ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-07 nr. 687

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Imobilizacija (52) • "Šiaurės Atėnų" redakcija sveikina skaitytojus (ir truputį save) su dar vienu savaitraščio gimtadieniu ir labai linki (48) • JONAS JACKEVIČIUS. Spektaklis Romoje (3) • "Šiaurės Atėnai" – daugiau negu laikraštis (29) • NEIL WILLS. Mohavio telefono būdelė (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Modernybės paraštėse (30) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (9) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Dialogas "Maldyje" (11) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Apie gylį ir plotį (4) • MARK COUSINS. Knyga ar filmas? (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Prie Baltijos (22) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Du nauji karoliukai vilko dantų vėriniui (3) • Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje. "Gyvenau kap ancis an vandenio" (19) • SAULIUS MACAITIS. "Vienos dienos kronika" (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Vasara su Cezariu (4) • Karaliai (6) • mano laiškas tau (160) •

Karaliai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilhelmas grąžina ginklus Haroldui. Viduramžiai

Monarchai irgi žmonės, kaip sakė sočiai pietums ledjūrio menkės užkirtę Gargantiua ir jo bičiulis Pantagriuelis. Gaila jų, tų valstybių simbolių.

Prisiminkim kad ir mūsų karūnuotąjį kunigaikštį Mindaugą. Vertindamas jo išvaizdą, nebūtum davęs nė supuvusio kiaušinio: nosis priplota prie viršutinės lūpos kaip bulvė (bulvių tada Lietuvos Didžiojoj Kunigaikštystėj valstiečiai dar nebuvo ragavę ir nesodino nekasė, todėl niekur istoriniuose svetimšalių raštuose neaptiksi tokio vaizdingo palyginimo – rex lithuanus face "kaip bulvė"), žvilgsnis kaip išgaišusio asilo (vargu ar asilai tada LDK teritorijoje ganėsi), elgesys kaip eilinio Seimo nario (Seimas vadinosi kitaip – o jis irgi buvo trenktas), apdarai kaip iš Juozo Statkevičiaus spintos (J. S. dar tik beldėsi Liutecijoj į drabužių dizainerių elitą), kiaurose kišenėse nešvilpavo eurai (jų ir dabar ne kiekvienas renkamas monarchas turi). Be to, buvo amžinai moterų smaugiamas už blogai atliekamas valstybines pareigas (sukta feminizacija jį privertė sujungti žemes, kad testamente atitektų viskas vienai Mortai, sufražisčių lyderei, o galų gale išėjo monolitinė imperija – LIETUVA). Žodžiu – nevykėlis ir lengvapėdis čiabuvių karalius, tas kruvinasis Mindaugas. Tų laikų AIDS centre nebuvo užregistruotas nė vienas LDK valdovas, todėl sunku pasakyti, kaip ten su tom pragaištinom mergelės Veneros ligom minėtam asmeniui sekėsi.

Šiuomsyk papasakosiu apie ūkanotojo Albiono monarchus. Apie jų keistą gyvenimo ir mąstymo būdą. Ne, jie neskaitė eilėraščių žemės kirminams, neskraidė lėktuvais su savo liokajais, nesirišo galvų tualetiniais popieriais, nediktavo kliauzų ant savo dvaro ir nesiuntė jų popiežiui.

Palikim ramybėj tautinius didvyrius, kurie net lietuviškai nemokėjo kalbėti, jei tik kas – bėga į Rusiją pasitarti: smaugti brolius ar tėvą ar palikti visus ramybėj, tegul teutonai rankas tepasi. Geriau aš jums papasakosiu, kokie originalūs glušai buvo britų karaliai.

Pradėkim nuo Henriko VIII: anas turėjo ne tik šešias žmonas, kurias kas antrą žudė, o su kas antra skyrėsi – be viso kito, buvo dar ir baisus besotis. Vienu prisėdimu, pavyzdžiui, pripuolęs prie stalo per pietus jis nepakildamas galėjo sušlemšti du nemažus obuolių pyragus, du slyvų ir du braškių apkepus. Kodėl tik pyragus? Paklauskit jo paties, jei sutiksit. Galiausiai tos jo vaišės sukėlė antros grupės diabetą ir jis pasimirė. Visą valdymo amžių sirgo perdėtu apkūnumu, o kojos apėjo neužgyjančiomis "stigmomis". Mokslas ką tik įrodė, kad per galūnių stigmas gyvis kvėpuoja. Bet nuo diabeto šiam istoriniam ponui kentėjo inkstai ir raudojo širdis. Organizmas nešalino skysčių. Išstorėjo taip, kad negalėjo pats judėti. Gyvenimo pabaigoj į visokius karų vadų pasitarimus ir į tualetą jį teko nešioti specialiame krėsle. Amen.

Jokūbas I Anglijos karalius, jis gi ir Jokūbas VI Škotijos karalius, buvo pirmas Stiuartų dinastijos monarchas ir, deja, ne pirmas linkęs į homoseksualizmą. Tuo jis baisiausiai erzino dvariškius. Mat elgėsi su jais begėdiškai neformaliai. Nors turėjo Danijos karalystės pilietę karalienę Oną, buvo smarkiai guvus su vyrais, kaip dabar švelniai sakoma – gėjais. Puritonai ir parlamentas purkštavo, nesuprasdami tokio meilumo. Jokūbas prisijaukino vieną dvariškį, žymiausią savo meilužį Robertą Karą. 1611 metais po Jėzaus gimimo Jokūbėlis tėkštelėjo jam grafo titulą ir dovanotame Somerseto dvare tempėsi į lovą. Tačiau naujai iškeptas grafas nesielgė vienopai: buvo žaviai dviseksualus. Ir, pamilęs Frensę Hovard, grafo Esekso žmoną, nusprendė ją merginti. Tačiau Roberto Karo draugelis Tomas Overberis atvirai smerkė ir priešinosi jų santuokai. 1613 metais Overberį "kažkas" įgrūdo Tauerin – į mėgstamus aukštuomenės poilsio namus, – kur jis mikliai užvertė kanopas. Užvirė kasdieninė nemaloni tamsių viduramžių košė. Ganėtinai didelis įtarimo šešėlis krito ant ledi Eseks, neva ji įsakė taip tradiciškai pašmaikštauti. Už dalyvavimą nusikaltime keturi žmonės tabalavosi kilpoje. Bet karaliaus valia Frensė gavo leidimą skirtis ir ištekėti už Roberto Karo.

O tuo metu Jokūbas I ir VI susižvejojo šviežią favoritą, kurį meiliai vadino – Stiniu. Stinis buvo velniškai panašus į šv. Steponą – angeliški plaukai ir visa kita. Bet Stinis turėjo kiaulišką charakterį – ėmė šokdinti visą dvarą, ir kai Jokūbas palindo po velėna, Viljersas nenulipo nuo karališko olimpo ir tęsė savo politines intrigas, smaugdamas valdovo sūnų Karolį I. Visa tai truko ne dievaižin kiek laiko – 1628 metais Stinis pats tapo politinės žmogžudystės auka. Triskart amen.

Monarchas Karolis II buvo tarsi nutrūkęs nuo grandinės veršis, be saiko gulinėjo su moterimis. Bet jam nepaprastai pasisekė – venerinės ligos jį sugriebė tik sulaukus 47 metų. Vien tik nesantuokinių vaikų jis turėjo gerą darželį – 17. Su savo portugale žmona palikuonių pagaminti jam kažkaip nesisekė, todėl jis puldinėjo į kairę ir į dešinę. Pirmoji saldi auka buvo aštuoniolikmetė Liusi, kuri jam pagimdė sūnų, paskui konvejeris pajudėjo – ledi Bairon, pagrindinio Prancūzijos ministro kardinolo Mazarinio dukterėčia Hortenzija etc., kaip įprasta padoriuose raštuose sakyti. Visos jo moterys buvo katalikės, išskyrus apelsinų pardavėją N. G. Karolis II turėjo dar ir humoro jausmą – merdėdamas atsiprašinėjo dvaro, kad jis taip begaliniai ilgai keliauja į aną pasaulį. Iškeliavo. Amen.

Jurgis I kaži kodėl tiesiog alpėdavo prieš negražias moteris. Vien tik prieš gamtos nuskriaustas. Tobulos, kitokios jo nedomino. Viena meilužė buvo tokia stora, kad lordas Česterfildas sarkastiškai pasakė: "Jo Didenybė karalius savo favorites verčia pūstis kaip pasakėčių varles. Kai kurios neišlaiko ir sprogsta". Mirė ir iškeliavo į puotą pas protėvius tas nelaimėlis Jurgis I, kaip ir daugelis gurmanų, – persivalgęs. Amen.

Jurgis II taip pat nemylėjo žmonos, turėjo aibes meilužių, valgė. Išskirtinis bruožas – nekentė savo pirmojo vaiko iš devynių, Frederikas. Kartą princas žaisdamas pievelėje kriketą gavo kamuoliuku į kaktą ir padėjo ne tik šaukštą, bet ir kriketo lazdą. Begal tuo džiaugėsi tėvas Jurgis II. Tiesa, jis irgi paskutinį kvapą išleido netrukus, regis, 1760-aisiais. Taip jam ir reikia, piktdžiugai. Amen.

Laipiojant po britų karalių genealoginį medį, galima aptikti ir kitokių įdomių šakų. Viena smagiausių ligų – beprotybė, kuria aiškiai sirgo daugelis.

Robertas III, gavęs nuo mylimo žirgo spyrį į galvą, visą karaliavimo laiką maldavo palaidoti jį būtinai mėšlo krūvoje. Kai jo vienuolikmetį sūnų paklaidino kalėjimo požemiuose (gal kas žino už ką?), tėvas karalius puolė į depresiją ir po kelių dienų iškeliavo į šarkų bažnyčią. Priežastis? Atsisakė valgyti ir gerti. Sūnus pergyveno tėvą, ramiai iškalėdamas 18 metų. Amen.

Narsiai kaudamiesi karo lauke žuvo tik keturi anglai ir vienas škotas. Vilhelmas I Užkariautojas buvo labai karšto būdo. Veržte veržėsi į mūšį, bet žaizdos jį aplenkdavo. Vienintelis rimtas sužeidimas buvo dūris šaltuoju ginklu besiginčijant su sūnumi Robertu. Viena nerašyta legenda spėja, kad mirė jis po to, kai žirgas jį nutrenkė į laužo žarijas ir apkepęs, pasikankinęs kelias dienas monarchas iškeliavo anapus. Amen nuodėguliui.

Nepasisekė dar vienam sosto šeimininkui Ričardui III. Jo reputaciją smarkiai pagadino Tomas Moras ir Šekspyras, pavaizdavę jį kaip kruviną, kerštingą valdovą. O iš tikrųjų jis buvo paskutinis karalius, kuris be galvos mesdavosi ant priešo ir mirė nuo žaizdų, gautų mūšyje. Nuogas jo kūnas iš kovos lauko buvo nugabentas į Lesterį ir dvi dienas ilsėjosi nelaidojamas. Sako, jis išdidžiai riktelėjo (valdovas, ne kūnas): "Aš mirsiu būdamas Anglijos karalium!" Su jo amžiną atilsį baigėsi Raudonosios ir Baltosios rožės karas. Paskutinę kiaulystę jam iškrėtė Henrikas VIII, kuris išvaikė katalikiškus vienuolynus ir Ričardo III kapą išgriovė. Brangius kaulus gi švystelėjo į upę. Amen.

Jurgis III savo pamišimo valandomis ir dienomis buvo įdomus tuo, kad bedieviškai keikėsi. Tarnai skuduru užkimšdavo jam burną ir įvilkdavo į tramdomuosius marškinius. Pamanykit – keikiasi. Dabar tai nebūtų jokia beprotybė – na, sakykim, prezidentas keikiasi, karalius – blevyzgoja. Tačiau, be keiksmažodžių, britų karalius turėjo ir kitokių manijų – kartą apimtas pamišimo bandė išprievartauti tarnaitę. Gal tik seksualiai priekabiavo? Kitą sykį jo akį patraukė pagyvenusi garbinga dama E. S. Karalius palaikė ją savo žmona Šarlote. O tikrąją karalienę vadino apsišaukėle. Įsijausdamas į beprotį, jis duodavo įsakymus seniai mirusiems žmonėms ir tuo pat metu jam nuolat rodėsi, kad Londoną užlieja potvynis. Kartą nedidelę pagalvę jis pavadino savo seniai mirusio mažamečio sūnaus vardu. Nuo karaliaus nusigręžė dvariškiai, žmona, dukros. Bejėgis monarchas, kai jį gydytojai išlaisvindavo iš tramdomųjų marškinių, klaidžiodavo po rūmus, nevalingai atsisagstydamas ir vėl užsisagstydamas liemenę. Gaila karaliaus. Amen.

Dar įdomesnės fantazijos aplankydavo Jurgį IV. Jis prie pietų stalo kasdien karščiuojančiom akim tvirtindavo, kad vedė į mūšį batalioną karių prie Vaterlo ir kad laimėjo pagrindinį prizą žirgų lenktynėse. Galiausiai, norėdamas pavergti mylimosios širdį, mylimosios, su kuria buvo slapta susituokęs, jis kelis kartus dūrė sau į krūtinę peiliu. Nelaimingas fantazuotojas.

Škotijos karalienė Marija pasižymėjo isterijos priepuoliais, ją supo amžina "jūros liga", ji nuolat skundėsi prietvara – skausmais pilve. Dvariškiams vis rodėsi, kad ji tuoj tuoj mirs. Nužudžius jos vyrą, moteriškė tarsi nutrūko nuo grandinės: susimetė su kažkokiu grafu, kuris ją tučtuojau paniekino, prarado armiją, buvo įmesta į kalėjimą, kur po persileidimo neteko dvynukų. Daktarai prirašė vyno vonias, cinamono trauktinę ir vienaragio ragą. Brangūs vaistai, tarė karalienė Marija ir baigė gyvenimą ant mirties pakylos – ešafoto. Amen ir jai.

Taip, nenuskilo Anglijai ir Škotijai su monarchų sintakse. Spalvingos pasitaikydavo asmenybės. Visoms joms, vargšėms, nebūtų padėję net ir karo lauko gydytojo Ambrozijaus Parė po kautynių prie Turino išrastas žaizdų gydymo būdas – kiaušinio trynys sumaišytas su rožiniu vynu, sutirštintas terpentinu. Ligos buvo galingesnės už vaistus.

Nukirsdamas pasakojimą, klausiu: ko jūs kimbate prie vargšo nelaimingojo mūsų pradedančiojo monarcho – Rolando Pakso? Visi aukštai iššokę žinduoliai turi savo neabejotina kvankt. Ir jam kada nors bus amen. Štai kokių baisių alegorijų apsėsta mano galva.

– Sa, sa, – parašęs šitą paskvilį, pašaukiau šunį. Kažin, kodėl taip negražiai pasielgiau, kad su kompiuteriu atbarškinau šitą apkalta nesiremiančią kliauzą? Juk esu daug protingesnis už britų karalius. Šeltė, gimusi toli Albiono šiaurėje, Šetlendo salose, atbidzeno iš savo guolio ir aš išklampojau per sniegą mociono po Lietuvą. Meldžiau Dievo ir jo tarnų, susispietusių Vilniaus kurijoje, kad tik nesutikčiau išmušto raudonomis dėmėmis, paklaikusio nuo astrologijos mūsų prezidento.

Bet juk kvailas monarchas – tai tautos talismanas!

Pagal tikras Albiono istorijas, rastas įvairiuose šaltiniuose, apžvalgą parengė Andrius Šiuša

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12565. Ežiukas rūke2004-02-09 19:00
Smagus skaitymėlis. Man visi rūkai išsisklaidė.

12731. Mazius2004-02-12 10:25
Aj bliamba, monarchine institucija ir prezidentine - kai saka, tik literaturinis rysis galetu buti. Ne karta pirmojo Vytauto laikais zemaiciai mumi gelbejeo, bet shitas uzsispyres zemaitishkas kakis viska gadina, ne kitaip, kai saka. Persasi isvada, te nesuspyksta zemaiciai, bet tik lietuviai gali valdyti sali, o zemaichiai su savo uzsispyrimu gali buti tik istikimu aukstaichiu, zemaichiu, netgi dzuku, tu pizduku - pavaldiniai, - zo juos reikia kontroliuoti, nes jei atvirkschiai - tai "sikau ir tapshnojau".

54796. klmh :-) 2006-04-03 13:52
Labai neblogai aprašo karalius rex man labai patiko

54797. kbee :-( 2006-04-03 13:53
nuobodu

54798. mjwfo :-) 2006-04-03 13:54
gana idomu apie senove

54799. smwee :-( 2006-04-03 13:55
labai neidomei aprašė tikras š...

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:43 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba