ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

"Vienatvė man reiškia pilnatvę..."

Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis

[skaityti komentarus]

– Esi viena produktyviausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, bet atrodo, kad daugiau dėmesio sulauki "populiariosios" kultūros zonoje. Ar nesijauti truputį ignoruojama vadinamojo "elito" (nors sunku pasakyti, ką tai galėtų reikšti)?

– Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu. Prisipažinsiu, kad kitados elitas atrodė lyg Olimpo viršūnė, kurios dievai man nepalankūs. Dabar šis mįslingas darinys panašesnis į kokią lotofagų salą, kurios gyventojai man nelabai rūpi, tai ar turėčiau reikalauti, kad būčiau jiems svarbi? Tiesą sakant, daug smagiau išgirsti, kad "Sapnų nublokšti" yra mėgstamiausia mano kaimynės automobilio mechaniko knyga, nei sulaukti palaiminimo iš elito padangės. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad būdama populiari jaučiuosi labai nelaiminga.

– Gal "rimtoji" lietuvių literatūra jau praradusi ryšį su tikrove, ypač su jos įvairove?

– Mane visada pribloškia "rimtųjų" žanrų adeptų (tiek rašytojų, tiek kritikų) nepajudinamas įsitikinimas, kad pasaulis yra tik toks, kokį regi jie, kad žmones ir reiškinius dera suvokti tik pagal vienintelį jų receptą ir kad visiems kitiems privaloma justi, jausti, protauti tik taip kaip šie išrinktieji (ar save išsirinkusieji). Tarsi toje vaikystės dainelėje apie Jurgelį: stok į ratelį ir viską daryk taip kaip meistrelis. Ši dogma atrodo dar juokingesnė, kai prisimeni pagrindinę budistinę maksimą, kad pasaulis tėra iliuzija, kurią kiekvienas asmeniškai susikuria savo mąstymu, o realybių yra tiek kiek individų. Ta "rimtųjų" pozicija man taip pat dvelkia klaustrofobija ir ksenofobija, apskritai būdinga lietuviškai pasaulėžiūrai, kuri tolydžio prasimuša net "vakarėjančiame", "europėjančiame" politiniame diskurse. Tik literatūros ksenofobai bijo ne juodžių ar siauraakių antplūdžio į baltąją Lietuvą, o gaivalų, esančių pačiame žmoguje, jo Šešėlio, demonų ir panašių asmeninio pragaro išperų. Todėl bandoma atsiriboti nuo kitokių, nei tradiciškai lietuviams įprasta, patirčių ir kitokio gyvenimo suvokimo. Kartais padėtis primena atvirkštinį "Akvariumą", kai kažkas, esantis uždaroje patalpoje anapus stiklo, bando tau rėkti, kad būdamas laisvėje, ribų neturinčioje erdvėje, "neteisingai" elgiesi. Pasaulis kasdien darosi vis įvairesnis ir sudėtingesnis, jis tarsi nuolat sproginėja, pats save daugindamas, todėl gana keista reikalauti vienintelės, įprastinės ir tradicinės jo aprašymo ar interpretavimo formos.

– O gal viena iš problemų yra sustabarėjusi klišė "moteris rašytoja"?

– Pasirodžius mano pirmajai knygai "Pakalnučių metai", a. a. Vaidotas Daunys pasakė, kad būdama vyru su tokia fantazija ir kūrybiniu potencialu tikriausiai daug ko pasiekčiau, bet kadangi esu moteris, tai vargu bau... Anuomet, beveik prieš dvidešimt metų, nesupratau, ką tuo norima pasakyti, bet vis dėlto ši frazė manyje ilgam pasiliko, nors visą tą laiką nejaučiau savo, kaip moters rašytojos, konflikto su kuriančia ar vertinančia vyrija. Netgi atvirkščiai – išsamesnio, taiklesnio savo kūrybos įvertinimo ir supratimo sulaukdavau būtent iš vyrų, nors gal jie (Jonušys, Rubavičius, Beresnevičius), o siaube, nepriklauso elitui?! Iš moterų patirdavau kur kas skaudesnių smūgių ir kaltinimų visomis įmanomomis lytinėmis, tautinėmis, literatūrinėmis, dvasinėmis ir egzistencinėmis nuodėmėmis. Na, gal moterys žino, kad jų lyčiai įgimtas, mediciniškai tariant, aukštesnis "skausmo slenkstis", tad ir smūgiuoja viena kitai aršiau (šiukštu šito netaikau nei Daujotytei, nei Daugirdaitei). Neapsieinu be pavardžių, nes prabilus apie skaudulius darosi baugu, kad su nuoskaudų vandeniu neišpilčiau ir kūdikio, šiuo atveju – gerųjų auklių. Man gana keistas nūnai prasidėjęs demonstratyvus skirstymasis į "rašančių moterų" ir vyrų rašytojų stovyklas. Keistas jau vien dėl to, kad moterys iš tikrųjų nėra solidarios tarpusavyje. Mokslininkai šį faktą aiškina, kad esą mažos 2–5 metų mergaitės būna tiek fiziškai, tiek psichiškai pranašesnės už berniukus, todėl šiems tenka burtis į krūvą ir vienam kitą paremti. Tai tampa lyg ir antriniu vyrijos instinktu, o moterys įpranta apsieiti be savo seserų Ievoje palaikymo. Taigi jau vien dėl šios priežasties moterys nepakils į kryžiaus žygį prieš vyrus ir jų nesunaikins, kaip Tu neseniai būgštavai "Veide". Be abejo, Lietuvoje neretai tenka pajusti patriarchalines nuotaikas, bet man jos kraujo ypač negadina, todėl kas vakarą nekartoju budistinės maldelės, kad kitame gyvenime atgimčiau vyru.

– Rašyti ir būti rašytoja – kaip tau tai susiję su darbu ir laisvalaikiu; t. y. ar būti rašytoja toks pat darbas kaip ir rašyti? Tavo pilietinis aktyvumas – iš to paties, iš kūrybinio potencialo ar tai tam tikra duoklė žmogiškumui apskritai? Juk menininko individualistinės nuostatos dažnai spjauna į visuomenę net nesąmoningai.

– Na, gal tai panašu į mezgėjos namudininkės darbą, kai neturi jokio apibrėžto grafiko, nereikia anksčiausiai keltis ir lėkti į kokią įstaigą, o joje atsėdėjus visą darbo dieną teisėtai pradėti tai, kas vadinama "laisvalaikiu" ar "poilsiu". Turiu tokią bičiulę, kuri neria ir neria, kol prasideda rankų sąnarių uždegimas. Su rašymu irgi panašiai nutinka, tik užsidega ne sąnariai, o smegenys, dieną kurtas tekstas persikelia į ryškiausius sapnus arba į nemigą, kartais procesas pagauna kaip kokia kalnų upė pavasarį ir iš to srauto tiesiog fiziškai nebegali išnerti, kad pasikalbėtum su kuo nors stovinčiu ant kranto. Šiaip jau, bent pasąmonėje ir kažkur pačiose sielos gelmėse, nesijaučiu esanti "rašytoja" ir vis atrodo, kad šis tarpsnis (nors jau per ilgai užsitęsęs) pasibaigs taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Taip jau susiklostė, kad esu visuomenėje matoma, todėl kartais tenka imtis visai keistų funkcijų, tapti pokalbių laidų eksperte, guru, ragana-regėtoja, o dar ne taip seniai, grįžusi iš Himalajų, kartais būdavau kviečiama net pas komos būsenos ligonius, nors gyniausi, kad esu tik rašytoja ir neturiu jokių magiškų galių. Nemanau, jog "pilietiškai aktyvi" esu todėl, kad rašau. Tai veikiau prigimtis, genai, paveldėti iš senelio K. Korsako. Gal įkvėpė dar ir tai, kad ankstyvoje jaunystėje buvau susijusi ne su elitiniais universitetiniais sluoksniais, o su vadinamuoju "popsu", hipiais, pankais, roko muzikantais. Vieni didžiausių mano "auklėtojų" anuomet buvo Johnas Lennonas su Yoko Ono, iš jų paveldėjau ir daugelį savo pilietinių idėjų. Dažnai pati sau sakau, kad noriu būti kiek galima toliau nuo visuomenės, nuo visų jos struktūrų ir judėjimų, bet kartais kažkokia vidinė katapulta ima ir iššauna į patį kokių nors politinių įvykių sūkurį. Nesu tiek apaugusi individualistinėmis nuostatomis, kad spjaučiau į viską, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Juo labiau kad budistinė tradicija individualizmą tapatina su egoizmu ir abu laiko "nuodais", kuriais būtų kvaila mėgautis it panacėja.

– Kaip tavyje sugyvena dailininkė ir rašytoja: ar šios dvi raiškos formomis ganėtinai tolimos sritys vagia viena iš kitos, blokuoja tam tikrus sumanymus, ar atvirkščiai – skolina viena kitai įvaizdžius, siužetus, detales, kompozicijos sumanymus?

– Šios sritys sugyvena maždaug taip kaip kairė ir dešinė ranka arba kairė ir dešinė koja (bet ne atitinkami smegenų pusrutuliai). Jos nei vagia viena iš kitos, nei blokuoja. Gal anksčiau būčiau sakiusi, kad jos viena kitą papildo, nes mano pirmąsias noveles įkvėpė būtent dailė – siurrealistai, Boschas su Bruegeliu, rusų ikonos ir japonų graviūros. Mano paveikslai iki šiol yra labai literatūriški, mėgstu, kad juose būtų ne tik lakoniškas siužetas, bet ištisas pasakojimas, istorija, herojai, kad tai truputėlį primintų animacinį filmą, kuriame viskas juda iš taško A į Z, kinta nuo įžangos iki finalo. Abstraktų paveikslą tikriausiai įstengčiau nutapyti tik tada, jei kas grasintų įrėmęs į nugarą pistoletą. Jaunystėje svajojau kurti filmus, tad dabar šios dvi raiškos sritys – literatūra ir dailė – turbūt yra savotiški neįgyvendinto, nerealizuoto troškimo recidyvai. Na, o jei jau reikėtų kaip nors jas priešpriešinti, tai galėčiau sakyti, kad literatūra iš manęs vagia dailei skirtą laiką, mat esu sugalvojusi daugybę paveikslų, bet per tą rašymą jie taip ir lieka nenutapyti. Išleidus "Pakalnučių metus", jaučiausi tarsi pagavusi save nusikaltimo vietoje, nes akivaizdžiai mačiau "nuostolius", padarytus sau kaip dailininkei, iš kurios, bent jau mano artimieji, šio to tikėjosi.

– Nors ir esi sakiusi, kad rašydama jautiesi laiminga, bet tavo katinas turbūt ką nors papasakotų ir apie tamsiąją laimės pusę. Vienatvė – sąmoningas pasirinkimas ar jautiesi jos pasirinkta? Gal apskritai savo gyvenime tokios būsenos, gyvenimo būdo neaktualizuoji?

– Tai ne katinas, o katė. Iš jos tikrai galiu mokytis gyvenimo džiaugsmo ir gurmaniškos būties kontempliacijos. Tačiau kartais ji irgi užkniaukia apie kosminę kiekvieno gyvo padaro vienatvę. Būna, kad ir mane, kaip kiekvieną žmogų ar gyvūną, apima absoliučios vientulystės nuotaika. Nors kuo toliau, tuo labiau vienatvė man reiškia pilnatvę, ir ne tik todėl, kad šie žodžiai puikiai rimuojasi. Gal iš pat pradžių vienatvė mane pasirinko, bet dabar pati ją renkuosi, visai sąmoningai ir atsakingai, "būdama sveiko proto", kaip sakoma teismo ekspertizėse. Kartais netgi pasigendu griežtesnių vienatvės formų negu dabartinis mano gyvenimas taip ir nesudarius "svarbiausios visuomenės ląstelės". Iki šiol viena esminių, giliausių, taip pat ir palaimingiausių savo gyvenimo patirčių laikau tuos kelių mėnesių ar kelių savaičių tarpsnius, kuriuos praleidau Indijoje absoliučiai nuo visų atsiskyrusi, medituodama ar užsiimdama kitokia dvasine veikla. Kai sakau, kad viena iš didžiausių mano svajonių yra meditacinė ola kur nors Himalajuose, nemeluoju, neapsimetinėju ir nekoketuoju. Kažkodėl vyriškajame kontekste, pranašų, apaštalų, dvasininkų, taip pat ir menininkų gyvenimų aprašymuose vienatvė yra pateikiama kaip pats svarbiausias, neabejotinai teigiamas, esminis jų būties ingredientas. Tuo tarpu moterų, įžengusių (kiek leidžia visuomenės normos) į tas pačias kūrybos, dvasios, tikėjimo ir dievoieškos sritis, sąmoningas vienatvės pasirinkimas vis dar laikomas akibrokštu, nesusipratimu ar gėdos įdagu. Kada nors norėčiau parašyti knygą apie skirtingų tautų ir epochų moteris mistikes, pavyzdžiui, tibetietę Ješę Cogjal, Hildegardą iš Bingeno ar Simone Weil. Tai būtų knyga ir apie vienatvę.

– XX amžiaus mene (ir ne tik – apskritai kone visuose žmonių veiklos baruose) naivumas, nuoširdumas totaliai virto didesniu ar mažesniu cinizmu, ironija, autoironija, grotesku. O tavo kūryboje (ypač paskutinėje knygoje "Kelionių alchemija") juntamas... tarkime, naivus pozityvizmas. Ar visiškai klystu?

– Manding, cinizmas, ironija, autoironija ir groteskas tėra šarvas, po kuriuo slepiasi visiems mums įgimtas pozityvių dalykų – meilės, švelnumo, atjautos – ilgesys. Netikiu, kad žmonių giminė staiga ėmė ir iš esmės pasikeitė, nesvarbu, kad realybė, ypač tas jos lygmuo, kurį darko politikai, tampa vis absurdiškesnė. Herojų, groteskiškesnį už Bushą, vargu ar sukurtų net pats ciniškiausias autorius. Jei kalbėsime apie kultūrą, tai ji neapsiriboja vien Europa ar JAV, dar yra Azija, Lotynų Amerika, Afrika, kurių mene ir kūrybinėje pasaulėžiūroje-pasaulėjautoje apstu naivumo, nuoširdumo, sentimentalumo, pozityvistinių gėrio idėjų, kurias žvelgiant iš savosios, vakarietiškosios, barikadų pusės taip ir knieti pavadinti kiču. Tačiau net ir vakarietiškojoje terpėje anaiptol ne visi autoriai persismelkę Tavo minėtomis savybėmis. Ko gero, nuo cinizmo ir grotesko, kurie neapsieina dar ir be kankinystės apologetikos bei nuolatinio savo žaizdų draskymo, jau pavargo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų kūrybos vartotojai. Tai įrodo kad ir pasaulinis Koelho kūrybos triumfas. Net religinėje srityje vietoj nukryžiuoto ir kenčiančio Kristaus vis populiaresni tampa palaimingai besišypsantis Buda ar gražuolis Krišna su smagiu piemenaičių būriu. Bent jau man asmeniškai cinizmas, groteskas ir autoironiška saviplaka asocijuojasi su užsitęsusia paauglystės krize, nors, žinoma, būna ir išimčių. Žmones, kuriuos laikau savo didžiausiais autoritetais, išskiria būtent pozityvus požiūris į pasaulį, nors kai pirmą kartą sutikau Tėvą Stanislovą, Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ar Dalailamą XIV, jų optimizmas man atrodė naivokas ir, kaip pasakė vienas pažįstamas filosofas, net šiek tiek "teliukiškas", "veršiškas". Bet dabar jau esu įsitikinusi, kad tikroji išmintis neatskiriama nuo šviesaus, skaidraus, pozityvaus mąstymo. Na, o "Kelionių alchemiją" sudaro spaudai rašyti straipsniai, juose tiesiog sąmoningai stengiausi pozityvias idėjas priešpriešinti nūnai žiniasklaidą persmelkusiam visuotiniam nihilizmui. Taigi pozityvumas (ne pozityvizmas, kaip filosofijos kryptis) man yra sektinas ir siektinas pavyzdys, o jei mano pastangos kol kas atrodo šiek tiek naivokos, optimistiškai tikiu, kad ateityje jos virs brandžiu, išmintingu gyvenimo ir žmogiškumo teigimu. Tikriausiai cinikus nuo tokio pareiškimo krečia šiurpas, bet juk pasišlykštėjimo drebulys jiems malonus.

– Rodos, "Kultūros namuose" sakei, kad dabar rašomas romanas bus visai kitoks nei ankstesnieji. Žinau, kad klausimas nekorektiškas, bet vis dėlto bent truputį – koks kitoks?

– Na, kiekviena diena yra šiek tiek kitokia negu prieš tai buvusi. Antra vertus, kad ir kaip trokštume permainų ar net labai norėtume keistis, žmogus visą gyvenimą dažniausiai groja tą pačią melodiją, tik su tam tikromis variacijomis. Smuikas niekada netaps violončele ar kontrabosu, o elektriniai vargonėliai, kad ir kaip plėšytųsi, nepasieks tų tonacijų, kuriomis katedroje griaudėja didieji vargonai. Net nusidėjėliai, vėliau tapę kanonizuotais šventaisiais, nuo pat vaikystės turėjo polinkį į kraštutinumus. Kaip sako budistai, tomis pačiomis malkomis kūrenama ir žemiškoji aistra, ir meilė Dievui. Nebent Dievas pats įsikiša į kieno egzistenciją, tuomet Saulius virsta Pauliumi ir dedasi kiti eiliniam mirtingajam neskirti dalykai. O šiaip jau kiekvienas, pasižiūrėjęs į savo biografiją, pastebės, kaip joje kartojasi vis tos pačios situacijos, panašiais pavidalais ateina vis kiti mylimieji, o jei lemta, tai ir išeina, pakartodami jau daug sykių vaidintą išsiskyrimo dramą. Taigi nuo savęs nepabėgsi, todėl nemanau, kad mano naujoji knyga bus iš esmė kitokia, kad staiga imsiu rašyti kaip Granauskas, Juknaitė ar Vilimaitė. Tiesa, šiame romane visai neliečiama Rytų tematika ir bus kur kas mažiau erotikos, nei Ivanauskaitei įprasta, taigi prie mano prekinio ženklo gal ir teks klijuoti kiek kitokias etiketes. Koks bus galutinis rezultatas – kol kas tikrai negaliu pasakyti, priešokiais rašau tą romaną jau trečius metus ir jame nuolat labai daug kas keičiasi. Dabar toks etapas, kai rašymo procesas valdo mane, ne aš jį. Tai net sukuria tam tikrą intrigą, pati seku gimstantį tekstą, kaip kokį detektyvą, kurio atomazgos nežinau, tik gal giliai pasąmonėje nujaučiu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1789. emerson2003-04-07 11:27
Go Jurga, go go!!!

1791. lietuvis2003-04-07 12:41
Jurga Ivanauskaitė - man, yra kiečiausia visų laikų lietuvių rašytoja. Va taip. Jei pasakyčiau, kad jos nemyliu - labai sumeluočiau. Jei pasakyčiau, kad dievinu, save paneigčiau. Todėl sakau ji - saulė tarp žvaigždžių :)))

1792. nerimta2003-04-07 12:56
Myliu Ivanauskaite... :)

1793. krekre2003-04-07 13:55
stebiuosi moterimi, taip viesai tiesiog saukiancia apie savo seksualine nepilnatve. Bet tai gerai - turime neblogos literaturos gabala.

1794. Jonas Zemaitis2003-04-07 14:35
Aciu aciu uz smagu interviu,- galgi pagaliau imsim bent siek tiek kritiskai kalbet apie pati konservatyviausia musu "literaturologijos elita", ramiai sau snaudzianti Vileisio rumuose Antakalny. Jiems siandienine lietuviu literatura baigias ties Apuciais, Granauskais, Mikelinskais, Vilimaitem na ir dar su kruva kitu kurineliu, kuriuose atseit, kaip kokiam rumsiskiu draustiny su vakaro zaroj beaidincia daina, zagremis zeme aria kilnios sirdies valstieciai; kur teisingai yra vaizduojami musu partizanai, rezistentai; kur uzsiimama verksmais del musu kaimo "dvasiniu vertybiu" sugriuvimo. Ka ir bepasakysi, - jei atsiranda toks Kuncius ar Ivaskevicius, ar ta pati Ivanauskaite, - juk tai jiems dar negirdetos rusies zverys... ka su jais daryt, kaip juos vertint, tada jau reikia pradet atsibusti is desimtmecio miego, bet tai be abejo sunkokas dalykas, ir nemielas, uztat geriau ir toliau snaust. Del to jie pavadinami postmodernistais, kurie tuoj sugriaus visa ju susikurta iliuziju pasauli ir tuos isankstinius literaturos vertinimo kriterijus, kurie yra amzini, na dar atsinesti is tarybiniu laiku,tai kam juos keist.
Gal ta literaturologu instituta reiktu nukelt kur i Iraqa, kad jie per bombardavimus atsibustu is miego. Bet ne, tikriausiai tai beviltiskas dalykas. Vistiek ir toliau aukletu, kad neteisingai vaizduojami partizanai, ir butina rasyt tik apie "dvasines vertybes" ir tyras tyras kaip Absolut versme lietuviu sirdis.
Litertaturos snaudylu institutas.

1798. to Jonas Zemaitis2003-04-07 15:02
Įtariu, kad tamsta ir esi tas Marius Ivaškevičius. Iš neapdoroto ir intelekto nesužaloto stiliaus matosi...

1801. jaunėlis2003-04-07 17:14
Žiūrint platesniu žvilgsniu, tai šis interviu paliečia kurkas fundamentalesnę ir universalesnę problemą, nevien tik literatūrinio gyvenimo užkobarius. Išryškinti konfliktiniai aspektai kalbant apie "literatūrinį elitą", nusako bendrą, simptomatišką visuomenės būvį - tai institucijų kaip stangrios struktūros, su visa kodifikuota kultūrinių reikšmių, jų raiškos formų visuma, kuri storos knygos pavidalu guli šaltuose archyvuose kaip vertybė savaime, ir kaitos principo, kurį dažniausiai išreiškia jaunimas(dažnai naivokas, bet vistiek aktyviai gyvent norintis), konfliktas, vienu žodžiu - kartų konfliktas. Tad kyla klausimas, ar kūryba kartais nekilo nuo žodžio kūrenti, ir ar institucinės vertybės tai atlieka? Ar vis dar verta žarstyti senus, šaltus pelenus?

1808. ar i ta puse kritika?2003-04-07 18:39
Jeigu kokie nors reiskiniai negali buti institucionalizuojami jau esanciose institucijose, tada paprasciausia ir ekonomiskiausia kurti naujas institucijas, kuriu remuose tai bus galima daryti. Drausti gi niekas nedraudzia jau 10+ metu. Amseti kurio nors oficiozo adresu, matyt, labiausiai norisi tiems, kurie patys jauciasi verti vietos "elite", bet mato, kad varteliai jau uzdaryti ir niekas ju praverti nesiruosia. Arba "saulegrazos i tautini kremliu" fenomenas yra toks stiprus, kad is jo nebeissiverziama, arba tiesiog truksta zmogiskuju resursu, kad galima butu pradeti konsoliduoti i "Litmenio" ir VU-LKKI standarta neieinancius literaturinius procesus.

1817. normalus2003-04-08 02:46
Dieve, saugok Jurga ir gelbek mus nuo to kumetyno, jau ir taip pries laika is musu tarpo pasiemei Jurgi ir Ricarda, tegul jiems buna lengva zemele.

1824. abituriente :-) 2003-04-08 11:15
....ech..sakykit ka norit, bet Jurga ir yra Jurga...Gal ji ir neitraukta i mokyklose mokiniu nagrinejamu rasytoju sarasus...Ale pamokoje, kurioje yra vangiai analizuojamas Donelaicio Metu `grozis, tasai prarastas(o ne, kaip gaila!)buru gyvenimas, skaidrus gamtos pajautimas`, sedi mokine ir pasidejusi knyga ant keliu slapta skaito Jurgos Ivanauskaites Agnijos magija...Reikia gi kazko artimo , pazistamo, kas kalbetu tau ir tavaja kalba..O visi Donelaiciai, Baranauskai- gal geriau idekime juos i istorijos vadovelius , o ne i literaturos.

1829. Gyventoja2003-04-08 12:36
Ech žmonės žmonės, brangūs gyventojai, mieli "instucionizuojami reiškiniai", "kodifikuoti" mylimieji, ar tai tokiais mistiniais žodžiais braunamės į elitą???? ...

1833. gerasis gerbejas2003-04-08 13:58
manau, kad si nepamainomo informatyvumo pokalbi issikirpsiu ir prisiklijuosiu ant sienos. kaip yrodyma, kad Lietuvoje senmerges klimaksai gali buti paversti literatura, "dvasiniu fenomenu` bei kulturos resikiniu. Aciu, tau , Sigitai uz sia galimybe. Be to labai patiko moteriskes gelezine logika ir mirtini argumentai kaip pvz.:"Ši dogma atrodo dar juokingesnė, kai prisimeni pagrindinę budistinę maksimą, kad ...".Nurodyti ir rasytojos dvasios saltiniai: "Vieni didžiausių mano "auklėtojų" anuomet buvo Johnas Lennonas su Yoko Ono". Man ypac imponuoja pilietine (globaline?)rasytojos pozicija demaskuojant tikraja slykciojo zmonijos (bent jau pazangiosios) prieso Nr. 1 prigimti. Menininke drasiai plesia kaukes ir rodo slykstu issigimelio imperelizmo krikstatevio snuki:"Herojų, groteskiškesnį už Bushą, vargu ar sukurtų net pats ciniškiausias autorius." Aciu tau Jurga, laikykis ir netikek kai piktavaliai tau sakys, kad esi kvaila fiksuota infantilike, rasanti "paperback`us" frustruotom namu seimininkem. Nepalusk, kai koks snobiskas "kritikas" is kokios nors snobiskos Vakru salies tramdydamas juogo priepolius prunks i savo rankove, kokiam nors susitikimo su tavimi/prezentacijos vakarelyje (kaip kad buvo pries keleta savaiciu pvz. Vienoje).stiprybes.

1837. to gerasis gerbejas2003-04-08 14:14
Prisiklijuok ta straipsni sau prie kaktos, kitaip nieks nematys to tavo triuskinancio "irodymo".

1840. to Jonas Zemaitis2003-04-08 14:42
Sveikinu radus viso ko kaltininka - "konservatyviausia musu "literaturologijos elita", ramiai sau snaudzianti Vileisio rumuose Antakalny". Jei ne tie snaudylos, sovietines atgyvenos, lietuviu literatura siandien zydetu... Romenai sake, kad niekas negali buti teisejas savo paties byloje; o musu rasytojai su Parulskiu priesaky kovoja su visais, kas bent kiek juos pakedena.

1844. to 13)2003-04-08 15:10
tikrai puiki mintis: manau, kad visi, kurie tik gali turėtų prisiklijuoti šį nuostąbųjį pokalbį sau prie kaktos - kaip bausmę už savo paikumą ar nešvankų smalsumą, privertusius apskraitai perskaityti Šatėnuose publikuotas Rašytojos ir jos demaskuotojo vapaliones. ps: Lienočka turėtų sunerimti-horizonte pasirodė (vis dar nenusileidžia) pagreitį įgaunanti konkurentė.Basta.

1845. ?2003-04-08 15:27
Labai idomus pokalbis, galima perskaityti dar karta. Jurga Ivanauskaite namo pamatu tikrai niekam neardo, bet issako daug svarbiu minciu, mato aiskiai ir sviesiai. Panasiu budu vertetu viesiems pameginti isreiksti savo nuomone ir diskutuoti, debatai juk ne gatves mustynes.

1851. gerbejas2003-04-08 18:09
Ziuriu, cia yra tokiu, kuriems LRS dar yra autoritetas ir pasiryze del jos gerkle perkasti kitaip mastanciam. Jurga, nekreipk i juos demesio. Pasak Montesque, " tai tik nevyke armiju vadai, kuriems nepavykus uzkariauti salies, nuodija tos salies vandenis". Sekmes kuryboje!

1858. Irgi gerbėjas2003-04-08 19:30
Manau, kad labai neblogas interviu, ypač dėl Gavelio su Kunčinu. O kautis su ,,elitais" neapsimoka, nes vis tiek įveiks, nes tik ta savo vieta ir gyvi ir labai vieningi, kokius norėta matyti komjaunuolius. Ką nors gebantys turėtų ne kautis, o dirbti tai, ką jie sugeba, o jų gynyba turėtų būti kitų, tų kuriems jų darbas reikalingas, reikalas, o kai viską reikia pasidaryti pačiam, tai kai kam tenka ir šaukštą padėti, jeigu yra ne gajesnės moteriškos padermės ir nėra linkęs dėtis prie gaujelių. Tai šitaipos.

1865. Nudžiugusi2003-04-08 21:40
Sielą gaivinantis interviu. Stipru: įžvalga,tolerancija, žinojimas, autentiškumas, aiškus, tikslus minties formulavimas.Tkrai galima kai kuriuos Jurgos kūrinius skaityti vietoj mokslinių,- esmė čia išsakoma lengvai ir,sakyčiau, poetiškai (atsakant abiturientei,- apima jausmai ne mažiau stiprūs kaip skaitant Anykščių šilelį ar Metus, tik kitas diapazonas).Taip suprantama, artima. Manau ne vien todėl, kad esu viena iš tų kurios pasirinko (ar jas rinkosi) vienatvę. Tiesiog tai labai tikra, nemeluota , rodos lengvai, bet apie svarbiausius bendražmogiškus siekius-vertybes. Tokiai minčiai tribūnų nereikia, jos plinta susirasdamos (atrandamos)patikimesnius kelius.

1873. emerson2003-04-08 23:21
Go Jurga, go go!!!

1875. KEULE2003-04-09 01:34
Naktis. Lietuva. Miega 3 milijonai. Visiems iki lemputes kas rasoma S.Atenuose. Tik as viena budziu. Saugau amzinas vertybes.Ir is ryto lovys bus pilnas.

1882. to gerasis gerbejas2003-04-09 12:38
Gerbiamasis, pacio rasliava - puikus irodymas to, kaip menkai vertinate save, spjaudydamas pykti ant kitu. Uzjauciu, kad nepasiekete tiek, kiek pasieke J.ivanauskaite

1886. lietuvis2003-04-09 16:34
Iš tiesų, nesuprantama, kodėl Ivanauskaitės neįtraukia į bandrojo lavinimo literatūros kursą ??? Jei jau Simonaitytė, Žemaitė skradžiai skersai nagrinėjamos, tai Ivanauskaitė turėtų būti išdarinėta po raidelę. Ar įtrauks Jurgą po dar 100 metų, kada atras genijaus braižą jos kūryboje ?

1887. lietuvis2003-04-09 16:41
Gerajam gerbejui - Užuojauta, tamstai pravartu būtų palankyti kursą pas gerą psichoterapeutą. Pažystu vieną labai aukštos kvalifikacijos. Jei nutarsite apsilankyti, rasykite, duosiu jo instituto e-mail`ą.

1889. keule to lietuvis2003-04-09 17:34
Duokite adresa, as ji nuvesiu.

1913. to 22) ir pan.2003-04-10 16:46
to: 22)-ačiū už užuojautą, tačiau man jos tikrai nereikia: neduok Dieve pasiekti tą patį ką pasiekė gerb.J.I. Be to aš gyvenu pilnavertį lytinį gyvenimą, todėl tikrai nejaučiu jokio pavydo Gerbiamajai Rašytojai...Dėl spjaudymosi pykčiu: neigu ką spjaudau tai tik liūdesį dėl lietuvių literatūros, mėšlungiškai fliuktuojančios tarp dviejų vienodai marazmatiškų ir PROVINCIALIŲ polių - tarp tautiškai socialistinio marcinkevičiaus ir tautiškai posocialistinės Ivanauskaitės. Abu šiuos verbališkai ir netapačius "atstovus" vienija tai, kad jie abu yra vienodai provincialai ir nevykėliai. Basta.Daugiau nediskutuoju.

1915. lietuvis2003-04-10 17:35
26-am O kas tada pagal jus vykęs rašytojas ? Tiesiog smalsu sužinoti ir kitokių nuomonių :)

1921. Gerasis gerbėjas to lietuvis ir pan.2003-04-11 01:19
Prisiprašėte,provincialai.Koks vykęs rašytojas? Drįstu teigti, kad R.Kašauskas.Jo apysakų knyga " Devynios senų ir naujų laikų istorijos" gerai sukomponuota. Gilyn į laiką, gilyn į meninio žodžio vandenis, ko nė su žiburiu nerasi Gerbiamos Rašytojos kūryboje. Ryškėjanti dvasingumo atrofija, pragmatizmu grįsti žmonių santykiai, alkoholizmo ardanti galia - įspūdingas pjūvis, darantis kūrinį iškiliu. Bet ką jūs suprantate! Viskas. Basta. Nebediskutuoju.

1923. Idomiai paprastai2003-04-11 02:18
Pokalbi galima skaityti kelis kartus. Ivanauskaite raso: "Mane visada pribloškia "rimtųjų" žanrų adeptų (tiek rašytojų, tiek kritikų) nepajudinamas įsitikinimas, kad pasaulis yra tik toks, kokį regi jie, kad žmones ir reiškinius dera suvokti tik pagal vienintelį jų receptą".

1926. Arle2003-04-11 09:04
Paskaičiau komentarus ir įsitikinau - kaip lengva žmogų apspjauti. Turi savo nuomonę - turėk, kam reikia drabstytis purvais? Išsakyk ją kultūringai, motyvuotai, neįgeldamas. kitam. Elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Ar negalima kalbėti be pagiežos, tulžies? Ar tai jau mūsų tautos nacionaliniai bruožai? Tikiuosi, kad tai pavieniai atvejai, tūžtantys dėl jiems vieniems žinomų priežasčių. Jei J.Ivanauskaitė rašo kitaip, originaliai, ar kažkam nepriimtinai, tai nereiškia, kad blogai. Apskritai - kur pasakyta, kokie yra to gero rašymo kanonai? Kartais tai ima atsiduoti juodu pavydu, kad ir pažvelgus į šios rašytojos sėkmę Frankfurto knygų mugėje. Išties, labai gaila, kad net kai kurie jos kolegos, rašytojai vyrai rodė neigiamas emocijas ir po to skleidė atitinkamas nuomones, neva ji buvo nepagrįstai įvertinta. Kritikuokite pozityviai, o ne remkitės fiziologija, "senmergiškumu" ir kitais pseudoargumentais. Vertėtų pasidžiaugti, kad turime tokią iškilią, savitą ir nestandartinę rašytoją, kuri yra puiki Lietuvos ambasadorė, gerojo jos įvaizdžio dalis. Tiesiog susimąstykite.

1927. pablo2003-04-11 09:24
Palaikau "gerąjį gerbėją", bent jau iš dalies. Ivanauskaitė pirmosiose savo knygose ("Pakalnučių metai", "Mėnulio vaikai") buvo stipri, nes tose knygose buvo kažkas autentiška, dar negirdėtas balsas, lašelis psichologizmo ir nesumeluotos emocijos. Vėliau su kiekviena knyga jau buvo ritamasi vis žemiau: apie seksą reikia mokėti kalbėti, apie tikėjimą - reikia kompetencijos, neužtenka vien aikčiojančių atsidūsėjimų. Kas iš to, kad knygose daug didžiųjų raidžių, visur mirga trys šauktukai ir dvasingumas maišosi su seksualinėmis fantazijomis - tai gelmės neprideda. Skaičiau jos paskutinę knygą - kelionių vadovą. Esu trumpai buvęs Venecijoje, vartęs literatūros apie šį miestą, galiu pasakyti, kad maždaug kas trečias gatvės pavadinimas parašytas su klaida. Kita vertus, reikalinga ir tokia populiarioji, paviršinė literatūra, tik blogai, kai ji tampa visų verčių matu, kai kitokia nuomonė su kuolu daužoma ar siundoma psichiatrais.

1932. Taciau2003-04-11 12:11
kalbame apie pokalbi, o ne romanus. Tai skirtingi dalykai, uztektu apsiriboti vien pokalbiu ir butu aiskiau.

1933. M&M to pablo2003-04-11 12:31
Dekui uz gera tona. Bet Frankfurto knygu mugeje, Jurgos Ivanauskaites sekme rodo, kad saudai ish tushciu apkabu. Del pokalbio. Man irgi keista, kad J.I. ishkelta problema del "elito" puikybes ir pavydumo nera narstoma siuose komentaruose.

1937. tikrasis gerasis gerbėjas2003-04-11 14:10
gerasis gerbėjas to 28).
1. Aciū gerbiamasis, bet kaip tikrasis "gerasis gerbėjas" turiu prisipažinti, kad kaip tik šitos R.Kašausko knygos ir neskaičiau, todėl tikrai negaliu prisiimti atsakomybės už čia tamstos pateiktus vertinimus (bet, matyt, pasiremdamas ligšioline patirtim galiu sutikti, jog R.Kašauskas bent jau tikrai profesionalesnis nei ger.Rašytoja).

2. Čia labiau mane domino pokalbis su ger. Rašytoja ir jos išsakytos mintys nei platesnis J.I kūrybos vertinimas - pasikartosiu, bet ir toliau manau, kad Gerb. Rašytojos samprotavimai yra nuoširdžiai kvaili, o tonas - isteriškas. tokio lygio tekstų viešas publikavimas liudija bendrąją Lietuvos "kultūrininkų" negalią. Juk čia byloja Albertyno ir Teišerskytės hibridas. Toji moteris niršta dėl marcinkevičiaus kulto (kam aš pilnai pritariu), bet nepastebi jog pati yra tik dar viena išvirkčioji marcinkevičiūtė. Raganą ir lietų išleido vokiškai, bet neapsigaukite - tai tik Frankfurto mugės proga; vokiškai kalbančiose šalyse šios knygelės nieks nepastebėjo; ji buvo pristatoma tik 28 žodžiais informaciniuose dienraščių literatūriniuose prieduose. Mačiau rezenziją austriškame laikraštyje: į veikalą pažiūrėta tik kaip į komišką nesusipratimą, mat austrą sudomino pokomunistinės transformacijos kuriozas - katalikų valdžia Lietuvoje Rašytojos veikalą liepė pardavinėti tik sexshop`uose, kadangi "šiame krašte iš inercijos buvo manoma, kad Sovietų Sąjungoje sexo nėra". Tas Beširdis-Cinikas (aišku, bjaurybė nieko neišmano nei apie Sai Babos nei apie Babos Jagos mokymą) padarė apibendrinančią išvadą, kad "deje, tik ši kontroversija ir sudaro kūrinio privalumų sąrašą". Tačiau svarbiausia įžvalga: autorės kūryba reprezentuoja neigiamą komunizmo priespaudos patirtį (iš čia fiksuotas autorės infantilizmas), t.y. tai sovietinis postkomunizmo situacijos produktas kai komiškos pastangos sugrįžti į laisvos literatūros procesą, kurios duoda tokius pat komiškus rezultatus. Tačiau pokomunistinėje Lietuvoje tokia infantiliška produkcija randa savo tikrąjį skaitytoją. Tokius pat pokomunistinius nelaimingus infantilus.

p.s. to 33) dėl Frak.mugės "sėkmės". Kas tai yra, ir iš kur ištraukta, kad sėkmė tai dėl Gerbiamosios Rašytojos? Blaiviau svaidykimės terminais, ypač tokiais kaip "sėkmė".žr. aukščiau.


1939. pranasysta2003-04-11 14:38
Gerasis Gerbejau, kitame gyvenime busi moterimi :)

1947. to 35)2003-04-11 17:50
gal ir taip; taciau bijau, kad jus ir jusu dvasiniai sebrai tikrai atgimsite ivanauskaitemis- ir tai absoliuciai tikra nes marazmas yra absoliutus ir begalinis... ;-)

1948. V.V.2003-04-11 18:19
Mokantiems vokiškai reikėtų įsijungti google ir pasiskaityti, kas ten rašoma apie Ivanauskaitę ir kitus, nes mūsiškoje spaudoje būta tiktai garsiosios frazės, kad tenai sekėsi moterims. Lakoniškumas gerai, bet gal šiuo atveju jo per daug, gal bent kokia užuomina įmanoma, kodėl nesusimauta?Žinant google medžiagą ir ja remiantis, diskusija būtų įdomesnė ar bent jau galėtų būti. O dabar daugiau apsišūkavimų. Man išvis neaišku, kodėl ta Frankfurto tema tokia slapta ir sekli, gal čia kokia valstybinė paslaptis ar reikia, kad dar kas nors numirtų? O ant Ivanauskaitės bartis netiktų, ji visai nebloga reprezentantė, labai savo vietoje, pats mačiau.

1949. Apie JI angliškai2003-04-11 18:47
Apie Ivanauskaitę galima paskaityti "Ivanauskaite’s heroes are young artists in search of the meaning of life and eager to reshape society":

http://www.worldpress.org/1001books1.htm

arba

"Banned books

In 1993, 39-year-old Jurga Ivanauskaite`s book Rain Witch was banned. A love story told by three women -- a modern-day bohemian outsider, a medieval witch and Mary Magdalene -- it was immediately condemned in official circles as pornography.

Jurga Ivanauskaite resolved to leave the country. Ironically, she is today one of the country`s most well known writers of Lithuanian contemporary literature."

http://www.dw-world.de/english/0,3367,1441_A_652960,00.html


1951. mantas2003-04-12 20:15
nuosirdiziai pritariu 30 (Arie). Norint sulaukti pagarbos savo kritikai, reik laikytis sio tokio diskusijos lygio. Argumentai bent jau turetu buti korektiski. Kasausko gerbejas turbut patogiau jaustusi Delfyje arba Lryto `diskusiju klube`. Tiesiog siulyciau komentuojantiems ignoruoti panasaus lygio uzsipuolimus. Vis delto saunu, kad Satenai pradejo pritraukineti paciu ivairiausiu pasauleziuru ir issilavinimu skaitytojus!

1952. trumpai2003-04-12 21:09
Pastaruoju metu Lietuva atsisveikino su nemažai puikių rašytojų ir poetų. Nejaugi norite suėsti dar vieną, kuri išdrįsta pasakyti tai, ką mano. Gal daugiau tolerancijos. Gaila, kad ir ŠA komentuojantys leidžia sau pailsėti nuo paprasčiausio mandagumo.

1953. nuomonė2003-04-12 23:01
Moterys negali būti geros rašytojos. Vyrai irgi. Gerų rašytojų visai nėra. Yra tik geri skaitytojai.

1978. lietuvis2003-04-15 14:28
tu nuomone Super pasakyta :)

20651. Suicidas2004-08-16 23:29
Esu pusaklis skaitytojas(Akselio Miuntes gerbejas)89% pritariu "nuomonei"ir "lietuviui"Geru RASHYTOJU nera,yra like keli skaitytojai-personazai"laukiantys tiesioginio e-mail Jurgos NE-jurgitos :)

54553. egle :-) 2006-03-28 22:21
Kazkur skaiciau, kad rasytojas geras tada, kai perskaicius knyga kyla noras su juo asmeniskai pabendrauti, arba turet toki drauga. Man Ivanauskaite tokia.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba