ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Knyga, pilna supresuoto grožio

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

Bohumil Hrabal. Pernelyg triukšminga vienatvė. Sudarė ir iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas. V.: Strofa, 2003. 304 p.

Tokių knygų arba tiesiog tokių rašytojų kaip Bohumilas Hrabalas laikui tekant vis mažiau – knygų, kurias skaitant kyla švelnus, nenumaldomas apmaudas, kad jos baigiasi; kartu daugėja knygų, prikaišiotų nelabai aiškiais būdais atsiradusių vizitinių kortelių, kišeninių kalendorių, pieštukų ar ištrūkusių sagų, priekaištingai iš visų pakampių spoksančių, pradėtų ir nebaigtų skaityti knygų, taip bejėgiškai žvelgia pradėti ir nebaigti statyti namai tuščiomis langų kiaurymėmis.

Galbūt viską lemia individualus, ypatingas rašytojo balsas, nors labiau tiktų sakyti – intonacija, gal dar sintaksė, kuri irgi galiausiai atsiremia į ritmą, nes proza visuomet pirmiausia ritmas, pasakojamą istoriją, didaktiką ir magiją sujungiantis į skaitymo malonumą.

Šnekant apie verstos knygos kalbą, neišvengiamai kyla vertėjo problema, ir šiuo atveju Vytauto Visocko garbei reikėtų pasakyti, kad jis didis rašytojas, tam tikru lygmeniu, kalbos klausos lygmeniu, prilygstąs B. Hrabalui.

Mėgavimasis smulkiais dalykais kartais atrodo nerimtas, kaip ir švaistymasis patetiškomis, būtiškosiomis abstrakcijomis nieko negali pasakyti apie individą, apie konkretų žmogų. Apysakoje "Ypatingai sekami traukiniai" II pasaulinio karo drama, žmonijos drama nustelbta paauglio, kankinamo brendimo problemų, dramos. Visas veiksmas vyksta miestelio geležinkelio stotyje, B. Hrabalas labiau linkęs kurti mikrokosmines struktūras, tai yra jo epiškumas elipsinis, labiau numanomas, užsimenamas, aliuzinis, o ne išpasakojamas. Traukiniai (žinoma, reicho) čia visų pirma mirties ešelonai, kuriais matuojamas laikas, lėtėjantis, vėluojantis karą pralaiminčių okupantų laikas ir drauge žmogaus gyvenimo laikas. Apysakos pradžioje, apsilankęs prie numušto vokiečių lėktuvo, pasakotojas labai aiškiai išgirsta šį laiką: "Mano laikrodėlis tiksėjo aiškiai, bet aš girdėjau dar vieną tiksėjimą, ir jis ėjo kažkur iš lėktuvo, iš tų griozdų. O ten iš tikrųjų tiksėjo kabinos laikrodis, netgi rodė tikslų laiką, kada palyginau su savo laikrodėliu. O paskui pamačiau, kad ten, giliau, guli saulės nuplieksta pirštinė, ir aiškiai jaučiau, kad ta pirštinė ne tuščia, kad joje yra žmogaus ranka, o ta žmogaus ranka taip pat ne viena, per riešą, alkūnę siejasi su petimi, o tas petys suaugęs su žmogaus kūnu, kuris tyso kažkur po šitais griozdais. Užguliau dviratį, iš visų pusių tiksėjo miniatiūriniai saulės spindulių drebinami sekundininkai, o geležinkeliu dūmė prekinis traukinys, linksmai bildėjo, tai buvo anglies sąstatas, grįžtantis į Moso baseiną, koks šimtas keturiasdešimt ašių, o kažkur ešelono viduryje žviegė užspausti stabdžiai, įkaitęs metalas net lašėjo ant bėgių, bet reicho garvežys linksmai tempė ir tą vagoną su užspaustais stabdžiais". Geras pavyzdys minėtam ritmui iliustruoti, dar geresnis tuo atžvilgiu, kad jis susijęs ne tik su žodžių ir sakinių kaita, bet išauga ir į vaizdinį ritmą, – mirties mašinos laikrodis pasklinda į aplinką, materializuojasi saulės spindulių "sekundininkais" ant sniego, o galiausiai jį pagauna ir ešelono vagonų bildėjimo ritmas. Turint galvoje, kad pasakotojo mirtis susijusi būtent su vieno tokio ešelono sprogdinimu, mirtis ne itin didvyriška, labiau komiška, vagoną užspaustais stabdžiais irgi galima "perskaityti" kaip žmogų, ne savo noru patekusį į istorinių įvykių ešeloną, kuris jį ir sunaikino.

Be abejo, daug ką lemia ir garsioji B. Hrabalo ironija, dažnai – groteskas. Pavyzdžiui, senelio istorija: jis pastojo kelią tankams, buvo pervažiuotas, o jo galvos, įstrigusios tarp vikšrų, tėvas ėjo ieškoti net iki Prahos. Būtų šiurpi beprasmybė, jeigu nežinotume apie čekų kolaboracines nuotaikas vokiečių atžvilgiu.

Nors ši apysaka priskiriama "realistiniam" rašytojo kūrybos laikotarpiui, jau ir joje matyti šiek tiek "magiškojo", o paprasčiausiai anekdotinio realizmo požymių. Pavyzdžiui, kaip aprašomas bombos sprogimas: "...paskui papūtė smarkiausias viesulas, ir pamačiau, kaip visa ateljė siena išvirto, viesulas nunešė dėdulę ir tuos du kareivius, o iš kambario išsviedė tetą ir Mašą, kurios lėkdamos oru vis stengėsi pasitaisyti sijonus, bet nesėkmingai, jų plaukai taršėsi ir plaikstėsi ir užstojo man visą dangų..."

Apsakymuose ar novelėse, ar tiesiog keistuose, lyg netyčia prasidedančiuose ir taip pat netikėtai nutrūkstančiuose pasakojimuose jau galima aptikti tikrai netradicinių personažų: "tėvelis, kuris pavirto veidrodžiu", senis, besivaikydamas vapsvas, įsikerta pjautuvą sau į galvą ir lyg niekur nieko su juo vaikšto, į keisčiausias situacijas patenkantis tragikomiškas personažas dėdė Pepinas, auksinis, lyg iš pasakos į realybę atskridęs paukštis ir t. t. Vis dėlto visi šie keistumynai, be abejo, dažnai hiperbolizuoti, skirti ne stebinti savo paradoksalumu, o būtent žmonių tarpusavio santykių keliamai nuostabai išryškinti, nes nieko ypatingo B. Hrabalo novelėse nevyksta, bet drauge – nuolatos juntamas paties žmogaus egzistavimo šiame pasaulyje dramatiškumas, jo santykių su artimaisiais, su Kitu sudėtingumas, kurį rašytojas mėgsta pabrėžti kokio nors vieno įvaizdžio kartojimu. Pavyzdžiui, novelė "Prahos tramvajų vairuotojas": čia beveik nėra jokios istorijos, nors pilna įvairiausių atviresnių ir labiau paslėptų obsceninių užuominų, nes situacija – vyras su sūnumi atvykęs iš sostinės sanatoriniais sumetimais – labai palanki "vyrų ir moterų" santykiams, neištikimybei ir t. t. Nors niekur apie tai tiesiogiai nekalbama, viskas vyksta stilistiniu lygmeniu. Pasakojimas prasideda maudynėmis upėje, vėliau jau prasideda tai, ką vadinau įvaizdžių pasikartojimu: veiksmas vyksta užeigoje, kuri nors moteris nuolat laiko rankose duonriekį, kuris kartais lyginamas su smuiku, kartais yra kaip bausmės už neištikimybę instrumentas (beje, peilio grėsmė kartojasi visoje novelėje); vėliau upės ir peilio ašmenų blykčiojimą perima geriamos taurelės blykstelėjimas, dar vėliau jį pasigauna trimitavimas "lyg amalo švysčiojimas žydrame danguje", o paskui vėl sužimba taurių dugnuose, kol galiausiai "tramvajų vairuotojas, kuris turi teisę važinėti po visą Prahą, pasičiupo trimitą ir sutrimitavo vakarinį signalą, liūdną signalą, trimito garsas laiptais leidosi iki upės, kad paskutinis tonas nuskęstų į patį dugną užeigoje, kur viešpatauja pramogos ir juokas". Toks įspūdis, kad B. Hrabalui pavyksta užrašyti tą žmogaus buvimo tamsiąją pusę, apie kurią mes linkę sakyti "nieko neįvyko", nors aiškiai žinome, kad ir ta "tuščia" būties dalis buvo nugyventa, ir būta šimtai galimybių ją nugyventi kitaip.

Šis gražesnio, didesnio gyvenimo ilgesys ypač akivaizdus novelėje "Šumavos muzikantai". Kai muzikantai ateina į miestelį ir ima groti, visos moterys meta po velnių savo darbus ir eina paskui juos kaip užkerėtos. Vyrai, suprasdami, kad nebetenka galios, kad yra pasaulyje kažkas (šiuo atveju, tarkime, menas) daug svaresnis ir svarbesnis nei tradicijos (moterų ruoša ir verdami pietūs), kraustosi iš galvos ir vejasi savo moteris grasindami ir niršdami, šaukdami daugmaž tokį tekstą: "Aš tau išdulkinsiu iš galvos tuos šumaviečius!", ir tuomet viskas atrodo labai juokinga, nes pats juokingiausias dalykas pasaulyje yra tiesa.

Žinoma, pats galingiausias kūrinys šioje rinktinėje yra apysaka "Pernelyg triukšminga vienatvė". Pasirinkta apysakos forma – pasakotojas, trisdešimt penkerius metus presavęs seną popierių, netenka savo preso ir darbo – visiškai atitinka turinį, kuris iš tiesų pilnas "supresuotų" minčių apie žmogaus vienatvę šiame pasaulyje, apie dangaus negailestingumą, kuriam nenusileidžia mąstančio žmogaus negailestingumas, apie žmogų, kuris suauga su savo darbu ir su savo mintimis, suauga su mašina, paverčia savo darbą ritualu, apeigomis, kurios tampa viso gyvenimo prasme; tai apmąstymas apie knygos arba žodžio šventumą, apie jo galią ir drauge bejėgiškumą: "Kai savo hidrauliniu presu presavau gražias knygas, presui skambtelėjus paskutinę fazę ir grumdant krūvį dvidešimties atmosferų jėga, girdėjau jame braškant žmonių kaulus, tarsi prese būčiau rankiniu malūnėliu trynęs traiškomų klasikų kaukoles ir kaulus, tarsi būčiau presavęs Talmudo posakius: Esame kaip alyvos, tik traiškomi atiduodame, ką turime geriausia". Drauge tai ir Laozi ir Kristaus dialogas, senosios ir naujosios epochos sandūra (senojo darbininko tipas grumiasi su darbu visu kūnu, t. y. dirba tiek pat kiek ir mašina, naujojo tipo darbininkai viską patiki padidintoms mašinų galioms). Pamažu šis mažytis hidraulinis presas virsta simboliu, alegorija, traiškančia ne tik į jį patenkančias knygas, muses, tarp popierių gyvenančias peles, bet ir žmogaus, vienišo, mąstančio, nuolat geriančio alų, nelaimingo žmogaus gyvenimą. Tai Sizifo akmuo, be kurio kankinys staiga netenka gyvenimo tikslo, žmogus, pripratęs prie kalėjimo, nebesupranta, kas yra laisvė. "Kiekvienas mylimas daiktas yra Rojaus sodo centras", – sako nusprendęs savo prese nusižudyti pasakotojas. Kiekvieno mūsų Rojaus centre stovi presas, laukiantis mūsų, – sako nuojauta, ištikta tuštumos siaubo persmelktos vienatvės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1800. Gyventoja2003-04-07 17:10
Matyt, reiks skaityt sita supresuotos vienatves knyga...

1831. Realios lauktos naujoves2003-04-08 13:50
Gerai parasyta recenzija kaip ir visas numeris nustebino savo isskirtiniu skaidrumu ir nauja kokybe. Sigitas Parulskis turi keleta balsu, sis tekstas ir "Mirusiuju_" eilerasciai butu vienas is ju, tai "esminis" Sigitas Parulskis, kurio pasigesdavau.

1870. Skaitytoja :-) 2003-04-08 22:55
Perfrazuojant pirmą sakinį: "Tokių recenzijų arba tiesiog tokių recenzentų kaip Sigitas Parulskis laikui tekant vis mažiau..." Neįtikėtina, kad jis dar nepraradęs nei savo ypatingos, beveik absoliučios tekstų skaitymo klausos, nei rašymo dovanos. Jis įtikino - pulsiu skaityti tą Hrabalą.

1897. Andalūzijos šuo2003-04-09 21:44
Is tikro tai gerai atpasakotas turinys;)O siaip yra l. geras filmas pagal apsakyma "Gerai saugomi traukiniai". Filmas irgi genialus, tikrai verta paziureti:)

1898. Prašymas su klausimu2003-04-09 22:36
Andalūzijos šuniui. Gal galėtumėte pateikti savo recenziją, kuri, nuoširdžiai tikiu, ne atpasakotų turinį, o atskleistų teksto savastį visais įmanomais aspektais. Manau, ŠA tikrai išspausdintų. O gal tik urgzti ir kandžiotis temokate?

1904. nipitiris2003-04-10 08:34
Jegine recenzija! Puikus tekstas! O Andaluzijos shuni po presu.

1922. Rasytojas ar ne rasytojas2003-04-11 02:08
GERAI atpasakotas turinys knygos recenzijos nepagadina -tai komplimentas. Geras rasytojas Andaluzijoje - Lietuvoje sugeba ne tik rasyti, bet ir papasakoti.

1924. Marcenas, poezijos serzantas2003-04-11 08:40
Is tikro pritariu p. Louis Bunueliui - tai tik siuzeto perpasakojimas su manualistine p. P.A. Rulskio terapija. Neapsigaukit!

1925. Marcenas, poezijos serzantas2003-04-11 08:40
Is tikro pritariu p. Louis Bunueliui - tai tik siuzeto perpasakojimas su manualistine p. P.A. Rulskio terapija. Neapsigaukit!

1928. mirtis diletantantizmui :-( 2003-04-11 09:45
Ar Parulskis moka kalba is kurios versta knyga? Manding,yra pramokes rusu. Beje, visai neismano vertimo abeceles.

1931. Nustebintas neutralas2003-04-11 11:22
Recenzuojamos knygos vertėjas - Vytautas Visockas. Jis puikiai išvertė Bohumilą Hrabalą iš čekų kalbos. Kodėl 10-asis komentatorius priekaištauja recenzentui neva jis neišmanąs vertimo abėcėlės, taip ir lieka neaišku. Tačiau paaiškėja kitas labai liūdnas faktas: nemokame mes, lietuviai, pasidžiaugti kitų gebėjimais, sėkme. Pranašesnius kokioje nors srityje, jei tik yra bent mažiausia galimybė(tokią suteikia interneto anonimiškumas), norime įgelti, įžeisti, įskaudinti.

1940. @2003-04-11 14:38
Parulskis ne mimoziska mergaite. O kiek jis turi nekurybiniu pretenziju! Kur beliestu akis - jam reikia imtis abeceles.

1941. 2003-04-11 14:57
Sutinku, kad S.P. nėra mergaitė, juolab mimoziška. O visi kiti @ teiginiai neargumentuoti ir nekorektiški. Manyčiau, jog @ tikrai reikėtų perskaityti knygelę "Mandagumo abėcėlė".

1942. ?2003-04-11 14:58
O jeigu abecele- apgaule, gyvenimo supaprastinimas-schema, o jeigu "tikrosios" ABECELES nera ir is viso nebus? Gal geras rasytojas turi sava "abecele", kuri i schemas netiks?

1945. trouble2003-04-11 16:16
`Geras rasytojas` kuris vadovaujasi savo abecele yra diletantas. Menuose, kaip ir fizikoje, viskas yra paremta desniais. I schema gali ikresti sava. Visa kita Jack M. Bickham vadina taip: show off. Arba issisukinejimu is situacijos.

1946. menka beda2003-04-11 16:52
jei kas pazista abecele (raides), tai dar nereiskia, kad jis moka skaityti. Be to, yra daug (nezinomu) abeceliu, ne tik angsliska ar lietuviska, kurios gali buti paremtos Jack`ui nezimomais desniais, kadangi Jack`as nera visu desniu desnis. Meno poveikis priklauso nuo zmogaus subtilumo, o ne nuo jo fizines kuno mases. Menas yra fizika tiek pat kiek Jonas yra Petras, skirtingi, bet vienas kitam padeda, jei nori, arba trukdo.

1950. Care about2003-04-11 19:44
Isties, nera bedu, kai kalbama apie suvokeja. Yra begale abeceliu, nezinomu desniu, nera `desniu desnio`, esama subtilumo, niekur nedingsta nei Jonas, nei Petras, ir fizika cia niekuo deta. Jack`ui rupejo rasantis.

1956. Gyventoja2003-04-14 10:36
Toks įspūdis, kad čia susirinko kolegos-rašantys vyrai-draugai, kurie šiaip teoriškai yra draugai, praktiškai - rašantys, o giliai širdyje - kiekvienas sau patys geriausi:-)):PPPP ir nepakenčiantys geresnių.

25207. MIG :-( 2004-11-27 19:53
JO JO

Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba