ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversim

VALDAS STRIUŽAS

[skaityti komentarus]

Stovėk ir žvelk: pro šalį eina gyvi, apmirę žmonės, metai, – kai tuščia viduje, aplinkui vien tuštybė matos. Kad ir kaip, skulptūra, pūteisi, kad ir kokia didžia, neklystančia figūra save vaizdavaisi, štai – kranas pakabina už pakarpos po strėle ir pasisukiojęs guldo į sunkvežimį. Postamento granitą nusiskaldę, susitrupinę krepšiuose ir kišenėse išsitampė kolekcionieriai. Kad tiktai nuo puikybės radiaciją skleidžiančių nuolaužų nesusirgtų. Viena kryptimi nebežiūrėsi – gali žvilgtelėti ir į smalsius praeivius, jeigu paguldė ant šono, o dundėdama ant nugaros regi neatsibostančio dangaus skaidrynę. Ne visų herojų – literatūros, karo, istorijos – atsiklausia, ar norėtų po mirties statulomis, skulptūromis, biustais įsilieti į gimtąjį peizažą, o numirusių nebeklausiama. Įsakoma sukurti ir pastatyti – tautos vardu. O slapčiausiai nori dar gyvi vadai, kurie tikisi ateityje patys pavariuotom krūtinėm sustingti ant postamentų. Taigi nieko nuostabaus – keliauja ir skulptūros. Joms kelionė – didelė garbė ir pramoga. Po perversmų paprastai sąvartynuos ištrenkiamos. O daugeliui mūsiškių pasisekė. Išvežė į Grūtą. Nublizgino, nušveitė muilinu vandeniu ir užtupdė ant naujų pamatų. Lenteles prikabino. Statusas kitas. Muziejinis. Genocidinis. Statutas irgi pritaikytas. Ten, tikisi, ilgam nutūpė. Bet kas žino – nėra nieko pastovaus ir amžino. Amžina gal tiktai statulos idėja – likti suakmenėjusia siela. Kuo laisvesnė valstybė, tuo įvairesnės skulptūros, jų personažai. Ir atvirkščiai. Gyvieji vietų, žemių plėšosi, o čia... Tikimės, užteks visiems laisvų kampelių – ropštis ant postamentų ir šlap... ant jų.

Be Europos Sąjungos nenurimsim! Nuo neatmenamų, tik istorijose aprašomų laikų lietuviai karvedžiai veržėsi kariauti ir valdyti tolimiausias svečias šalis. Nors savojoje niekada nesusitvarkydavo. Dabartiniai karo vadai ir politikos vedliai pasišovę Europą nustebinti ir ten užkariauti dar laisvas įtakos zonas ir piniginius išteklius. Štai mūsų visa esama valdžia be narystės Europos Sąjungoje neįsivaizduoja savo ir savo vaikų ateities. Plačiai kalba – Lietuvos. Referendumas svarbiau už Kovo 11-ąją? Kaip susitarus po skutelį plėšoma viena Kaukazo aiškiaregė. Tačiau visi agituojantys valdininkai – ar ne pranašai? Mąstantys (o gal ne?) tikimybėmis. Stoti – nestoti? Už – prieš? Išburk, ramunėle... Kritikuojama viena, kad būtų pridengta masinė? Gal ta Sąjunga po kelerių metų ims byrėti? Kaip iš tikrųjų bus – niekas nežino. O jie žino. Jeigu sėkmingai nuves, jiems įvairių rūšių skulptūras statys iš brangių medžiagų. Lukiškių aikštė tuščia laukia. Jeigu tauta nusivils, išveš į Grūto parką. Kitaip pervardys – nepriklausomybės duobkasiai. Slidus, kintantis vedlių ir jų skulptūrų likimas. Tolygus valstybių drebėjimui. Išimtis – paminklai prezidentams: geri ar blogi – Prezidentūros kiemelyje stovės.

Kuo skiriesi nuo kitų žmogystų, kad šitaip nuoširdžiai norisi nuogam rodytis? Vidaus ir išorės kūno, taip pat sielos slaptuosius užkaborėlius. Be polėkio – lekia į nudistų paplūdimius arba namie išsirengę vaikštinėja. Meniškesnės sielos švytinčios savo ir kitų įžiūrėtas nuogybes aprašinėja, nutapo. Visokiausius kabančius, kliuksinčius judesius, pratimus; skystus, tąsius ir kietus; vienus nesuvirškintus, kitus ypač vertingus produktus. Tas įgimtas potraukis – iš pačių seniausių akmens amžiaus laikų, kai urvinės drabužių mados kūrėsi labai lėtai. Tūkstantmečiais. Televizorių, kinų nebuvo – į ką daugiau žiūrėti? Archyvuose tų laikų drabužių gausėjimo kolekcijos neišliko – neapsakomai vėlai sukurti fotoaparatai, filmavimo kameros. Šiek tiek gausiau piešinių su raišteliais ir be jų ant dailių kūnų. Antikoje pavydėtinai atsiskleista. Viduriniais amžiais įsismarkauta pridengti ir nuplėšti. O enkavėdistai niekino save, bet ne partizanus. Gal nuogybės trauka – užsilikusių senųjų įšventinimo ritualų jausmas? Dabar rašto ir meno lietuviai kasdien maloniai ir kitaip stebina tauriausiu noru aprašinėti ne visada dailiausias pridengiamas, vėl praskleidžiamas slaptas vertybes. Smalsumo skalė. Saiko slidumas. Ne visų lietuvaičių dailios atvertys. Bet trauka atsilapoti – galingesnė. Žmogiška. Ne visi prisipažįsta. Dėl skonio ir kvapo įprasta nesiginčyti. Pirmiausia reikia savo gerai užuosti ir atskirti nuo kitų. Nes raukydamasis gali apsigauti. Reikia brolius ir seseris, save priimti tokius, kokie yra, esame – visus mokančius ir norinčius atsiverti, atsiplėšti, atsiknoti, išsiduoti, atsiduoti. Skulptūros be dangalų – dailiausios. Jeigu personažas negražus – padailins, kreivom kojom – ištiesins. Socialistinis realizmas. Socialus kapitalizmas. Bet ar daug asmenybių trokštų būti pavaizduotos nuogomis skulptūromis?

Jau kapuose gūžiasi ramybė. Anksčiau vadindavo šventa vieta. Nors prisiminkime – vaidendavosi, o gal norėdami pagąsdinti bedievius šelmiai bernai gūdesnėse kapinaitėse pasislėpę ūkaudavo? Vaikštinėju po Rasas. Dundesys automobilių ritmingai ūžčioja, lyg naujo stiliaus autošokas. Bet ko ten vaikigaliai rausiasi vidurdienį po antkapiais? Per maži ir snarglėti būti archeologais ar ekshumuotojais. Neiškentęs prieinu ir griežtokai klausiu, ko drumsčiantys amžinatilsį numirusių ramybę. Pasimuistę ištaria: nieko negriaunam, neardom – pinigus čia slepiam. Ne lobių ieško, o dargi slepia? Tiktai vėliau supratau. Lankyti vis dar gyvos maršalo širdies, taip pat tariamų ir tikrų protėvių pėdsakų, už laisvę ir tėvynę (kieno? kokią?) žuvusių karių pagerbti, ženklų pažiūrėti suvažiuoja gausybė giminių, turistų, iš kurių šitie mažieji plėšikėliai kaulija zlotų, dolerių, kronų, litų, eurų ir kitokios valiutos. Prisirinkę paskubom sukaišioja po antkapiais, plyšiuose. Vėliau vargsta, kol išsikrapšto. O dėdis stovi, kamantinėja, trukdo. Iš to neprakunta. Ne visi dosnūs. Paprastai skursta, elgetauja, vagiliauja. Paminklą – elgetaujančiam vaikui? Elgetos ir šventieji kadaise buvo visai arti.

Poetai ir ne poetai sudega lovose. Svilinanti romantika. Geria – neužkimši. Dega – neužgesinsi. Kai šoka su stiklais kiaurai pro langą – gaudyk, klausinėk. Kol iškamantinėsi, nepaleisk. Kodėl sumanęs cigaretę prisidegti su patalyne, kodėl šildėsi kambaryje laužu? Žiūrėk, degus, nors ir skurdus turtas, nuodėguliais pavirtęs. Viename kaime nelaimėlis net su apatinėm kelnėm gesino Gabijos kerštą. Niekas nesijuokė. Kas žino? Kiekvienas apie save protavo. O kuo daugiau gesinti? Ugniagesiai ir jų gaisrinės mašinos prikepę prie išdžiūvusių šulinių. Po išprotėjusios sausros kūdros, upės, ežerai nusekę kaip mėnulio krateriai. Dabar tuščia, lyg žemės veide plynė nusvilus. Išsikėlė kitur ir poetas. Senovinės užpraeito šimtmečio sodybos puikuotasi. Šalia kūpsota grybuko – svirnelio. Geriausios firmos taip sienojų nesuleistų. Paminkliniai pastatai. Dailiausiom kiauraraščio langinėm. Nyku. Lyg išrautas dantis. Dilgynės gožia degėsynę sodybvietę. Tam poetui vėliau prilipo ir pravardė – Degėsys. Per amžius galinti pavirsti pavarde. Reti nutikimai gyvaliojančius literatus klasikais skelbti. Tačiau visko pasitaiko. Apie skulptūras tokiems nesigirdėjo. Jie patys vaikščiojančios skulptūros. Degėsiams verta. Jų sodybos – dūmais, vėjais. Pelenuos – kūryba žibi. Paslaptingas ryšys: poezija – ugnis – dievybė. Poezija nesudega ugny, nes ji – iš Ten! Apie mus, tokius, kokie esame. Vis dar nuolankius. Nesurandančius meilės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba