ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-07 nr. 687

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Imobilizacija (52) • "Šiaurės Atėnų" redakcija sveikina skaitytojus (ir truputį save) su dar vienu savaitraščio gimtadieniu ir labai linki (48) • JONAS JACKEVIČIUS. Spektaklis Romoje (3) • "Šiaurės Atėnai" – daugiau negu laikraštis (29) • NEIL WILLS. Mohavio telefono būdelė (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Modernybės paraštėse (30) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (9) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Dialogas "Maldyje" (11) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Apie gylį ir plotį (4) • MARK COUSINS. Knyga ar filmas? (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Prie Baltijos (22) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Du nauji karoliukai vilko dantų vėriniui (3) • Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje. "Gyvenau kap ancis an vandenio" (19) • SAULIUS MACAITIS. "Vienos dienos kronika" (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Vasara su Cezariu (4) • Karaliai (6) • mano laiškas tau (160) •

Prie Baltijos

VYGANTAS VAREIKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vis daugiau partijų, ieškodamos įkvėpimo ir siekdamos provincijos gyventojų paramos, gręžiasi į regioninę politiką. Kai kas gąsdina lietuvius žemaičių atsiskyrimu, tačiau Lietuvos istorijai yra būdingas mažesnis ar didesnis ne tik kultūrinis, bet ir politinis regionalizmas. Nors ir ne toks kaip Vokietijoje, kur iki susivienijimo buvo apie 300 politinių darinių.

Tarp vilniečių ir kauniečių populiarios internetinės diskusijos apie visus Lietuvos gyvenimo aspektus, pradedant "Lietuvos ryto" ir "Žalgirio" rungtynėmis, baigiant prikaišiojimais, kad Vilniuje per daug lenkų ir rusų, o Kaunas sostinei deleguoja tik šustauskus į Seimą ir daktarus į Lukiškes. Kartais Vilniaus politika atrodo provinciali, banaloka, nes Vilnius kultūriškai ir geografiškai neturi kuo pasiremti. Kaune išlikęs smetoninės Lietuvos paveldas, tai ir architektūra, ir nacionalinio atsparumo tradicija (lietuviškiausias didmiestis, Kalanta, "Žalgiris"). Klaipėdiečių elgesį lemia geografija: už mūsų – tiktai jūra. Paskutinė riba, ir prie tos ribos visa kita atrodo ganėtinai menka. Nuo tos ribos gali tvirtai atsispirti. Nuo ko gali atsispirti vilniečiai? Nuo Baltarusijos miškų ar nuo to silpno lietuviško paveldo lenkiškos ir žydiškos tradicijų kupiname mieste?

Tad kokie yra miestai prie Baltijos ir ar įmanomas naujų tradicijų, kultūrinių ir politinių centrų ex nihilo kūrimasis?

Transformacija per šimtmečius

Nuo viduramžių Rytų Europos siena Baltijos pajūryje ėjo per Rygos, Klaipėdos, Karaliaučiaus ir Gdansko miestus. Baltijos jūra yra svarbus transporto ir prekybos regionas, šiaurės rytų Europoje. Kaip vientisas ekonominis regionas, jis susiformavo vikingų laikais ir Hanzos sąjungos laikotarpiu plėtojantis prekybiniams, politiniams, kultūriniams kontaktams.

Baltijos jūros pakrantėje įsikūrusių miestų reikšmė kito istorijos eigoje. Vieni jų vėlyvaisiais viduramžiais, išaugus vokiečių pirklių įtakai, nusmuko, kiti suklestėjo, ir tik nedaugelis tapo komunaliniais miestais. Hanzos sąjungos laikais iškilo Ryga, Talinas, Gdanskas, Elbingas, Greifsvaldas, tačiau šiandien kai kurie iš šių miestų nebėra reikšmingi.

XVII a. pab.–XVIII a. pr. augančių galybių – Švedijos ir Rusijos – valdovų iniciatyva buvo pradėti kurti nauji centrai – Karlskrona ir Sankt Peterburgas. Tai buvo karinės tvirtovės ir laivyno bazės. Rusija, perkėlusi sostinę į Sankt Peterburgą, stiprino savo įtaką Baltijos regione. XIX a. Prūsijos valdžia pradėjo aktyviai remti Kenigsbergo uostą, kuris neleido iš tranzitinės prekybos turtėti Klaipėdai. Geležinkelio tinklo išplitimas padidino Rygos, Talino ir Liepojos reikšmę. Rusijos imperija Liepoją pavertė Ukrainos javų ir emigrantų pervežimo iš šiaurės vakarų Rusijos į užjūrį centru.

XX a. įvyko keli esminiai pokyčiai. Pirmajam etapui įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas, Lenino perversmas Rusijoje ir Rusijos bei Vokietijos politinis nusilpimas. Išskirtinį vaidmenį prarado stambus megapolis Sankt Peterburgas: 1918 m. bolševikų valdžia grąžino sostinę į valstybės centre esančią Maskvą. Savo ekonominę įtaką prarado vokiečiai, iki karo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavę Baltijos pakrantės miestų ekonomiką. Gdanskas ir Klaipėda buvo atskirti nuo Vokietijos. Gdanskas gavo laisvojo miesto statusą, o Klaipėda 1923–1939 m. buvo autonominė Lietuvos Respublikos dalis. Liepoja neteko stambaus tranzitinio uosto vaidmens – Latvijos ekonominiams poreikiams užteko Rygos uosto. Net Ryga nepriklausomai Latvijai buvo per didelė. Klaipėda, priešingai, kaip vienintelis Lietuvos uostas, ekonomiškai buvo aktyviai plėtojama. Baltijos provincijose – Liflandijoje ir Estlandijoje – vokiečiai išskirtines politines teises prarado dar XIX a. viduryje. Nepriklausomybės laikais Rygoje ir Taline demografinė ir socialinė struktūra pakito latvių ir estų tautų naudai.

Antrąjį etapą sąlygojo permainos, įvykusios po Antrojo pasaulinio karo. Visoje Baltijos pakrantėje nuo Leningrado iki Vismaro įsivyravo Pax Sovietica. Vokiečiai išnyko iš demografinio šiaurės Baltijos miestų žemėlapio. Dar 1940 m., po Stalino ir Hitlerio susitarimo, vokiečių tautybės gyventojai išsikėlė iš Baltijos šalių į Reichą. Baigiantis karui Klaipėdą paliko 100 proc. gyventojų, o Gdanską – 92,3 proc. Kenigsbergas, anksčiau klestėjusi Rytų Prūsijos sostinė, 1945–1947 m. tapo mirusiu miestu: vietos gyventojus nugalėtojai arba nužudė, arba ištrėmė iš gimtųjų vietų. Germaniškoji šiaurės rytų Baltijos miestų istorija baigėsi. Naujaisiais gyventojais Rytų Prūsijoje tapo persikėlėliai iš Rusijos. Baltijos pakrantė buvo ypač intensyviai rusifikuojama. Rusų gyventojų procentas Rygoje padidėjo nuo 7,4 proc. 1935 m. iki 46,1 proc. 1979 m. 1953 m. Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas emocingai apibūdino pokyčius Baltijos valstybėse: "Miestuose dažniau išgirsi rusų kalbą nei estų, latvių ar lietuvių. Partijos vadovybėje ir tarp aukštųjų valdininkų vyrauja rusiškos pavardės, o dalis čionykščių pavardžių tampa kasdieninei vartosenai skirtais pseudonimais. Sąjungos gyventojus būtina sumaišyti: tiktai ištirpdžius atskiras tautas "rusiškoje jūroje" bus pasiektas tikslas – vieninga kultūra ir vieninga universali kalba. Teritorija, anksčiau jungusi Baltijos valstybes su Vokietija, Rytų Prūsijos pakraštys, buvo apgyvendintas grynais rusais, didžiausias miestas Kenigsbergas, kuriame gimė ir visą gyvenimą praleido Kantas, buvo pervadintas Kaliningradu ir dabar nesiskiria nuo Tulos arba Samaros. Katilas, kuriame verda Pabaltijo tautos, turi būti sandariai uždarytas".

Baltijos pajūrio miestai tenkino Sovietų Sąjungos poreikius: Klaipėda tapo pagrindiniu SSRS žvejybos uostu Baltijoje, per Rygą ir Taliną buvo gabenami birieji produktai – Kubos cukrus, javai, akmens anglys. Į Ventspilį iš Sibiro buvo nutiestas naftotiekis. Liepojoje ir Kaliningrade buvo įkurtos Baltijos karinio jūrų laivyno bazės.

Trečiasis etapas čia prasidėjo tada, kai Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę. Uostai tapo ypač svarbūs naujomis rinkos ekonomikos sąlygomis. Pajamos iš šių miestų sudaro didžiąją valstybės biudžeto dalį. Itin išaugo Klaipėdos ir Ventspilio ekonominė reikšmė. Atgijo konkurencinė kova dėl prekybinio tilto tarp Rytų ir Vakarų. Atlikti šio tilto vaidmenį pretenduoja ir Klaipėda, ir Liepoja, ir Ryga, ir Talinas, taip pat Lenkijos uostai.

Kas buvo anksčiau

Viduramžiais šiaurės Vokietijos miestų patriciatas skverbėsi į visą Baltijos jūrą ir siekė užvaldyti pietryčių Baltijos ir šiaurės Rusijos prekybos punktus. XIII a. pradžioje hegemonė Baltijoje buvo Danija – danai įkūrė Taliną ir bandė kolonizuoti estų ir lyvių žemes, bet vėliau danus išstūmė vokiečių kolonistai. 1346 m. teutonų ordinas perpirko estų ir lyvių žemes iš danų.

Viduramžiais Estijos teritorijoje susiformavo centrai, jų reikšmė beveik nepakito iki mūsų laikų. Dominavo Talinas, įsikūręs šalia vandens kelių. Pro jį ėjo patogus tolimosios prekybos kelias, jungiantis pietinę Baltiją ir Skandinaviją su šiaurės Rusija. 1219 m. Danijos karaliaus Valdemaro II pradėtas statyti Talino miestas (Taani linn – danų tvirtovė) ilgainiui įgijo europinio prekybos centro statusą. 1030 m. rusų metraščiuose pirmą kartą paminėtas Tartu, antrasis Estijos miestas. Šie du centrai ir šiandien yra svarbiausi Estijos miestai.

Viduramžių Livonijos teritorijoje prie Baltijos jūros XI–XII a. svarbiausi centrai buvo įsikūrę Dauguvos žemupyje. Tarp jų buvo ir Ryga. Tiesa, prie Dauguvos buvo dar keletas prekybos centrų, bet jie vėliau prarado savo reikšmę.

1201 m. Brėmeno vyskupas Albertas Dauguvos žiotyse pastatė pilį ir įkūrė vokiečių vienuolių riterių koloniją. Ryga tapo svarbiu Hanzos sąjungos miestu ir šiaurės Baltijos prekybiniu centru. 1211–1234 m. Rygos gyventojų skaičius išaugo nuo kelių šimtų iki 3000. 1230 m. jau ir Taline, kuris tada priklausė danams, nebe skandinavų, o vokiečių pirkliai pradėjo diktuoti savo sąlygas.

Hanza buvo "tiltas tarp Rytų ir Vakarų", miestų konfederacija, kurią vienijo bendri ekonominiai interesai, bendra politika ir bendra komunikacijos priemonė (vokiečių kalba). Visame Baltijos–Šiaurės jūros ekonominiame regione XII–XV a. viduryje dominavo vokiečių miestai.

Primityvus ekonominis baltų ir slavų pasaulis aprūpindavo šiaurinę ir vakarinę Europos dalį žaliavomis. Per Hanzos uostus buvo eksportuojamos žaliavos – odos, kailiai, laivų statybos medžiagos (lynai, kanapės, derva, mediena), javai, o įvežama druska, audiniai, vynas, geležies dirbiniai, silkės, bakalėjos produktai.

Natūralu, kad svarbiausias prekybinis miestas šiaurės rytų Baltijoje buvo Ryga, per kurią ėjo svarbus prekybinis kelias iš Vakarų į Rytus – iš šiaurės Vokietijos į rusų miestus. Tarp Hanzos miestų – Kenigsbergo ir Ventspilio – buvo tušti plotai, kuriuos aplenkdavo pagrindiniai prekybos keliai. Didžiausiais Hanzos pakilimo laikais dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo nė vieno Hanzos miesto ir tik Kaune trumpai funkcionavo Hanzos kontora (Hansekontoren). Tuo tarpu Livonijos ordino teritorijoje buvo 12 Hanzos miestų.

Nors sausumos prekybinis kelias per Klaipėdą, kuri priklausė vokiečių ordinui, jungė Kenigsbergą su Ryga, pagrindiniai jūrų keliai aplenkdavo Lietuvos teritoriją.

Ryga, kaip ir Talinas, turėjo visus komunalinio miesto bruožus ir susiformavusią miestiečių bendruomenę. Čia veikė miestų teisė, buvo išplėtota korporatyvinė gildijų sistema, o miestiečiai iš Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo išsikovojo savivaldą.

iliustracija
Klaipėda XVII a.

Dabartinės Lietuvos pajūryje, kuršių žemėse, svarbiausias prekybos centras viduramžiais buvo ne Klaipėda, kurioje 1252 m. Livonijos ordino vicemagistras įkūrė pilį – kolonizacinį punktą baltų žemėse, o Palanga.

Lietuvos teritorijoje IX–XII a. natūraliai išryškėjo trys prekybos centrai, jie svarbūs ir šiandien – pajūris, Kauno ir Vilniaus apylinkės. XIII a. pab.–XIV a. pr. svarbiausia monarcho – Lietuvos didžiojo kunigaikščio – rezidencija buvo Vilnius. XIV a. antroje pusėje Kaunas buvo labiau emporiumas, prekių mainų ir saugojimo punktas, o ne tikras viduramžių Europos civitas su laisvais miestiečiais.

Vidurio Europos kontekstas

Tarp Lietuvos miestų Klaipėda užima unikalią vietą. Klaipėda yra seniausias Lietuvos teritorijoje įsikūręs savivaldis miestas, kuriam 1258 m. buvo suteikta Liubeko teisė. Tai vienintelis Lietuvos valstybės uostas. Tuo Lietuva skiriasi nuo visų kitų Baltijos valstybių, kurios turi keletą didesnių ar mažesnių uostų. Anot amerikiečių istoriko Alfredo Senno, be Klaipėdos Lietuva būtų kaip kūnas be galvos.

Taip lemta, kad tik Lietuvos ir Lenkijos sostinės nėra miestai prie jūros. Kiti Baltijos uostai suvaidino labai reikšmingą vaidmenį šiame regione – šalia miestų uostų, kurie buvo sostinės, egzistavo dar keli reikšmingi centrai – Sankt Peterburgas (buvusi Rusijos sostinė), Kenigsbergas (buvusi Rytų Prūsijos sostinė), Liubekas (buvęs Hanzos centras), Karlskona (į ją švedai planavo perkelti sostinę iš Stokholmo).

Ilgai Klaipėdos nerėmė jokia politinė ar ekonominė galybė: nei valstybė (Rytų Prūsija XVIII–XIX a. labiau protegavo Kenigsbergą, o Rusija – Liepoją), nei prekybiniai interesai (Klaipėda nedalyvavo Hanzos prekyboje). Valstybinės jėgos remiami konkurentai visada buvo stipresni. Valstybinė parama Klaipėdai ryškiau pastebima tik tada, kai Klaipėda priklausė Lietuvos Respublikai.

Lietuva tradiciškai laikoma Vidurio Europos šalimi. Vidurio Europa čia suprantama ne kaip Austrija ir Bavarija, ne kaip vokiečių politiko ir teologo Friedricho Naumanno apibrėžtoji Mitteleuropa, t. y. regionas, kuriame vyrauja vokiečių politinė ir kultūrinė įtaka, o kaip šalių grupė nuo Baltijos jūros iki Balkanų, iš vienos pusės veikiama Vakarų Europos, iš kitos – Rusijos. Lietuvos sostinė Vilnius įsikomponuoja į tokių Vidurio Europos miestų kaip Praha, Krokuva, Varšuva ar Bratislava tarpą. Šie miestai buvo multikultūriniai ir daugiataučiai, katalikiški, turintys senas kultūrines ir universitetines tradicijas.

Dvi kitos Baltijos šalys – Estija ir Latvija – yra labiau Šiaurės Europos valstybės, vieno miesto valstybės. Ryga ir Talinas yra politiniai, ekonominiai ir kultūriniai šių valstybių centrai, kurių išskirtinė reikšmė istorijos eigoje niekada nebuvo susvyravusi.

Tuo tarpu Lietuva tarpukario metais senojo politinio centro (Vilniaus) neturėjo, laikinąja valstybės sostine ir kultūriniu centru tapo Kaunas, o ekonomiškai svarbiausiu Lietuvos miestu – Klaipėda.

Pagrindinių Lietuvos miestų istorija yra panaši ne į kaimynių Estijos ir Latvijos, o į Lenkijos miestų raidą. Ir Lenkijos, ir Lietuvos istorinės sostinės buvo perkeltos į naują vietą dėl politinių aplinkybių.

Pirmą kartą paminėta arabų keliautojo Ibrahimo ibn Jakubo, Krokuva, valdant Piastų karaliams, tapo svarbiu pietų Lenkijos centru, o sostine de jure virto feodalinio susiskaldymo laikais (1138–1202).

Feodalinės Lietuvos valstybės branduolys koncentravosi apie Vilnių, kuris nuo 1323 m. tapo valstybės sostine – didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Ir Vilnius, ir Krokuva buvo bendros Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijos, čia buvo pastatyti valdovų rūmai, įkurti universitetai, gyveno Katalikų bažnyčios dignitoriai ir didikai.

Varšuva Lenkijos sostine tapo tik XVI a. 1569 m. Mazovija buvo prijungta prie Lenkijos, o po Liublino unijos Lenkijos karalystė ir LDK suformavo bendrą valstybę. Tais pačiais metais Varšuva, atsidūrusi naujos valstybės centre, tapo seimų susirinkimo vieta. Nuo 1573 m. čia vyko valdovų rinkimai, o 1611 m. ji de jure tapo ir karalių rezidencija.

Varšuvos iškilimas, tiktai kitame istoriniame kontekste, primena Kauno iškilimą. Tiesa, Varšuvos pasirinkimas buvo savarankiškas, o Kauno – priverstinis politinis žingsnis.

Kaunas, įsikūręs Lietuvos etnografinių žemių – Aukštaitijos, Lietuvos ir Sūduvos – centre, bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės laikais buvo antraeilis miestas. Valdant rusams jis buvo tik strategiškai svarbi tvirtovė.

1919 m. žiemą iškilus grėsmei, kad rusų bolševikų ir lenkų daliniai užims Vilnių, Lietuvos ministrų kabinetas nutarė persikelti į Kauną. Tipiškas Rusijos imperijos miestas tapo politiniu centru.

Inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos valstybę, Kaunas iki 1939 m. lapkričio buvo laikinoji Lietuvos valstybės sostinė. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė – ji neturėjo savo istorinės sostinės. Laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Kaune ne tik atsirado valstybinės įstaigos, bet ir buvo įkurtas universitetas, muziejai, teatras, pastatyti gyvenamieji namai, išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos ir nutiesta kanalizacija. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius.

Lietuva ir Lenkija ilgai turėjo siaurus ir nesaugius priėjimus prie Baltijos jūros, todėl savo sostines suformavo valstybės centre. Kiek Lenkija ir Lietuva iki Antrojo pasaulinio karo buvo Baltijos jūros valstybės? Lenkija turėjo tiktai 147 km pajūrio teritorijos, Lietuva – apie 100 kilometrų.

Klaipėdos geografinė padėtis ir istorinė patirtis primena Gdansko istoriją – ilgą laiką čia vyravo vokiečių kultūrinė ir politinė įtaka. Miesto planas ir fachverkinė architektūra daro jį panašesnį į Šiaurės Europos negu į Vidurio Europos miestus.

Klaipėda buvo provincialus Prūsijos, o suvienijus Vokietiją ir visos didžiulės imperijos užkampis. Rytų Prūsijoje svarbesni centrai už Klaipėdą buvo ne tik Kenigsbergas, bet ir Tilžė (dabar Sovetskas) bei Gumbinė (dabar Gusevas). Kultūriškai Klaipėda taip pat buvo provincija. Kenigsberge gyveno ir dirbo filosofai Immanuelis Kantas ir Magus im Norden Johannas Georgas Hamannas, astronomas Friedrichas Wilhelmas Besselis, embriologas Karlas Ernstas von Baeris. 1544 m. šiame mieste buvo įkurtas seniausias šiaurės rytų Europoje universitetas (Albertina). Ką Kenigsbergui tuo metu galėjo priešpriešinti Klaipėda? Tačiau viskas kinta – šiandien Klaipėda yra svarbesnė negu Kaliningradas.

Lietuvos sudėtyje

Tarpukario laikais Klaipėdos uostas buvo labai svarbus Lietuvos ekonomikos komponentas. Lietuvos ekonominė intervencija į šį regioną buvo natūrali būtinybė, per Klaipėdos uostą buvo eksportuojama žemės ūkio produkcija – Lietuvos ekonomikos pagrindas ir svarbiausias biudžeto pajamų šaltinis.

Deja, klaipėdiečių politinė orientacija į Vokietiją buvo stipresnė negu į Lietuvą, tuo labiau kad Klaipėdos mieste gyventojų daugumą sudarė vokiečiai. Darė klaidų ir Lietuvos vyriausybė, kaip ir dauguma tuometinių Vidurio Europos šalių vyriausybių, – ji vykdė nacionalistinę politiką ir kartais nepaisė Klaipėdos krašto specifikos, kurią suformavo ilgalaikė priklausomybė Vokietijai, skirtingas nuo katalikiškos Lietuvos protestantų tikėjimas ir protestantiška darbo etika. 1939 m. kovo 22 d., po ultimatyvaus Vokietijos reikalavimo, Lietuva buvo priversta atiduoti Klaipėdą.

1945 m. sausį, po keturių mėnesių apsupties, sovietų kariuomenė įžengė į Klaipėdą, kurią jau buvo palikę visi gyventojai. Pasibaigus karui Klaipėda patyrė didelį imigrantų – rusų ir lietuvių – antplūdį. Lietuviai, atsikėlę į Klaipėdą, daugiausia buvo kaimų gyventojai. Priverstinis išėjimas iš kaimo ir kolektyvizacija buvo diskomfortiškas žingsnis, todėl naujieji miestiečiai sunkiai pritapo ištuštėjusiuose Lietuvos miestuose. Klaipėdoje buvo menkas inteligentijos, ypač humanitarinės, sluoksnis. Čia susidarė pasiturintis jūreivių ir partinių funkcionierių sluoksnis, o miestiečiai, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo vartotojų visuomenė. Vartotojų visuomenė Klaipėdoje formavosi efektyviau negu kituose Lietuvos miestuose dėl Vakarų artumo, jūreivių galimybės išplaukti į užsienio valstybių uostus, parsivežti vakarietiškų prekių ir užsienio valiutos. Klaipėda susiformavo kaip daugiatautis miestas: trečdalis gyventojų buvo nelietuvių tautybės, jie materialiai gyveno geriau negu lietuviai, nes dirbo laivyne ir jūrinėse organizacijose. Čia jiems, o ne lietuviams, buvo suteikiami prioritetai. Kaune ar Vilniuje lietuviai gyveno geriau.

Dabar viskas pasikeitę. Miestai plėtojasi ir rungtyniauja. Perfrazuojant vokišką posakį apie Hanzos miestus "Köln improvisiert, Soest konserviert, Lübeck rationalisiert, Hamburg formuliert" galima surizikuoti ir pasakyti, kad Vilnius kultūriškai improvizuoja ir politiškai formuluoja, Kaunas konservuoja, o Klaipėda racionalizuoja.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12501. ėĖ2004-02-09 03:31

incredible sheet


12502. Artūras iš Vilniaus2004-02-09 05:15

principe, jo - kažkoks geopolitinis peizažas primenantis Žmuidzinavičiaus paveikslus - tik po labai ilgo laiko (po 100 metų) gali būti perkamas

siūlau - aprašyti kitokią (truputi expresionistinę geopolitiką)
-- po tam tikro, kai grius `lameris` (Landsbergio namas) - kaip tautinio socialistinio monopolistinio farso objektas Europoje, ir Lietuva taps pilnateisė Europos ir NATO narė, kur pasidės šito senmergių (atrodo žiemos ir ebolos) mėgstamo gazetiškos imperijos pinigėliai su savo mankurtais.

  • Europoje ir Amerikoje ne - nes jie neturi tokių įgūdžių kaip Bin Ladenas gyventi pogrindyje, o Lietuvos valdininkai aišku neduos ramybės;
  • Šveicarijoje - Aš turiu pažinčių ir jiems ten neilgai bus jauku -PAŽADU;

kur? pasvarstom - tur būt Baltarusijoje, stilistika tokia pati, pavardės irgi labai panašios, be to Aš asmeniškai prisibijau to neaiškaus krašto - jis kažkoks toks, net sunku pasakyti. O kokie ten Kauno Grūdai tingės teptis rankas.


12503. Artūras iš Vilniaus patikslinimai2004-02-09 05:22
Aš apie Lietuvos Rytą (ne pavadinimą) jis matyt liks kaip ir Lietuvos pavadinimas visiems laikams - Aš apie Valatko, Motieko, Lopato, Jakilovieco, Miliovos, Vainovsko ir t.t. kliką

12526. vargu bau2004-02-09 13:36
Vilnius konservuoja, Klaipeda mistifikuoja, Kaunas racionalizuoja. Ir nieko perfrazuot nereikia, tik atidziau isiziureti i siandienos Lietuva.

12591. Artūras iš Vilniaus2004-02-10 05:47
jo principe Tu teisus (12526) - Vilniuje susigrūdo susivieniję visų Lietuvos miestelių komunistai, bet patys baisiausi tai atvingiavę iš Kauno (palikę jį pajuokos objektu kaip kažkokie hunai) - jie nepripažįsta laisvos spaudos, konkurencijos, laisvo verslo, demokratijos ir t.t. Prisiminkit kas nesenai buvo Kaune. Vilnių šiek tiek gelbsti užsienio kapitalas - švedai, italai (teko šnekėtis su italų menedžeriais). Jie pašiurpę kaip principe žmonės nuvaryti, išgasdinti, pažeminti (nors principe ir nėra per daug skurdo, kaip sakykim Kaune). Na bet patys gerai matot, - juk ne akli ir ne durni

12643. slogutis2004-02-10 17:12
Kažkokiu provincialiu, kompleksuotu ambicingumu dvelkiantis straipsnelis. Visko daug, sumesta eklektiškai, vadovėliniu stiliumi, be rišančios minties. Nuovargiu pažymėtas elementarių faktų išvardijimas. Tarsi reikėtų nieko nežinančiam užsieniečiui trumpai apibūdinti svarbesnius Lietuvos miestus. Bet aš tai ne koks dundukas užsienietis.

12715. 2 Arturas is Vilniaus2004-02-11 20:22
Vilnius konservuojasi kazkokiam neobreznevizme, kas nei itin patrauklu, nei naudinga tiek paciam miestui, tiek visai Lietuvai. Tik siaip toks karnavaliskai viskas gaunasi gaunasi: Vakarais Rytai (Vilnius) jauciasi Vakaru (Kauno) saskaita - kazkaip susipainiojo, matyt, tautos kraustymosi metu dabartinis elitas kompase. O Kaunas ir P. Griskeviciui labai trukde. Del skurdo Kaune galbut persistengei, bet kas link pavargimo nuo to kasdien be priezasties tiek metu patiriamo ujimo is centro - visiskai teisus.

12723. Connor :-) 2004-02-11 22:38
Pritariu Slogučiui, tai būtų puikus turistinis bukletukas.

12726. Artūras iš Vilniaus2004-02-12 03:36
tu gerbiamas, kažkoks patriotas tai šiek tiek provincialu - šiaip dėl Vilniaus ar Kauno vakarietiškumo tai banaloka, Tau ir Kopenhaga bus rytietiška. Vilniuje yra labai daug vakarietiškų kauniečių (pačių vilniečių juk beveik nėra) ir visokių Kauno Grūdų iš baltarusijos kalėjimų taip vadinamų verslininkų.
jei kas neaišku - siūlau tiesiog pažiūrėti į investicijas, kaip Jukos bosas Chodorkovskis sako "oni nepanimajut sovietskoj (supras rytietiškos (kaunietiškos)) specifiki". Todėl ir į gana šiuolaikišką Kauną veržiasi rusiškas kapitalas. Faktams į dūdą napapūsi.
o šiaip gal Tu ir teisus - vis tik nepažįstu Aš dabartinio Kauno - mažai jis save pateikia internete.

12736. 2 Arturas is Vilniaus2004-02-12 11:22
Su jumoru pas Tave deficitas kaip tarybiniais metais su tualetiniu popieriumi nuo pat Tavo apsireiskimo linete pradzios.

12740. quasi modo2004-02-12 12:34
Artūras apskritai iškrenta iš kompanijos. Ką jau čia humoro stoka - pretenzingumas ir maišalynė - nieko neina suprast. Atsiduoda paxoidu. Atsiprašau...

12742. Na2004-02-12 13:55
Sakot gyveno geriau tie klaipiediečiai... O dabar.Tie rukliečiai irgi neblogai ir mokslas nemokamas.Jiems negerai ir užtai nemėgsta vietinių

12756. emocinė dalis2004-02-12 21:10
to 12740 quasu modo - kas Tau sakė, kad tai vienas ir tas pats žmogus. O šiaip tai maišalynės nėra matyt, kaip kažkuris iš Artūrų iš Vilniaus pasakė, tik Šiaurės Korėjoje.

O kas yra paksoidai - tai matyt dauguma nuo Kerzono linijos į vakarus

12760. saule2004-02-13 01:41
o kodel klaipeda svarbesne dabar uz kaliningrada/koenigsberga/karaliauchiu? todel kad straipsni lietuvis parase? gal reiktu mum pirma su juo susipazinti o po to spresti, kas `svarbesnis`

12786. saulei2004-02-13 11:51
neeilinių gabumų reikiakeliant tokius klausimus:/ Kaliningradas nebent svarbesnis tuo, kad visai Europai galvos skausmu gresia, skirtingai negu Klaipėda...

12800. To: Arturui2004-02-13 15:08
Rašyk į "Respubliką" savo pamokslus, "Vakaro žinias" ar "Komsomolskaja pravda", vakarietis atsirado.

12808. bolshevikėlis2004-02-17 13:20
Rašyk į "Respubliką" savo pamokslus, "Vakaro žinias" ar "Komsomolskaja pravda", vakarietis atsirado. Ir šiaip šaudyti tokius maža. Paksą lauk, Paksą lauk, Paksą lauk. Kartu su Saboniu. Lauk lauk lauk lauk. Nedrįsk liesti mūsų numylėtojo, saulės nešėjo, Landsbergio stebukladario.

37160. artur :-) 2005-07-02 14:14
Vygantai daugiau rasyk! nes tu rasai daugiau tiesos negu kiti ir aciu tau !

47160. lolo :-) 2005-11-20 18:14
nezinau, net ka sakyti (rasyti)

125550. v&v :-) 2008-07-29 17:49
protingi pamastymai, kaip visada, tik ne viskam pritariu, bet is gerbiamo istoriko daug naujo gali suzinot, apie ka seniau net nepagalvojes butum

127573. marius2008-08-11 22:52
kausai praregekit pagaliau. straipsnis nerialus. rasyk rasyk rasyk

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:44 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba