ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-07 nr. 687

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Imobilizacija (52) • "Šiaurės Atėnų" redakcija sveikina skaitytojus (ir truputį save) su dar vienu savaitraščio gimtadieniu ir labai linki (48) • JONAS JACKEVIČIUS. Spektaklis Romoje (3) • "Šiaurės Atėnai" – daugiau negu laikraštis (29) • NEIL WILLS. Mohavio telefono būdelė (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Modernybės paraštėse (30) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (9) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Dialogas "Maldyje" (11) • JURGA ARMANAVIČIŪTĖ. Apie gylį ir plotį (4) • MARK COUSINS. Knyga ar filmas? (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Prie Baltijos (22) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Du nauji karoliukai vilko dantų vėriniui (3) • Pasakoja JUZĖ ŠIDLAUSKIENĖ, gimusi 1908 m. Grendavės kaime, Onuškio parapijoje, Trakų apskrityje. "Gyvenau kap ancis an vandenio" (19) • SAULIUS MACAITIS. "Vienos dienos kronika" (1) • JURGIS JANAVIČIUS. Vasara su Cezariu (4) • Karaliai (6) • mano laiškas tau (160) •

Knyga ar filmas?

MARK COUSINS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Florence Henri. Kompozicija II. 1928

Woody Allenas kartą pasakė, kad jei jam pasiūlytų nugyventi gyvenimą iš naujo, jis viską darytų lygiai taip pat, tiktai nežiūrėtų filmo, sukurto pagal Johno Fowleso romaną "Magas". Aktorius Michaelas Caine’as mano, jog tai blogiausias filmas, kuriame jam yra tekę vaidinti, o tai jau šis tas. Fowlesas, pats rašęs scenarijų pagal savo romaną, pavadino galutinį produktą "katastrofa nuo pradžios iki galo". "Magas" tikrai išsiskiria ilgoje filmavimo sužalotų knygų eilėje – autorius ypač nevykusiai pasistengė sugrūsti visus sudėtingo 600 puslapių romano sluoksnius į dviejų valandų trukmės filmą.

"Magas" primena kitą sudėtingo, daugiasluoksnio romano – Michaelo Cunnighamo "Tų valandų" – ekranizaciją, neseniai rodytą mūsų ekranuose. [Romanas, kurį 2000 m. lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pavadintas "Tos valandos" (vertė Gražvydas Kirvaitis), o filmas rodytas pavadinimu "Valandos". Siekiant išvengti maišaties, tekste paliekamas pastarasis pavadinimas – vert. past.] Scenarijų pagal šį romaną parašė Davidas Hare, režisavo Stephenas Daldry (tas pats, kuris sukūrė "Bilį Eliotą"), jame vaidina tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streep; pastaroji, beje, tam tikru pavidalu šmėkšteli ir pačiame romane. Filme ji tos "savęs" nevaidina. Filme ji vaidina heroję, kuri (knygoje) manosi pastebėjusi Meryl Streep einančią gatve; tačiau Hare scenarijuje tokio epizodo nebėra. Ar kol kas viskas aišku?

Suprantama, "Magas" nėra vienintelis artimas "Valandų" giminaitis. Filmai, sukurti pagal Joyce’o "Ulisą", Pasternako "Daktarą Živagą", Kunderos "Nepakeliamą būties lengvumą", Prousto "Svano pusėje" ir Zola "Žerminalį", buvo nė kiek ne geresni, o dažnai dar blogesni; ir tai tik ledkalnio viršūnė. Šių knygų ekranizacijos literatūrai nieko nedavė; net jei ekranizacijos būtų buvusios geros, vis tiek jos niekam nereikalingos.

Tie, kurie nesutiks su tokiu požiūriu, tvirtins, jog Cunninghamo, Kunderos ar Joyce’o knygos yra tokios geros, kad jos išsiveržia iš elitinio literatūros pasaulio ir atsiduria platesniame kultūros kontekste. O kadangi jos tampa savotiška mūsų kultūrinio kraštovaizdžio dalimi (pavyzdžiui, taip nutiko knygoms "Sofijos pasirinkimas" arba "22-oji išlyga"), tai reiškia, jog kinas, kuris didžiuojasi savo šiuolaikiškumu, turi teisę į jas reaguoti taip pat kaip į naujienas, skandalus ar besikeičiančias madas ir tendencijas. Pasakyčiau dar daugiau. Romano autorius turi tik vieną darbo priemonę – žodžius, o filmo kūrėjas net keturias: fotografinius vaizdus, dialogus, muziką ir net rašytinį tekstą (titrus ar užrašus) – taigi, kartoju, jis valdo keturiskart daugiau išraiškos priemonių negu knygos autorius. Žodžiai neatskiriami nuo minčių, tačiau jie leidžia tik spėti apie erdvę, išvaizdą, spalvas ir šviesas. Tuo tarpu filmas visus šiuos dalykus gali parodyti labai tiksliai, o štai mintis jis leidžia tik nuspėti. Kinas stovi ant tamsios mąstymo bedugnės krašto, jaudinamas jos tylos, kartais paglostomas iš jos atsklindančio vėjelio. Problema atsiranda tada, kai mąstymo objektą – gerą romaną – sumanoma perteikti per kiną, kuriam mąstymas tėra troškimo objektas. Kam trokšti minčių, jei jas galima rasti tarp knygos viršelių?

Cunninghamo knygoje Streep vaidinama herojė Klarisa, penktą dešimtį peržengusi Niujorko leidėja lesbietė, išeina iš namų nupirkti gėlių. Romanistas perteikia jos susižavėjimą ir entuziazmą. Jau susiruošusi išeiti, ji "akimirkai uždelsia šuolį, šiurpulingą vėsą, neišvengiamą pasinėrimo šoką. Niujorkas, kad ir koks triukšmingas, monotoniškai rusvas ir be galo nušiuręs, visada dovanoja kelis tokius vasaros rytus". Nuostabios mintys. Filme neįmanoma apibendrintai kalbėti nei apie ryto niujorkiškumą, nei apie nutriušusio miesto santykį su akimirkos transcendencija. Jei Stephenas Daldry būtų nufilmavęs, kaip Streep trumpam stabteli, ir tuoj pat perėjęs prie panoraminių vaizdų, mes būtume susiraukę. Jis to nepadarė, nes yra labai geras režisierius. Ir vis dėlto "Valandos", deja, nėra labai geras filmas. Jis nepakliūva į vienus spąstus – nesistengia parodyti trumpalaikio džiugesio, kurį šiame epizode aprašo Cunninghamas, – bet kitose scenose leidžiasi sukaustomas tarsi už kadro skambančių knygos sakinių. Puikūs jo aktoriai nuolat atrodo truputį išsiblaškę, panašiai kaip žinių pranešėjai, kai jie klausosi į ausinę perduodamų nurodymų. Jie girdi tai, ko negirdime mes. Mes matome tik ilgas, reikšmingas pauzes. "Valandos" – jaudinantis filmas, kuriame užkabinamos sudėtingos idėjos, bet Hare scenarijus nepakankamai drąsus. Tai pragmatiška adaptacija, laikantis principo "kad tik būtų efektas"; savotiškas scenaristo siūlomas neideologinės politikos variantas.

Kinas su literatūros – ir aukštosios, ir populiariosios – kūriniais yra elgęsis labai įvairiai. Būta ir triuškinančių užpuolimų, ir keliaklupsčiavimo, ir paprasto familiarumo. Pirmu atveju filmo kūrėjai nusičiumpa knygą arba dėl to, kad ji tampa bestseleriu, arba dėl gero pavadinimo, arba dėl veikėjų, siužeto, gal skandalingos temos. Garsiausias pavyzdys čia būtų Hemingwayaus "Turėti ir neturėti" – anaiptol ne geriausias jo romanas, dėl kurio autorius susilažino su režisieriumi Howardu Hawksu, kad pastarasis nesugebės jo ekranizuoti. Hawksas priėmė iššūkį, pavertė romaną fonu Bogarto ir Bacall duetui ir laimėjo lažybas. Tiktai filmuodamas išmetė beveik visą siužetą.

Antras metodas – radikalus apvertimas: romano svarbiausi elementai apverčiami ar sukeičiami vietomis prisitaikant prie fakto, kad filmai prasideda nuo išorės ir juda vidun, o knygose būna atvirkščiai. Mary Shelley knygos "Frankenšteinas" herojus labai iškalbus. Jameso Whale’o ekranizacijoje jis visiškai nebylus, ir tai puikus sprendimas. Paprastai tie veikėjai, kurie knygose daug mąsto ir mažai kalba, filmuose būna šnekesni. "Frankenšteino" atveju yra priešingai. "Valandose" Davidas Hare vietoj tylios Cunninghamo knygos kulminacijos pasirenka sceną, kurioje nemažai kalbama. Tyčia norėdamas viską supainioti pasakyčiau, kad Hare pasirinktas apvertimas, priešingas vykusiai pasirinktam "Frankenšteino" apvertimui, irgi yra sėkmingas. Tai didžiausias filmo ir knygos skirtumas, ir būtent šioje scenoje viskas vyksta geriausiai. Kaip būtų gerai, jei scenarijuje būtų daugiau tokių drąsių pakeitimų.

Dar vienas, nepaprastai retas ekranizacijos tipas – kone pažodinis. Sovietų kino teoretikas Vsevolodas Pudovkinas svajojo apie knygų ekranizacijas, kuriose kiekvieną knygos sakinį atitiktų filmo kadras. Beveik taip buvo sukurtas "Godulys", nebylusis Ericho von Stroheimo šedevras, kruopščiai atkuriantis Franko Norriso romaną "McTeague". Stengdamasis nepraleisti nė vienos romano smulkmenos, von Stroheimas savo studiją beveik įvarė į bankrotą. Pradinė filmo versija truko aštuonias valandas, tačiau net ir smarkiai iškarpytas jo variantas išlieka stebuklingas.

Bene produktyviausias romano ir filmo santykio tipas – analoginė ekranizacija, kai knygos literatūrinė struktūra filme pakeičiama kinematografine, simbolizuojančia originalą. Taip pasielgta filmuojant "Mūsų dienų Apokalipsę", kurioje Conrado "Tamsos širdyje" aprašyta kelionė į Kongo gilumą pakeista Martino Sheeno kelione į Vietnamą. Garsiausias analoginės ekranizacijos pavyzdys – Haroldo Pinterio parašytas "Prancūzų leitenanto moters" scenarijus pagal – vėl to paties – Johno Fowleso romaną. Pinteris parašė 24 scenarijus, ir visi jie yra "sudėtingos" medžiagos – kitų rašytojų romanų ar jo paties pjesių – adaptacijos. "Prancūzų leitenanto moteris" labai tinka pailiustruoti analogijos principą ekranizacijoje.

Pinteriui ir filmo režisieriui Karelui Reiszui teko išspręsti tokią problemą: Fowleso knygoje pasakojama apie Viktorijos laikų anglę, kurios gyvenimą sugriovė pavadinime minimas prancūzų leitenantas ir kuri vėliau užmezga santykius su kitu žmogumi. Norėdamas pabrėžti praeities ir savo gyvenamo laikotarpio papročių skirtumus, pasakojimą apie XIX a. įvykius Fowlesas atskiedė XX a. septintojo dešimtmečio pažiūromis. Be to, jis siekė pamėgdžioti Thackerayaus stilių. Ir tarsi to dar būtų negana, pateikė kelias galimas knygos pabaigas. Kokios analogijos ėmėsi Pinteris? Jis išgalvojo šiuolaikinę istoriją, kurioje Meryl Streep – pastaroji, kaip tikra ekranizacijų patronė, filme vaidino anglę – drauge su Jeremy Ironsu dalyvauja kuriant filmą apie knygos herojus. Šiame istorijos sluoksnyje tarp jų užsimezga romanas. Filme vienu metu pasakojama ir veikėjų, ir aktorių istorija. Toks variantas pavyko ne tik todėl, kad atsirado du tarpusavyje susiję siužetai, bet ir dėl to, kad antrajame iš anksto slypėjo gilesnis, filosofiškesnis pirmasis. Fowlesas pavadino Pinterio scenarijų "puikia knygos metafora".

Filme "Valandos" scenarijus neišgalvojamas iš naujo. Tam tikra prasme to net nereikia, nes romano struktūra – trijų moterų gyvenimo vaizdai trijuose skirtinguose laiko tarpsniuose – tarsi prašyte prašosi perkeliama į ekraną. Filmų kūrėjai ne kartą džiugiai naudojosi ekrano tarsi laiko mašinos teikiama galimybe sujungti skirtingus laiko klodus. Knygoje "Valandos" tai pavyko, o štai filmo autoriai tarsi apsvaigo nuo atsivėrusių galimybių ir smarkiai persūdė. Romane sutrikusi, krinkanti Virginia Woolf panardina veidą į kriauklę su vandeniu ir stabteli, bijodama pakelti galvą ir pažvelgti į save veidrodyje. Kai filme tai daro Woolf vaidinanti Nicole Kidman, Daldry iškart peršoka prie kadro, kuriame galvą pakelia Meryl Streep. To jau per daug. Panašūs montažiniai triukai, jungiantys skirtingas moteris, dažni filmo pradžioje, mums dar nespėjus susipažinti su jo herojėmis. Todėl filmas atrodo įtemptas ir perdėm supaprastintas.

Kūrybinis iššūkis režisieriui, sugalvojusiam ekranizuoti "Valandas", buvo ne būtinybė išsaugoti ištikimybę gerai knygai, bet išsiaiškinti, kuo toji knyga gera, ir tada, panašiai kaip Pinteris, Coppola ar von Stroheimas, išreikšti šį gerumą kino kalba. Kino istorijoje knibždėte knibžda labai talentingų žmonių, tokių kaip Stephenas Daldry, Julianne Moore, Meryl Streep ar Nicole Kidman, kurie visomis jėgomis siekia ne kinematografinės, o literatūrinės tobulybės. Aišku, nuostabu, kad buvo sukurtas toks brandus, intelektualus filmas kaip "Valandos". Bet jame taip pagarbiai susilpninti romano semantiniai ramsčiai, kad galutinis rezultatas atrodo baikštus.

Geriausi filmai, sukurti pagal rimtos literatūros kūrinius, yra šie: "Kaimo klebono dienoraštis" pagal George’o Bernanoso romaną, režisierius Robertas Bressonas, 1950 m.; "Soliaris" pagal Stanisławo Lemo romaną, režisierius Andrejus Tarkovskis, 1972 m.; "Susidūrimas" ("Crash") pagal J. G. Ballardo romaną, režisierius Davidas Cronenbergas, 1996 m. Atkreipkite dėmesį: tarp jų nėra nė vieno anglų ir amerikiečių komercinio filmo. Net trys ketvirtadaliai "Oskarus" laimėjusių filmų yra knygų ekranizacijos; XX a. šeštajame dešimtmetyje ta pati proporcija galiojo visiems Amerikos filmams. Ir vis dėlto Holivudas geriausiai susidorojo su vidurinio lygio Grahamo Greeno, Dashiello Hammetto, Raymondo Chandlerio, Patricios Highsmith, Johno Steinbecko, Ernesto Hemingwayaus ar Roberto Louiso Stevensono romanais, o ne su aukštesnio lygio medžiaga. Komercinio kino kūrėjai beveik nė karto nesugebėjo kūrybiškai interpretuoti intelektualesnės literatūros. Jie pernelyg bijo neaiškumo ir dviprasmiškumo.

Tai kam stengtis? Manau, atsakymą siūlo 1908 m. sukurtas filmas "Hercogo de Gizo nužudymas" ("L’Assasinat du duc de Guise"). Iki tol kinas priklausė pojūčių sričiai, tarsi koks mugės atrakcionas. Šis filmas buvo pusiau sąmoningas mėginimas ekranizuoti daugiau ar mažiau literatūrinį scenarijų, ir kai jis pasirodė, į kino teatrus atėjo naujo tipo žiūrovai – vidurinės klasės atstovai. Šiaip jau tokia permaina pasirodė labai palanki kino menui, jei ne vienas dalykas – nuo to laiko filmų kūrėjams atrodo, jog sudėtingas, intelektualias knygas reikia iš tolo aplenkti. Kino menkavertiškumo kompleksas aiškiai matyti nuo pat pirmųjų jo egzistavimo dienų. Mažai kurios šalys savo sukurtus filmus vertina labiau už romanus; kai konkrečios valstybės filmų pramonei reikia įrodyti, kad ji šio to verta, dažniausiai pasitelkiamos literatūros kūrinių ekranizacijos. Kai kinui niekas negresia, – kai jis kupinas gyvybės ir pakilimo kaip XX a. trečiojo ir septintojo dešimtmečio Prancūzijoje, aštuntojo dešimtmečio Vokietijoje, dešimtojo dešimtmečio Irane ir Danijoje bei šiuolaikinėje Lotynų Amerikoje, – jo kūrėjai retai imasi literatūros kūrinių ekranizacijų. O jei ir imasi, tai griebia literatūros kūrinius tarsi alkani plėšrūnai, ieškodami juose kinematografinės mėsos.

Aš linkęs pritarti Woody Alleno gerbiamam Ingmarui Bergmanui. "Kinas neturi nieko bendra su literatūra, – sakė Bergmanas. – Reikėtų vengti daryti filmus iš knygų".

Markas Cousinsas yra BBC filmo "Scene by Scene" režisierius, šiuo metu rašo kino istoriją.

"Prospect", 2003, kovas

Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12571. kava2004-02-09 20:23
nesu prieš ekranizacijas, bet jei reiktų rinktis - pirmenybę atiduočiau knygai - skaitant vaizduotė, neįsprausta į jokius vaizdinius rėmus, susikuria tokį pasaulį, kokį retai (arba niekad) pamatysi labai jau nuo konkrečių išraiškos priemonių priklausančiame filme.

12621. arbatinukas2004-02-10 13:54
knygą atsiversi atgal jei užsnūsi, o filmo neatsuksi, nebent savą turi,knyga yra minties ir dvasios žaismas kinas vaizdinio ir psichės dirginimas, kad ir kokia grazhi bus lolita kine, ji niekad nebus tokia, kokia ishkaitai nabokovo knygoj, nes geras knygas kuria tikri kūrėjai, o ekranizuoja dazhniausiai pusetini shmikiai

75864. Lina2007-02-28 14:43
neneigiu jog knygai deretu teikti pirmenybe,taciau filmas „Valandos“, mano nuomone, yra vienas geriausiu,subtiliausiu bei intelektualiasiu filmu visoje kino istorijoje,neatsizvelgiant net i tai,jog filmas yra ekranizacija. Paprasciausiai jis nera skirtas visiems ziurovu sluoksniams, ir susipazinusiems su knyga bei Viginios Woolf biografija,manau tos „bereiksmes pauzes“ atveria dar platesnius suvokimo klodus. Istiesu sunku perteikti visas mintis,esancias knygoje,bet manau Daldry padare didziuli darba, kuri reiketu labiau vertinti!

Rodoma versija 21 iš 22 
14:43:38 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba