ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-05 nr. 647

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

LAIMANTAS JONUŠYS. Tada pabundu (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vilkai purve (15) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Balti kadrai (1) • Su rašytoja JURGA IVANAUSKAITE kalbasi Sigitas Parulskis. "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (44) • REUEL MARC GERECHT. Iranas žaidžia grėsmingą laukimo žaidimą (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Septynios tezės, susijusios su Irmos Stanaitytės videoinstaliacija "Grojantis arfa" (1) • RŪTA TAUKINAITYTĖ. Ligos patalas, mirties patalasSIGITAS GEDA. Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją (10) • TOBY YOUNG. Stabai, žengiantys ant aukuroJUDY COODE. Aklumas ir veidmainystė (5) • SIGITAS PARULSKIS. Knyga, pilna supresuoto grožio (19) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Tarp Bretkūno Biblijos ir Vydūno filosofijos (5) • RIMAS ŽILINSKAS. Baublių ir baubų kultūra (7) • VALDAS STRIUŽAS. Stovėk – ateis laikas, ir tave nuversimANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XX) (2) • Atitaisymas (2) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (69) •

Tada pabundu

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Philippe Halsman. Dalí kaukolė iš nuogų figūrų. 1950

Šitie visi žmonės netikri, sakau aš Romui apie senelius, dėdę, nežinia ką veikiančius šitame neaiškiame kalvoto peizažo grindų kambaryje. Juk jie mirę. Tegul neapsimeta, kad jie čia yra. Nekreipk į juos dėmesio, atsako Romas. Tada išeinu į gatvę, su neįvardyta užduotimi traukiu neregėtu skersgatviu, tamsoje užplūstu miglos kamuolių. Medinių struktūrų pilnoje menėje kylu kopėčiomis. Jos ima svyruoti, apima šiurpas, kad nusiversiu su jomis aukštielninkas, bandau spaustis prie sienos, griebiuosi jos, bet tuomet jos pavojingai krypteli į šoną.

Tada pabundu, tamsoje atsikeliu, einu į virtuvę atsigerti, bet pradaręs duris sustoju – kažkas ne taip. Lyg ir baldai pakeitę vietas, lyg ir ne tie, kažkas tikrai ne taip, bet svarbiausia – aš negaliu tiksliai atsiminti, kaip čia buvo iki šiol, kaip turi būti, ir mane apima siaubas, negana to – kaltė: taip, kažkokia esminga gyvenimo kaltė neleidžia man išblaškyti šių kerų, sugrąžinti daiktus į savo vietas. Atsigręžiu ieškodamas pagalbos, bet priešais mane praraja, iš apačios kažkas mane šaukia, pradedu leistis kopėčiomis, bet jos susvirduliuoja, griūva, ir aš krentu į bedugnę.

Tada jau iš tiesų krūptelėdamas pabundu. Kambaryje tamsu, bet koridoriuje matau blausią šviesą. Pavakarė – numigau neilgai, bet, kaip visada, sapnai netruko apsilankyti. Išeinu į koridorių – paskubėk, sako žmona, segdamasi auskarus, jau tuoj pusė septynių, reikia važiuot.

Artėjant Naujųjų nakčiai, kaip visada, einam į koncertą Dailės akademijoj. Prieš tai pasiskambinau Sigutei ir sužinojau, kad šį kartą dainuos ne ji, o "dvi gražios jaunos moterys", ir patarė nueiti. Kaip visada, vėsoka salė, blizgučiais padabinta eglė, suėjusios šeimos, kažkieno ne laiku cyptelėjantis vaikas... Liejantis giedamai "Ave Maria", svajos klysta į eglės žibesius, į nueinančių metų blizgesius ir atidėtas viltis, į... dainininkę – na, taip, Sigutė buvo teisi 50%, graži viena. Baigiantis valandai, artėjant paskutinėms dainoms, mintys jau lekia į priekį, į šventinį stalą, gardžius žuvies ir mėsos patiekalus, skaidrias taureles degtinės, šaldytuve jau nebyliai mąstančios būsimą jos gėrovų minčių siausmą – lyg bomba prieš sprogimą...

Kai siela slenkasi ties dviejų pasaulių riba, palengvėjimas ateina greitai. Nes visokie įkyrūs nemalonumai – traukinio vagone užmirštas daiktas, negalėjimas rasti išėjimo iš pinklios patalpos kažkur vėluojant, nesugebėjimas kažko svarbaus išaiškinti artimam žmogui, užsispyrusiai užsimezgę batų raišteliai arba taip pat susipynusios sąmonės gijos – atlėgsta, kai prieš pat pabundant man nusišviečia, kad visa tai dedasi sapne, tad rūpestį galiu nubraukti kaip trupinį nuo lūpų kampučio; tada jau išties pabundu, bet ramus, ir tuoj pat vėl grimztu į kitą sapnų labirintą. Tada po vėliau iš galvos išgaravusios lėtų, klampių įvykių sekos mano sesuo (kurios iš tiesų niekada neturėjau) baleto šokėja per repeticiją sudaužo stiklinę sieną, ir dėl to aš kažkodėl atsakingas.

2002 m. gruodžio 31 d. vakare namie – kompanija, kaip sako lenkai, nedidelė, bet maloni. Blizgesiai ant eglutės ir spyglių kilimėlis po ja. Balta mišraine (salotos "Tėvynė", paprastos kaip Lietuva) užkandamas prezidento rinkimų aptarimas, Giedros atsinešta mišraine su tunu bei jos kaimyno Stasio žmonos paruošta silke su razinomis paskaninamas Rašytojų sąjungos pirmininko ir geriausių rašytojų rinkimų svarstymas, o su keptu karpiu, bijant užspringti ašaka, pereinama prie asmeninių pasiplepėjimų. Liežuviai patepti vynu arba (kaip kad mano) degtine "Raistas".

Kaip ir buvo tartasi, apie vienuoliktą į svečius užsuka mano kaimynas policininkas Romas Legava (abejoju, ar tai tikra jo pavardė) – uniformuotas, kartu atsiveda ir beveik taip pat gerai pažįstamą savo jaunesnįjį kolegą Boleką – piestu stojančiais garbanotais plaukais ir guvia, kiek šelmiška tarsi ką nors iškrėsti ketinančio padaužos šypsenėle. Juodu budi, tad Romas drūtvandenio griežtai atsisako, o Bolekas burnelę makteli. Tuoj po 12-os, neregimiems šauliams už lango sušaudžius 2002-uosius, svaigalai judina nebe tik liežuvius – jie (svaigalai, ne liežuviai) ima zuiti po visą kūną, todėl skelbiami šokiai. Aš kategoriškai atsisakau juose dalyvauti. Užtat keliu dar vieną lieknutę, per juosmenį įsmauktos formos taurelę su miniatiūrine rankenėle ir jaučiu mane kviesti anapusiniam šokiui atplasnojančią sapnų balandę.

Pabudęs pakeliu galvą nuo stalo. Žiūrėk, nubudo, kvailai šypsodamasis Bolekas sako Romui (abu su tom pačiom apsaugą garantuojančiom žaliom uniformom), vangiai patenkintas tarsi išlošęs loterijoje dešimt litų. Sėdim didelės patalpos prietemoje ant ilgo minkštasuolio, o nuo mūsų tolyn driekiasi daugybė staliukų, kurių gale ant siauros pakylos pasienyje pagal trankią muziką atvirai abejingai neva šoka vien maudymosi kostiumėliu ir raudona kepuraite su baltu bumbulu apsirengusi neva gražuolė. Standartinė liesa lėlytė. Ką sapnavai? – šelmiškai šypsodamasis klausia Bolekas.

Deja, gal dėl to, kad nusitašęs, atsimenu tik dar mažiau baigiamųjų nuotrupų negu paprastai. Tad galėčiau tik pasakyti, kad įspūdingiausių sapnų apskritai niekada negaliu papasakoti, netgi sau, nes su pabudusia sąmone nesutampa dimensijos, nesueina siūlės. Sapnavau šlaitą, kuriame su kitais turiu saugoti kažkokią greta plytinčią sandėlių teritoriją, kuri nejučia pasirodė esanti slėpininga civilizacijos dalis, o vidinis sapno laikas išsitempė metų metus. Bet kartais net ir to negaliu pasakyti, nes sapnuotas slėpinys ūmai sutirpsta vulgarioje, akinančioje budrios sąmonės šviesoje ir atrodo tik kaip nupūstina dulkė.

Nežiopsok, patenkintas savimi sako Bolekas. Žiūrėk, kokia gražuolė sėdi prie tavęs.

Ir iš tiesų – kur kas gražesnė už tą, kuri šoka, – džinsais standžiai aptrauktos vešlios šlaunys, sočios lūpos – The lineaments of gratified desire, kaip sakė Williamas Blake’as (kodėl mus traukia tokie kitos lyties veidai, kurie savo geismą atrodo jau patenkinę, – buvau pagalvojęs jau anksčiau, – gal todėl, kad jie, regis, geismo išsipildymą užtikrins ir mums?). Aš pažvelgiu po stalu, ar vietoj Boleko batų nepamatysiu skeltų kanopų, bet pastalėj prietema dar tirštesnė, ir mano užhipnotizuota ranka nučiuožia į kitą pusę, prie kaimynės kelio, suima jį ir, nesulaukusi pasipriešinimo, kyla aukštyn šlaunimi. Mano nuostabai ji paima mano ranką ir pritraukia sau prie šakumo, tada aš gniaužau jos kietų džinsų aptrauktą minkštą tarpukojį, o ji, nutaisiusi tai, ką derėtų vadinti kerinčia šypsena, taria:

– Patinka? Du šimtai litų, ir aš tavo.

Nustėrstu apimtas siaubo ir pabundu. Su tvirta erekcija, bet ji be erotikos, be geismo – jis tyso ant papilvės kaip pievoje numestas, nereikalingas rąstas.

Tamsoje atsikeliu ir einu per visą tamsų butą – visi kambariai tušti – tegu juos, pagalvoju: matyt, žmona su visa kompanija išdūmė kur nors pratęsti. Visus mus gaubia ta pati Naujųjų naktis – jau seniai užgulusi šalį, bet dar ne tuoj pasibaigsianti. Pro langą, kur plyti pritemdyta laukų baltuma, matau plentu ryžtingai tolstančias raudonas automobilio švieseles, jos pradingsta medžių tankmėj ir paskui tik dar kartą trumpam išnyra įkypai kildamos į kalvą, kaip paskutinis vilties žybtelėjimas.

Dar atsimenu, kad ankstesniame sapne svarsčiau žodį mančsė, neva reiškiantį "autobiografinę esė". Taip pat kažkokios protingos moters klausiau: Dažnai sapnuoju vaikystės draugus ir vietas, mirusius žmones – ką tai galėtų reikšti? Mirties dvelksmo artumą, atsakė ji.

Virtuvėje atsigėręs vandens grįžtu į lovą ir tuoj pat užmingu.

Jis man sako: žiūrėk į tą rudą sunkvežimį, bet nuo virš gatvės iškilusio šlaito aš tolumoje matau keletą rudų sunkvežimių, tik štai visai čia pat pravažiuoja didelis furgonas ir netrukus nei iš šio nei iš to staigiai suka stabdydamas, pavirsta ant dešinio šono, o kairė kabinos pusė atvimpa kaip vėplos lūpa ir linguoja. Iš kabinos išsiropščia trys vyrai ir ima bėgti į šitą pusę, pagalvoju, bėga gydytis, nes pirmasis kruvinu veidu, ant kurio užsimaukšlinęs permatomą celofaninį maišą, o kitu du, regis, sveiki – abu keikiasi ir juokiasi kaip atlikę bjaurią išdaigą.

Iš baro jau buvau beišeinąs, bet prisiminiau, kad barmenui padaviau pasaugoti savo portfelį, priėjęs nelaukiu dviejų ar trijų žmonių eilėje – juk tuoj pat atiduos – sakau, rudą pailgą portfelį, ir kažką ištraukia, bet tada susivokiu tokio niekada net neturėjęs, ne, sakau, juodą ir visai nepailgą, va tą. Barmenas pakelia, prie jo šypsosi jauna barmenė, aš sutrikęs – aš galiu pasakyti, kas yra viduj: angliška knyga, storas romanas; ne, sako barmenas, mus domina tik šitie maži skyreliai, rodo portfelio priekyje, o aš niekaip neprisimenu, kas juose galėtų būti, raktai juk striukės kišenėje, o galvoje tuščia – bet juk jeigu prisiminčiau, kokia ta angliška knyga, tai tikrai manimi patikėtų, daugmaž prisimenu to storo romano turinį, bet nei autorius, nei pavadinimas niekaip neišlenda iš primaršties klodo.

Užeikit į vidų, sako barmenė, smerkiamai protingo veido pusamžė akiniuota moteris. Mažame kambarėlyje, prikrautame butelių dėžių, įdėmiai žiūrėdama į mane, ji taria: Jūsų sapnai rodo įsišaknijusį kaltės jausmą.

Kaltai atsigręžiu ieškodamas patarimo, išsigelbėjimo. Ji sėdi plastikinėje kėdėje piktžolių prižėlusioje pievoje, o aš tiesiog ant žolės. Už manęs sėdi Romas – beveik užmirštas mano vaikystės draugas, dabar dėstytojaujantis Kauno technologijos universitete, ir kaip man šovė į galvą susapnuoti jį policininką? Ir dar tokia pavarde?! Čia pat į galvą įsismelkė kažkas nejaukaus, kažkoks į šią mintį įsimetęs spyglys; bet aš jau nurimęs – galų gale juk esame mano vaikystės kaime, kur visada gera – ir tai moteriai atsakau:

– Ne tiktai. Aš esu įsimylėjęs vasarą. Metų laiką. Devynis mėnesius jo laukiu. Na, gal mažiau, nes rugsėjis būna pakenčiamas, o gegužė tuo labiau – viskas priešaky. Ir kartais sapnuoju, kad vos tik prasidėjusi vasara prabėgo. Štai pirmą kartą išsiruošėm su šeima į gamtą, prie ežero, einam taku per pievas ir krūmus, bet staiga užplaukia tamsus debesėlis, ima lyti, tenka apsigręžti, o juk tai jau paskutinis kartas, nes jau rugpjūčio pabaiga. Betgi tai yra egoistiška – trokšti mėgautis vasaros malonumais.

– Jūs jaučiat kaltę, kad turit egoistiškų norų?

– Aš baisus egoistas.

– Šitas sapnas rodo mirties baimę. Baimę, kad gyvenimas bėga per greitai, kad jis prasprūsta kaip vanduo tarp pirštų.

Velniai nusineštų tas protingas, smerkiančias moteris. Visą gyvenimą jų bijojau – mokytojų, dėstytojų, gydytojų, valdininkių.

Tada pabundu nakties glūdumoj, širdies gūdumoj, prietemoje žvelgiu į lubas, pagalvoju apie pagreitintą gyvenimo tėkmę, kurioje nuo gimimo atsidūrė Salmano Rushdie "Paskutinio Mauro atodūsio" herojus. Apie tai, kad vis dėlto panašiu metodu apmaudą dėl per greitai prabėgančio gyvenimo jautriau ir įtaigiau išreiškė Alasdairis Grayus "Lanarke". Prisimenu knygą, kurią turėjau paliktame portfelyje: Barry Unsworth. Sacred Hunger. Viena iš tų knygų, kurios nepateisina išankstinių vilčių. Skaičiau ją prieš kokius septynerius metus ir jau seniai mano sąmonės akiratyje jos nebuvo. Kaip ir to sapne sutikto vaikystės draugo.

Vėl užmingu ir su kažkokia nepažįstama moterim nueinu lankyti jos vyro ligonio. Šilta balandžio diena, jis ateina per piktžolių prižėlusią pievą, visas viršugalvis aptvarstytas, bet apačioje per visą apvadą tvarstis atsiknojęs, jo atplaišos plaikstosi vėjyje. Dėl tos avarijos aš paduočiau į teismą, sako jis, bet neprisimenu, kurią dieną tai buvo, tik žinau, kad lapkričio pabaigoj arba gruodžio pradžioj. Paklauskit policininko, patariu aš. Boleko? – paklausia vyriškis ir karčiai nusijuokia numodamas ranka. Ne, Romo, sakau raginančiu surimtėti tonu.

Geriausia būtų pagrindinį savo gyvenimą perkelti į sapnus. O būdravimo realybėje jaustis tik laikinu svečiu. Mirus miegant, blausus sapno pasaulis staiga sužėrėtų ryškiom spalvom, ir nuo tada jau būtų nenutrūkstamas.

Naujųjų metų naktį taksi slenka gatve kažkodėl labai lėtai. Abu mano mielieji policininkai mane įsodino į priekį, o patys atsisėdo gale. Gatvėje švyti iškabos ir reklamos: raudoname apskritime baltom raidėm kaligrafiškai išraityta: Kokainas, o apačioje jau kitokiu šriftu pridurta: VISADA! Toliau: "Atliekame spartinimo darbus"; "Kainų terorizmas – pigiau rasite tik aname pasaulyje"; o iš taksi radijo pakiliai dudena balsas: "...tautines ir sovietines tradicijas gyvai menantis mūsų kaimas – neišsenkantis Lietuvos merdėjimo šaltinis..." Pakeliu galvą nuo taurelėmis ir taurėmis apstatyto stalo. Žiūrėk, Laimis nubudo, – žvaliai sako Bolekas Romui.

Kavinukė maža, šviesios medienos stalai išberti rausvom dėmelėm, žmonių pilnoje prieblandoje tvyro dūmų ūkas, pro žaliuzių horizontales matosi čia pat gatve lėtai slenkantys automobiliai. Aš tuoj grįšiu, sakau ir nueinu į tualetą, o iš ten išėjęs atsiduriu didelėje aidžioje salėje, it Dantės miško laukymėje, išklotoje šviesiu plytelių nuolaužas absorbavusiu cementu, ant aukštų baltų grublėto tinko sienų kabo kankinamais guzais išpurtę asambliažai, ant grindų driekiasi nenusakomų formų instaliacijos, o viduryje, ant netvarkingu puslankiu surikiuotų plastikinių kėdžių sėdi žmonės, kai kurie su diktofonais, mikrofonais, petį pasibalnojęs kamera darbuojasi televizijos operatorius; priešais juos sėdi keletas apklausiamųjų, neformaliai šnekučiuojamasi, išreiškia konceptualų patirties lūžį --- bet gal ta grubi faktūra ir lemia sutrūkinėjusį, atsietą santykį su slegiančia kasdienybe --- aš nedrąsiai priėjau prie jų, ir tada vienas manęs ryžtingai paklausė: O jūs ką pasakysite, kaip jūs paaiškinsite? --- Kad aš čia nesusipažinau, neįsigilinau, pralemenu; --- Ne, ne – ne apie kūrinius, sako smerkiamai protingo veido akiniuota pusamžė moteris: apie save, ką jūs čia veikiate? --- Aš nežinau... Aš turbūt pasiklydau... aš jums netrukdysiu, tik parodykit... – bandau teisintis apimtas vis didesnės, nemotyvuotai, dulsvai maudžiančios paširdžius baimės. --- Ne, ne, tęsia atlaidžiu (bet galop griežtu, reikliu – manęs neapgausi) tonu vyriškis, ką jūs veikiate savo gyvenime, dėl ko jūs apskritai egzistuojate, kaip jūs galite pasiteisinti? Papasakokit mums visiems. Skamba telefonas – aš akimis ieškau jo šioje dailės patalpoje, jaučiu atsakomybę atsiliepti – gal tai mano pareiga, o gal tiesiog pasufleruos man atsakymą į šiuos kamuojančius klausimus, suskamba dar kartą, ir tada pabundu dar nesusivokęs, bet jau girdžiu, kaip koridoriuje žmona pakėlusi ragelį kalba. Ne, Bolekai, mes einam į koncertą.

Na, aišku, numik pavakare valandėlę: sielą apspinta sapnai kaip musės šūdą. Išsliūkinu į koridorių.

– Paskubėk, – sako žmona, segdamasi auskarus, – jau tuoj pusė septynių, reikia važiuot.

– Kur važiuot?

– Kaip kur – į koncertą, ką tu sau manai?

– Taigi... vakar buvom. Šiandien juk jau kiti metai, baliai baigėsi, – bandau aiškinti įtaigiu balsu kaip mažam vaikui: – Du tūkstančiai treti.

– Klausyk, kaip tu čia šiandien taip anksti prisigėrei? – klausia ji. – Aišku, kad treti. Betgi ruošiamės ketvirtiems.

Užkliūva kalendoriaus vaizdas koridoriuje virš telefono: gerai atsimenu, kad čia buvo prašmatnus eglynas, saldžiai apklotas sniego. O štai dabar – Kinijos siena, kurios į kalvą kylantys vidiniai laiptai aplipti turistų. Aišku – juk jau 2003 metų sausio pirma, tai pakeitėm kalendorių. Bet priėjęs žiūriu, kad tai 2003 metų gruodžio mėnuo. Kaip sušertas šuo išeinu į kitą kambarį, nuplėšiamas sieninis dienų kalendorius, galutinai sulysęs, dideliais skaičiais rodo 31 dienos lapelį, o po juo – raudonas užrašas: Laimingų Naujųjų metų. Trečiadienis. Tik priėjęs arčiau įžiūriu mažesnius skaičius: 2003.

Už lango plyti pritemdyta laukų baltuma. Suvokiu, kad dar vieno pabudimo nebebus. Reikia rengtis. Velkuosi apatines kelnes ("kalsonus"!), kairę klešnę jau užsitempiau, dešinė koja įstringa, parklumpu, tada suglaudžiu delnus prie burnos ir šnabždu: aš kaltas, tūkstantį kartų kaltas, tik neatimk... nebeatimk iš manęs daugiau nė vienų metų. Tada vis dėlto baigiu rengtis, išeinu į koridorių ir žvaliai tariu:

– Aš pasiruošęs, galim važiuot.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1799. Helen Blinkevičienė2003-04-07 15:15

Ką aš šiąnakt, ką aš šiąnakt sapnavau.
Raudonuoju...Gėda prisiminti.
Visada tokia dora buvau,
Bet sapne aplanko keistos mintys.

Rodos, aš einu kažkur į pirtį
(Ką gi tai galėtų reikšt, galvoju?),
O šalia manęs ant balto žirgo
Pats garnevičius, vedėjas, joja.

Štai aš jau į pirtį įėjau.
Jis pririšo žirgą prie tvoros.
Nusirengus pertis aš pradėjau,
Ir jisai įeina iš paskos.

(Ką tai reiškia, pamaniau sau tyliai
Ir pasisukau truputį profiliu...)

O paskui, abudu nusipėrę,
Tylim...Aš pradėjau plaukus pintis>>>
Tik staiga jisai, mane patvėręs,
Kad pradėjo...Ak, šalin, prakeiktos mintys!

Daug ką susapnuot gali nakčia,
Bet gyvenime nei būna taip, nei ką.

Helen Blinkevičienės sapnas, užrašytas naktį iš gruodžio 14-os į 15-ą.
J.Erlicko, jos sekretoriaus, leidimo nebuvo gauta:)


1822. @2003-04-08 10:50
Miela Helen....tu `paputus` ar tave taip straipsnis paveike?..Moteriske, cia STRAIPSNIO komentarai , o ne nevykusios poezijos/erotikos vakaras...O gal tada ir man cia kokiu istrauku is savo dienorascio pacituoti?..

1826. @2003-04-08 11:34
tokiu marazmatiniu straipsniu i pirma puslapi gal nedekit. seksualno i moralno ozabochenas autorius net nemoka tu savo kompleksu normaliai aprasyti

1830. Įtyrinėtojas2003-04-08 12:40
Įžvelgiu "Tada pabundu" minties plagiatą nuo V.Jerofejevo "Maskva-Petuški". Tegul nepyksta autorius, man taip rodos.

1834. vietinis didvyris2003-04-08 14:03
visada gerbiau Jonusi - ir ne tik uz teisingas mintis bei poziuri i pasauli, bet ir del to, kad gerai nusimanydamas literaturos dirvonu raizgalynese pats niekad nepasiduodavo kvailai paguntai suregsti koki nors "pavyzdini" kurineli idant parodytu zinas visus naujausius zanrus ir "karsciausius" rasymo metodus. Deje, sitai jau praeitis...Gal kas zino, kas gi istiko Jonusi?

1843. svetimas cia2003-04-08 15:04
I Jonusi atrodo isibrove Siaures Atenu Tamosaicio ir Radvilaviciutes melodijos. Orientuotis isoriniame pasaulyje lengviau- padeda zemelapiai, knygos ir blaivi galva. Persikelus is vidinius rasytojo zemynus, atrandama netiketi dalykai: rojus, pragaras, "amerika", bet dazniausiai tik rukai, tenka vaikscioti apsigrabinejant. Jonusys nuniuoja savo dainele, klaidziodamas po sugriuvius ar nepastatytus savo ar kitu miestus. Jis kaisioja galva i sielos tarpdury, leidziasi i pozemines olas, ieskodamas ko - zmoniu? grozio stalaktitu?

1895. Kaimiete :-( 2003-04-09 21:41
ne, kazkokia prasme cia turetu but, tik gal giliai pakasta. Iki siol didziausiu erotikos zinovu laikiau Mikelinska, bet Jonusys ji toli lenkia.

1910. Voina2003-04-10 15:01
Labai geras Laimanto Jonušio tekstas. Man labai patiko. Literatūra tam ir yra literatūra, kad provokuotų.

1919. tekstas2003-04-10 22:38
Gal ir geras tekstas (kodel?), gal ir provokuoja (ka?), bet kai perskaitai "aš esu įsimylėjęs vasarą" ar "šviesios medienos stalai išberti rausvom dėmelėm", kazkodel nejauku.

1938. sakuda2003-04-11 14:34
haloperidolio 80 mg kas 6 valandas

Rodoma versija 24 iš 25 
14:43:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba