktim mes užsidengiam, Diena – balta scena. Ir verda karštos aistros Likimo katile. Bet smarkiai panorėjęs Galėtum būti čia Spektaklio režisierium Vaidinime šiame.

12615. Diana Artūrui iš Vilniaus2004-02-10 13:06
Gyvenu išties nuotaikingai, bet jokių pasiūlymų negeidžiu, kadangi 12592 komentaras ir nikas- ne mano. Dabar esu iš visų pusių imobilizuota darbe - vykdau ypatingos skubos šefo užduotį, net mintimis į šoną kryptelt negaliu. Likimo katilas verda darbe, todėl turiu supkaupti visus vidinius resursus,idant sėkmingai iš jo iššokčiau ir nenusitraukčiau kokios Achilo sausgyslės. Kad ir galvoje...

12638. slogutis2004-02-10 16:08
Iš ko tas Dzeusas (ar ka ten) kažką pagimdė? Gal iš kojos? Visos moterų lūpos - tai atvira žaizda. "Spąstai, rišantys prie baigtinumo". Sukuria iliuziją apie begalinį malonumą, o baigiasi totalia imobilizacija...

12649. Be Sharo2004-02-10 21:45
Parulskis kaip visada pritrenkiantis. sakyciau - nuostabus, bet jam apibudinti tai butu per pompastiska. toookiu perliuku radau..., aciu. tik sikart tas cinizmas susubtilejes. gal ir nieko.

12650. Sloguciui :-) 2004-02-10 22:27
Is Dzeuso galvos issoko Atene su visais ginklais

12660. Eugenijus :-) 2004-02-11 09:39
Centro ligonines tampa viesbuciais, o baznycios su laiku taps moderniais dvasiniais pramogu centrais, kur pasinaudojant visa naujausia itaigumo ir situacijos perteikimo technika idiegs baznyciose ir Kunigai bus kaip kokie Dzedajai ar Dart Weideriais (Star Wars). Mintis liks senoji, bet visa aplinka zengs koja kojon su technologijomis.

12676. Laula2004-02-11 12:32
Pravimde puse tautos tas SP! Bet uztat tikriems gurmanams linxma.

12677. kaimiete2004-02-11 12:32
Įtariu, kad kai vyrui iš galvos iškrenta moterys ir dar ginklus išsineša, jis tampa idealiu vyru.

12681. Rūta kaimietei2004-02-11 13:17
kokia nesąmonė-jei taip atsitinka-vyro nelieka:))

12693. Labas Labasei2004-02-11 15:18
Kažkas čia vaikiškai papokštavo mano vardu. Esu viso labo tik Labas.

12722. GDK2004-02-11 22:23
Mielasis autoriau, ačiū už netikėtai atgaivintus prisiminimus ir kviečiu įkurti Gerų Daiktų Klubą (GDK). Ten galėtume turėti dvi frakcijas - GDK Kairioji ir GDK Dešinioji. Priklausyčiau pastarajai. Ateina savaitgalis, užsidedame Daiktus ir susirenkame kur nors netoli tos ligoninės, kad ir Suokalbyje...

12732. Katre :-) 2004-02-12 10:58
Toks jaukus burelis cia susirinko, ir uzsieme, ir straipsnius raso, ir vienas kitu truputi susidomeje. Tik va - nuotraukos issigando. Sutrikde suplysusios kojos atvaizdas jauku gurmaniska bendravima...

12744. Dievas Tevas2004-02-12 14:23
Labai jau juodas tas Parulskis. Bet toks jau jis. Gal ir gerai.

12763. N autorius :-) 2004-02-13 03:02
Sveika isgirsti kaip atrodo ligoninė ne medi-ciniškai personai. Ko gero, kiekvienam savo - vieni operuoja , kiti rašo.

12770. kaimiete Rūtai2004-02-13 09:36
Ai, Rūtele, suprantu tave. Bet pagalvok, kam vyrui reikalingi ginklai... Arba daugybė moterų galvoje... Savo požiūriu tu palaikai vyrų poreikį jaustis galingais patinais. Atimk tai. Ar jauti, kas lieka? Tikras vyras, jei toks yra... :)

12791. ebola2004-02-13 12:46
Oho.Ar ne kiausius turite omeny? Veikiau reiktu isimti ta "tikra vyra" is jusu galvu.Matyt teisybe, kad moteris negavusi i nosi, nezino gyvenimo skonio...

12793. kaimiete Rūtai2004-02-13 12:54
Va, jau ir atsiliepė "ginkluotas" vyras ;)

12798. Ruta2004-02-13 14:00
oi, nezinau nezinau , vyras ar moteris-dvi puseles gyvenimo-diena naktis, rytas vakaras-viens be kito nebuna ir gerai, cia reiktu gal pereiti diskutuoti i zrnala-vyras ir moteris ar koki ten, tingiu tiek daug galvoti. Reik ziuret, kokia asmenybe, koks zmogus. visi gi viens kitam reikalingi, tai kam ta kova. savokos-tikra moteris, tikras vyras --tikrai neaiskios, yra vyras, kuri as myliu, ir tiek.

12814. to Arturas2004-02-17 14:14
Rašyk į "Respubliką" savo pamokslus, "Vakaro žinias" ar "Komsomolskaja pravda", vakarietis atsirado.

12823. Egle :-) 2004-02-17 17:27
Mielas Parulski, tekstas geras kokio jau seniai nebuvo :) Geros dienos!

12826. pacientas2004-02-17 18:57
Puikus tekstas. Idant skaitytojai nepritruktų SP teikiamų skaitymo malonumų, reikėtų palinkėti autoriui dar ne kartą ką nors nusitraukti, nusilaužti, nusipjauti, bet tiek jau to. Pasitenkinsim ir medicininiu esėjum, kurį inspiruos į polikliniką nešamos degtukų dėžutės ar buteliuko turinys. Bet su nuotrauka. Ane?

12837. kaimiete2004-02-18 10:50
Aš vis galvoju, ko man ta nuotrauka kliūna. Atrodo, jau žinau. Vidinis raumenų, sausgyslių, kaulų, žarnų ir kitų organų pasaulis yra tobulas ir gražus. Net ir labai nesistengiant čia galima įžvelgti kelius, tėkmes, pilis, laukus, miškus.... O nuotraukoj pasaulis šitas, parodytas toks sudarkytas. Toliau redaktorius priminti bando, kad šis žurnalas mąstymą žmonių galanda, formuoja skonį ir minties erdvumą, estetiką, intelektualumą... Ar šito reikalauja rinka? Ar nuotrauką tas pats žmogus parinko? Ai nepykit, tai man kažko liūdnoka daros, tikriausiai, aš ne čia papuoliau ir ne man rašytas šis žurnalas...

12845. to 12638(slogučiui) :-) 2004-02-18 15:19
perskaičiau Jūsų repliką ir sustingstau su visu šalmu. Ant palangės. 14-ai minučių.

14353. xxxxx2004-03-18 19:56
Neskaiciau negirdejau nemaciau... As ieskojau apie DZEUSA...

21713. Is Jurbarko :-( 2004-09-17 16:51
Man taj Parulskis labaj grazus. Kuryba siaip sau. O ausys o ausys... Patrauklus labaj vyras, Tu Parulski, Susitiksim apacioje.

29796. Liutis :-( 2005-02-05 18:41
Ka jus cia rodot per zaizda dar to nesu mates kai achilo sausgysle atrodo, bet vaiku negasdykit nes as kasi losiu ir baisu darosi...:)

43782. jooo2005-10-04 17:11
Atsimenu, kai mano 86rių močiutė persidrėskė į tvorą koją, iš jos pažiro tokie geltoni taukų rutulėliai, panašūs į kiaušiniių užuomazgas vištų pilvuose, mes juos susėmėme ir didumą jų sugrūdome į ją, vistik žmogus, ir kją jūs manote - sugijo lyg niekur nieko.

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:46 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba