ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-07 nr. 687

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Imobilizacija (52) • "Šiaurės Atėnų" redakcija sveikina skaitytojus (ir truputį save) su dar vienu savaitraščio gimtadieniu ir labai linki (48) • JONAS JACKEVIČIUS. Spektaklis Romoje (3) • "Šiaurės Atėnai" – daugiau negu laikraštis (29) • NEIL WILLS. Mohavio telefono būdelė (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Modernybės paraštėse (30) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (9) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Dialogas "Maldyje" (11) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Apie gylį ir plotį (4) • MARK COUSINS. Knyga ar filmas? (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Prie Baltijos (22) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Du nauji karoliukai vilko dantų vėriniui (3) • Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje. "Gyvenau kap ancis an vandenio" (19) • SAULIUS MACAITIS. "Vienos dienos kronika" (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Vasara su Cezariu (4) • Karaliai (6) • mano laiškas tau (160) •

"Vienos dienos kronika"

SAULIUS MACAITIS

[skaityti komentarus]

Dar vieną – beveik kaip "Kanonada" – talentingai sukurtą prieštaringą lietuvių filmą "Vienos dienos kronika" rodo LTV2 "Retrospektyva". Tiesa, jo prieštaringumas – kitokio pobūdžio, ne estetinio. Su estetika Vytauto Žalakevičiaus 1963 metų filme – viskas gerai. Tais laikais ji tikrai buvo novatoriška, tegul ir ne pasauliui, bet didžiulės sovietų šalies, kur filmą pamatė 9,5 milijono žiūrovų, kino mastais – tikrai. Žinoma, kadangi naujoviška kino kalba valdžia nesidžiaugdavo, kaip kitose šalyse, o, atvirkščiai, žvelgdavo į ją su perdėtu įtarumu, ieškodavo pavojingų poteksčių, "Vienos dienos kronika" turėjo didelių konfliktų su Maskvos cenzūra.

Kaip tik tie konfliktai dabar atrodo visiškas nesusipratimas. Filmas dokumentuoja senyvo lietuvių komunisto Rimšos dabartį, jo minčių srautą, iškart (ir dažniausiai nelauktai, šoko forma) realizuojamą ekrane – nesvarbu, kad tos mintys, apėmusios tądien mirus jaunystės bendražygiui profesoriui Muratovui (Ivanas Dmitrijevas), perkelia į sovietų valdžios įsitvirtinimo Rusijoje laikus, rodomus gana tiesmukai, net į Ispanijos pilietinio karo frontus (matyt, čia glūdi V. Žalakevičiui būdinga egzotiškų kraštų traukos užuomazga, vėliau tai įsitvirtins visaip liaupsintoje "Lotynų Amerikos trilogijoje").

Rašydamas apie "Svetimus" minėjau, kad aktorius Bronius Babkauskas, gal autoriams ir nenujaučiant, išryškino visai kitus pagrindinio herojaus buožės bruožus. Šįkart aktorius, pakviestas Rimšos vaidmeniui, galėjo tapti – ne, vis dėlto negalėjo! – tradiciniu anų laikų sovietiniu rezonieriumi. Ir gudrusis V. Žalakevičius tai, kad aktorius nesuvaidins schemos, aišku, nujautė. B. Babkauskas kuria tiesiog dorą žmogų, nepakenčiantį abejingumo ir neteisybės – nesvarbu, toji neteisybė šaknimis siektų vieną ar kitą santvarką. Gal romantinės jaunystės "revoliuciniais žygiais" juodu su Muratovu užsiaugino gyvatę užantyje – juk būtent toji jų iškovota valdžia sunaikino profesoriaus laboratoriją, privertė nusižudyti (posūkis, ano meto sovietų kine apskritai negirdėtas) vieną šviesiausių filmo personažų – talentingą jaunutį mokslininką Borisą (Igoris Ozerovas).

Be to, Rimša, turint galvoje jo jaunystės nuopelnus, galėjo likti Maskvoje, tapti partiniu funkcionieriumi. Jis to nepadarė. Ir V. Žalakevičius, po savo egzotinių politinių klajonių grįžęs į tėvynę, matyt, irgi ne veltui čia kuriamą pirmąjį filmą pavadino "Atsiprašau".

Filmo herojus kukliai pluša Lietuvoje, stebėdamas kitą kartą, jaunesnius žmones, kuriems sovietų valdžia, kaip būdavo sakoma, "davė viską". Ir ką gi jis regi? Prisitaikėlį ir išdaviką Venckų (Algimantas Masiulis), nesugebantį atsakyti į teismo tarėjo Rimšos klausimą: "Kodėl stovėjai po medžiu?" (Kai greta žudė žmogų – S. M.) Tokia jau sovietinio elito savastis, primenanti ir šiandieninius lietuvius, kurie dėl kokio trumpalaikio posto įžūliai apsišaukia elitu. Kitas ryškus "elitininkas" – kažkoks viršininkėlis Donatas, kurį Donatas Banionis vaidina su nedažnai jo kūryboje pasitaikančiu sarkazmu.

Nemanykite, kad silpni "optimistiniai" šiuolaikinio Vilniaus vaizdeliai – reali "Vienos dienos kronika"; šie kadrai paprasčiausiai buvo prikergti Maskvai nurodžius. Tikroji filmo esmė – graudi abejonė, kurią praskaidrina minoriniai Edvardo Griego akordai, Elvyros Žebertavičiūtės talentingai sukurta Janina, kuri galbūt dar ras savyje ryžto nusiplauti šioje visuomenėje įprastinį purvą.

Sąmonės srautas, kuriuo remiasi V. Žalakevičiaus dramaturgija, mums tuomet dar buvo nematytas negirdėtas atradimas. Net sovietinio kino oficialusis estetas Sergejus Jutkevičius, kuriam šių eilučių autorius, tuomet studijavęs VGIK’e, vertė originalią filmo versiją iš lietuvių kalbos, atrodė labai sutrikęs. Nežinau, ar V. Žalakevičius kur nors buvo matęs pirmuosius Jeano Luco Godard’o filmus, bet kad naujos, laisvesnės kino kalbos būtinybė tuomet brendo ne vien Prancūzijoje, – faktas. Nors matysime kupiūruotą ir "pagerintą" filmo versiją, pro ją vis tiek prasišvies nepakantaus meniniams štampams kūrėjo individualybė, jo moralinis nerimas.

Ir iš tiesų, kodėl gi mes taip dažnai stovime po medžiu?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12689. mėgėjas2004-02-11 14:41
Geras tekstas, Sauliau.

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:43 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba